Sigitas Parulskis. MURMANTI SIENA: romanas. – V.: Baltos lankos, 2008.

Vienas iš pastaruoju metu pasirodžiusių romanų, kuriam taikomas apibūdinimas „epinis“. Žinant lietuvių kompleksus šioje srityje (herojinio epo neturėjimas bene toks pat skausmingas dalykas kaip nuolatinis pralaimėjimas „Eurovizijoj“), būtų galima tik apsidžiaugti. Tačiau kadangi herojinio epo laikai jau seniai praėję (viską reikia daryti laiku, taigi ir herojinius epus kurti), epinius kūrinius vertėtų apibūdinti paprasčiau. Epo herojų nebėra, liko tik epinis pasakojimo būdas. O ir šis kelia abejonių – dabartinio žmogaus sąmonė arba perdėm fragmentiška, arba serializuota, kad apie epą būtų galima kalbėti kaip apie savitą pasaulio matymo būdą.

Bet kuriam velniui, sakykite, reikalinga ta epika, jeigu lietuviai – apsigimę lyrikai?.. Ne išimtis ir Sigitas Parulskis bei jo naujasis romanas. Ko vertas vien murmančios sienos įvaizdis – juk tai gryna poezija. Gal net – metafizika. Ir nors autorius bando racionaliai jį apibrėžti, sakydamas, kad „XX amžiuje apie sienas buvo daug kalbama: Kinijos siena, Berlyno siena, „Pink Floyd“ siena, valstybės siena, Raudų siena, pasaulis be ribų, atvira visuomenė, susvetimėjimo sienos ir kitokios nesąmonės“, – racionalumas jam kartais ne padeda, o trukdo. Juk kiekvienas žmogus instinktyviai jaučia, kad esama ne tik materialių ar materializuotų sienų, bet ir tokių, kurias net suvokti sunku. Parulskio romano pavadinimas, dar jo neskaičius, man padarė tokį įspūdį, kad net prisisapnavo tiršto ir gilaus rūko siena, murmanti ano pasaulio balsais. Keisčiausia tai, kad iš pažiūros ir romano siena tokia – tik iš akmenų. Bet tai materialus jos pavidalas, rūkas ir akmuo, paslaptingiausias yra murmesys, turintis kažką apreikšti; tačiau visi apreiškimai, kaip žinoma, yra ne tik labai neaiškūs, bet ir bauginantys. Antra vertus, susipažinus su autoriaus ironija, galima tikėtis, kad tas murmesys nereiškia nieko – arba egzistuoja kaip tam tikras archajinio pasaulio reliktas: kadangi siena imdavo murmėti pavasarį, tai tik šiltuoju metų laiku ir tik prie murmančios sienos pradėti gimdavo Olandijos miestelio vaikai. Įspūdinga, primena Laimos akmenis ir Priapo falą, esu tikra, jeigu tokia siena egzistuotų iš tikrųjų, jai nepritrūktų lankytojų. Antra vertus, ką gali žinoti – gal autorius pagimdė mistifikaciją, kuriai netoli iki tikrovės.

Taigi, kad ir kaip norėtume, niekur nepabėgsime nuo epo – mat mistifikacijos iš dalies irgi priklauso šiai didingai literatūrinio pasakojimo sričiai. (Lyrikoje mažiausiai mistifikacijų, užtat ji rečiausiai skaitoma, išskyrus nebent ultrapatriotinius opusus.) O kadangi epas, bent jau herojinis, yra savotiškas pasakotojo konfliktas su dievais ir likimu, ne išimtis ir „Murmanti siena“. Romane veikia trys Zagorskių giminės vyrai, jie stebėtinai panašūs ne tik vardais, bet ir pasakojimo būdu, ryškiausias – Adolfas, kurio sąmonėje ir konstruojamas visas giminės epas, jis tarsi ir kalba „už visus“, taigi ir jo ginčams su Dievu skiriama daugiausiai vietos. Tačiau ar ne veltui ginčijamasi – juolab kad antroji pusė į Adolfo išpuolius nieko neatsako?.. Gal toji tyla turėtų kažką reikšti?.. Kadangi ginčo modelis pažįstamas iš kitų Parulskio romanų, jis nebedaro įspūdžio. Visgi tai ne Larso von Triero filmo „Prieš bangas“ herojė, kuri, kalbėdama su Dievu, sulaukdavo ir atsakymo – iš savo pačios lūpų. Užtat visai kitokį įspūdį padaro pasakotojo dialogai su Bo (man tai vieni gražiausių romano puslapių, išskyrus pabaigą, kur rašytojas „užmuša“ savo personažus, pamiršęs, kad kai kurie jų – gyvi žmonės) – iš tiesų mįslingas, įdomus moters paveikslas, žmogaus vienišumo, ryšio ieškojimo tema. Be abejo, įsiminė ir įspūdingi monologai: kai Martynas, buvęs partizanas ir tremtinys, nesantuokinis vaikas, nelaimingas tėvas ir vyras, žodžiu, nelaimėlis, kuriam suverstos visos bėdų turgaus bėdos, išdrožia liepsningą kaltinamąją kalbą „kiaulėms komunistams“, skaityti smagu, be to, tai įtikina. Visas likimo nelaimes suversti režimui, sistemai – labai įtikinama psichologinė situacija. Antra vertus, buvusi sistema tokios kaltinamosios kalbos ir nusipelnė. Įtikina ir tai, kad oratorius po kaltinamosios kalbos randamas prigėręs srutų duobėje – negi mes turėtume matyti jį kaip antrą Matrosovą, uždengusį krūtine kulkosvaidį?.. (Parulskiui būdingas herojiškų mirčių demitologizavimas – tai, matyt, bendras kartos, išaugusios socializmo herojų ir didvyrių biografijų terpėje, bruožas.)

