Mano gyvenimas labai panašus į karaliaus Edipo gyvenimą, žinoma, tik kol jis siauram kely nebuvo sutikęs savo tikro tėvo. Nei dora, nei yda nepasižymėjau. Jis ganė ir aš ganiau; jis ėjo pėsčias į Tebus, o aš pėsčias į Kauną.
Motina ir po šiai dienai didžiuojas mane skaityt išmokius. Skaityt aš pats dar penkių neturėdamas pramokau, bet per vasarą primiršau, o rudeniop jau ne juokais mane mokslan jkinkė. Tėvas prie Vilniaus vieškelio turėjo kalvę, kurioje per dienų dienas dandino priekalą, aišku, motinai teko mane mokyt. Svetimų vis būdavo pilna troba: šildosi, taboką krečia. Kartą mane motina prie svetimų žmonių pavaišino beržine. Vyrai pasisiūlė su metodais: vienas patarė nakčiai lovin pamerkt vadžias, o rytą mušt, kitas — pašaut ir apsvilinus lapes vyliot ir t. t. Galop priėjo prie krosnies mažas, juodais lopytais kailiniukais, žmogutis, botkočiu išsižėrė žariją ir paėmęs ją nuogais pirštais prabilo: „Žinot ką — ji, žalti, reikia atiduot burliokui Kirijanui kalakutus ganyti", įbedė jis į mane akis ir, pirštu prispaudęs žariją prie pypkės, prašneko: „Matai, kalakutas, kol nepiktas, mažas, bet kai supyksta, tai išsipučia, kaip šieno kupeta, o kad išleidžia snapą — kaip verpsčioką". Kalakuto aš kaip gyvas nebuvau matės, tai man ir blusos apmirė. Žmogutis tuo tarpu išsitraukė iš pasuolės maišą, išdulkino jį į lovos koją ir klastingai žiūrėdamas artinosi prie manęs, aš, žinoma, sušukęs ne savu balsu, nubėgau užkrosnin, kur palūžusia koja gulėjo senelis. Senelis mane lazda nuo to žmogučio atgynė.
Rytojaus diena buvo graži: atšilo langas, lauke pažeme ritos saulė, o daržely sniegenos peliauodegės aižė. Aš niekad taip garsiai ir tragiškai neskaičiau, kaip tąsyk, ir niekad taip nenorėjau mokytis, kaip tąsyk. Jau gerai (dienojus pažastiniais ramentais prie manęs atlingavo senelis. Aš norėjau kuo nors atsidėkot jam už vakarykštį, bet neradau žodžių. „Nesiseka, — sakau, man, seneli, — aš turbūt skaityt niekad neišmoksiu. Jis mane padrąsino: „Ką? Tu ne tik skaityt ir rašyt, bet ir paisyt išmoksi". Netikėjau, bet klausyt buvo gera, tai aš jam ir sakau: „Ar tu žinai, seneli, kur dabar dėdė gyvena? Dėdė buvo Amerikon išvykęs, o pro langą orizonte matės mėlyno mėlyno šilo kraštas. Senelis pakratė galva, tai ai ir sakau: Dėdė, seneli, tuoj už šito miško". Senelis pažiūrėjo i mane ir linguodamas galvą atsakė: „Eik tu, dėdė labai toli, už marių, o už šilo Viršužiglio kaimas". Visą vasarą džiaugiaus žinąs, kur dėdė gyvena, ir tąsyk labai gailėjaus seneliui apie tai prasitaręs. Vadinasi, pirmas poeto debiutas nepavyko.
Be kita ko, netoli to šilo, Kampiškių dvaro (Aukštosios Panemunės valsč.) kumetinėj 1904 metų Švento Jono naktį aš pirmą kartą balsu pareiškiau nepasitenkinimą šiuo pasauliu.
Jonas Kossu-Aleksandravičius
MATER DOLORESA
Rytas. Takas. Gėlės.
Ašaros žieduose gailios.
Paskutiniai žodžiai gėlė —
Mater Dolorosa su septyniais peiliais.
Apipynė meilė širdį
Vainiku iš rožių ir erškėčių.
