laurynas katkus
Ar būsi, širše, išganyta, virš plono pulso, lovos, virš palauk ir Dieve?
užsikvempę vairą?
Nepažinojau, nesišildžiau prie jo krosnies. Skiautę pergamento,
čionai, kad nupaišytum erdvią violeto spalvą. Žinau – tau to reikėjo.
Prie karsto ėjo žmonės, žegnojosi ir dėjo vainikus. „Tiek daug apylinkėj
staigių mirčių“, – išeidavo, gurgždėdami pernykščiais batais.
O aš girdėjau, kaip tu girdi, kaip blaškosi ir zyzia tarpulangy gyvybė.
Nespėjo, nespėjo užkamšyti!
Važiavome miesteliais, nežinančiais, kad Antras pasaulinis baigėsi,
paskui debesimis, ištrūkusiais iš freskos pamiškės bažnyčioje.
Uždainavau: kur tavo, plėviasparne, kerdžius? Ar pasiklydus tarp
rasi savo spiečių?
Ar mirkčios mums, susėdusiems už stalo, geltonas tavo kūnas
tarp Liūto ir Mergelės?
Jos vienišas vyras liepsnojančiais marškiniais bėgo per miškus.
Teta Janė mėgo mįsles ir antkapių užrašus, pasakojo pusbrolis.