Prieš kelias dešimtis metų aidėjusių „Poezijos pavasarių“ liudininkai pastebi, kad šventė netenka tikrosios savo paskirties. Just. Marcinkevičius, A. Baltakis, H. A. Čigriejus, V. Kukulas teigia, kad poezijos šventėje dalyvaujančių menininkų kūryba tampa nesuprantama paprastiems žmonėms. Tačiau poetai pripažįsta – dabartinis „Poezijos pavasaris“ – profesionalesnis. Tuo tarpu dabartinio „Poezijos pavasario“ direktorė Janina Rutkauskienė nors ir sutinka, kad keletą pastarųjų metų į sales šventė sutraukdavo kur kas mažiau klausytojų, tačiau jos išliekamąja verte neabejoja.

Poetas Justinas Marcinkevičius mintimis grįžo į pačią „Poezijos pavasario“ pradžią, 1964 metus. „To meto tikrovėje buvo galima justi tam tikrą demokratijos, pakantumo dvelksmą, žmonių pastangas siekti saviraiškos, bendravimo, pažinimo kultūros. Ir, žinoma, siekį tam tikros autonomijos, ne politine – menine prasme. Atsirado daugiau įvairių galimybių ir raiškos formų – tiek dailėje, tiek kine, tiek literatūroje, ypač poezijoje. Reikėjo tas formas apsaugoti, plėtoti, telkti, šaukti žmones į pagalbą, nes neturinti skaitytojų literatūra bejėgė. Kiekvienas valdininkėlis, viršininkėlis tokią būtų galėjęs nuspirti į šalį pasakydamas, kad tai niekam nereikalingi dalykai“, – pasakojo poetas.

Poetas Algimantas Baltakis prisimena, kad „totalitarinėje visuomenėje viešasis gyvenimas buvo suvaržytas, įrėmintas“, o per poeziją žmonės galėdavę išgirsti „kažkokį laisvesnį žodį“. „Publika suprasdavo menkiausias užuominas – toks būdavo solidarumas tarp publikos ir tarp literato. Dabar nebėra to tokio žaidimo. Gyvenimą tvarko visokie rinkos dalykai, pinigas. Anksčiau buvo vienoki varžtai, dabar – kitokie“, – apie materializmo užvaldytus šiuolaikinius menininkus kalbėjo pašnekovas.

Tuo tarpu poetas Henrikas Algis Čigriejus per „Poezijos pavasarius“ besiliejusius poezijos srautus vadina „didele rezistencija“. „Ko nebuvo galima pasakyti proza, tą buvo galima pasakyti poezija. Pavyzdžiui, kaip Marcelijus Martinaitis: „O į vakarus ir į rytus žmones vežė, / O ant aukšto balto koto, / Vėliava beržų žalia“. Per „Poezijos pavasarį“ būdavo ugdomas patriotizmas“, – mena kūrėjas.

Poetas Valdemaras Kukulas apgailestavo, kad dabartiniu laikmečiu „poetas nebėra pranašas, nebėra visuomeninės tiesos skelbėjas“. „Kai poetas turėjo skelbti slepiamą, neskelbiamą tiesą, jo eilėraščiai dažnai tapdavo publicistiniais. Sumenkdavo jų kaip meno kūrinių vertė. Dabar jie praktiškai tampa meno kūriniais, geresniais ar blogesniais, be siekio turėti kokią nors kitą, kaip estetinę vertę“, – teigė pašnekovas.

Laisva kėdė salėje – įžeidimas kūrėjui

Poetas Just. Marcinkevičius prisimena, kaip praeityje „Poezijos pavasario“ atidarymas vykdavo ne Vilniuje, o Kaune, vadinamoje Lakštingalų krantinėje, Palemone prie Kauno Marių, Salomėjos Nėries namelio. „Pačioje pradžioje, pirmaisiais, antraisiais ir trečiaisiais metais, būdavo renkamas „Poezijos pavasario“ laureatas. Tuos rinkimus organizuodavo Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba ir Kauno miesto vykdomasis komitetas.