Tai kvepėjo skausmas mirtinai nugirdęs —
Paskutiniai žodžiai ant laiptelių kiečio...
Juos nešiau, kaip kryžių, sunkiai.
Po našta parpuolęs jau nepasikėliau...
Mater Dolorosa nuobodžios karunkos...
Rytas. Takas. Gėlės...
***
Paliai lieptą, prie berželio
Viršūne nulinkusia,
Anksti rytą saulė kelias
Jūroj išsitrinkusi.
O už šilo fijoletų,
Vakaro pravirkdytų,
Saulė leidžias taip iš lėto —
Ilgesiu nugirdyta.
Prie statinių, ten daržely
Rožę nusiskynusi —
Sakė, jai šią naktį žalią
Mylimas vaidinosi.
O sodely, ten po vyšnių,
Kur snieguose nėrėsi,
Verkė „mielas nesugrįžta",
Rankeles užnėrusi...
SERBENTĄ.
Augo sode serbentą
Ašarinėm kekėm.
Buvo meilė taip šventa —
Niekam nepasakėm...
Buvo mėlynas ruduo
Raudonavo vyšnios —
Bėga dienos, kaip vanduo —
Kaip vanduo, negrįžta.
Apkaišys baltais sniegais
Saulė vyšnios šaką, —
Bet ar laimė vėl kada
Bus girta, kaip vakar.
***
Buvo saulė balta, kaip nuotaka,
Ir skendėjo sniege,
Bet kažkokia nesvietiška nuotaika
Mane baisiai slėgė.
Vakaras, miškas, prietema
Ir trupučiuką šalo.
Slinko debesys ir tie toki
Matyti ir banalūs.
O andai būdavo pavasariai
Su obelių žiedu, su vyšnių...
Bet išsekė akyse ašaros,
Kažkaip jau ir širdis neplyšta.
Taip viskas įprasta, širdies nė nepajudina.
Pro šalį visa kas praeina.
Banalios vasaros ir rudenys
Ateina ir nueina.
LORELEI.
Ich weiss nicht, was soll es bedeuten,
Dass ich so traurig bin...
Sopulingyn vis niaukias skliautas,
Daina graudyn ir įstabyn.
Kaip pasaka graudi mane apėmus
To žalsvo sielvarto naktis.
Ne meilė tai ir ne chrizantemos,
Kad sopuliu taip pertekus mintis.
Jaučiu lyg kalnas debesyse eina,
Tai nešasi, lyg zovada arkliai.
O kur gi pasaka nuo Reino
Apie tą gražią Lorelei? ..
O dienos ir vanduo taip greitai.
Ir vakaras kas kartą vis labyn...
Ich weiss nicht, was sol! es bedeuten.
Dass ich so traurig bin...
PEIZAŽAS.
Laukas, kelias, pieva, kryžius.
Šilo juosta mėlyna.
Debesėliu tankus ižas
Ir graudi, graudi daina.
Bėga kelias ir berželiai
Linksta vėjo pučiami,
Samanotas stogas žalias,
Šunies balsas prietemyj.
O toliau — paskendęs kaimas,
Tik žirgeliai tarp klevų.
Šlama liepos tokia laime.
Tokiu liūdesiu savu.
Tik sukrykS. lyg gervė, svirtis,
Sušlamės daina klevuos...
Gera čia gyvent ir mirti...
Gera vargt čia, Lietuvoj...
KARALIAUS ŠUO.
Numirė karaliaus šuo — sūnelis geras,
Geriausias iš šunų.
Ir sušaukė karalius visą dvarą
Ant šunio šermenų.
Markizai, freilinos, baronai, grafai
Ir daug kareivių, daug tarnų
Karaliui meilinos pas šunio kapą,
Geriausio iš šunų...
Karaliaus ašara nukrito ant to kapo,
Geriausio iš šunų —
Markyzų, freilinų, baronų, grafų,
Nukrito ir tarnų.
O juokdarys vis juokino karalių:
— Turi, karaliau, daug šunų,
Bet kur tu rasi kitą tok) pat šunelį —
Geriausią iš šunų??..
Užsirūstino karaliaus veidas (ir jo viso dvaro)
Ir net kareivių ir tarnų).
