Gustaitis_Motiejus_foto
Motiejus Gustaitis. Autobiografija
— Autobiografija —
Vieša asmens išpažintis:
Idant pavyktų aktas šis,
Įkvėpk, Baltoji Gudija!
Juk ties Berezina sriauna
Senolių buvo gimtinė,
Kuriuos Oustov'ais*) praminė
Gamta gėrybių kupina.
Nors pranokėjai žemdirbiai
Praitim nesižymi garsia,
Tačiau žvaigždė jų rytuose
Švytėjusi gana tvaskiai.
Nūn krinta ponų baudžiava
Sunkia našta ant jų pečių.
Motiejau, spjauk ant tų svečių
Ir danginkis į Lietuvą!
Ne lengvas tremtinio likims,
Bet Kauno Nemunas platus
Išties pabėgėliui žąstus —
Nurimk! Jis prieglobstin priims,
Su lietuvaite sužiedos
Ir tikį skirs panemunėj,
Kame naujoji giminė
Sulietuvės, išsišakos ...
— Dabartės tu, vaikovaiki,
Atskleiski savo veidą mums:
Koksai tarp mūsų panašums,
Ir ką sveikutis beveiki?
— Ei Mūza, ką sakyt turiu:
Ar kad išaušo man diena
Pajėsyje ties Šlapakšna
Septyniasdešimt — vasariu?
Ar jogiai tėviškė — Rokai,
Kur tarpe brolių seserų
Globoj gimdytojų gerų
Aš augau ... dingo visiškai?
Arba kad kelią skynė man
Marijampolė su Seinais;
Freiburgo, Romos žinynais
Žengiau viešan gyveniman;
O grožio deivę pirmu kart
Išvydau Alpių dausose,
Kuriai simfonijos dvasia
Pamokė ritmiškai pritart,
Ir nuo to laiko dailėje
Tebskendi siela bei širdis ...
— Jinai darbų tesie ašis,
Gyvenimo poezija!
Tačiau prikišt turiu šį tą:
Kad jau su kanklėmis tuokeis,
Kam klaidžioji mirties keliais?
Styga rūdyja nebžaista!
— Tai kaltini pelikanu,
Kurs žeidžia pats save. Iš ties,
Reikėtų boti be širdies,
Kad tuomet žaimojus menu:
Kai romų šlyja palaikai,
Kai užgulė naktis baisi,
Kai žmonės gelbėt šaukiasi.
Nūn skamba jau kiti laikai;
Jiems ir giesmė kita pritars,
Jeigut aukštasis lems dangus.
— Tylusis darbas nors brangus,
Bet tau jis kanklių nebatsvers!
20. IX. 20.
M. G.
*) Густовъ nuo žodžio густой — tankus.
ILGESYS
Žvaigžde mano — Žvaigžde šviesi,
Kur nuo manęs danginiesi?
Kur, Skaisčioji? Kas man švies,
Kad nuo manęs tolinies.
Siekiu Tave, nes myliu,
Ir pasiekti negaliu!
Temsta akys ašarotos,
Alpsta rankos nurymotos,
Ei, jaunysta mano vysta ...
Tu vis mirksi, amžinais
Skriedama sparnais,
Ir žvilgiu akies
Vis man vaidinies —
Vaidinies sapne,
Keldama mane ...
Mylimoji!
Naktį dieną
Kam vilioji
Man blakstieną.
Kam vilioji?
Kas man žemė
Be Tavęs,
Kad aptemę
Metai gęs?
Vai sakyki,
Drauge miela,
Ar bent sykį
Mano sielą
Nuraminsi?
Jautrią širdį
Numalšinsi?
Ji negirdi,
Ji nejaučia,
Tik padanges skliaučia skliaučia.
Ten jau, ten Jinai
Plaukia lygmenai ...
Žvaigžde mano — Žvaigžde šviesi,
Kur nuo manęs danginiesi?
Bent, Skaisčioji, pasakyki,
Ar atsieksiu Tave sykį?
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
***
Jis.
Tyli, tyli, tyli ...
Ar manęs nemyli?
Jau apleido!...
Ant jos rausvo veido
Koks rūstus šešėlis
Nusileido ...
