kornelijus platelis

 

 

Šuniška istorija
 
Mirtis apvainikavo galvą šunies
mirė šuo
šuns akyse išaugo šakotas
nebūties medis
šuo pasitampė ir nusprogo
nebėr šunėko
vargšelis
 
o mirė jisai nes mėgo be galo staugti
prieš baltą apvalų mėnesį vakarais
gavęs lupti
(šunį lupdavo nuo pasiutligės profilaktikai)
dieną šuo vežiodavo mėsos vežimėlį
tai buvo mėsininko šuo
dirbantis už arklį
vežimėlis buvo šuniškai mažas
bet šuniškai sunkus ir mėsininkas
buvo mažas šuniškai mažo miestelio
mėsininkas
(didelė buvo tiktai lazda
kuria gaudavo lupti šuo)
ir nutiko taip jog paseno šuo
nebepatraukė vežimėlio ir baigta
o mėsininko širdyje buvo gabalas
šuniškos meilės tad jis nepribaigė šuns
o sakė išėjo į pensiją tegu pagulės
saulėkaitoj tegu pasidžiaugs
šunišku savo gyvenimu
ir šuo gulėjo saulėkaitoj dieną
gulėjo dvi ir savaitę gulėjo grauždamas
kaulus ir nebegaudamas lupti
jis bandė žinoma staugti
prieš baltą mėnesį vakarais
bet jam neišeidavo nieko
be didžiosios lazdos pliaukšėjimo
taigi šuniškai mažas tapo
nukaršusio šuns gyvenimas
netikras neapčiuopiamas ir beprasmiškas
laikas tekėjo lėtai neornamentuotas
kraupiais balsingais koncertais
į kvailą mėnesio veidą
ir šuo ėmė sapnuoti angelus
dangaus karalystę ar ne dangaus
bet jau ne žemišką ėmė
mąstyt apie mirtį ir jo akyse
išaugo šakotas nebūties medis
iškerojo didingoje tyloje
(be lazdos ji turbūt didingiausias dalykas
šuniškoje istorijoje)
taigi didingoje tyloje
kur susitinka būties klausimai
tokie kaip nebūti ar būti
bet kokie jau ten klausimai
jei nebestaugi prieš mėnulį
jeigu akyse iškerojo šakotas medis
taigi šuo
pasitampė ir nusprogo
vargšelis
nebėr šunėko.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
Lakštingala
 
Girdžiu: vėjas kaukia viršuj,
Blaškydamas juodą orą. Išeiti.
Iš mūsų kapų rūsio, mieloji, niūrus sustingimas
Apėmė kraują, ir dvasios,
Prilipusios prie akių stiklo,
Rodo ženklus. Išeiti į tankią
Minčių ir troškimų erdvę, bet
Kuo?
Kokiu kūnu, pavidalu, garso virpesiu?
Jau tiek laiko mano dvasia nebeturi veido.
Bežadės patarnautojos ilgais vienuolių abitais
Atneša pilką lakštingalos rūbą, didelę pilnatį
Kabina ant sienos.
Meilės prisiminimais apstato salę.
Vidury Mnemosinės biustas. Pradėti –
Duoda ženklą dviveidis kapų prižiūrėtojas.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
Čekiškas etiudas
 
Tabako dūmai
It upė vilnija tarp stalų
Per galvų akmenis. Ant apvalaus staliuko
Bokalas alaus su virta kepenine dešra.
Blyški dama tylomis prisėlina
Ir timpteli už rankovės...
Mano akys įsmeigtos į padavėjos strėnas,
Burna pilna riebaus gromulio, pirštai mėšlungiškai
Gniaužia bokalo ąsą, bet ji timpteli
Dar kartą ir sako: jau laikas,
Ir mes išeinam į šlapią rudenio gatvę.
 
Kiekviena kelionė šiek tiek panaši į mirtį
Ir poeziją, – sako juodai apsirengęs jaunuolis
Violetiniam lietuje prie durų. –
Jūs paliekate jaukią smuklę,
Smagių sugėrovų būrį, idant nubustumėte
Šaltam kambary tarp išmėtytų kaukių,
Suplėšytų iškilmingą rūbų,
Aistros viesulo nusiaubtų daiktų,
Šalia savo moters, kuri paslaptingai miega,
Atgręžus mėnuliui baltą veido ovalą...
Prieš auštant vyras atsikelia, užsirūko,
Vaikšto po celę, atkakliai ieškodamas durų...
 