Pakorė juokdarį, kad šmeižė šunį gerą,
Geriausią iš šunų...
***
Savaip gražus kiekvienas metų laikas —
Malonu rytą ir vidudienį.
Gražus pavasari, einu. Lik sveikas.
Su šypsena einu j rudenį.
Nors gera prisimint, bet man negaila.
Kad aš su rudeniu gelsvu išblyškėliu...
Gūdžiai rankas sunėrus mano meilė
Paliko vieniša ant kryžkelės.
Ir vakaras tylus, ružavas kaip kūkalis.
Einu ramus, kaip elgeta kalvarijas.
O tėviške, man žinomas tavo erškėčių kelias,
Kuriuo tu baudžiavas nešei, kurį tu perėjai.
Parausta vyšnios ir pageltonuoja obelys
Nuo rudenio šalnų, nuo pašalo...
Mano jaunystė dar, lyg žalias dobilas,
Su kūdikio juoku ir ašarom.
KŪRIMO VALANDA.
Šilta pavakarė, tartum lelijų kvapsnis,
Pasklydusi svaiginančiu kvaitu.
Giedra, kaip kūdikio šypsnys per sapną,
Nerūpestinga, kaip Watteau.
O saulės spinduliai, kaip miežių varpos,
Nusvyra žemėn aukso akuotais.
Ir blaškos pamiškėm paklydęs varpas,
Ir virpuliuoja nerimu skliautai.
Tarytum laužo žarijas būt žarstė,
Rūsčiais veidais susėdę mližinai
Paliai skaisčiosios karalaitės saulės karstą,
Kur jau žarijos blista, grindžias pelenais.
Skliaute ištrykšta dar nuraudusi vakarė,
Prabėga lapais šiurpus šlamesys.
Bet jau nuo kalnų, šilo ir nuo marių
Grasus, kaip slibinas, pakyla debesis.
Tas debesis tolydžio auga, kelias,
Artėja dundesiai ir duslus ir pikti.
Nusikvatojęs žaibas skliautą skelia,
Akimirksniui prasiskiria plati naktis.
Ir matosi ružavas didelis peizažas.
Tartum akstazėje nušvitusi širdis
Ir vėliai prakeikta šalis nugarmi skradžiais.
Tik kažką gailiai verkaujant girdi.
Tai tik akimirksniui, tiktai sekundei...
Po to tiktai traškus griaustinio trenksmas jau,
Ir lauki vėl akimirksnio nubundant,
Bet.. tuomet būna dar tamsiau.
NAKTIS.
O, kaip tavęs man neminėti.
O, kaip tavęs man nekartot
Žiogeliai šoka minuetą
Nakty iš tūkstančio naktų.
O buvo vaiskus baltas mėnuo...
O buvo debesys balti...
Aidėjo pamirštu refrenu
Pasikartojusi naktis.
Girdžiu senai girdėtus žodžius
Girdėtą balsą vėl girdžiu,
Ir viską — svirtį, liepą, sodžių
Ir skardžiai giedančius gaidžius.
Juk tu mirei, juk tu atgijus.
Juk tu gyva, juk — ne sapne.
Argi įbedus kalaviją.
Apleisi vėliakos mane?
Tai vėl sapnuosis man serbentų
Nusvirus kekė kruvina,
Ir vėl matysiu žvaigždę krintant —
Nukris, kaip ašara, viena.
Žiogeliai šoka menuetą...
Naktie iš tūkstančio naktų.
O. kaip tavęs man neminėti?
O, kaip tavęs man nekartot?..
Aš taip akyliai ieškojau progos
Sušukt nors taip sau: „Osana."
Ir eit paskui banguojančius rugius,
Galilaukėj lakštingaloms skardenant
Tai būt, man rodos, gera, liksma
Net nežinot — tik spėt „lyg lygu",
Negu žingsniuot atidžių žingsniu
Pasaulio ūkana ir knygom.
Jau man nuo tosios išminties,
Kaip Babely, viskas surizgo susimaišė.
Paliko knygos vieną rymanti —
O artinas naktis juoda, kaip maišas.