Kadangi Kaunas buvo aktyvus „Poezijos pavasario“ tradicijų plėtotojas, suprantama, jis norėjo dalyvauti ir renkant, ir skelbiant   „Poezijos pavasario“ laureatą. Būdavo įteikiamas prizas, statulėlė ar kokia nors kitokia meninė kūryba. Tada nebuvo jokio poezijos aukuro, niekas jo ir neplanavo. Nebuvo ir ąžuolų lapų vainikai uždedami laureatui ant kaklo. Buvo „Poezijos pavasario“ prizo įteikimas.

Tarp kitko, jokių pinigų (nei rublio, nei kapeikos) „Poezijos pavasario“ laureatui neskirdavo“, – prisiminė pašnekovas. Anot Just. Marcinkevičiaus, norinčių pasiklausyti poezijos iš visos Lietuvos į Lakštingalų krantinę prisirinkdavo tiek, kad nelikdavo nė vieno laisvo plotelio. „Poetai, kurie skaitydavo, būdavo daugiausiai tie patys, kurie aktyviausiai reikšdavosi to meto periodikoje, spaudoje. Dabar jų jau beveik nelikę, visi mirę. Susitikimai neapseidavo be pačių tuo metu iškiliausių poezijos kūrėjų: Antano Venclovos, Teofilio Tilvyčio,   Eugenijaus Matuzevičiaus, Vlado Mozuriūno, Vacio Reimerio, Pauliaus Širvio. Paskui įsiterpė kita karta: Antanas A. Jonynas… Galėčiau vardinti ir vardinti“, – pasakojo Just. Marcinkevičius.

Anot poeto, per „Poezijos pavasarius“ netrūkdavę ir vaišių (taip pat ir alkoholio), tačiau jis niekada nepadaugindavęs. „Būdavo lyg ir įsipareigojimas nuvykti į Kiršų kaimą, Salomėjos Nėries tėviškę. Tuo metu ten buvo kolūkiai, tad kolūkio valdyba, pirmininkas ir kiti svarbūs asmenys surengdavo poezijos skaitymą, susitikimus su žmonėmis ir, be abejo, pavaišindavo pietumis ir vakariene. Ir, žinoma, prie pietų ir vakarienės būdavo ir kai ko stipresnio. Tačiau aš negalėčiau sakyti, kad visa tai pavirsdavo į girtuokliavimą. Atsidėkodama už apsilankymą ta vietovė, miestelis ar kolūkis jau turėdavo pasiruošęs išaustą juostą su atitinkamu įrašu poetui, kuris būdavo paskelbiamas Salomėjos Nėries premijos laureatu“, – prisiminė kūrėjas.

Kolegai antrino poetas H. A. Čigriejus. Anot jo, „Poezijos pavasariai“ tikrai būdavo geros šventės“. „Atvažiuoji, sakykime, prie rajono ribos ir tavęs ten jau laukia. Muzikantai, su alumi pasitikdavo. Tekdavo labai žiūrėti, kad nepadaugintumei iki vakarinio koncerto“, – prisipažįsta poetas.

Tuo tarpu poetas A. Baltakis iki šiol prisimena išskirtinį ankstesniais „Poezijos pavasariais“ kūrėjams tekdavusį dėmesį. „Ir dabar geri poetai negali skųstis, bet būna vakarų, kada nesusirenka pilna salė. Anksčiau būdavo taip, kad jeigu didžiulėje salėje pamatydavai kokią nors laisvą kėdę, tai priimdavai kaip asmeninį įžeidimą. Būdavai pripratęs, kad nelieka laisvų nė stovimų vietų, ant grindų jaunimas susėdęs. Be to, vietos valdžia visa aukščiausia dalyvaudavo“, – prisiminimais dalinosi pašnekovas.

Poetai – romantiški ir su pokštais

Poetas A. Baltakis prisimena, kad per „Poezijos pavasarius“ nutikdavę daug linksmų dalykų. „Būdavo labai juokinga su vaišėmis. Pažaislio vienuolyne vienu metu veikė beprotnamis, tad durys užsidarydavo tik iš lauko, o iš vidaus buvo neatidaroma. Pasitaikydavo, kad ten į spąstus pakliūdavo, pavyzdžiui, poetas su poete“, – šypsodamasis pasakojo menininkas.  

