Kaledu_Kauke_foto        Apie Kalėdų Kaukės (Kleopo Jurgelionio) gyvenimą ir jo darbus labai maža žinių tepasisekė surinkti. Senai yra mūsų kraštą apleidęs, gyvena toli, už jūrių marių, tat sunku jis šiandien pasiekti. Čia pasidalinsime su Skaitytojais tik keliais jo draugų — K. Būgos, L. Vailionio ir V. Požėlos — atsiminimų papasakojimais.

 

        Kleopas Jurgelionis yra gimęs prieš 35-36 metus Moškėnų sodžiuje, Panemunėlio par. Mokėsi jis Petrapilio gimnazijoje. Pirmosios rusų revoliucijos metu (1905-1906 m.), aktyviai, kaip socialdemokratas, dalyvavo visuomenės ir politikos gyvenime. Parvažiavęs Lietuvon, jis vedė agitacijos darbą iš pradžių Vilniuje, paskui Šiauliuose ir Suvalkijoje. Vilkavišky rusų žandarai jį buvo suėmę ir rengėsi patraukti atsakomybėn. Grėsė jam karo teismas. Bet išpildyti jo neteko: jo draugams pavyko užpulti Vilkaviškio kalėjimas ir laimingai jį iš kalėjimo paliuosuoti.

 

        Rusų policijos persekiojamas, jis turėjo iškeliauti į užsienį. Per Suomiją nuvažiuoja į Paryžių. Bet ten gyvena neilgai, nes sunkios gyvenimo sąlygos vertė ieškoti uždarbio. Tat gavęs iš Glasgovo (Škotijoj) lietuvių pakvietimą, važiuoja ten ir pradeda darbuotis, tarp ko kita redaguodamas darbininkų laikraštį „Rankpelnį”. Bet, matyt, ir Glasgove susidarė ne labai pakenčiama moralė atmosfera, jei toks nuolaidus ir kantrus, nors ir labai jautrios širdies, žmogus priverstas buvo mesti darbą ir išvažiuoti. Palydėjęs žmoną su vaikeliu į Petrapilį, pats atkeliavo į Krokuvą.

 

        Apsigyvenęs Krokuvoje lanko universitetą, klausydamas sanskritų kalbos ir garsaus lingvisto prof. J. Rozvadovskio lekcijų. Belankydamas lekcijas arčiau pasižįsta su prof. Rozvadovskiu ir, tur būt, dėka jo įtakai pradeda domėtis lyginamuoju kalbų mokslu.

Krokuvoje Jurgelioniui ne ilgai teko gyventi, nes reikėjo rūpintis šeimos išlaikymu. Iš Krokuvos važiuoja į Ameriką, kur išleidžia savo mokslo knygelę „Panemunėlio tarmės fonetika” (Chicago, III. 1911 m.). Čion jis darbuojasi laikrašty „Lietuva” ir „Laisvoj Minty”, kur ir spausdina savo eilėraščius. Buvo sumanęs leisti lietuvišką enciklopediją ir tam tikslui kvietė visus Lietuvos darbuotojus į darbą. Tačiau didysis karas neleido sumanymo įvykdinti.

 

        Dedame „Vainikuose” keletą Kalėdų Kaukės eilėraščių, kuriuos vargais negalais pasisekė Lietuvoje surasti.

 

        A. B.

 

 

JŪRA IR MERGOS

 

Kai mergelės grėbė šieną,

Aš stovėjau pajūry.

Puiki jūra, puikios mergos,

Neramu širdy.

 

Kilo jūros baltos bangos,

Tėškė šviesiu sidabru.

Išsidraikė gelsvos kasos,

Žiba gintaru.

 

Pūtė vėjas pietvakaris,

Ūžė jūra vis smarkiau,

Vėjo sučiuptas grėbėjas

Į save šaukiau.