Žinau, mergaitė kiemą šluos
Ir vis barstys geltoną smėlį —
O man vis mintys rigs, kaip mašalos,
Ir metai plauks ramiai, kaip sieliai.
Ir skausmas trykš, ir kraujas virs
(Ir gal paslėpt nepajėgsiu),
Ir vis ant knygų remsiuos, ir...
Juk taip gyvenimą aš mėgstu.
Prasmės mergaitė neieškos:
Kodėl ir kaip? — jai viskas aišku.
Ak kaip tu mielas, vaikiškas
Pasauli, šypsantis ir vaiskus...
FUGA IN AS MOLL
Jis taip sunkus, gyvenimas. Jis taip didelis
Jo reikia kaip galima daugiau.
V. Sklovtki.
Dažnai pasiremiu ant savo nuobodaus gyvenimo —
Taip noriu jam atrast šį tą, bet nieko nerandu.
Pabyra metai ašarom, tai sušlama dejavimais,
Tai vėliau nuplaukia lėnai, lyg paryčiu vanduo.
Tai pasaka, sekta kadais su smulkiomis detalėmis...
O pasaka. Tujen jau tolimam, jau užmario krašte.
Ir glamonėju širdį plakančią ir geliamą,
Suklupusią po atminimų apsunkusia našta.
Jis taip sunkus, taip didelis tasai gyvenimas.
Jis taip nuvargino, taip nuplėšė nualino mane.
Ir štai aš viską surinkau, kas gali būti menama,
Nors trupučiui sušilt kadais rusenusia iliuzijų ugnia:
Tokia neaiški mėnesiena ir pakaruokliai man vaidenasi
Žiūriu, kaip kalasi žvaigždelė pamažu,
Ir vėl bedu akis, bet paklystu žvaigždynuose, —
O tas gyvenimas toks didelis ir toks gražus...
Ir taip norėtųsi gyvent, kaip kirminui, sakysime,
Gyvent dėliai gyvenimo paties —
Gyvenimas — versmė, jis niekad neišsisemia, —
Gyvent be galo, krašto ir mirties.
Atgyja vėl širdis nuvargus ir aplėtus.
Aš jo kadaise troškau, aš juo kadais džiaugiaus —
Gyvenimas toks didelis, o jo norėtųsi.
Norėtųsi, kaip galima daugiau...
Mane jis prislėgė ir nuplėšė ir taip nuvargino,
O vis su tokia didele aistra aš ji nešu.
Ir nyksta smulkmenos — tie rudenys ir darganos,
O tas gyvenimas toks didelis, malonus ir gražus. . .
HIDALGO
Tujen jau nieko nepamilsi
Ir nieko nepasilgsi.
Tavo širdis tokia pailsus
Ir toks stiklinis tavo žvilgsnis.
Tujen jau nieko netikėsi
Ir nieko, nieko jau nerasi —
Gal stosi, šauksi pakelėse,
Bet būsi toks graudus — bedvasis.
Tu ieškosi dėl ko galėtum
Save ir visa ką pateisint
Ir pražydės tau akys lėtos,
Kaip prarajos pabaisę.
O gal gi dar. O gal gi...
Gal dar galėsi kiek tikėti —
Išjosi, kaip šaunus hidalgo,
Aukštai iškėlęs savo ietį?
Ir josi kažin kur, į tamsią šalį,
Pro slibinų olas siaubingas,
Ieškodamas to Švento Gralio,
Kuris kažkur kadaise dingo.
Palauš kelionė tavo galią.
Vėl melą tiesoje atrasi.
Ir liksi vėl be Švento Gralio,
Kely išvargęs ir išgesęs.
Ir niekad niekur nesušilsi,
Tikėsi vėl ir vėliai apsivilsi.
O bus širdis tokia pailsus
Ir toks stiklinis tavo žvilgsnis.
Une voix de la hune, ardente et folle, crie:
Amour... gloire... bonheur...
Charles Baudelaire, Le Voyage.
Dabar tokia prietema, ir židinys kūrenas,
Už lango blaškos vėjas iš kažin kur atėjęs.