Prisimena A. Baltakis ir kaip su grupe poetų, tarp kurių buvo ir Paulius Širvys, užsuko į Latviją. „Tuo metu kai kurie „Poezijos pavasario“ renginiai buvo rengiami ir Latvijoje. Būtumėte matę latvių reakciją, kai P. Širvys latviškai ėmė piemenų blevyzgas dainuoti...“ – pasakojo A. Baltakis.

H. A. Čigriejus pastebėjo, kad „dabar publika į „Poezijos pavasarius“ ateina noriai ir savo noru“, bet sovietmečiu taip būdavę ne visuomet. „Mokinukai būdavo netgi, nesakykime, kad suvaryti, bet jau su tam tikru rimtesniu mokytojų pasiūlymu atėję. Kai aš dirbau Kooperacijos kolegijoje, viena mano studenčiukė pasakė: „Dėstytojau, mes jus pažįstame. Mums reikėjo eiti jūsų klausyti“, – prisiminė pašnekovas.

Tuo tarpu V. Kukulas pastebėjo, kad būtent „Poezijos pavasarių“ metu išryškėdavęs lietuvių poetų humoro jausmas. „Galiu sakyti, kad lietuvių tauta, priešingai negu rusų, nemoka improvizuoti, bet „Poezijos pavasario“ pokylių metu paaiškėdavo, kad kai kurie lietuvių poetai puikiai improvizuoja: čia pat apie visus kolegas gali sukurti kupletus. Nepamainoma būdavo Alma Karosaitė“, – tikino poetas.

V. Kukulas prisiminė, kad „Poezijos pavasarių“ metu pasitaikydavę, jog tarp juose dalyvaudavusių menininkų įsižiebdavę romantiški jausmai. „Visą kelią iš poetės Vilijos Šulčaitės juokiausi, nes ji per vieną naktį įsimylėjo poetą Vaidotą Daunį. Pasižiūrėjo, kad gražus vyras ir įsimylėjo. Visą kelią jai aiškinau, kad ji su savo eilėraščiais į literatūros istoriją tikrai neįeis, bet jeigu suvilios V. Daunį, kuris buvo rimtuolis kaip reta, į literatūros istoriją tikrai pateks“, – juokavo V. Kukulas.

„Poezijos pavasaris“ netenka padūkėliškumo

Poetas Just. Marcinkevičius prisipažįsta, kad aprėpti visumą, kurią dabar išskleidžia šiuolaikinio „Poezijos pavasario“ planas (šiemet 115 renginių – lrt.lt), sudėtinga. Kūrėjas pastebi, kad dabartinis „Poezijos pavasaris“ kur kas profesionalesnis už savo pirmtakus. „Kasmet diskusijos poetinėmis, filosofinėmis temomis, pasikvietus iš užsienio šalių svečių, vyksta kur kas giliau, įdomiau, reikšmingiau. Gaila tik, kad šių dalykų visiškai nemato, nefiksuoja, nežino arba sąmoningai nutyli žiniasklaida. Nors lyg ir turime ir kultūrinę spaudą, turime ir kitą spaudą, kuri apskritai vengia kalbėti apie kultūros reiškinius, tad suprantama, jog plačiajai visuomenei tie dalykai nežinomi. Ir tai taip lyg ir lieka tų, kurie dalyvauja kasmetiniuose seminaruose, atmintyje, pačių kūrėjų atmintyje. Arba nelieka“, – svarstė menininkas.

Nuo 2003 metų „Poezijos pavasariams“ direktoriaujanti Janina Rutkauskienė pastebi, kad anksčiau į festivalį atvykdavo kur kas mažiau svečių iš kitų šalių. „Festivalis neišeidavo už Lietuvos sienų. Žinoma, apsilankydavome ir Kaliningrado srityje, prie Donelaičio paminklo keletą metų „Poezijos pavasaris“ vykdavo. Taip pat jau dvidešimt kelintas „Poezijos pavasaris“ yra švenčiamas lietuviškose salose Lenkijoje. Dabartiniu metu „Poezijos pavasaris“ iškeliauja į Airiją, Vokietiją. Kaliningrade vyksta įvairūs susitikimai ne tik su lietuvių bendruomene, bet ir su studentais, ten gyvenančiais žmonėmis“, – pasakojo pašnekovė.

