Jurbarke savaitgalį vykusio tarptautinio literatūros forumo „Šiaurės vasara“ rengėjos eseistės Giedros Radvilavičiūtės sumanumas – išties pavydėtinas. Galbūt išvydusi skeptišką mano veido išraišką, ji priėjo ir pašnabždėjo: „Gali būti, kad šiemet forumas vyksta paskutinįsyk, nes festivalius pravartu užraukti laiku, kol jie nepraranda savo energetikos“.
Šie žodžiai tapo, kaip pasakytų poetas Rimvydas Stankevičius, pačiais paprasčiausiais burtažodžiais, pavertusiais mane prisiekusiu optimistu. Tą akimirką aš pirmąkart nuoširdžiai apsidžiaugiau, kad nepatingėjau nusigauti iki Jurbarko ir visą šeštadienį gėrėtis istoriniu – nes galbūt paskutiniu – forumu.
Ar lietuviai rašo prastai?
Ištempęs ausis klausiausi seminaro „Literatūra be kabučių: prarandamos kokybės beieškant“ dalyvių pranešimų ir tiesiog fiziškai jutau, kaip plečiasi mano smegenų visata. Sužinojau, kad lietuvių literatūra yra prasta, todėl galbūt vertėtų labiau remti ir skatinti kur kas geresnių užsienio rašytojų kūrinių vertimą (Gabrielė Gailiūtė).
Nieko keista, lietuviams įprasta pliekti save, ypač tarptautiniu mastu. Tačiau man, kaip nepataisomam optimistui, G. Radvilavičiūtės, Sigito Gedos ar Sigito Parulskio kūriniai arčiau kūno ir sielos nei kai kurie išties garsių anglakalbių autorių rašiniai.
Forume dar išgirdau, kad gera literatūra – laikinas dalykas, neretai susijęs su tam tikra karta (Solveiga Daugirdaitė). Jei nebūčiau optimistas, bandyčiau prieštarauti, nes man patinka ir Antanas Škėma, ir Kristijonas Donelaitis, ir Dante Alighieri, kurie arčiau Adomo ir Ievos nei mano kartos.
Reklamavo vietinę akciją
Tik optimizmas man padėjo suprasti rengėjų drąsą tarptautiniame forume skirti valandą vietinės akcijos – metų knygos rinkimų – reklamai.
Iš pranešėjos Rūtos Kačkutės išgirdau, kad tai pati geriausia akcija, panaši į britų Bookerio premiją. Nesikuklinkime, geresnės skaitymą skatinančios akcijos neįmanoma sugalvoti, nes metų knygos rinkimai – net ne Bookerio ar Nobelio premija, o tikrų tikriausia Dievo dovana.
Žurnalistas Arūnas Brazauskas turi Dievo dovaną pranašauti. „Po dešimties metų leidyklų neliks. Viskas persikels į internetą“, – rėžė virtualiosios erdvės apaštalas. „Kaip čia yra, kad iki šiol egzistuoja šimtąsyk laidotas radijas, kinas ir net laikraščiai“, – retoriškai paklaustų optimistas. Akivaizdu, kad A.Brazauskas į forumą atvyko ne taip gerai pasiruošęs kaip Kęstutis Navakas. Šis poetas Jurbarke surengė diskoteką, per kurią leido muziką iš savo vinilinių plokštelių kolekcijos.
Kadangi rengėjai neturėjo tinkamos įrangos, K. Navakas galvotrūkčiais lėkė į Kauną skolintis patefono ir net įsigijo kolonėles už 700 litų. Šokėjų šypsenos paliudijo, kad vertėjo.
Danas pliekė homofobus
Kažin ar vertėjo į forumą kviestis danų profesorių Dagą Heede, pasaulį matantį tik pro netradicinės orientacijos akinius. Jis nepraleido progos paauklėti esą homofobiškos lietuvių tautos, o Hanso Christiano Anderseno „Mažojoje undinėlėje“ įžvelgė transseksualumo alegoriją.
„H.Ch.Andersenas „Mažąją undinėlę“ parašė tada, kai jo mylimas bičiulis vedė moterį“, – pareiškė profesorius. „Naudojantis šia jūsų schema transseksualumo alegoriją galima įžvelgti ir Franzo Kafkos „Metamorfozėje“, nors F. Kafka tikrai buvo tradicinės orientacijos.
Tačiau ar toks siauras literatūros kūrinių skaitymo būdas turi prasmę?“ – paklausė G. Radvilavičiūtė. Iš aptakaus D. Heede atsakymo buvo galima suprasti, kad neturi. „Make art, not crap“ („Kurk menus, ne niekus“) – tokią frazę, išpieštą ant vieno namo sienos, pastebėjau išvykdamas iš Jurbarko. Tebūnie šie žodžiai – tarsi atsisveikinimas su galbūt paskutiniu literatūros forumu „Šiaurės vasara“.
Mūzų malūnas / lrytas.lt
2009-08-24