ANTOLOGIJA „ŽEMĖ“. Juozas Kėkštas. Eilėraščiai (2)

ŠIAURĖS SONATA

Neklausk manęs, kodėl graudus aš,
kodėl suiro nepadegtas laužas
ir balso liepsnos bąla nepražydusios.
Pajūrio bangos mušas,
įtūžusi jėga akmens pakrantėj daužos.
Uolas užklojo šaltas šydas.

Apie pavasarį nepasakok ir žiedą,
per rudenį nukritusį,
nes jį nužudė šiaurėj tolimoj...
Baltųjų vėjų chorai sniegų sonatas gieda,
baltoji dykuma bedugnėm ritas,
danguj-bedugnėj miršta mylimoji...

Kodėl tu vis, kodėl siunti man
akių žydrumą negirdėtą?
Pro audrą, pusnį ir sniegų siutimą
jų dangų melsvąjį matau,
o juk žinau,
kad tu ne man ir aš ne tau.

Per tokią baltų vėjų vėtrą,
kai miršta ne viena tauta,
dainos linksmos nereikia aido.
Baltųjų vėjų pragare,
baltų laukų baltam ore,
užgeso gėlės, žiedų rytas,
vaizdai praėję išsisklaido,
bedugnės auga nematytos.

UŽRAŠAS

Lydėjo jį kančios ir skausmo dienos vėsios,
todėl dainų nerūpestingų nedainavo ir nerašė
poemų saule žydinčių. Į dangų pro širdies griuvėsius
juodieji kiparisai augo – raudulingos našlės.

Pakalnėn plaukė jo rauda, o vėjas,
praūžęs su audra, tyliuos arimuos dingo.
Taip sunku be audros, nes krist audroj norėjo,
o čia šiurpios nakties tyla krūtinėn sminga...

Suprato liūdesio ir skausmo būtinumą,
skausme ir liūdesy pamatė prasmę gilią.
Kančioj ir liūdesy – sakydavo – širdis nežūna:
ji myli dar tvirčiau, nors meilėj tyli.

O nežinojo, liūdnas, kad, audras palikęs,
nužengs į tylą, nykią ir beviltę.
Pamiršo, liūdnas, kad, tylon nuvykęs,
dienon jau nebegrįš, sugriuvus paskutiniam tiltui.

Paskendo sodų glūdumoj ir alpo
jis po tamsos našta. Po svoriu jos parkritęs,
tylos kiekvieną jautė dūžį šaltą
ir nykią prarają aplink:
sudužusių dienų šešėliai jam po kojų sviro,
o kelrodžiai ir kryžiai nyko pakely.

Taip naktyje ir dingo jis. Alėjų numylėtas,
svajonių ir sapnų nerealių meilužis.
Praėjo liūdnas ir žmonių nepastebėtas,
ir vėtroms, ir audroms tylon nulūžus.

ŽEMĖS UŽTEKĖJIMAS

Skara, dėmė ant juodo krūmo.
Po kojų išsprogdinti bėgiai.

Ko aš sustojau vėl papėdėj
nerealaus ir balto rūmo?

Nuo saulės juoko aikštės bąla,
lyja viršun fontanų lietūs –
plaukiu į melsvą žolių salą,
dangaus gelmes akim palietęs.

Tarp ežerų kalnai mažyčiai
susėdę stebi mane lekiant –

aš žemėn pažvelgiau netyčia
ir pamačiau krauju ją tekant.

ŽMOGUS

Čia atėjo žmogus vakar miręs,
todėl tiek žemės jo veide,
O žvilgsniu baisiu ir tragingu mintys taip sunkiai iriasi.

Iš paskutinės kamionetės, važiuojančios saulėtekin
naktį,
išmestas šaligatvin
staigiai atsikėlė
ir ėjo pėsčias ir mėlynas tramvajų šviesoj,
neprotingai ir graudžiai pašėlęs.

Į artėjantį dangų ištiesė žvilgsnį
ir norėjo pagauti paskutinę gęstančią žvaigždę.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

DIENA NAKTIN

Imk aštrią žvaigždę įkaitusiom akim
ir padainuok lopšinę mirusiems nakty,
aukštoj kaip sielvartas,
kaip juodas Paukščių Takas.

Dienon negrįždamas priglausk
kiekvieną pėdą nykstančią – praėjusią –
priglausk ją meilėj taip,
kaip glaudi ranką mylimosios prie širdies.