Jinai.
Tai ne debesėlis
Ant Grožybės veido,
Spindulių tik kasomis
Klesčia sau akis.
Dėl tavęs raistu
Šydu šiuo keistu:
Ar, matai, patogu
Žemės sparnas žmogui,
Kuomet jojo širdyje
Tur liepsnoti Gabija?
Nūn žiūrėkis, ar matai,
Kaip suvytę, kaip išbalę
Kitkart buinūs jos veidai?
Tik pažadink jąją!
Ji strėla greitąja
Atrakins dausų dausas
Ir bekūniu prakilnu
Ją pasieks sparnu,
Tik užgauk širdies stygas!
Jis.
Plaukit plaukit iš krūtinės,
Mano srovės elektrinės!
Kyla mintys, kaip lakūnai,
Plyksi jausmas, it žaibai.
Ei, iš kelio, dangaus kūnai!
Ei, šalin erdvių grabai!
Švinta Žvaigždė, švinta —
Vis aiškiau, skaidriau,
Spindulių maria praplinta —
Jau pasieksiu, jau ...
Jinai.
Veltui raminiesi
Mėlynės pavėsy,
Jos akis aušrinė
Dar tolybėj begalinėj.
Jis.
Žvaigžde mano,
Žvaigžde šviesi,
Kur nuo manęs danginiesi?
Kur, Mieliausia?
Kas man švies,
Kad nuo manęs tolinies!
Bent, Žvaigždele, pasakyki,
Ar atsieksiu Tave sykį?
Jinai.
Laukiu tavęs, drauge mano,
Ten už amžių okeano.
Jis.
Plaukia upės — vilnys teka,
Ir tarp savęs šneka šneka:
Nenurimsim, nenurimsim,
Kolei marioj mes atgimsim;
Nenurims ir žąstai mano,
Kol neperplauks okeano.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
SKRAJŪNĖMIS
Vienui vienas beskrajoju
Tarp grožybių, tarp pavojų,
Vienui vienas padausiuos!
Ūžia audros, gimdo tvaną,
Bet nestengia sielą mano
Paskandinti debesiuos.
Ir stebiuos, manyt pagavęs,
Kad pasaulį apkeliavęs,
Žemės purvo neliečiau, —
Tik ant kalnų, ant aukštųjų,
Ant viršūnių jų baltųjų
Parymojau, pamąsčiau ...
— Skrajūnėli, ar matytis
Žemės grožiai, puikios sritys?
Matai aukso tinklelius?
Ar išvengsiu, Dievas žino:
Kartais dausos lyg iš švino,
Sunkiai lenkia sparnelius ...
— Tai klausyk, dangus prabyla,
Prigimimas vėl nutyla,
Tau beskrendant taip ramiai:
„Kaip į tavo sielužėlę
Yr panašūs aniuolėliai, —
Juos sekioki amžinai!”
— Jų sparnai, kai žaibas tvyksi,
Aniuolėliams neprilygsi;
Giminiuodamos su jais ...
Siela, siela, lakūnėle;
Tu skrajoji, skrajūnėle,
Tik nežemiškais sparnais!
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
IŠ „JAUNOS ŠIRDYS”
Duok eldiją, jūrininke:
Štai keleiviai susirinkę,
Neberimsta, kaip Baltjūrė!
Kas jiems širdį taip užkūrė?
Jųjų akys žėri laime,
Žydi veidas iš giedros,
Jie užmiršę, kas tai laimė,
Tarsi laukia tik audros.
Dovanai, seneli, klausi:
Amžis amžiui nebe brolis,
Tu jaunystos neatgausi,
Jausmo niekas nepaskolins.
Vairininke, styrink laivą,
Per padangę jūros blaivą!
Irklai meta šešuolėlį,
Ir, apglėbę marių mėlį,
Nudangino jauną minią
Į kelionę žūtbūtinę.
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
PASIRYŽIMAS
Tiek žodžių sau daviau,
Tiek įžadų tvirtų,
Ir vėl juos užmiršau,
Ir vėl grįžtu, grįžtu:
Ar ilgai tuos pačius
Bemindžiosiu kelius,
Kaip nūnai! Ak jaučiu
Sieloj liepsnų audras ...
