Tęsinys. Skaityti pradžią
Gimiau
Pavasariškai slenka tolimesni mokslo ir darbo metai. Kaunas, Ukraina, Petrapilis. Didžiojo karo vargai ir kančios — ir Lietuvos laisvė. Atgimimas, poezija, teatras. Vilnius — ir vėl Kaunas. Keletas metų darbo ir užsieniai.
Dairiaus Berlyne. Gyvenau Paryžiuj. Gėrėjaus Šveicarijos ir Italijos grožybėmis. Visame žemės rutuly tas pats žmogus — su savo širdimi ir ilgesiais, su savo džiaugsmais ir nusivylimais. Visur su kaupu grožio ir gėrio, bet namie gražiausia ir geriausia. Visur daug vargo ir negerovių, bet gimtam krašte jie ne tiek skaudūs. Todėl, kad savi.
Dirbu. Pasiseka — džiaugiuos, nepasiseka — paliūdėjęs pasižadu nugalėti save ir darbą. Nors kartais gyvenimas ir skaudina širdį, bet jis vis dėlto įdomus ir be galo džiaugsmingas. Tebūnie kiekviena gimusi valanda palaiminta ir lai visas gyvenimas plasnoja kūrybos ir grožio sparnais!
Tik tame išganymas.
ŽIEMA
Baltu miegu viskas miega.
Saulė perlais barsto sniegą,
Ramumėlis, tylumėlis!
Vien tik sniego baltos gėlės!
Balta, šalta visam plote.
Noris rėkti, rankom ploti!
Labas, žiema! Labas, sniege!
Baltam medy paukštis spiegia.
Šalčio akys, kaip žemčiūgai.
Baltas tolis širdį džiugo.
Medžių rūbai perlais tryška.
Miškas baltas, kaip prieš krikštą.
Balta, šalta, kad net diegia.
Labas, žeme baltasniege!
Žemė tyli, kaip pabūgus.
Ją užmigdė baltos pūgos.
Visa žemė, visas aukštis —
Balto sapno baltas paukštis.
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.
VOSILKĖLIAI
Ak, tie vosilkėliai iš rugių miglotų!
Jeigu jie kalbėtų, daug ką pabylotų!
Aš ėjau per lauką. — Labas, mergužėle! —
Net rugiai sušnaro, giruže sužėlę ...
Ak, tie vosilkėliai iš rugių miglotų!
Jeigu jie kalbėtų, daug ką pabylotų!
— Tau taipogi labas! Vai, kiek vosilkėlių! —
Ir jų žydrą puokštę prie akių pakėliau.
Ak, tie vosilkėliai iš rugių miglotų!
Jeigu jie kalbėtų, daug ką pabylotų!
Sviesi saulė žėrė. Skraidė plaštakėlės.
Jis ant kelių klaupės, vėl kaip beržas kėlės.
Ak, tie vosilkėliai iš rugių miglotų!
Jeigu jie kalbėtų, daug ką pabylotų!
Ranka ranką glostė ... Varpos sūkuriavo ...
Jis prabilo: miela!... Aš tariau jam: tavo! ..
Ak, tie vosilkėliai iš rugių miglotų,
Jeigu jie kalbėtų, daug ką pabylotų!
— Ak, brangioji mano! — Ak, brangusis mano!..
Kai vosilkai žydi, širdys daug išmano ...
Ak, tie vosilkėliai iš rugių miglotų!
Jeigu jie kalbėtų, daug ką pabylotų!
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.
GYVENIMO BARE
Kasdien, kol jėgos neatslūgo,
Ilgam gyvenimo bare,
Įsmeigęs žemėn aukso plūgą,
Giliai, giliai ari, ari.
Jau, rodos, tuoj priarsi galą,
Jau, tartum, laimė taip arti.
Tik štai aušros dangus jau bąla,
Širdy vargų aitra karti.
Bet vėl dvasia gyva paguoda —
Ir vėl grumtus daužai, vartai.
Vai, bus žiedų, kur žemėj juoda,
Linksmiau bus žengt, kai gaus varpai.
Dar vieną vagą gilią, plačią —
Ir jon grūdų beri, beri.
Dar antrą vagą tokią pačią!
Gal užderės — grūdai geri.
