TEKSTAI.LT
<< Atgal

"Tapau viskuo visiems"

         "Baltos lankos"neseniai išleido J.L.Borgeso "Fikcijas". Kūrinio pavadinimas parinktas visai neatsitiktinai, tarytum nusako rašytojo kūrybos principą - borgesišką algebrą ir filosofiją. Borgeso kūrybinės potencijos pradžia glūdi pitagoriečių ir platonikų mokykloje. Arsenijus Tarkovskis rašė: "Man nereikia skaičiaus: aš buvau, aš esu, aš būsiu". Tiesa ta, kad Borgesui kai tik ir reikėjo "skaičių": metempsichozė (buvau, esu, būsiu) pagyvino jo veikalus, į sustingusių labirintų pasaulį įsiliejo lyriškumas. Pasak paties mąstytojo, pasaulio supratimas pirmiausia yra poetinis, todėl metempsichozė autoriui buvo poezijos sinonimas. Metempsichozinį pasaulio suvokimą Borgesas perėmė iš agnostikų, iš Zenono aporijų, Šventojo Augustino, netgi iš Spinozos, Nietzshes, Schopengauerio. Šie filosofai savo veikaluose atkartojo agnostikų amžinojo sugrįžimo idėją. Galų gale Spinozos apmąstymai, jog pasaulis yra beribis, bet įprasmintas geometrijos formomis, ypač turėjo įtakos Borgeso kūrybai. Tai viena pagrindinių autoriaus kūrybos filosofijų, lėmusių pasaulio, kaip nesibaigiančio labirinto, metaforišką įprasminimą.
         Kita vertus šio rašytojo išmones įtakojo ir Dantės "Dieviškoji komedija". Būtent Dantė siekė pavaizduoti savo bendraminčius pragaro metaforos dėka. Personažų gyvingumas verčia šią knygą skaityti kaip išgalvotą geografinį aprašymą. Borgeso knygos pavadinimas "Fikcijos" taipogi ženklina pasakojamų istorijų nerealumą. Sąvoka "fikcija" rašytojas savitai interpretavo. Anot jo, tai, kas gyva, yra nerealu, realūs tik gyvybiškumo atributai. Todėl borgesiškas pasaulis apibrėžiamas veiksmais ir santykiais, veiksmažodžiais ir būdvardžiais. "Fikcijose" "veikia" idėjos, grindžiamos abstrakčių daiktavardžių įvaizdžiais, kurie savo ruožtu nurodo paslaptingą ir neįvardijamą Abstrakciją. Jos sėkmingiausia išraiška "Babelio biblioteka". Autorius sukuria įsivaizduojamą biblioteką, sutalpinančią Visas knygas, o po to praneša apie vienos knygos egzistavimą, kurioje yra visų kitų aprašymai. Novelę baigia tuo, jog atmeta tokios knygos buvimą. Taip neturinti pabaigos biblioteka tarsi įkūnijama vienoje knygoje, bet ir ši yra tik išmonė ir absurdiškų ieškojimų simbolis. Borgesas tarytum regi pasaulį iš begalybės nuotolio ir ši ironiška distancija sudaro galimybių vertinti pasaulį, o skaitytojui - mėgautis vykstančiomis transformacijomis. Rašytojas, skeptikas ir ironikas, verčia mus mėgautis kultūros fenomenais. Tai, kas iracionalu, autorius "sukultūrina", paverčia kultūra. Todėl, pasak I.M.Petrovskio, filosofinės estetikos prasme Borgesas išlieka kaip žmogus, kuriam Dievas - sėkmingas fantastinės literatūros atradimas.
         Taigi ir siurrealistinė vaizduotė Borgesui nesvetima. Manau, ši sąvoka būtų netgi tikslesnė nei įprasta mūsuose sakyti, jog rašytojas yra "maginio realizmo" atstovas. Juk visi siurrealistai savo kūrybą grindė sapno poetika, tad ne išimtis ir Borgeso kūryba. Kalbėdamas apie Schopengauerį, jis yra pasakęs, kad egzistuoja pasaulis, kuriame bedraujama žodžių, garsų, muzikos dėka; šiam pasauliui nereikalingas erdvinis matavimas. Šie dalykai yra ne erdviški, nors jie atstovauja erdviniams įvaizdžiams. Pasak Borgeso, lengva įsivaizduoti laiko pasaulį, bet neįmanoma - grynai erdvinį. Todėl autoriaus kūriniuose siužetai ir metaforos gimsta iš žmogiškosios vaizduotės. Bet šitos išgalvotos istorijos gali tapti "viskuo visiems". Tad pats autorius dažnai mėgo kartoti: "Aš tapau viskuo visiems". Borgeso universalumas grindžiamas sapno įvaizdžiais bei idėjų perversijomis. Viena iš įdomiausių jo novelių "Šekspyro atmintis" (beje, ji neįėjo į "Fikcijų" rinkinį) atsirado iš onirinės frazės, kurią rašytojas išgirdo sapnuodamas. Ji maždaug skambėtų taip: "Apdovanoju tave Šekspyro atmintimi". Pasak autoriaus, šią frazę galima interpretuoti dvejopai, mat Šekspyras gyvenimą lygina su sapnu, pabrėždamas gyvenimo nerealumą, neįmanomybę greižtai atskirti tai, ką regime sapnuose ir tai, kas yra tikrovėje. Priešingai, Kalderono atveju, ši frazė turi teologinio atspalvio: gyvenimas yra sapnas, todėl tikra - dangus ir pragaras. Kita - "Morkaus evangelija" taipogi buvo sukurta pagal sapno siužetą, papasakotą jo bičiulio.
         Taigi rašytojo kūryboje susipina gryno intelekto ir sapno pradai, iš kurių išsirutulioja keisto ir pasalaptingo siužeto novelės. Dauguma iš jų pasižymi savitu barokiniu stiliumi, galbūt todėl, kad "veiksmas" nukeliama į Rytų šalį, kuriai tiesiog tinka paslaptingai - puošnus stilius. Šiuo atveju išskirtina novelė "Griuvėsių rate", išversta T.Venclovos. Suprantu, jog V.Petrausko bei minėto T.Venclovos vertimai išties yra puikūs, bent jau galima mėgautis tekstu ir tiesiog užmiršti apie vertimą. Bet jų verstos novelės buvo pasirodžiusios gerokai anksčiau, matyt, jos įdėtos, į "Fikcijas" ,kaip sakoma, solidų įspūdį sudaryti. Sunku kažką pasakyti apie jaunųjų vertimus, nes bet kuriuo atveju Borgeso tekstai užburia ir įtraukia į mėgavimosi sferą. Tiesiog dėkingas pats autorius. Viliuosi, jog kada nors išvers dar nors vieną apsakymų rinkinį, į kurį įtrauks nemažiau puikių novelių, kaip antai: "Paracelso rožė", "Siena ir knygos", minėtos "Morkaus evangelija" bei "Šekspyro atmintis" ir t.t. Galų gale ne mažiau įdomi ir Borgeso esė, poezija. Šio rašytojo atžvilgiu kaip poezijoje generuotos idėjos vėliau buvo perkeliamos į prozą. Kaip visada galima pavydėti rusams, kurie turi išvertę beveik visą Borgeso kūrybą. Tačiau viliuosi, kad vertėjų potencialas padidės ir galėsime išsamiau susipažinti su šiuo unikaliu rašytoju.

Jolanta Paulauskaitė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt