Naujesniosios poezijos antologija VAINIKAI (1921). Edmundas Steponaitis. Poezija

 

Steponaitis_Edmundas_foto        Edmundas Steponaitis gimė 1892 m. vasario 28 d. Sintautų miestelyje, Šakių apskr. Neturtingi jo tėvai neištesėjo jį leisti į didesnius mokslus. Baigė jis tik Šakių miesto dviklasę mokyklą, kur vėliau buvo jo tėvai persikėlę gyventi. 1905 metais E. Steponaitis iškeliauja į Kauną, kur pradeda mokytis S. Banaičio lietuvių spaustuvėje raidžių statymo amato. Jam spaustuvės darbas patiko. Taip ir pasiliko darbininku, raidžių statytoju (zeceriu) visą savo neilgą amželį.

        E, Steponaitis dar mažas bebūdamas godžiai skaitydavo įvairias lietuviškas knygeles. Skaitė daug knygų ir rusų kalboje, ypač buvo pamėgęs didįjį rusų rašytoją Tolstojų, su kuriuo net laiškais susirašinėjo. Ir apskritai imant, nors dar taip jaunas bebūdamas, o jau gerokai buvo susipažinęs su visais žymesniaisiais rusų rašytojais ir poetais. Be galo mėgo astronomiją. Ir mėgo visa, kas tik galėjo žadinti ir lavinti jo jautrią ir kilnią poetišką sielą.

        Eiles pradėjo rašyti Steponaitis, regis, 1906 m. Anot jo sesers žodžių, pirmutinės jo eilės buvusios pavadintos „Sėjikams”' ir pasiųstos 1907 m. „Lietuvos Ūkininko” redakcijai, bet paskiau daugiausia siuntinėjo jis savo eiles „Vilčiai” ir „Draugijai”, pasirašydamas psiaudonimais: S. T. Ponaitis, Simas Stepas, Sm. Stepas.

        Be originalių eilių, Steponaitis daug buvo išvertęs ir rusų poetų eilių. Rašinėjo ir proza.

1908 m. vasarą jis su savo broliais buvo nuvykęs į Šakius aplankyti tėvų. Paviešėjęs visą mėnesį, kupinas energijos ir įvairių įvairiausių sumanymų, jau žadėjo grįžti į Kauną, kai staiga suserga smegenų liga ir tris dienas pasikankinęs persiskiria su šiuo pasauliu, amžinai pasilikdamas Šakiuose. Pasimirė rugpjūčio 19 d., vos 16 ½ metų teturėdamas.

        Plačiau jo gyvenimą ir darbus yra aprašęs poetas Liudas Gira pomirtiniame Steponaičio eilių ir prozos rinkiny („E. Steponaičio Raštai”, Kaunas, 1912 m.). L. Gira šiais žodžiais baigia E. Steponaičio biografiją:

         „Daug buvo įvairių sumanymų, daug noro pasidarbuoti! Bet mirtis nežiūri nieko ir be gailesčio išrovė iš mūsų tarpo vos tik pradėjusį gyventi ir darbuotis vyrą. Vos tik du metu terašė Steponaitis, todėl ne kiek ir galėjo parašyti. Bet ir tai, ką, jis suspėjo mums palikti, duoda Steponaičiui vardą, mūsų literatūroje. Jo raštai svarbūs mums, kaipo vienas pirmųjų naujojo mūsų literatūros periodo žodis. Steponaitis buvo vienas pirmųjų mūsų jaunųjų rašytojų, kurie duoda nūn pradžią grynos literatūros srovei, kurių visų pirmiausias tikslas jau nebe vien žadinimas tautos, visuomenės sąmonės, bet ir gaivinimas, tvėrimas pačios dailiosios mūsų raštijos.”

 

        A. R.

 

 

 

MUZIKA

 

Tu esi, kaip žmogaus širdis!

Vidūnas.

 

Akordai, lyg kvapsniai žolynų,

Pinasi į vainiką, kyla ...

Juos pasitinka iš žvaigždynų ...

Spindulių stygos ir prabyla ...

M. Gustaitis.

 

 

Per banguojančią arfų Eolo armoniją,

Per apsupusią žemę būtybės vibraciją —

Siaudžia virpanti muzikos aido agonija,

Siaudžia skausmo išpinta poezijos gracija ...