Aš šičia taip nuvargęs ir taip pasenęs,
Bet dar paseksiu pasaką, kaip grįžęs Odisėjas:
Kadaise ten toli, toli, kur saulė teka,
Laki drąsi mintis tristiebiu plaukė;
Mėlynę perskrodę, galingos aro akys:
„Garbės... meilės... laimės..." — šaukė.
Ilgai mintis, sparnuotąsias bures išplėtus,
Stiebus, kaip nuotakas, baltai aprengus,
Aplenkdavo salas, užburtas, užkerėtas,
Ir džiūgavo viena po mėlyna padange.
Bet tas tristiebis kažin kur sudužo
Ir vienišą ją išmetė į kranto smiltis —
Į šalį tolimą, nežinomą ir gūdžią,
Kur geso akys, ir širdis, ir viltys.
Tartum padegėlė, ant degėsių parimus,
Beviltiškai pirštu geltoną smėlį žarstė
Ir klaidžiojo viena sugurdus, nusiminus,
Tarytum motina paskui vienturčio karstą.
O saulė leidosi. Rausvai marias nudažė.
Tik matės tolimi tyrai ir tolimos oazės,
Ir vienišo tyrų keleivio kažin koks klaikus miražas —
„Garbės... Meilės... Laimės..." šaukiantis ekstazėj...
SNAIGĖ
Viešpatie, kaip šviesi –
Tokios kaip gyvas nemačiau.
Peer Gynt.
Pražydo akys, tartum obelys gegužy,
O buvo saulėta diena,
Maniau, Solveiga atskrenda pašliūžom,
Pusnynais tiesiai į mane.
O tokia vargana mano trobelė —
Maniau, skaisčiai apšvies ji ją,
Ir bus languos kalnai nubalę
Tyra kalnų poezija.
Kalnuose trykšta juk šaltiniai,
Kalnuose kliedi juk kriokliai.
Pusnynais neša sidabrinį
Varpelių džiugesį arkliai.
Aš laukiau taip, rankas ištiesęs —
Varpeliai rodės vis arčiau.
Solveiga... Viešpatie, kaip šviesi,
Tokios, kaip gyvas nemačiau.
Tai ne veltui diena nubalus —
Ir saulėj — žybčioja sniegai...
... Kažkas prasinešė pro šalį,
Sniegais prasinešė smagiai.
Kvepėjo obelys baltai pražydę,
Pavasariai, ir sodai, ir žiedai...
Nusinešė pro šalį džiaugsmą didį.
O kalnus apgrindė ledais.
Pakyla lapai pakąsti lapkrity
Kartu su viesulu piktu.
O gal tai snaigė saulėje nušvitus,
O gal, Solveiga, tai ne tu?
O negi tai ir vėl miražas
Skaisčiai nušvito man languos?
Negi ir vėliai pasaką taip gražią
Kalnai palaidos ten, snieguos...
Tai snaigė krisdama sudužo.
Vylinga saulėta diena —
Maniau, Solveiga atsklenda pašliūžom,
Pusnynais tiesiai į mane.
FĖDRA
Tą vakarą ištvino upės,
Tą vakarą krantuos netilpo,
O saulė užmarin be rūpesčio
Nuėjo aukso tiltu.
Tą vakarą laivai neskendo
Ir gailiai nekrykštė žuvėdros,
Tekėjo džiaugsmas tik pavandeniu,
Tekėjo džiaugsmas giedras.
Tą vakarą šaunus sietynas
Aukštam skliaute perlus patraukė —
Džiaugsmingų vandenų ištvinusių
Vaga nei laukt nelaukė.
Tą vakarą linksmi be galo
Lėbavo pasakų kariai;
Viršūnėn ton, sniegais nubalusion,
Nenutūpė ereliai.
Tą vakarą vėdinos iždas
Ir liejos vynas — dužo taurės...
Džiaugsmingai gervės grįždamos
Išsitiesė į šiaurę.
Tą vakarą vargonai gaudė:
Magnificat anima mea, —
Lyg marių pakraščius plaudamas
Ramus vakaris vėjas.
Tą vakarą, tą vakarą linksminos
Su tuo džiaugsmu tapte sutapo...
