|
<< Atgal
"Tapau viskuo visiems"
"Baltos
lankos"neseniai išleido J.L.Borgeso "Fikcijas". Kūrinio
pavadinimas parinktas visai neatsitiktinai, tarytum nusako rašytojo kūrybos
principą - borgesišką algebrą ir filosofiją. Borgeso kūrybinės
potencijos pradžia glūdi pitagoriečių ir platonikų mokykloje. Arsenijus
Tarkovskis rašė: "Man nereikia skaičiaus: aš buvau, aš esu, aš būsiu".
Tiesa ta, kad Borgesui kai tik ir reikėjo "skaičių":
metempsichozė (buvau, esu, būsiu) pagyvino jo veikalus, į sustingusių
labirintų pasaulį įsiliejo lyriškumas. Pasak paties mąstytojo, pasaulio
supratimas pirmiausia yra poetinis, todėl metempsichozė autoriui buvo
poezijos sinonimas. Metempsichozinį pasaulio suvokimą Borgesas perėmė iš
agnostikų, iš Zenono aporijų, Šventojo Augustino, netgi iš Spinozos,
Nietzshes, Schopengauerio. Šie filosofai savo veikaluose atkartojo agnostikų
amžinojo sugrįžimo idėją. Galų gale Spinozos apmąstymai, jog pasaulis
yra beribis, bet įprasmintas geometrijos formomis, ypač turėjo įtakos
Borgeso kūrybai. Tai viena pagrindinių autoriaus kūrybos filosofijų, lėmusių
pasaulio, kaip nesibaigiančio labirinto, metaforišką įprasminimą.
Kita vertus šio rašytojo
išmones įtakojo ir Dantės "Dieviškoji komedija". Būtent Dantė
siekė pavaizduoti savo bendraminčius pragaro metaforos dėka. Personažų
gyvingumas verčia šią knygą skaityti kaip išgalvotą geografinį aprašymą.
Borgeso knygos pavadinimas "Fikcijos" taipogi ženklina pasakojamų
istorijų nerealumą. Sąvoka "fikcija" rašytojas savitai
interpretavo. Anot jo, tai, kas gyva, yra nerealu, realūs tik gyvybiškumo
atributai. Todėl borgesiškas pasaulis apibrėžiamas veiksmais ir
santykiais, veiksmažodžiais ir būdvardžiais. "Fikcijose"
"veikia" idėjos, grindžiamos abstrakčių daiktavardžių įvaizdžiais,
kurie savo ruožtu nurodo paslaptingą ir neįvardijamą Abstrakciją. Jos sėkmingiausia
išraiška "Babelio biblioteka". Autorius sukuria įsivaizduojamą
biblioteką, sutalpinančią Visas knygas, o po to praneša apie vienos
knygos egzistavimą, kurioje yra visų kitų aprašymai. Novelę baigia tuo,
jog atmeta tokios knygos buvimą. Taip neturinti pabaigos biblioteka tarsi
įkūnijama vienoje knygoje, bet ir ši yra tik išmonė ir absurdiškų ieškojimų
simbolis. Borgesas tarytum regi pasaulį iš begalybės nuotolio ir ši
ironiška distancija sudaro galimybių vertinti pasaulį, o skaitytojui - mėgautis
vykstančiomis transformacijomis. Rašytojas, skeptikas ir ironikas, verčia
mus mėgautis kultūros fenomenais. Tai, kas iracionalu, autorius
"sukultūrina", paverčia kultūra. Todėl, pasak I.M.Petrovskio,
filosofinės estetikos prasme Borgesas išlieka kaip žmogus, kuriam Dievas
- sėkmingas fantastinės literatūros atradimas.
Taigi ir siurrealistinė
vaizduotė Borgesui nesvetima. Manau, ši sąvoka būtų netgi tikslesnė
nei įprasta mūsuose sakyti, jog rašytojas yra "maginio
realizmo" atstovas. Juk visi siurrealistai savo kūrybą grindė sapno
poetika, tad ne išimtis ir Borgeso kūryba. Kalbėdamas apie Schopengauerį,
jis yra pasakęs, kad egzistuoja pasaulis, kuriame bedraujama žodžių,
garsų, muzikos dėka; šiam pasauliui nereikalingas erdvinis matavimas. Šie
dalykai yra ne erdviški, nors jie atstovauja erdviniams įvaizdžiams.
Pasak Borgeso, lengva įsivaizduoti laiko pasaulį, bet neįmanoma - grynai
erdvinį. Todėl autoriaus kūriniuose siužetai ir metaforos gimsta iš žmogiškosios
vaizduotės. Bet šitos išgalvotos istorijos gali tapti "viskuo
visiems". Tad pats autorius dažnai mėgo kartoti: "Aš tapau
viskuo visiems". Borgeso universalumas grindžiamas sapno įvaizdžiais
bei idėjų perversijomis. Viena iš įdomiausių jo novelių "Šekspyro
atmintis" (beje, ji neįėjo į "Fikcijų" rinkinį) atsirado
iš onirinės frazės, kurią rašytojas išgirdo sapnuodamas. Ji maždaug
skambėtų taip: "Apdovanoju tave Šekspyro atmintimi". Pasak
autoriaus, šią frazę galima interpretuoti dvejopai, mat Šekspyras
gyvenimą lygina su sapnu, pabrėždamas gyvenimo nerealumą, neįmanomybę
greižtai atskirti tai, ką regime sapnuose ir tai, kas yra tikrovėje. Priešingai,
Kalderono atveju, ši frazė turi teologinio atspalvio: gyvenimas yra
sapnas, todėl tikra - dangus ir pragaras. Kita - "Morkaus
evangelija" taipogi buvo sukurta pagal sapno siužetą, papasakotą jo
bičiulio.
Taigi rašytojo kūryboje
susipina gryno intelekto ir sapno pradai, iš kurių išsirutulioja keisto
ir pasalaptingo siužeto novelės. Dauguma iš jų pasižymi savitu
barokiniu stiliumi, galbūt todėl, kad "veiksmas" nukeliama į
Rytų šalį, kuriai tiesiog tinka paslaptingai - puošnus stilius. Šiuo
atveju išskirtina novelė "Griuvėsių rate", išversta
T.Venclovos. Suprantu, jog V.Petrausko bei minėto T.Venclovos vertimai išties
yra puikūs, bent jau galima mėgautis tekstu ir tiesiog užmiršti apie
vertimą. Bet jų verstos novelės buvo pasirodžiusios gerokai anksčiau,
matyt, jos įdėtos, į "Fikcijas" ,kaip sakoma, solidų įspūdį
sudaryti. Sunku kažką pasakyti apie jaunųjų vertimus, nes bet kuriuo
atveju Borgeso tekstai užburia ir įtraukia į mėgavimosi sferą. Tiesiog
dėkingas pats autorius. Viliuosi, jog kada nors išvers dar nors vieną
apsakymų rinkinį, į kurį įtrauks nemažiau puikių novelių, kaip
antai: "Paracelso rožė", "Siena ir knygos", minėtos
"Morkaus evangelija" bei "Šekspyro atmintis" ir t.t.
Galų gale ne mažiau įdomi ir Borgeso esė, poezija. Šio rašytojo atžvilgiu
kaip poezijoje generuotos idėjos vėliau buvo perkeliamos į prozą. Kaip
visada galima pavydėti rusams, kurie turi išvertę beveik visą Borgeso kūrybą.
Tačiau viliuosi, kad vertėjų potencialas padidės ir galėsime išsamiau
susipažinti su šiuo unikaliu rašytoju.
Jolanta Paulauskaitė
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|