Tęsinys. Skaityti pradžią

        Gimęs 1896 metais.

        Laukinis liūdnumas ir laimė, kalėjimas amžiuos ir pašėlusi valia, gyvenimo padugnė, piktas kerštas ir pasiryžimo šventumo nekaltybė, požemio klaikumos rauda ir begalinis beprotingas džiaugsmas, — visa gyvenimo disonansų aidija, turbūt, ne mano vieno išpažinties verta.

        Ir jeigu aš esu, tai todėl, kad žinau kiekviename pakeleivingame broly ir sesery gyvenančią sielą mano. Ir jeigu aš būsiu, tai tik todėl, kad mūsų niekas nemiršta.

        Todėl aš ir einu į gyvenimą mylėdamas žemę, tą žiaurią, rūsčią, drėgną. Todėl ir negailestingai suskaitytos mano dienos man yra palaimos žemė. Ir ištremty iki dugno išsemdamas aš maną dalią, laiminu žemės sultis ir amžinai grįžtančią dainą.

PIOVĖJAS

Ilgą, ilgą pradaigėlį

Pievoj išvarysiu.

Baltus, baltus dobilėlius,

Kaip skinte išskinsiu ...

Sužvangės žvangiau, neg varpas,

Dalgė plieno kieto,

Ir atneš sesulė pievon

Juostą pažadėtą ...

Ne tokią, kokia dabinas

Šienpjoviai kas rytą,

Raudonmargę, šilkaruožę,

Iš gijų nupintą.

Man sesulė pažadėjo

Iš radastų juostą,

Mėnesieną krupulingą

Lūkesio ataustą.

Man atneš sesulė laukto

Vandenėlio šalto,

To kur geria baltos gulbės,

Kurio stirnos saugo.

Susijuosiu žalią juostą,

Pabučiuosiu sesę —

Ot, guldysiu dobilėlius,

Taip, kaip pusnį baltą.

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

BALTAI GULBEI

O numylėta,

Saulės žadėta,

Gulbe baltoji, skaisti.

Kur tu lakioji,

Vizijas kloji,

Dainą sparnuotą neši.

Erdvės žvaiždėtos

Liepsna nusėtos,

Melsvus svajonių kerai,

Tavo paliesta,

Klyksmu nušviesta

Ir išdalinta sapnais.

Virpančia vyge

Godos sumigę

Luko prabilstant varpų ...

Rytas ims brėkšti —

Džiugesį trėkšti —

Jos jau klekės tarp kalnų.

O, mylimoji,

Gulbe baltoji,

Sielos raudos palūkėk.

Siela ugninė Daina laukinė

Gulbę ir dangų mylėk.

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

KALĖJIMAS

Išblyškę veidai.

Samanotos krūtinės,

Ir kerštas ir plienas akyse...

Nelaisvėje gimę

Nelaikio gadynę...

Ir dienos, ir amžiai, ir mažas mirksnys —

Tapradis būdėjims ...

Ir tiek nulydėjus pakalnėn — pakalnėn —

 Ir brolių, ir seserų, aimana ėjusių —

Dangus visiems pilnas, gausus,

Ir kraujumi tėvų nulaistyta žemė —

Tik vienas kalėjims.

Praeina šešėliai, kaip vagys, praėję negrįš niekados ...

Ir spinduliai saulės, kur vakar žydėjo, negrįš, nesugrįš

[niekados ...

Nelaisvėje — laisvus, kalėdami — stiprus, iš amžių

[per amžius, del jų visados ...

Ugnis pirmapradė ...

Nesutepta gale širdy ...

Pavilgas ir kerštas su plienu drauge ...

Dangus užsidegs —

Ir gandu — ir gandu pasklys su varpais po tėvynę —

Atverki krūtinę,

Tylybė naktinė

Į žvangantį plieną, kaip krintantis lašas, suduš.

II

Vėjas vasaros gailus

Pabučiavo.

Sodas žydi.

Ir ateina tylus gandas

Urvan mano —

Ar esi?

Aš alsuoju ... Aš alsuoju ...

Broliui mano, vėjui mano

Pasakysiu —

Aš esu.

Ir laimingas, kurs pravėrė

Pirmas langą —

Jo ilgėjimos, jo gėla

Bus su vėjum,

Bus su žvaigždėms ...

Sodas žydi. Toli, toli.

Langas manas — mažutėlis.

Dainužėlė seserėlės

Pasigirsta sutemėlę —

Ir visa dalužė mano,

Kraujumi rašyta ...

III

Pirmas žeidas, pirmas vėjas

Iš tėvų laukų ...

Kur užaugau, kur mylėjau ...

Kur vogčia slenku.

Žiū, sesuo, klausyk, su vėju

Iš tėvų laukų

Skundas kelias, skundas liejas

Mirtinas, klaikus ...

Ar tai tam mes laisvės godą

Sergėjom ilgai,

Kad Tėvynę, žydint sodams,

Sveikint kaliniais?

Šion pakalnėn mus lydėjo

Dargana, šalna ...

Čia atėjom — netikėjom,

Kad daina — rauda ...

Šlama nendrės lingutėlės —

Amžius jų ilgus ...