 

Ir kai jūra įsiūžus

Svaidė lig manęs putas,

Aš čia pat sykiu turėjau

Jūrą ir mergas.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

TUŠČIA

 

Tuščia, kaip erdvėj be oro,

kaip sieloj be vilties ir noro...

Tuščia ... nors esama esama ko tai,

lyg dienai išaušus miglotai,

kai nieko, kas yr, nesimato

už tiršto rūko verpeto ...

 

Tuščia, kaip ant vienužio kapo,

kuriam nei žolutės, nei lapo ...

Tuščia, kaip vietoj, kur verksmas nutilo,

padangėmis aidu iškilo,

palikęs čia savąją sielą —

graudingą, gilią ir mielą.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

ATSIMINIMAS

 

Ilgas rankų paspaudimas,

Pirmas meilės pajautimas ...

Ir sapnų, sapnų naktis!..

 

Tiek malonės neregėtos!

Žėri akys sužavėtos,

Taip karšta, karšta širdis!

 

Ak tai buvo; viskas buvo,

Šildė džiugino ... bet žuvo...

Ir teliko atmintis ...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

PASAKA

 

Kur gi vėjai, kur gi žiaurūs,

Kur tos audros pragarinės,

Kur gi norai, kur troškimai,

Kur skausmai jaunos krūtinės?

 

Tylu, tylu girių plynioj,

Plynių plynioj tarp kelmų.

Nesučirba sausas medžias,

Glūdi liūdi be jausmų.

 

Bodžią, snaudžią pasakėlę

Seka plepa betupįs

Senas velnias samanotas,

Šleivas, kreivas neregys.

 

Nėra vėjų, nėr plaukimo,

Audrų nėr ir nėr gyvatos,

Nėra norų skaudulingų,

Ir mirtis tik vilčiai matos.

 

Glūdi liūdi jausmas plynioj,

Plynių plynioj prakeiktoj,

Nesukyla karštas kraujas,

Šąla bąla vaizdykloj.

 

Senas protas skrodžia mintį,

Kiša riša tarp grindžių,

Ir sunku sunku išskrieti

Iš kalėjimų sklandžių.

 

Glūdi liūdi jaunas plynioj,

Plynių plynioj prakeiktoj,

Nesukyla karštas kraujas,

Šąla bąla vaizdykloj.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

UOLA

 

I

 

Aukštai, kur pūkų debesėlių nakvynė,

Aušros spinduliai pirmutiniai kur puola,

Iškėlė, įkurdžius ten savo sėdynę,

Paniurusią galvą paniurusi uola.

Toli apačioj gyvata nerimavo.

Tarp krūmų įdūko kažin kokios riaušės,

Miškai įsirūstinę šiaušės,

Kažin kur dvasia nusigandus dejavo ...

Ir širdys drebėjo, ir maldos girdėjos,

Kaip gedulio dieną sugrudę verkėjos ...

Oi uola rami. Pakili, kaip Praamžius,

Kurs jos nebetoli mėlynėse sklando,

Ji žiūri, daboja iš amžių į amžius

Ir širdį apkausčius neatliepia gando ...

 

II

 

O bėga garsai iš slėnių geltonųjų,

O kyla uolospi švelnučiai ir rūstūs ...

Ir sprūsta pavienių, kaip gaidų gailiųjų,

Kur perveria jausmą, išlėkusių skųstųs,

Išskridusių verktų, kad širdį joms gniaužo.

Ir plasta pulkai nematuotai skaitlingi,

Lyg godūs ereliai galingi —

Tenai apačioj jie ir milžinus laužo —

Ir ūžmą pakėlę, ir gužą, lyg karo

Balsai, lyg kad atbalsiai einančio maro ...

Ir plaukia, priplaukia garsų milijonai,

Atgaudžia ir linksmos ir liūdnos gaidijos,

Žavėjantys, meldžiantys, džiaugiantys tonai,

Ir laimė ir bėda žemaitės žmonijos ...

 

III

 

Danguj mėlynuoja giedra begalinė.