Tą vakarą, tą vakarą linksminos
Aliai medelio lapas.
ŠILAINĖ
Vėliakos peizažą ūkana apvilko,
O norėjau, troškau visą jį apimt,
Buvo atsimerkęs žydro lino šilkas,
Buvo praregėjęs ilgesio akim.
Atmenu aš kartą, o seniai tai buvo, ,
Kai vyresnis brolis ėjo iš namų,
Kai mama šilainę škaplieriuosna siuvo,
Kai ramino-guodė žodžiu neramiu.
Argi daug šilainės škaplieriun paimsi?
Argi ten, už marių, bus tau jos gana ?
Bet prie širdžiai jausi ir tau bus jau linksma:
Tu su ja atminsi brolį ir mane.
Taip ir aš norėjau pasiimt šilainės
Arba lino žiedą iš peizažo to.
Kažin kur mus dienos šunkeliais nueina;
Ūkanų prarytos neatsikartos.
O jas taip norėjau škaplieriun įsiūti
Ir nešiot lig karsto prie gyvos širdies.
Užpustys daržely sniegas žalią rūtą,
O plentu vežimas naktį nudardės...
Bet gi tu palikai, tu, pilka šilaine,
Škaplieriun motulės andai įsiūta.
Su tavim atminsiu žiogrelius ir dainą
Ir jauniausią sesę, laistančią rūtas.
RUTINA
Abu, abudu prislėgti rutinos...
Didžiulio voro užspęstam tinkle
Drugeliai blaškosi, o žydi linas
Mėlyne vaiskia, atkaklia.
Palėpė atsidus gūdžiai užkimus
Ir negyvi sparneliai suplasnos,
Taip atsikels vėl milžinas troškimas,
Įkaitęs vakaro liepsnoj.
O kolei sąnariai iš lėto stingo,
Akyse degė daug aitrios ugnies —
Žolynai suposi nerūpestingi,
O trandys grikšino gegnes.
Patamsiuosna, pabodusion palėpėn
Įsiskverbia pavasario šviežia versmė,
O dulkių prislėgtuos sparneliuos slėpės
Didžiulio nerimo giesmė: —
Taip, nėr žąslų, nėra saitų troškimams.
Voratinkliai mūs niekad nepavergs,
Nors ten vis, pasterbliuos, vėjeliai kimūs
Mums vergo ašara per amžius verks.
Abu, abu voratinkly sparnais pakibę,
Bet pravirom, plačiom akim
Matuosime skliautų platybę,
Ir nieks mums laisvės neatims.
O gal priprasime prie pančių ir rutinos.
Gal debesys apvilks žydras erdves?
Ir gal pakils audra, pakvips žolynai
Ir... su voratinkliu paskęsime purve.
ATLEISK
Ag taip kas vakarą vis saulė leisis
Plonyčiais spinduliais...
Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi,
Tai kas gi man atleis?
Ar šitą mano maldą nešis vėjai,
Ar jie per nakt dejuos ? —
O viešpatie, aš jos mylėti nemokėjau,
O Dieve mano, — jos.
Suvirpo sielvartu širdis ir pirštai —
O kaip, o kaip man čia?
Šį vakarą maža infantė miršta
Ir — didelė kančia.
Gal tai kaip varpas, mariose paskendęs,
Graudingai sudejuos.
Bet kas iš žodžių, iš legendų,
Be sielvarto, be jos?..
Kas gyvas sudejuos, kai saulė leisis
Plonyčiais spinduliais?
Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi,
Tai kas gi man atleis...
KARAVANAS
Tik nueis tyruosna kavaranas...
Tik nueis taip lekenčiu smėliu...
Ir nupūs vėjelis pėdsakus ten mano,
Ir nupūs kelius.
Tiktai trokš tyruos kupranugariai,
Tiktai ties išvargusius kaklus —
Dar platesnės bus tos smėlio marios,
Dar klaikesnės bus.
Nešė jis kadais didžiam vizyrui,
Nešė Šachui karalaitę dovanų —
Per tą patį smėlį, per tą patį tyrą,
Nešė daug dienų.
Bet tyrų kaitroj kupranugariai krito —
Tirpo-reto karavanas tyruose...