Bet kas gi be kančių?
Kas audrai žąslą ras?
Ne aušrai tekant ryt
Tas vėtras suvaldyt ...
Nutilki, prigimtie!
Girdžiu sieloj varpus ...
Taip skardžiai skamba jie,
Lyg žvaigždėmis dangus ...
Ir liejasi iš jų
Galybė ant žaizdų ...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
IŠ „RAUDA”
Suskambėjo
Ledo lyra
Ir paliejo
Skardą tyrą —
Gedulingą.
Oi tu, lyra,
Nelaiminga! —
Kam pravirkdei
Ežerėlį
Ir žvaigždėtą
Dangužėlį?
Kam pravirkdei,
Užkerėta?
Vilnys plaukia
Nusiminę
Ir apšaukia
Liūdną žinią ...
Ko vaitoji
Gi, krūtine,
Tu šaltoji —
Ežerine?
Ar be laiko
Žvaigždė blėso?
Ar be laiko
Sidabrinė
Jau atvėso
Tau krūtinė?
Ko vaitoji,
Mylimoji?
Ko vaitoji?...
Vilnys plaukia
Nusiminę
Ir apšaukia
Liūdną žinią ...
Jau ant šilo
Gandas kilo,
Jau žalgirė
Šaukia: „mirė,
Mirė, mirė!" .
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
ANT JAUNYSTĖS KAPO
Nusidangė pačios vienos
Į bežvaigždę dvasių sritį,
Nei šešėlio, nei garselio
Negirdėti — nematyti
Ant žvaigždėto kelio ...
Kur gi dingot, jaunos dienos?...
Vandenyne žuvys skraido —
Tylios, ramios — pačios vienos.
Gal ne žuvys vandenyne,
Gal ten jaunos mano dienos
Po vėlių tėvynę
Skraido ramios ir be aido.
Tegu skraido sau bedalės.
Jų likimas — labas rytas —
Amžinai jau užgesytas:
Metų bangos jau nuvystė
Žaliąją jaunystę ...
Nūn ją teisia visagalis ...
Kapinyne rymau vienas.
Kušta balsas koks slaptinis:
— Šitai kryžius akmeninis —
Tai paminklas Tavo kapo ...
Šičia jaunos tapo
Pašarvotos tavo dienos ...
Ten ne dienos nardo jaunos,
Tik šešėliai jų klejoja;
Štai dienų po tavo koja
Kraujas teka per smiltyną,
Ir maitin beržyną
Tavo kraujo versmės sriaunos ...
Tai žalia vejelė klėsta,
Ir vainikai nekvėpinti,
Nesiryžta nieks jų skinti...
Ar žinai, kas gėlei jauną
Pumpurėli krauna?
Gal tos dienos žemėj bręsta ...
Paltai kapą rymau vienas,
O vėjelis man alsuoja,
Ir berželiai plevėsuoja:
— Tai ne vėjas rauda graudžiai,
Tai ne medžiai siaudžia,
Tiktai jaunos tavo dienos ...
Suskambėjo čiulbuonėlis
Paltai žalią mano kapą,
Ir pravirko medžių lapai:
— Tai ne paukščiai ulba gieda,
Tai ne medžiai kliedą,
Tiktai jaunos dienužėlės ...
Likit sveikos, mano gėlės.
Nors ant jūsų giedro veido
Jau saulutė nusileido,
Betgi mano dar blakstiena
Lydi jus kiekvieną ...
Likit sveikos, jaunos vėlės ...
Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.
M. Gustaičio kūriniai
Poezija:
1. Tėvynės ašaros (Lyrika)
2. Erškėčių taku (Lyrika)
3. Sielos akordai (Lyrika)
4. Meilė (poema)
5. Aureolė (oratorija)
6. Krymo sonetai (vertimas ir kritikos studija)
7. Gaustas ir Zapsė (drama liaudies operai)
Proza:
8. Kun. Antanas Tatarė (monografijos studija)
9. Amerikos mokykla (pedagogijos pastabos)
10. Vyčių dovanėlė (prakalbos)