Ir taip kasdien, žiedų panūdęs,
Nuo saulės rytmečio ari,
Kad varpom virstų vargo rūdys,
Kad būt kuo džiaugtis vakare.
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.
AUŠROS SŪNUMS
Sustingo lietuvis, pabalo kaip drobė:
Kuo garbins jis Dievą, kaip kels jis tėvynę?
Maskolis jam knygą iš rankų pagrobė,
Maskolis jam gimtąjį žodį užgynė.
Visoj Lietuvoj tartum pagrabo ūpas:
Mirtis arba grotai už gimtąjį raštą!
Visa Lietuva, kaip ties kryžium priklūpus,
Jos gedulo skausmui nei galo, nei krašto.
Ir atskrenda lapas, krauju išrašytas,
Kaip Nojaus balandis, iš prūsų net krašto!
Ir sako lietuviškai: — Išauš dar jums rytas!
Numesit nuo rankų grandinių jūs naštą!
— Vai, kas čia per balsas? Taip dvasią jis kelia!
— Vai, broliai lietuviai, užgrūdinkit širdis!
Aušra jums nurodys išganymo kelią,
Jos varpas vėl laisvės troškimais nugirdys!
Ir tamsiąją naktį, pelkynus išbraidęs,
Drąsus knygnešys atkeliauja į pirkią —
Ir šviečia kaip žvaigždės lietuviškos raidės,
Ir džiaugiasi širdys už skausmą jas pirkę.
— Tėveli, mamyte, štai Aukso Altorius! —
Nudžiugus mergaitė maldaknygę varto.
— O štai ir broliukui gražus lementorius ...
— Paslėpkit knygas! Raudonsiūliai prie vartų!...
Vos skubo paslėpti jie brangųjį turtą —
Ir caro ginkluoti tarnai įsilaužė.
— Kur knygos? Sakykit! Ar ausys apkurto?
— Ko norit, beširdžiai, mūs laisvę palaužę ? ..
Išėjo žandarai, kardais jiems pagrasę.
— Nerado!.. O laimė!.. Dar būtų pakorę ...
— Ak, Viešpatie, stiprink mums vergiamą dvasią!
Ir skaito suklaupę jie Aukso Altorių ...
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.
MOTINAI
O, mylima motina, laime, širdin atsigręžus,
Kaip žvaigždės vis spindi, taip tu amžinai ta pati!
Tik tavo palaima gyvenimo vieškeliai gražūs,
Tik tavo mums meilė, kaip jūra, gili ir plati!
Lai saulė užgęsta, lai spalvos gėlių nebedažo,
Lai nieko šioj žemėj nelieka didingai vaiskaus,
Tik tu nepaliauki pasaulį liūliavus, kaip mažą, —
Ir niekas per amžius, tau mylint, širdies nenuskaus.
O, motina, džiaugsmo šaltini, o, rūpesčiai gilūs,
Per amžius jauna tu, per amžius graži ir gera...
O, mylima motina, saule, žydrynėj iškilus,
Visas tau žvaigždes iš padangės kasnakt aš deru ...
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.
MOTERIAI
Esi gera, esi skaisti,
Jausmais sprendi gyvybės mįslę.
Pilna geismų — malda kaisti,
Gimdai svajonę, darbu vislią.
Ir džiaugias akys tavimi,
Ir plaka širdys tau vis ačiū
Už tai, ką duodi, ką imi.
Nedaug aušrų tau lygiagrečių.
Tu žemės ilgesys gražus.
Tau dainiai žvaigždžių derlių renka.
Kol myli tu, žmogus nežus —
Jis visa gaus iš grožio rankų.
Vis tiek kas žemėj tu esi —
Sesuo, duktė ar mylimoji,
Tu vis žmoniją ten vesi,
Kur motinos jausmai tau moja.
Kaip būtų tuščia, nejauku
Žmogaus širdy, visam pasauly,
Jei tu neskaidrintum aukų,
Jei neliepsnotum meilės saule.
Tu taip skaisti, tu taip daili ...
Jei žemėj nuodėmės tik nirštų,
Tu savo ašara gailia
Nulenktum rūstų Dievo pirštą.
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.
ŽVEJAI
Mirga, tviska marių krūtys
Čia — kaip siaubas, čia — kaip gunda.
