Motiejus Gustaitis. Autobiografija

       — Autobiografija —

       Vieša asmens išpažintis:

       Idant pavyktų aktas šis,

       Įkvėpk, Baltoji Gudija!

       Juk ties Berezina sriauna

       Senolių buvo gimtinė,

       Kuriuos Oustov'ais*) praminė

       Gamta gėrybių kupina.

       Nors pranokėjai žemdirbiai

       Praitim nesižymi garsia,

       Tačiau žvaigždė jų rytuose

       Švytėjusi gana tvaskiai.

       Nūn krinta ponų baudžiava

       Sunkia našta ant jų pečių.

       Motiejau, spjauk ant tų svečių

       Ir danginkis į Lietuvą!

       Ne lengvas tremtinio likims,

       Bet Kauno Nemunas platus

       Išties pabėgėliui žąstus —

       Nurimk! Jis prieglobstin priims,

       Su lietuvaite sužiedos

       Ir tikį skirs panemunėj,

       Kame naujoji giminė

       Sulietuvės, išsišakos ...

       — Dabartės tu, vaikovaiki,

       Atskleiski savo veidą mums:

       Koksai tarp mūsų panašums,

       Ir ką sveikutis beveiki?

       — Ei Mūza, ką sakyt turiu:

       Ar kad išaušo man diena

       Pajėsyje ties Šlapakšna

       Septyniasdešimt — vasariu?

       Ar jogiai tėviškė — Rokai,

       Kur tarpe brolių seserų

       Globoj gimdytojų gerų

       Aš augau ... dingo visiškai?

       Arba kad kelią skynė man

       Marijampolė su Seinais;

       Freiburgo, Romos žinynais

       Žengiau viešan gyveniman;

       O grožio deivę pirmu kart

       Išvydau Alpių dausose,

       Kuriai simfonijos dvasia

       Pamokė ritmiškai pritart,

       Ir nuo to laiko dailėje

       Tebskendi siela bei širdis ...

       — Jinai darbų tesie ašis,

       Gyvenimo poezija!

       Tačiau prikišt turiu šį tą:

       Kad jau su kanklėmis tuokeis,

       Kam klaidžioji mirties keliais?

       Styga rūdyja nebžaista!

       — Tai kaltini pelikanu,

       Kurs žeidžia pats save. Iš ties,

       Reikėtų boti be širdies,

       Kad tuomet žaimojus menu:

       Kai romų šlyja palaikai,

       Kai užgulė naktis baisi,

       Kai žmonės gelbėt šaukiasi.

       Nūn skamba jau kiti laikai;

       Jiems ir giesmė kita pritars,

       Jeigut aukštasis lems dangus.

       — Tylusis darbas nors brangus,

       Bet tau jis kanklių nebatsvers!

       20. IX. 20.

       M. G.

       *) Густовъ nuo žodžio густой — tankus.

       ILGESYS

       Žvaigžde mano — Žvaigžde šviesi,

       Kur nuo manęs danginiesi?

       Kur, Skaisčioji? Kas man švies,

       Kad nuo manęs tolinies.

       Siekiu Tave, nes myliu,

       Ir pasiekti negaliu!

       Temsta akys ašarotos,

       Alpsta rankos nurymotos,

       Ei, jaunysta mano vysta ...

       Tu vis mirksi, amžinais

       Skriedama sparnais,

       Ir žvilgiu akies

       Vis man vaidinies —

       Vaidinies sapne,

       Keldama mane ...

       Mylimoji!

       Naktį dieną

       Kam vilioji

       Man blakstieną.

       Kam vilioji?

       Kas man žemė

       Be Tavęs,

       Kad aptemę

       Metai gęs?

       Vai sakyki,

       Drauge miela,

       Ar bent sykį

       Mano sielą

       Nuraminsi?

       Jautrią širdį

       Numalšinsi?

       Ji negirdi,

       Ji nejaučia,

       Tik padanges skliaučia skliaučia.

       Ten jau, ten Jinai

       Plaukia lygmenai ...

       Žvaigžde mano — Žvaigžde šviesi,

       Kur nuo manęs danginiesi?

       Bent, Skaisčioji, pasakyki,

       Ar atsieksiu Tave sykį?

       Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

       ***

       Jis.

       Tyli, tyli, tyli ...

       Ar manęs nemyli?

       Jau apleido!...

       Ant jos rausvo veido

       Koks rūstus šešėlis

       Nusileido ...

       Jinai.