Tau, Tėvyne, mūsų gėla

Atlaidų tebus.

Ir ateina kartais garsas

Iš nežinomos šalies ...

Suposmuoja rytui varsas,

Sujaudina nakčiai dainą,

Ir nueina, kaip ateina, —

Garsas varpo be širdies ...

Dalį trumpą pasdalina

Karininkai ir žiniai,

Ir per naktį taką skina —

Taką audžia pašvaistyse ...

O dausose ir akyse

Vien tik raisto žiburiai ...

O staiga šalnoj nurudę,

Vėl dirvonai sujūruos ...

Žiedus šitiek syk pražudę

Žels ir kapas, ir lelijos ...

Išmintis, kaip žaibo gijos,

Pelenuos ir vystykluos ...

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

ŠIRDIES RYTAS

Sesulei giesmės, sesulei dainos,

O man jurginai, o man dangus,

O tos klejonės, ugninės, žvainos —

Juk tai per amžius bus mums per pus.

Šilas rasotas, perlais nuklotas

Šiandien taip gaudžia, meldžias karštai ...

Godos godotos, tik apraudotos

Džiaugsmu prašvito draug su skliautais!

Atmeni upę? Atmeni luotą?

Atmeni naktį, ugnį, sapnus,

Verkiantį smuiką, dainą sparnuotą,

Skaisčius kaip saulė sielos geismus?

Ėjo — praėjo, skardą paliejo,

Užžiebė dangų žvaigždės ugnim.

Mudviejų godos burti mokėjo,

Tik nemokėjova burti širdim ...

Kam beklajoti, sielą terioti —

Šiandien juk rytas, — rytas širdies.

Geskit begestą gaudesiai boti —

Mudviem saulelė tuoj patekės.

Sesulei dainos, sesulei giesmės,

Jurginai man gi, man gi dangus!

Drauge gi bursma — džiaugesį liesma,

Drauge viliosma saulę į mus!

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

***

Mano sieloj šiandien šventa,

Skambink, sese, dar linksmiau!

Ei, šalin, vilingos mintys! —

Siela džiaugsis dar labiau.

Smuiko mano tamprios stygos,

Jas užgaunu nejučia —

Ir pakilo gulbių tvanas

Ir plasnoja paslapčia.

Mano sieloj šiandien šventa,

Šiandien deganti aušra,

Ir takai skausmais praminti

Šviečias vasaros daina.

Ei, sesule, žvelk į dangų,

Į darželio radastas!

Juk tenai jaunystė žvanga,

Juk tenai tik gyvata.

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

SAULĖLEIDŽIO GIESMĖ

Kas vakarą tylų su skausmu žiūriu,

Kaip slepiasi saulė už girių tolių.

It vystančio žiedo, it ryto rasos,

Taip gaila, taip gaila, taip gaila man jos.

Saulutė vis kilo ir kilo aukščiau —

Manoji dainelė skambėjo plačiau ...

Užudegė dangų ugnis — pažarai —

Suvirpo dainelės gailingi skardai ...

Bepiga dainuoti, kai saulė aukštai,

Kai šypso, kaip saulė, mergelės skruostai ...

O saulė užgesta ir verkia varpai —

Dainelė — kaip tolimo dalgio skardai ...

Pavydžiu aš saulei skaisčiosios, buities:

Tai visą pasaulj žemčiūgais nuties,

Tai vėtrą pašėlusią tyčia pakels —

Ir dangų, ir žemę vienaton suvels ...

Tai šypsosis vėlei, it deivė spindės —

Tamsiausias bedugnes, kaip dangų nušvies ...

O man bedūmojant po lauką dūmas —

Tai kas palydės į mėlynę godas.

Sparnuotasis rūkas ... Plati vienuma.

Sudie tau, saulute, keliauki viena.

Keliausiu ir ašei ... Kai marės sukauks,

Daina mano ašaromis tai pasidžiaugs.

Ramu.

Vėjelis netyčia kutena skruostus.

Einu

Pasidžiaugti, kaip dega kraujuotas dangus.

Malda vakarinė,

Kerštinga, ugninė

Pribrendo senai širdyje ...

Nenoriu virpėti —

Slepiu ją karščiau savyje ...

O saulė nukrito,

Kaip deimantai ryto ...

O dega, taip dega skliautai...

Širdis nusiminus,

Lyg skausmą atminus

Pravirko, kaip graudūs varpai ...

Matau,

Kad vienam man klajoti pasauly šiame.

Žinau —

Pradžiugsiu tik vėtros šaltam siutime ...

Tik saulė gaivina,

Tik saulė masina

Dar godą ugninę godot.

Tat kanklius priruošęs,

Beržais pasipuošęs,

Einu aš jai himnų giedot ...

Tai šydą ištiesiu

Ir ugnį užliesiu,

Kur dega senai sieloje.

Tai goda ugninė —

Daina krikštolinė

Verpetais paplis tyloje.

Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

Balio Sruogos kūriniai:

Deivė iš ežero. Svanetų žemės legenda. Vilnius, 1919.

Saulė ir smiltys. Aidijos, giesmės, poemos. Vilnius, 1920.