Brėkštant šis kambarys
Darosi panašus į kontorą,
Kurią geriau pavaizduotų niūrus ir pedantiškas
Žydas iš Prahos, Jozefas K.,
O vakarop – tai vėl nelyginant smuklė,
Kur storakulšės
Romantiškos poetės priverčia pajusti
Meilę daiktų pasauliui.
 
Bet moteris yra tik viena, –
Sako jaunuolis, nusausinęs lūpas
Kvepiančia nosinaite. –
Ta, kuri atsibunda pavakary, pasirąžo, atsikelia,
Išeina iš ankšto šonkaulio narvo plėšriais žingsneliais.
Viena kaip kelionė
Nuo gimimo iki mirties.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
Kalėdos girioje
 
Vakarop susirinkom eglyne,
Giliame slėny. Ir man buvo
Suteikta kalbos dovana šiai nakčiai,
Suvokimas. Išsirinkome
Kuplią eglaitę nedidelėj laukymėj.
Apuostėme, ant šakelių
Prikabinėjome obuoliukų, morkų.
Džiovintų grybų. Paskui pakėlėme
Snukius į mėnulį ir staugėme kokį pusvalandį,
Kol mėnesiena nusidabravo sniegą
Ant šakelių, o žvaigždės
Atsiuntė savo kaukes: Vakarė –
Pačiai viršūnei, kitos – šakoms
Vietoj žvakučių... Bet kuo
Papuošti eglę, kurios kamienas
Plūsta stuburu, viršūnėje spindi gėlė,
O papėdėje miega žaltys,
Susisukęs į trigubą žiedą? Kuo

Ją dabinti? Įsniegą,

Į medžių žievę
Nušveitėm kruvinas iltis,
Dvokiančių kūnų šiluma
Ištirpdėme sniegą aplinkui,
Kad galėtų iš žemės
Išlįsti sliekai ir kurmiai,
Vorai ir gyvatės, rupūžės ir varlės, žuvys
Išplauktų iš požeminių upių, galiausiai
Atšliaužtų Žaltys, apsivytų
Dygų kamieną, paskelbdamas
Šventės pradžią – naujos
Saulės gimimą.
 
Paskui bėgom ratu aplink eglę,
Stūgaudami, apsvaigę
Iš džiaugsmo ir bado.
Ėdėme sniegą, krūmokšnių žievę,
Pernykščius lapus, po to surijome
Eglaitės papuošalus
Ir puolėme vienas kitą...
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
Knyginis kerštas
 
Jie atjojo į mūsų kaimą
Girgždėdami surūdijusiais antveidžiais,
Vedini žilabarzdžio senio, kurio akiduobėse
Begalinis tikėjimas, alkis ir tuštuma,
O ant krūtinės iškaltas
Saturno ženklas. Atjojo keršyti
Už kažin kokią skriaudą jų dievui.
Nukovė kelis paauglius ir paliegėlius,
Bandžiusius priešintis, Vyrai buvo išjoję.
Sustojo po ąžuolu
Atsipūsti. Paskui pasklido po kaimą.
 
Moterų klyksmas
Užpildo visą dangaus kupolą,
Bejėgiškas senių pyktis
Smelkias įakmenis,
Ėda dievų akis,
Trupina skliauto sąsparas.
Siaubas ir neviltis plūsta pro pirkių langus.
Po šventuoju medžiu
Auga kūdikių kalnas.
Maži kruvini kūneliai
Trūkčioja puriame sniege.
Plonos raudonos srovelės teka į gatvės vidurį.
 
Kažkas bandė šauktis dievų, bet prasivėrė žemė
ir jį prarijo. Kažkas
Bandė kalbėti, bet iš burnos sklido tik šuns inkštimas.
Jie susėdo kur stovi, pasirėmė galvas
Akmeninėm rankom.
Ant savo pasaulio nuolaužų,
Nepažįstamam vėjui pučiant pro skliauto įlaužąs.
Rytmečio saulė, nušvietusi kelią bėgliams,
Rado visus kaimo žmones sušalusius
Į ledo antkapius.
 
O paaugliai už kaimo kasė pailgą duobę,
Badydami ietimis gruodą,
Mergaitės virė valgį namie susikaupusios
Tartum atlikinėtų apeigas,
O mažesni vaikai
Vaikė šunis nuo lavonų lazdom
Ir dainavo kažką apie saulę.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.