Tik šakalai lojo, tik hienos juokės iki ryto,
Kol iškrito visi.
Ką nuėjęs pasakysiu aš didžiam vizyrui,
Ką aš šachui pasakysiu į akis?..
Kad sutirpo karavanas...
Karalaitė mirė... Liko tik naktis.. .
Kas tikės, kad karalaitė mirė?
Kas jos kapą tyruose ras ten?
Netikės man niekad didysai vizyras,
Netikės ir šachas man.
NAŠLAITIS
Pabodo man šis tuščias namas
Ir ilgos rūsčios dienos.
Nepalik manęs vieno, mama,
Nepalik manęs vieno.
Nes kaip be ratelio sutemus.
O dieną, dieną be staklių.
Kas užriš, kas užriš tad, mama,
Man skarelę ant kaklo?
Kas budės mano miegą neramų,
Kas paseks karalaitę?
Juk aš būsiu pasaulyje, mama,
Vienų vienas — našlaitis.
Nes sesutė apleis ir pažemins,
Tu žinai, kaip man gaila...
Ką aš veiksiu pasaulyje, mama,
Be tavęs, be jos ir be meilės?
Nežydės čia pavasarį, žemėj,
Žibutės ir purienos...
Nepalik manęs vieno, mama,
Nepalik manęs vieno.
PAPRASTAS GYVENIMAS
Nėr gyvenimo pilkesnio,
Nėra laimės pilkesnės.
Sode sniegas krinta kąsniais,
Vėtra pusto į pusnis.
Dulks gyvenimas, o pilkas,
Lyg žydėjimas rugiuos —
Suliepsnos aguonos šilkas
Prie rugiagėlės džiugios.
Vakare žiogeliai skalins,
Leisis saulė balsgana,
Prasiskirs rugiuos kūkalis —
Man jo vieno bus gana.
Vėtra vyšnių žiedą neša,
Pūga — bangas tų žiedų.
Nusiris per skruostą lašas,
Ir nebus jau taip graudu.
Gal gyvenimu, gal meile
Vėl ten gegužės kukuos?..
O ateis ruduo — bus gaila
Žiedo, vėjo ir šakos.
O toks pilkas, pilkas būvis
Ir pilka taip aplinka...
Gal dėl to, dėl to kas buvo
Laužo obelys rankas.
Krinta žiedlapiai, o kąsniais —
Siaučia pūga balsgana.
Man tavęs, pilkų pilkesnio,
Vienų vieno bus gana.
KELIONĖ Į NAKTĮ
Kokią pasaką dar tau pasekti ?..
Pasakas baigiau.
Gera būtų taip keliaut į naktį
Ir nesekt daugiau.
Tik žiūrėt, prožektoriai kaip imas,
Grumias su tamsa.
Šit naktis. O tamsi kaip likimas,
Prieš akis visa.
Automobiliu ramiai nuslinksim,
Visko atskirti.
O kaip gera šitą pora žingsnių
Prieš save matyt...
Juk gyvenime ir tiek nematom —
Taip gyvent painu...
Tamsoje paskendo eibės metų,
Meilės ir sapnų. ..
Maus širdy kažkoks aitrus graužimas. ..
Netikės juk nieks,
Kad gyvenimas kaip sutiktas vežimas
Tamsoje prasmegs.
Priešais slinks maža, blyški plystakė
Ateityn aklon,
Ir švieson įskridusi plaštakė
Atsimuš stiklan.
Dega beprotiškai aklos akys,
Miela, a propos,
Taip, lyg tie šunyčiai neatakę,
Žmonija ropos.
Nepaliaus juk niekad akys degti —
Žvelgt kažkur toliau,
Nepaliaus žmogus keliauti į naktį,
Niekad nepaliaus.
Negyvais sparnais plaštakė plazda.
Plazda priblokšta.
Argi jos mirtis galės išgąsdint
Plaštakes kitas?
Gal nereiks ir pasakų tau sekti,
Nes ir tu žinai,
Kad taip reikia vis keliaut į naktį
Žmogui amžinai.
LIETUVĖS
Tai šit — susėdę pabarėj jūs šnekate,
Medinės dievdirbių madonos.
