Leonas Skabeika gimė 1904 m. Žemaitijoje, Žiogaičių km., Viekšnių valsč. Mokėsi Viekšnių progimnazijoj ir Šiaulių gimnazijoj, kurią baigė 1925 m. Universitetą lankė Kaune humanitar. mokslų fakult. Gyvai dalyvavo literatūros būreliuose, akademiniam gyvenime, aktyviai bendradarbiavo spaudoj.
1929 m. apsirgo džiova. 1932 m. ligos kankinamas parvyko tėviškėn. Čia pasitraukęs iš jo apdainuotos triukšmingos miesto aplinkumos dar pragyveno ketvertą metų. Nesant savų išteklių ir rimtos paramos iš šalies, ilgai kovojęs su mirtimi poetas 1936 m. I. 21 d. atsiskyrė su šiuo pasauliu.
„Be lito sunku sirgti", — rašė L. Skabeika prieš pat mirtį. Iš tiesų, Nepriklausomoj Lietuvoj poetą taip pat lengva džiovai papjauti, kaip ir anuomet Vaičaitį.
Dar gyvendamas L. Skabeika yra išleidęs eilėraščių rinkinį „Po juodo angelo sparnais". Be to, jo eilėraščių yra išmėtyta įvairiuose periodiniuose leidiniuose, yra ir nespausdintų. Poeto draugai rūpinasi surinkti visą jo poetinį palikimą ir išleisti atskiru leidiniu.
PO JUODO ANGELO SPARNAIS
Po juodo angele sparnais, kaip kraujas
Tamsiai raudonos saulės žydi
Ir alkani ereliai kaujas
Padangėse paklydę.
O ten, žemai — betono miestas
Į dangų baltas bones kelia. —
Žlibintų degančių nušviestas
Tamsion bedugnėn rangos kelias ...
Virš gėdoj svaigstančių pritonų
Pakilę kranksi žalios varnos.
Tarp rūmų, bonių ir kolonų
Su juoda vėtra švilpauja liktarnos.
Žydėk, pasauli juodas mano —
Pasauli vargui atiduotas. —
Tešėlsta žemė, okeanai
Po juodo angelo sparnais vėjuotais.
GYVENIMAS
Gyvenimas — vien kryžkelių milionai.
Gyvenimas — dvejonių šypsena niūri.
Gyvenime — ir burtai, ir klajonių monai...
Gyvenime ir aukurai švenčiausi sugūri.
Ties amžių vartais, štai, kaip gėdos sfinksai,
Toliuose akis panėrę stūksom.
Naktis. Ten — okeanuos — švyturiai, rods, spinksi
Ir bangos krantuose taip dūksta...
O dūšioje vis rauda klaikios gatvės
Nugrimzdusio pasaulin miesto.
Ir verkia ten paklydusi jaunatvė,
Kad taką saulėn kas nušviestų...
Gyvenimas — vien kryžkelių milionai.
Gyvenimas — dvejonių šypsena niūri.
Gyvenime žydrių vilionių
Ir mūsų laimė sugūri.
PAPIEVIŲ HORIZONTUOS
I
Kaitriam dienovidy tariau sudievu
Nakties takams — triukšmingam miestui
Ir nerimo sparnais pasveikinau papievius
Žiedais žibuoklių mėlynų nutiestus.
Apsvaigusi dvasia laukuos paklydo
Ir akys horizontuose nušvitę dairės. —
Kažkur ugnies žiedais pražydo
Naujos buities auksinės gairės.
Ir kraujo vėtros taip sukratė
Apsvaigusios širdies palangę,
Jog miesto alkano šalta gyvatė
Į melsvą tolį nusirangė.
Tarp girių ir laukų — žibuoklių kelias.
Tarp girių ir laukų — dangaus mėlynė ...
Žiedų raudonos rankos kelia
Į dangų taurę žalsvo vyno.
Pažįstu moterų ne vieną tūkstantį:
Jos tokios alkanos ir mielos.