Tuomet tu dieną pamatysi
už lūžtančių kalnų palinkusią
žmonių nuvargintų kančioj –
ant švintančio pasaulio delno.

Kiekvieną žingsnį savo
prisiminsi pakely, suklupęs
prieš aukštą karsto mišką,
sausą kaip pušis.

PAUKŠČIAI

Toks rytas, kai nubundu
ir akis pilnas nebaigto miego
praplėšia paukščiai skambūs ir įvairūs –
toks rytas brėkšta man kasdieną,
kai noriu eiti pro rasų šakas
į švintantį pasaulio kraštą.

Sapnais įkaitintą neramią galvą pasidėjęs
ant mylimos moters baltųjų kelių,
kurie man brangūs ne mažiau nei visas švintantis pasaulis,

žiūriu į platų langą
kolibrių ir lakštingalų mansardoj.

Taip čiulba paukščiai čia kiekvieną netikėtą rytą.

LOS RINDE EL SUENO

1.

Šiltuose pataluose, sapnų pūkuos laimingi,
kietais veidais ir žvilgsniu, kurs nemato nieko,
mums kalba apie žemės laimę melagingą,
atbukusiom širdim saldumą miego siūlo,
bejausmį patogumą ir tūpčiojimą vietoj.

Nutolk nuo jų, keleivi. Tavo šešėlis sienoj
jų saldų sapną blaško.
Los rinde el Sueno.

 
2.

Tamsiose celėse, prigniaužti grotų svorio,
gūdžioj nakty be maišto sugulė ir snaudžia,
paklodėm prisidengę, audron grįžt nebenori:
beminčio ir beširdžio sapno surakinti,
apkurtę ir apakę, negirdi laiko griaudžiant.

Palik ir juos, keleivi. Tavęs bedalio, vieno
audra ir kelias laukia.
Los rinde el Sueno.

ŽUVĖDRA

Į kurį krantą mane mes
migla ir jūra ši nelygi?

Miglom žuvėdra mane lydi.
Žuvėdra, nelydėk manęs.

Tamsioj migloj, verpetų jūroj
žuvėdra blaškoma suklinka –

pro naktį kranto neįžiūrau,
ir horizontas dar nešvinta.

Manęs, baltoji, nelydėk,
žuvėdra, nelydėk manęs.

PIETA

Nurimo šviesiaveidis kaip dangus po griausmo,
žaibo ir lietaus, pranešęs žemei gerąją naujieną,
savo kančią ir savas žaizdas;
sustiprinęs visus, ištroškusius pavasario ir džiaugsmo,
palaiminęs praėjusias ir būsimas kartas.
Jam nebereikia jau paguodos, ašarų nereikia,
lai puošia jį žaizda ir kraujas, ir mirtis.

Šiandieną, nukankintas kaip ir jis,
kraujuojančia, sudužusia širdim norėčiau eiti nebūtin.

Paduok, geroji, stiklą man gaivinančio
gyvybės ir mirties vandens.
Visas ietis savin surinksiu aš, beginklis.
Paliks paminklas:
širdis ir ašaros ant kruvino akmens.

ARGENTINAI

Laisvos, bekraštės tavo lygumos.
Mano širdis taip pat laisva ir meilėje bekraštė.
Bet šiandien rauda ji ir kuria dainą
apie jūreivius per audras nelydimus,

nepasitinkamus, kurie ant rankų sužeistų
saulėtekių degėsius neša;
sužeistos šalyje užgesusių aušrų,
tos rankos skausmą rašo.

Koks tragiškai gražus saulėlydis many!
Koks tamsus vėjas plaukia pro mane į tavo plačias lygumas...
Klausyk, kaip manyje ledų suskaldytom, palūžusiom
šakom tėvynės mano medžiai ūžia...

TOLIMOJI

Tėvynė tolima, miškai, laukai, dirvonai –
sukaustyti grandim sunkiom kaip mūsų amžiaus dienos.
Ten mirė džiaugsmas ir artojų dainos
ir viešpatauja ledo žiemos.

Svajonių kapinės mintis mums kausto.
Todėl taip neramu širdy ir liūdna būna.
Todėl gyvenimas apkarsta.

Ieškom šviesos nakty. Dienos užtektų
ir rytmečio rasos gaivios gal būtų mums gana,
kad vėl pabustum, prisikeltum ir užtvenktum
visas naktis širdin beplaukiančias, ir dingtų nykuma.