       Tai ne debesėlis

       Ant Grožybės veido,

       Spindulių tik kasomis

       Klesčia sau akis.

       Dėl tavęs raistu

       Šydu šiuo keistu:

       Ar, matai, patogu

       Žemės sparnas žmogui,

       Kuomet jojo širdyje

       Tur liepsnoti Gabija?

       Nūn žiūrėkis, ar matai,

       Kaip suvytę, kaip išbalę

       Kitkart buinūs jos veidai?

       Tik pažadink jąją!

       Ji strėla greitąja

       Atrakins dausų dausas

       Ir bekūniu prakilnu

       Ją pasieks sparnu,

       Tik užgauk širdies stygas!

       Jis.

       Plaukit plaukit iš krūtinės,

       Mano srovės elektrinės!

       Kyla mintys, kaip lakūnai,

       Plyksi jausmas, it žaibai.

       Ei, iš kelio, dangaus kūnai!

       Ei, šalin erdvių grabai!

       Švinta Žvaigždė, švinta —

       Vis aiškiau, skaidriau,

       Spindulių maria praplinta —

       Jau pasieksiu, jau ...

       Jinai.

       Veltui raminiesi

       Mėlynės pavėsy,

       Jos akis aušrinė

       Dar tolybėj begalinėj.

       Jis.

       Žvaigžde mano,

       Žvaigžde šviesi,

       Kur nuo manęs danginiesi?

       Kur, Mieliausia?

       Kas man švies,

       Kad nuo manęs tolinies!

       Bent, Žvaigždele, pasakyki,

       Ar atsieksiu Tave sykį?

       Jinai.

       Laukiu tavęs, drauge mano,

       Ten už amžių okeano.

       Jis.

       Plaukia upės — vilnys teka,

       Ir tarp savęs šneka šneka:

       Nenurimsim, nenurimsim,

       Kolei marioj mes atgimsim;

       Nenurims ir žąstai mano,

       Kol neperplauks okeano.

       Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

       SKRAJŪNĖMIS

       Vienui vienas beskrajoju

       Tarp grožybių, tarp pavojų,

       Vienui vienas padausiuos!

       Ūžia audros, gimdo tvaną,

       Bet nestengia sielą mano

       Paskandinti debesiuos.

       Ir stebiuos, manyt pagavęs,

       Kad pasaulį apkeliavęs,

       Žemės purvo neliečiau, —

       Tik ant kalnų, ant aukštųjų,

       Ant viršūnių jų baltųjų

       Parymojau, pamąsčiau ...

       — Skrajūnėli, ar matytis

       Žemės grožiai, puikios sritys?

       Matai aukso tinklelius?

       Ar išvengsiu, Dievas žino:

       Kartais dausos lyg iš švino,

       Sunkiai lenkia sparnelius ...

       — Tai klausyk, dangus prabyla,

       Prigimimas vėl nutyla,

       Tau beskrendant taip ramiai:

       „Kaip į tavo sielužėlę

       Yr panašūs aniuolėliai, —

       Juos sekioki amžinai!”

       — Jų sparnai, kai žaibas tvyksi,

       Aniuolėliams neprilygsi;

       Giminiuodamos su jais ...

       Siela, siela, lakūnėle;

       Tu skrajoji, skrajūnėle,

       Tik nežemiškais sparnais!

       Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

       IŠ „JAUNOS ŠIRDYS”

       Duok eldiją, jūrininke:

       Štai keleiviai susirinkę,

       Neberimsta, kaip Baltjūrė!

       Kas jiems širdį taip užkūrė?

       Jųjų akys žėri laime,

       Žydi veidas iš giedros,

       Jie užmiršę, kas tai laimė,

       Tarsi laukia tik audros.

       Dovanai, seneli, klausi:

       Amžis amžiui nebe brolis,

       Tu jaunystos neatgausi,

       Jausmo niekas nepaskolins.

       Vairininke, styrink laivą,

       Per padangę jūros blaivą!

       Irklai meta šešuolėlį,

       Ir, apglėbę marių mėlį,

       Nudangino jauną minią

       Į kelionę žūtbūtinę.

       Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

       PASIRYŽIMAS

       Tiek žodžių sau daviau,

       Tiek įžadų tvirtų,

       Ir vėl juos užmiršau,

       Ir vėl grįžtu, grįžtu:

       Ar ilgai tuos pačius

       Bemindžiosiu kelius,

       Kaip nūnai! Ak jaučiu

       Sieloj liepsnų audras ...