Bet jai, vienai, kančia pašėlus
Širdyj sukūrė ilgesį, kaip vėtrą dūkstantį.
Saulėtekyj jau degė laužai šventi
Ir maldai rytmetinei būrėsi pušynai,
Gyvenimo kai taurėn kartų vyną
Širdis įliejus verkė, kentė ...
O kambarys tas buvo toks mažytis.
Ir gelsvas šilkas, ir tylios akys,
Ir juodas skausmas krūtinėj plakės,
Kaip vėjas mariose paklydęs.
KLIEDANČIOS ŠIRDIES MALDA
Šiąnakt užverki mano langą:
Pavasariu čion dvelkia žemės gėda. —
Ligonis aš ... Taip dreba rankos ...
Raudodama širdis taip kliedą.
Šiąnakt klajok žaliom alėjom
Be laimės tu viena, viena,
Ir keiki šlamantį šilkuose vėją
Geidimo skausmo alkana.
Tik neateik širdies kankinti,
Kaip demonas geismų sparnuotų:
Jau visos taurės išmėgintos,
Visi žiedai nuvainikuoti...
ŽALIOS VĖTROS
Baltuos kaskaduos aušta rytas
Ir žalios vėtros klega gatvėj. —
Pritonų vargo čia išvyta
Apsvaigus trankosi jaunatvė.
Tarp miesto švintančių balkonų
Šnairuoja akys, kaip liktarnos,
Ir vėju ant dangaus raudono
Plezdena juodas sparnas.
Pažvelk pro jį į juodą dangų:
Ten plyksi žalias vėtrų žaibas
Ir klykdamas padangėm trankos
Šviesių pasaulių paukštis raibas.
Tad lėk ir tu mūs žemės plotais,
Žaliųjų vėtrų ristas žirge. —
Ne laikas kryžkely sustoti
Tik tam, kad žalios akys mirga.
VIDURNAKČIŲ AIKŠTĖSE
Vidurnaktį
Po tamsią miesto aikštę
Giltinė nužengusi nuo kryžiaus
Vaikšto.
O ten-toli: —
Vaitojančios tylos kvartaluos,
Kaip piktas juokas skamba
Plieno pjedestalas.
Ateiname. Liūdni.
Širdyse dvelkia vėjas šaltas.
Ir kryžių kryžiais sukryžiuojame rankas
Prieš moterį
Ant kryžiaus gėdoje prikaltą,
Nors liekam alkani, kaip liūtai,
Ir plėšrūs, kaip laukiniai leopardai;
Nors aukso raidėmis be galo
Trokštame įamžinti jos vardą.
Vidurnaktį
Po tamsią miesto aikštę,
Kaip giltinės nuo kryžių,
Vaikštom. —
Švinu į dūšią grimsta plieno miestas:
Tad keikiamės,
Kad kas naujan gyveniman kelius
Nušviestų.
Į MĖLYNĄ JŪRĄ
Iš amžių, kaip paukštis pašautu sparnu,
Į mėlyną jūrą skrendu,
O kraujas ištiškęs uolotuos krantuos —
Tai ženklas, jog čia nesugrįšiu niekad, niekados.
Žinau: manęs laukia žuvėdros dalia: —
Sudievu. Sudievu, jaunyste žalia.
Nebklosi ant vieškelių mano žiedų:
Palaidota Tu – – –
Išaus kitos dienos. Ir rūsti naktis
Greit kitą man pasaką jau pasakys.
Greit ošiančiuos rūmuos krūtinė atvės,
Ir gelmių pasauliuos granito širdies
Jau niekas, o niekas daugiau nemylės.
Tada atsikvėpsiu dar kartą laisvai
Ir trenksiu bangosna kraujuotais sparnais:
Lai jūra bekraštė audrom susiūbuos
Gyvenimo naujo rausvuos spinduliuos.
Iš amžių, kaip paukštis pašautu sparnu,
Į mėlyną jūrą skrendu – – –
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.