Nesiliauja vėjas pūtęs,
Nors ir giedri saulė bunda.
— Ei, jūs sesės, žalios bangos,
Neškit mūsų vargo valtį,
Kur švytuoja gelmių angos,
Kur širdis atleidžia kaltę ...
— Negerovė mus išvarė
Tokią dieną į jūružę...
— Tik nesupk taip, geradare!
Juk matai — irklai aplūžę ...
Bangos auga, bangos buriąs ...
Raukiąs kaktos, akys plečias ...
— Na ir vėjas! — Žiū, kaip burės!..
— Ė, juk vėjas mums ne svečias!..
Jūra šniokščia, purkščia, klega ...
Sūrios bangos valtį dobo ...
Jau namie gal žvakę dega ...
Ką dabar čia?.. Tartum boba! ..
— Hū, valio, jūruže močia!
Supk, liūliuok vargelį mūsų!
Narstėm mes tave, besočią,
Jau ne sykį lig pat Prūsų ...
— Vai, vyručiai, na ir pučia!
— Reiks mums klaidžioti be kelio ...
— O namie žmona, vaikučiai
Laukia duonos nors kąsnelio ...
Jūra dūksta, staugia, trankos ...
Burės rauda, vėjas baras ...
Traukia tinklą stiprios rankos ...
— Gal padės mums Dievas geras ...
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.
PALAIMINĘS
Palaiminęs dienų dunojų,
Lyg būtum amžinas turtuolis,
Ką nors gražaus kam dovanoji,
O pats kenti prie žemės puolęs.
Skaisti malda pasaulį globia,
Kai su daina į jį keliauji.
Vai, daug dainoj dar saulės lobio!
Širdis juo plakus nepaliauja.
Jei dvasią saulei pažadėsi,
Neteks nakties glūdybėj trokšti.
Džiaugsies žeme — žiedais žydės ji.
Skaidri liepsna kūrybos bokšte.
Dar vieną dieną, laimės skalsią,
Papuošt darbais, kaip laumės juosta!
Dar vieną dainą skambiabalsę
Išmest bangoms iš džiaugsmo uosto!
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.
VELYKŲ VARPAI
Suskambo Velykų varpai sidabriniai —
Šviesiau bus krūtinėj, laukuos ir žydrynėj ...
Ir Kristus ir žemė, tiek skausmo iškentę,
Mums atneša linksmą pavasario šventę.
Suskambę Velykų varpai nenutyla.
Širdies aleliuja padangėsna kyla ...
Pavasario saulė, pavasario vėjas ...
Toks giedras, toks žydras dangus prablaivėjęs!..
Toks artimas širdžiai žaliuojantis šilas! ...
Vilioja, kaip duona, žemelė atšilus ...
Bus darbo kaip marių, bus džiaugsmo ir vargo ...
Aukosim mes prakaitą žemei į bargą ...
Išeisim su plūgais ir, varsną suarę,
Linksmai atsidusim, kaip vėjai vasariai,
Kad širdį ramina dirvoj vieversėlis,
Kad vasarą varpom virs pabertas sėlis ...
Kad duonos turėsim ne vieną mes kampą ...
Kad žemė už darbą mums motina tampa ...
Išeisim į lauką, į žaliąją pievą —
Pagerbsime darbu mes žemę ir Dievą ...
Skambėkit, Velykų varpai sidabriniai!
Pavasario saulė — širdy ir žydrynėj! ..
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.
LAISVĖS SŪNUS
Ne, aš niekam nevergausiu,
Nors tai būtų pats dangus!
Aš visur sau laisvės gausiu,
Kolei siela kūne bus!
Kas man žemės vylių burtas,
Kas man liūdesio klasta!
Mano rytas — saulių kurtas
Ir diena man — jų mesta!
Aš keliauju žemės plotais
Su širdies liepsna karšta.
Mano kelias laisvės klotas.
Kas pastos jį — tam kerštu!..
Ei, šalin, žemėtos kaukės! —
Aš ne jums kasdien gimiau,
Kol dangus be saulės niaukęs,
Kol laisvėti aš ėmiau ...
Ne, aš niekam nevergausiu,
Nors tai būtų pats dangus!
Aš visur sau laisvės gausiu,
Kolei siela kūne bus!
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.