 

Kaip lakštingalos plintančiais naktį čiulbėjimais,

Nuo žmonijos Dievop skrieja imnas ovacija;

Kaip baltos sodo rožės minkštučiais kvepėjimais

Kilst dangun, lyg girlianda, gamtos dekoracija.

 

Plinta skleidžias taip muzika jausmų virpėjimais,

Plinta lekia Dievop vainiku kuo dailiausiuoju,

Skleidžias dausose, tvinsta slaptybių skambėjimais,

Tvinsta alpsta žvaigždynuos akordu minkščiausiuoju ...

 

Ir sutirpusi giesmė gamtos margumynuose,

Lyg aidu, gema Viešpaties imnu skaisčiausiuoju;

Kaip išnykęs aromatas sodo žolynuose

Pasilieja kvepėjimu, nardo mieliausiuoju; —

 

Taip apalpusis muzikos aidas žvaigždynuose

Spindulių stygomis virpa pinas, šlamėdamas;

Pinas neša mintis išminties brangumynuose,

Ir vaidenasi ir mainosi, širdį žavėdamas;

 

Ir ramiai sielos atomuos, aitere siaudžiančiuos

Jis, plasnodams, gieda, pasauly skambėdamas;

Ir plasnodams skleidžias; ir žodžiuose griaudžiančiuos

Neša širdis, j jausmo šventovę riedėdamas.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

DU PAVEIKSLĖLIU

 

Dailus mūs Nemunas pas Kauną,

Kad iškilmingai jį aplies

Rausva varsa — varsa ugnies —

Aušra. Paviršį melsvą, srauną

Bučiuoja tyros oro lūpos ...

Tada net girdisi, kaip supas

Ant burės paukštis ... Kaip ramu.

Ant kranto pušys belinguoja

Aukštas viršūnes, — lyg sapnuoja

Senus laikus ... Ir jaunumu

Gegužės rytas mus bučiuoja ...

 

Dailus mūs Nemunas pas Kauną,

Kada atšviečia gelmėse

Būrius žvaigždžių; kad vilnyse

Mėnulio veidą tyliai plauna ...

Žiūrėk, kaip jis apjuosia miestą ...

Matai, kaip žvaigždės kelią riestą

Mielai gesina gilume ...

Kaip tyliai valtis besiūbuoja ...

Kaip saldžiai dainos jį liūliuoja ...

Koksai ramumas visame ...

Kaip puikiai viskas armonuoja ...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

POETUI

 

IMITACIJA

 

Aš atmenu: kartą registre rojalės

Mirimo agonijoj mušės plaštakis,

Ir stygos šnabždėjos, kaip pievų paukštelės,

Ir vilnims zefyro širdin mano plakės.

 

Ir nieks nebūt manęs, kad skaudžios kankynės,

Tą minkštą nokturną savim pagamino:

Taip švelniai liūliavimais tremolo pynės,

Taip meiliai man širdį jos dolce ramino ...

 

Supainiojo Tave skaudus stygų tinklas:

Tu troškai sukurt širdyse meilės jausmą.

Ir graudžiai vaitojo lyra — Tavo ginklas —

Ir garsiai verkei Tu iš gailesio skausmo.

 

Bet Nemuno vilnių liūliavimu liejas

Žmonėms tas skundimas, tos ašaros graudžios: —

Jie jaučia tik dainą, kurią neša vėjas,

Jiems nebesuprantamos skundos jos skaudžios.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

***

 

Baigias rugsėjis ... Lapai nuvyto.

Dangų suspaudė miglų sparnai.

Žemę nuo ryto lanko vien vėjas,

Saulė aptingus šviečia šaltai.

 

Ore begirdis kregždžių gyvumas.

Būriais sulėkę tarias garniai ...

Vysta ramumas. Spindžias mūs širdys:

Kažin ko liūdno lauk nuolankiai ...

 

Vakaras... Tylu... Skaistus mėnulis

Nemunu plaukia žvaigždžių keliais.

Bangos ramutės vos vos pakyla

Vėjo dvelkimo juoksmais tyliais.

 

Lyg sesuo brolį, debesys gaudos,

Pinas sidabro aiškia šviesa,

Narsto ir maudos miglose toli,

Apvainikuotos skaisčia varsa.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.