       Bet kas gi be kančių?

       Kas audrai žąslą ras?

       Ne aušrai tekant ryt

       Tas vėtras suvaldyt ...

       Nutilki, prigimtie!

       Girdžiu sieloj varpus ...

       Taip skardžiai skamba jie,

       Lyg žvaigždėmis dangus ...

       Ir liejasi iš jų

       Galybė ant žaizdų ...

       Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

       IŠ „RAUDA”

       Suskambėjo

       Ledo lyra

       Ir paliejo

       Skardą tyrą —

       Gedulingą.

       Oi tu, lyra,

       Nelaiminga! —

       Kam pravirkdei

       Ežerėlį

       Ir žvaigždėtą

       Dangužėlį?

       Kam pravirkdei,

       Užkerėta?

       Vilnys plaukia

       Nusiminę

       Ir apšaukia

       Liūdną žinią ...

       Ko vaitoji

       Gi, krūtine,

       Tu šaltoji —

       Ežerine?

       Ar be laiko

       Žvaigždė blėso?

       Ar be laiko

       Sidabrinė

       Jau atvėso

       Tau krūtinė?

       Ko vaitoji,

       Mylimoji?

       Ko vaitoji?...

       Vilnys plaukia

       Nusiminę

       Ir apšaukia

       Liūdną žinią ...

       Jau ant šilo

       Gandas kilo,

       Jau žalgirė

       Šaukia: „mirė,

       Mirė, mirė!" .

       Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

       ANT JAUNYSTĖS KAPO

       Nusidangė pačios vienos

       Į bežvaigždę dvasių sritį,

       Nei šešėlio, nei garselio

       Negirdėti — nematyti

       Ant žvaigždėto kelio ...

       Kur gi dingot, jaunos dienos?...

       Vandenyne žuvys skraido —

       Tylios, ramios — pačios vienos.

       Gal ne žuvys vandenyne,

       Gal ten jaunos mano dienos

       Po vėlių tėvynę

       Skraido ramios ir be aido.

       Tegu skraido sau bedalės.

       Jų likimas — labas rytas —

       Amžinai jau užgesytas:

       Metų bangos jau nuvystė

       Žaliąją jaunystę ...

       Nūn ją teisia visagalis ...

       Kapinyne rymau vienas.

       Kušta balsas koks slaptinis:

       — Šitai kryžius akmeninis —

       Tai paminklas Tavo kapo ...

       Šičia jaunos tapo

       Pašarvotos tavo dienos ...

       Ten ne dienos nardo jaunos,

       Tik šešėliai jų klejoja;

       Štai dienų po tavo koja

       Kraujas teka per smiltyną,

       Ir maitin beržyną

       Tavo kraujo versmės sriaunos ...

       Tai žalia vejelė klėsta,

       Ir vainikai nekvėpinti,

       Nesiryžta nieks jų skinti...

       Ar žinai, kas gėlei jauną

       Pumpurėli krauna?

       Gal tos dienos žemėj bręsta ...

       Paltai kapą rymau vienas,

       O vėjelis man alsuoja,

       Ir berželiai plevėsuoja:

       — Tai ne vėjas rauda graudžiai,

       Tai ne medžiai siaudžia,

       Tiktai jaunos tavo dienos ...

       Suskambėjo čiulbuonėlis

       Paltai žalią mano kapą,

       Ir pravirko medžių lapai:

       — Tai ne paukščiai ulba gieda,

       Tai ne medžiai kliedą,

       Tiktai jaunos dienužėlės ...

       Likit sveikos, mano gėlės.

       Nors ant jūsų giedro veido

       Jau saulutė nusileido,

       Betgi mano dar blakstiena

       Lydi jus kiekvieną ...

       Likit sveikos, jaunos vėlės ...

       Naujesniosios poezijos antologija „Vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. „Švyturio“ bendrovės leidinys, Kaunas, Vilnius, 1921.

       M. Gustaičio kūriniai

       Poezija:

       1. Tėvynės ašaros (Lyrika)

       2. Erškėčių taku (Lyrika)

       3. Sielos akordai (Lyrika)

       4. Meilė (poema)

       5. Aureolė (oratorija)

       6. Krymo sonetai (vertimas ir kritikos studija)

       7. Gaustas ir Zapsė (drama liaudies operai)

       Proza:

       8. Kun. Antanas Tatarė (monografijos studija)

       9. Amerikos mokykla (pedagogijos pastabos)

       10. Vyčių dovanėlė (prakalbos)