Erčių praerčioj tiek išlygus ramybė,

Lyg tūkstančiuos šventnamių kylio maldinio.

Graudi valanda ... Ir lig juostai skaistybėj

Dangaus išsikėlus uola beniuro —

Didžiam ramybė namy siela ramioji

Šventynėj su kūnu šventoji —

Ji dvasios akim visaregim težiuro ...

Subėga žemybių garsai skaitlingieji,

Didieji, mažieji, rūstieji, švelnieji,

Subėga suplaukia į uolos krūtinę.

Pilni geidulių — gal krūtinėj dar siaučia,

Gal draskos, da kelia dar karę ugninę ...

Gi uola, ar uola didžioji pajaučia? —

 

IV

 

Koki debesiai! Kas per rūstūs galiūnai!

Juoduoliai, ciklopai, žalčiai pragariniai,

Be formų ištisę, kažin kokie kūnai ...

Klaikybė — stiebai atsistoję ugniniai,

Dundena garuoja — o baimė, kaip ūkia ...

Uu!.. ar dvasia čia klaidulė?

Aa!.. ir garsas čia vietoj prapuolė ...

Ir plyšo juodžiausios galybės padūkę!

Žaibijų tinklais prasipiovė rūstūnai,

Pabiro kaladėms perkūnų perkūnai,

Velnių pragarų milijonai sužvingo,

Kardai sutarškėjo, o liepsnos jų švaistės,

Kaip žvaigždės per tirštumas oro dervingo!..

Ir tol dar aplinkui tik rodės pašvaistės ...

 

V

 

Ir kalnuose jautės blogai atsitiksią ...

Ugninės galybės už kažin ką kerštingos,

Ant akmenio, rodės, akmens nepaliksią;

Išlyginsią viską ant žemės klastingos ...

Kaip paukštis pabūgus dvasia nerimauja,

Kaip diegas žemėspi prisiglaudė siela ...

Skaistybė jai numirė miela,

Kažin kur, kažin kam ją vėtros berauja ...

Sudegintas oras, sublokšta lavonų,

Galybės šulų, dievulėlių, balvonų ...

O juoda aplinkui... gal nieko neliko ...

Gal perverta žemė — gal ugnys patvino. —

Gi uola? Uola! tave kas ištiko?

Ar audros tau šventą ramybę gadino?!..

 

VI

 

Tik švyst!.. Gal čia aitvarų vilkstė praskrido.

Ir kas čia? O mėlyna ... mėlyna matos ...

O ten gi lig pačiai net juostai įbrido

Plieninė šviesybė!.. Prieš saulę ji statos

Ir saulei ji lygi, ji saulės sesutė,

Giedrybėje žėri, sidabruos prapuola —

Tai uola! tai uola! tai uola! —

Ji rymo — o kojas jos laižo dar ugnys ..

Ji niuro — o ten dar chaosas bedugnis ...

O uola, galybe! O uola šventoji!

O uola! Žaibai gi tau trenkė krūtinėn!

Tenai gi jie degė... žaizdas gal nešioji?...

Bet stovi rami, išsikėlus visa begalinėn ...

 

1908-09 m.

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

PAMĖNAS

 

Tarp juodų kaip naktis akmeninių tvirtybių,

Tarp bedugnių, karklynais pridengusių žiotis,

Tarp blėstančių laužų, jų dūmų aitrumo,

Tarp kalnų viršūnių pageidusių klotis

Šiurkščiais patalais,

Juodais pagalviais —

Nuo uolos lig uolos, per plyšius, skeveldras,

Iš gelmių į viršų, per dūmus ir rūką

Baltutis, grynutis pamenąs iškyla,

Praskrieja, atmindamas lengvąjį pūką,

Ir nyksta tolybėj,

Slėpiningoj aukštybėj .. —

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

VIZIJA

 

Nušvito kambariai .. Plonutėlės, plonutės,

Kaip miglos lengvutės, lyg arkangelų choro,

Praamžiaus sėdyboj užžavingos gaidos

Sujudino plotį nustebusio oro ...