Tik tolimosios žvilgsnio reikia, mylinčio ir gero...
Beklaidžiodami po audras šaltas mes saulės pasiilgom.
Todėl dažnai taip skaudžiai šnera
pajuodę upės mirties dainą,
ir ašaros akis suvilgo.

TOLIMOSIOS SKUNDAS

Aš gyvenu dabar tokiam vaiduokliškam name,
kurio visi langai žvaigždynų šviesai uždaryti
ir pasaulio džiaugsmui. Pro mane
nematomos praeina dienos, o kiekvienas rytas
švintantis švininių debesų prisiminimais –
man drasko surakintą mintį.

Ir taip atgyja viskas:
matau svajas ir vizijas šviesias, dėl kurių metė
manieji sūnūs visa deginantin aukuran save. Sapnai
sustoja prieš akis kaip didelis liepsnojąs miškas,

kuriame jau nebeatskiriu detalių. Viskas susilieja
į didžiulį gaisrą. Smilkiniuose šlama
tragiškas žuvimo himnas. Dega vėjai,
nužudytas rytas ir širdis benamė.

Sapnų nenoriu jau ir džiaugsmo nebenoriu.
Vaiduokliškų namų tamsa ties širdimi parimo
plačiu šakotu voru
ir laša į mane nuodai šiurpaus nusiminimo.

RAMYBĖ MAN

Aš, vergas nepriklausomos dainos,
dainuodamas audras ir laisvą, platų vėją –
dainavau save.

Dabar, dienų griuvėsiuose sustojęs
(po nurimstančios erdvės dangum),
stebiu save pro skausmo spektrą,
pro pėdsakais manais paženklintą jaunystės kapinyną,
ir jaučiu: kad man praėjusių dienų paliko žymės aštrios;
kad jų spygliuotos užtvaros
kiekvieną mano mintį gelia.

Dangaus ir žemės užtemimo ir žmogaus nematantiems:

jeigu neturite jėgų pakelti žvilgsnio į mane
(praėjusį ir einantį), nutilkite, palikdami
mane žvaigždėms ir medžiams:
ties tamsiom upėm stovi medžiai rūstūs,
ir aš, jų artimas.

Ramybė jums, šešėlių medžiai,
sausas šakas panėrę į slaptingą upių naktį.
Prieš naują nerimą ramybė man.

MANO KELIAS Į LYGUMAS

Aprašė jas kiti
keleiviai, gimę čia ir augę, nelaimingi, nesudužę,
ne taip, kaip jos many gyvena.

Kai mano gyslomis visų kovų ir mūšių sugriauti,
audrų suplėšyti (kaip vėliavos ant vėjų),
dienų miglotų – neramių – vaizdai sruvena –
aš priimu kitaip tas lygumas, kitaip į jas einu:
juk niekados aš, niekad iki šiolei negalėjau
(kaip kiti keleiviai) gimti čia nei augti, nei mirštančias dienas
                                                                             žymėti
švininiais sužeistojo žingsniais...
Plačios lygumos, oi plačios, begaliniais tyrais
sunkiasi į širdį man ir niekur, niekur išsigelbėjimo tau.
Tolimos tėviškės manos beržyno, nei pušies pasvirusios,
vienatvėje ir saulėje apakęs, nematau.

Naktyje gimęs, mėtytas ir plaktas
į visus žemės šios bedugnių akmenis,
aš vėl krentu širdim žemyn ir tirpstu begaliniuos horizontų tyruos,
ir žemei šiai, ir dangui svetimas.

EPILOGAS

Kai atėmė man viską:
ramumą, saulę ir pavasarį,
ir kai pasakė – niekas, niekas jau tavęs nesužavės,
žinojau:

užtiksiu slėnius tarp kalnų, medžius ir paukščius,
tarp kurių
pamiršiu savo sielvartą ir įkalbėtą pražūtį.
Tuomet išaugsiu ant stačios uolos audroj,
kuriai praėjus žydi laumės juostos.
Pamiršiu praeitį negerą,
kurią man davė žmonės negeri;
pamiršiu tuos, kurie man skausmo pavydėdami
(ne patys juo gyventi niekad nemokėjo ) sakė,
jog mano kelias vien tik pražūtis, žiauri mirtis
kapų dienoj. O ją mirtingu žvilgsniu išmatuoti sunku
ir be galo pavojinga.

Leiskit pakilti man į kalną,
kuris siekia trijų tūkstančių ir šimto metrų
virš žemyno žmogaus lygio,
kur guli ledas ir žmonių neliestos uolos.

Stovėsiu aukštas ten ir nepasiekiamai status akmuo.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.