Tai tinka ir vienai, ir kitai pusei: ir stribai, ir miško broliai, ir enkavėdistai, ir rezistentai – visi jie buvo žmonės, o žmogų, anot pasakotojo, nužudyti nėra lengva, kad ir koks jis būtų. Antra vertus, iškrypėliškus diktatorių planus vykdę žmonės nebuvo nei šizofrenikai, nei psichopatai, taigi kiekvieno jų pečius slegia asmeninė atsakomybė, kurios negalima suversti sistemai. Tai irgi tinka ir vienai, ir kitai pusei – ir komunistams, ir naciams. Taigi autorius šiuo atžvilgiu išlieka nenusižengęs nei meninei, nei gyvenimo tiesai. Tai ypač svarbu kuriant charakterius. Kaip pavyzdys galėtų būti toks Kasparas, pirmųjų, 1941 metų, vežimų tremtinys – eilinis mokytojas, kuris į Sibirą pateko kažkieno įskųstas, tremtyje mirė jo žmona ir vaikai, kriminaliniai nusikaltėliai, lošdami kortomis, išlupo jam „išloštą“ akį. Kaltindamas režimą dėl savo nelaimių („grįšiu, kaip amžinas žydas, vėl eisiu per miestelius ir kaimus ir sakysiu visiems teisybę, kad rusas baisesnis už vokietį, [...] niekas taip baisiai nenaikino žmonių, kaip rusai...“), jis tuo pačiu metu yra režimo auka, kuria galbūt reikėtų baisėtis, o ne gailėti (iš bado lageryje valgo žmogieną). Ar toks žmogus, puolęs, anot Martyno, iki žiurkės lygmens, gali būti rūstus sistemos kaltintojas?.. O kodėl gi ne?.. Ar įtikinamiau būtų, jei sistemą kaltintų tik teisuoliai ir nesusitepę kankiniai?.. Šiuo atžvilgiu autorius kilsteli meistriškumo kartelę žmogiškojo psichologizmo srityje.

Ir nors kadaise teko girdėti ironiškus Parulskio komentarus psichologinio romano tema, smagu, o gal ir ironiška, kad autorių kartais įveikia tai, prieš ką jis būna nusistatęs. Nusistatymai kūrybinio proceso metu paprastai išnyksta, žinoma, jei autorius talentingas. Šio romano autoriui šis apibūdinimas tinka. („Genijumi“ Lietuvoje negalima vadinti jokio rašytojo – tai pavojinga, labiausiai pačiam rašytojui.) Be to, „Murmanti siena“ nestokoja nei specifinio humoro (tai jau įvardijama kaip „Sigito Parulskio kūrybos braižas“), nei gana rišliai ir su šiokiu tokiu žaidybiniu elementu (sakinys „Man atrodo, aš jį nužudžiau“ figūruoja veikiau kaip dramaturginis „lankas“, turintis suveržti pasakojimą) sumegztos pasakojimo struktūros. Galima rasti netgi lyrikos (gražus pasažas apie laiką, paliekantį žalias seiles ant užraktų ir spynų). Ir savotiško mistinio miglotumo: kas ką nužudė, dėl ko, koks pagaliau yra vieno iš veikėjų žmonos vardas – į tai gilintis vargu ar verta, sakyčiau, gal net nepadoru. O kam tamstoms žinoti?.. Nežinojimas – irgi vertybė. Su tokia intencija paimti į rankas šį romaną ne tik galima, bet ir, sakyčiau, patartina.