J. Rutkauskienė pasidžiaugė, kad pastarųjų metų „Poezijos pavasariai“ sulaukia daug dėmesio iš jaunimo ir poetų mėgėjų. „Poezijos pavasariuose“, man atrodo, kad ir tada, ir dabar, dalyvavo ir dalyvauja daug jaunimo. Dalyvauja įvairios kartos, mes stengiamės jas suburti. Atsirado daug jaunųjų poezijos skaitovų, įvairių poezijos mėgėjų, kurie rašo. Duodame ir jiems kažkokią erdvę pasireikšti. Tiek čia, Vilniuje, tiek Kaune, Klaipėdoje, vyksta tokie susitikimai, kur savo kūrybą skaito mėgėjai“, – sakė J. Rutkauskienė.

Poezijos renginių organizatorė pasidžiaugė ir tuo, kad „Poezijos pavasario“ almanachas jau antrus metus išeina su kompaktine plokštele. J. Rutkauskienė pastebi, kad nors pastaruosius metus buvo jaučiamas šioks toks „Poezijos pavasario“ lankytojų sumažėjimas, pamažu jie sugrįžta. „Ankstesniais laikais į renginius susirinkdavo didžiuliai būriai žmonių. Šimtai. Salėse būdavo po kokius 5–6 šimtus žmonių. Dabar yra susiaurėjęs lankymasis apskritai bet kokiuose renginiuose. Bet šiaip, pastaruoju metu, vėl publika sugrįžta į sales. Patys pirmieji šių metų renginiai parodė – pilnos salės, net ir stovinčių yra. Manau, tai rodo, kad žmonės vėl sugrįžta prie tikrųjų vertybių“, – dėstė pašnekovė. Anot J. Rutkauskienės, išaugusį poezijos poreikį rodo iš mažesnių šalies kampelių atsišaukiantys prašymai užsukti į svečius.

„Jeigu šis festivalis praeitais metais turėjo per 100 renginių, šiais metais jų turime per 118. Poetų lyg ir nepritrūkstame, bet neišgalime patenkiname visų, kurie norėjo, kad „Poezijos pavasaris“ atvyktų pas juos, kažkur rajonuose. Mūsų finansinės galimybės ribotos“, – prisipažino J. Rutkauskienė.

Tuo tarpu V. Kukulas nusiskundė, kad jam nepatinka tai, jog dabartinių „Poezijos pavasario“ dalyvių išvykos po atokesnius rajonus tampa vis trumpesnės, o pats renginys įgyja vis daugiau oficialumo ir šaltumo.

„Sutrumpėjo išvykos. Mes anksčiau išvažiuodavome trims dienoms per kelis rajonus. Dabar grupė išvažiuoja praktiškai į vieną rajoną ar du, vienai dviem dienoms. Renginių daug daugiau, nebelieka laiko atsipalaidavimui, šėliojimui. Antra, kadangi atsiranda renginio tematika, tarkime, šiais metais Lietuvos vardo tūkstantmečio, tad renginiai solidėja ir nuobodėja. Nebelieka improvizacijos“, – dėstė poetas.

Anot V. Kukulo, pasikeitė ne tik poetų karta, bet ir jų kūryba. „Dabar eilėraščiai paprastai publikai yra sunkiau „įkandami“. Anksčiau į „Poezijos pavasarius“ važiuodavo poetai, kurių eilėraščius visi suprasdavo. Dabar labiau žiūrima į patį poetą kaip į aktorių, o ne klausoma jo eilėraščių. Nes jie klausymui ir neskirti. Šiuolaikinis eilėraštis pasidarė per daug sudėtingas, kad jis būtų atliekamas kaip estrados dalis“, – teigė V. Kukulas.