Ranka nubraukę sūrų prakaitą,
Jūs valgot sopulio duoną.
O vakarais prie rūtų rymote —
Išsitiesia daina, tartum šlapokšniuos rūkas.
Praeis gyvenimas, praeis sunki darbymetė,
Paliks skruostai nuo ašarų nublukę.
Ir pievoj sielvartą ant grėblio remiate,
O akys ilgesiu, tartum linais pražysta:
Bara jus beširdės žiežulingos pamotės,
Baramos kaip rūtos rudenį nuvystat.
O po to jūs tekat, tekate tik liepiamos,
Ištekėję, pievon ąsotėlius nešat,
Lieka jaunas bernas, lieka ten po liepomis...
Menat jį ir meilę, sapnui nepanašią.
Būnat jūs ir tylios, būnat geros motinos,
Sopuliui gimdytą prie krūtinės galudžiat.
Jūs gerai pažinot, skausmo prisisotinę,
Sunkią žemės naštą, šitą naštą skaudžia.
Ir išleidžiat sūnų vien tik su makruotiniu —
Užkandis nusvėręs mergaitinę juostą.
Argi jums neaišku, argi abejotina?
Lydit ilgamakre braukdamos per skruostus...
Rudenį jūs verpiat liną arba pašukas,
Krūpčiojat, kai durys šiurpulingai verias:
Gomury žirginiai, metėlės ir ašakos;
Ilgesys banguoja, lyg mėlynė marių.
Ir bažnyčion einat, ir ilgai ten klūpote,
Giedat: „Nebijosim, kad ir kalnai virstų".
Einate ten guostis, pasiguost nors truputį...
Kažin ar tą skausmą tie skliautai nugirsta?
Taip veidai pilkėja, medį taip nulyja
Ir nelieka ženklo sopulio taip didžio,
Tik širdyje tvyro aštrūs kalavijai:
Prie verpstelės pozoj Motinos po kryžium.
Kas gi Jūsų skausmą? Kas gi neįmatomą?
Kas jumyse mato amžių Antigoną?
Veriasi kaip votys sopulingos platumos,
Sopulingoj pozoj dievdirbių madona...
RECENZIJA
Paskaitai kur radęs, ir taip būna pikta:
Nieko nesuprato — baisiai apmaudu.
Taip norėtųs šičia nieko nepalikti
Ir gyvent du vienu, vienu du.
Aš sakiau, mieloji, kad tai buvo eilės,
Rašalas tik juodas ir mintis juoda.
Rado jau tave ten, rado mano meilę;
Tavy širdį kietą, o many — žaizdas.
Prie didžiulių tomų prisišlies knygelės,
Joms be galo nyku, joms ten šalta bus,
Nešlamės raidėse jau gegužis žalias,
Neišeis vaidentis sapnas įstabus.
O apskris tik mudu ten bežadės dulkės.
Voratinkliais apnarplios įžūlūs vorai
Ir nekrykš džiaugsmingai tasai gervių pulkas,
Ir neklyks kalnuos mintys ir arai.
Tik prieis prie mūsų susilenkęs senis,
Tik pravers jaunystę — virpančius lapus,
Ten išgirs upokšnius ir šilus skardenant,
Šimtą meilės žodžių ir tylius kapus.
Atsivers netyčia ten palinkęs gluosnis,
Atsivers skausminga ir gili žaizda,
Atsiloš, pamatęs akinius nušluostys,
Ašara nedrąsiai nusiris barzda.
Ras ir kietą širdį, ras tave negerą,
Kad paminei meilę, meilę ir mane.
Vakaras žaravęs kaip raudonas varis,
Saulė nusileidus ašarų klane.
Taip, pasmerks, mieloji, tavo šviesius plaukus
Tas išgesęs senis, ir akių linus.
Ras mane apviltą vidur lygaus lauko,
Brendant sopulingu rašalo klanu.
Rašalas tai buvo, ir man daros pikta.
Tai ne mūsų meilė — baisiai apmaudu.
Taip norėtųs šičia nieko nepalikti
Ir gyvent du vienu, vienu du.
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.