Ištryško spinduliai, margesni dar kaip saulės ...

Skaistieji vaizdai ... Plonutybių verpetas ...

O Deive!... štai Deivė, apsupta oreolių,

Nirvanos esybė, lyg vasaros metas,

Įėjo stebuklinga ... Ir elfai jai gieda ...

Kaskadomis rieda ties kojom, ties plonu Jos liemeniu ...

Nuoga ... Tu nuogybės dievybė!.

O koks degulys!.. Kiek skaudu ir malonu! .. —

O Deive!.. O Deive!.. O tu, Deive galinga!..

O tu stebuklinga! Netikėtasai svečias!..

Šokų širdingų gyvata prakilnioji,

Švelnioji, užburtasai sapnas!.. Aš nečias

Išreikšti aidams atsiliepusiems sieloje

Akivaizdoj tavęs, malonybe karštoji!..

Aš puolu po kojom ... O eik gi, o ženk gi,

O plauk per mane tu, šventybe keistoji!..

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

***

Dangaus tolimoj beribėj, tamsioj mėlynėj

Tu mirgi mažutė žvaigždė kitų pulkuosna

Ir spindulį leidi širdin, — dievų sostinėj

Malonę pasėmus, malonės neši man duosną.

Dar plotus klaikiųjų erčių tu šviesa savo,

Aš dvasios bekūniais sparnais toli išskrieję,

Iš vietų, kur šviesos ir dvasios esybę gavo,

Kur šviesos ir dvasios per kitas šviesas išsilieję,

Tolybėn išsprūsta amžiais tyruos klajotų, —

Tarp plotų būtybės žvaigždė skaisti reiškioji.

Ir aš gyvybė dvasia, ruožų varsotų

Pilni, susitinkam, vienodai abu slaptingu:

Ir tu gal užgesus senai — šviesa teklajoji,

Prieš tūkstantį metų pradėtą ir aš širdingu

Plasnojimu skrieju be kūno plotu žvaigždingu ...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

 

 

 

NUKRYŽIUOTAJAI

 

(iš El Cheyne)

 

I. ŠAUKSMAS

 

Kad tyla aplink manęs užviešpatauja

Naktį ar dienos laiku,

Mane vis išjudina šauksmas:

„Nukelkite mane nuo kryžiaus!”

Pirmą syk, kad išgirdau tą šauksmą,

Aš išėjau ir ieškojau,

Kol suradau žmogų nukryžiuotą.

Ir tariau: „Aš nukelsiu tave”,

Ir aš bandžiau išrauti vinis iš jo kojų.

Bet jis pasakė: „Liaukis,

Nes manęs nenukelsit nuo kryžiaus,

Kol kiekvienas vyras, kiekviena moteris ir kiekvienas

Sykiu ateis mane nukelti. ” [vaikas

Ir aš tariau: „Bet aš negaliu pakęsti tavo šauksmo, —

Kas man daryt? ”

Ir jis atsakė: „Eik aplinkui svietą,

Sakydams kiekvienam, kurį susitiksi,

Kad žmogus ant kryžiaus kabo. ”

 

II

 

Aš einu aplinkui svietą,

Sakydamas visiems turtingiems,

Ir visiems laimingiems, ir visiems aprūpintiems,

Kad žmogus ant kryžiaus kabo.

Bet jie visi atsako:

„Iš tikro, tu klysti;

Žmogus buvo kabojęs ant kryžiaus

Du tūkstančiu metų atgal;

Bet jis mirė ir buvo nukeltas

Ir prideramai buvo palaiduotas,

Ir taipgi buvo palaiduotas

Ir taipgi atsitiko stebuklas,

Kad jis vėl kėlė ir įkopo į dangų,

Ir ten yra laimingas per amžius.”

O aš betgi vis einu po svietą sakydams,

Kad žmogus ant kryžiaus kabo...

 

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.