VISKAS, KĄ JŪS SENIAI ŽINOJOTE APIE POETUS, BET NEDRĮSOTE PASAKYTI GARSIAI ARBA APIE GROŽĮ NEGRAŽIAI…

Estetinės Literat-urologijos farsas

I. DALIS

Vieną šaltą žiemos vakarą Narcizas ir Auksaburnė nusipirko "Malsenos" tešlos ir išsivirė nuostabių cepelinų. Baigiant juos valgyti, netikėtai užsimezgė pokalbis apie grožį, literatūrą ir literatus. Taigi…

NARCIZAS. Grožis yra tokia neapibrėžiama sąvoka. Labai sunku pasakyti, kas yra gražu. Nors, sakoma, kad ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu. ( juokiasi). Yra tokia paradoksali formulė, bet vis dėlto, kas tau yra grožis?
AUKSABURNĖ. Man? Hm. Grožis yra pernelyg abstrakti sąvoka. Jeigu turėsim omenyje graikus, tai reikėtų konkretizuoti grožio sampratą, nors vėlgi - pakankamai abstrakčiai. Graikai labai man patinka, nes jie bandė suderinti fiziologijos ir intelekto grožį. Galima pažiūrėti į jų skulptūras ir pamatysi, kokių proporcijų yra moterų ir vyrų figūros…
N. Tai tu manai, jog ta amžina graikų taisyklė, jog sveikame kūne - sveika siela, yra grožio etalonas. Atspirties taškas?
A. Tu čia gerai pasakei, kad galėtų būti, bet šiuolaikinėje grožio sampratoje taip, deja, nėra. Tokius pavyzdžius, kad sveikame kūne yra sveika siela arba sveikame kūne - graži siela, šiais laikais būtų pakankamai sunku surasti.
N. Taip, bet ar reikia to iš viso ieškoti?
A. O kodėl gi ne? Visada turi būti harmonija. Kaip ir poezijoje turi būti harmonija, dailėj - bet kokiose menuose turėtų būti pusiausvyra. Kodėl negali būti pusiausvyros tarp teksto ir to žmogaus, kuris jį rašo?
N. Žinai, viena pažįstama mergina apie tokį poetą kartą pasakė: "Man nepatinka jo eilėraščiai, nes jisai man negražus".
A. Šis pasakymas galėtų būti pateisinamas. Pavyzdžiui, Sigitas Geda - mūsų mylimas poetas…
N. Ne, palauk. Ar reikia šitaip?
A. Kodėl gi nereikia? Reikia. Labai įdomu būtų analizuoti šiuo aspektu, nes iš tikrųjų niekas to nedarė. O tuo labiau, kad akademinuose ir neakademiniuose sluoksniuose iš viso tokių kalbų nebuvo girdėti. Niekas nebandė interpretuoti, kas yra grožis tekste ir kas yra grožis žmoguje. Reikia suprasti tuos dalykus. Ir kodėl negalima etalonu arba atspirties tašku pasirinkti pakankamai įžymų žmogų? Visiškai nebijau pabandyti analizuoti Sigito Gedos asmens, kurio aš esu pati didžiausia gerbėja, prisiekusi fanė…
N. O tau Geda yra gražus?
A. Kadangi man patinka jo poezija - tai kaip ir tekstai, taip ir asmenybė, nežiūrint truputėlį tokio laukiniškumo, turi tam tikro mitologinio grožio.
N. Kaip ir tekstai?
A. Kaip ir tekstai …
N. Kartais žmogus panašus į savo tekstus arba tekstai panašūs į žmogų. Aš kalbu ne vidine prasme, o išorine.
A. Žinoma. Be abejo. Galiu patvirtinti dar vienu pavyzdžiu.
N. Na, na - davai surengiam poetų grožio konkursą…
A. Štai Parulskis. Pabandykime panagrinėti jo kūną ir tekstą. Kadangi pats Parulskis yra pakankamai ciniškas mizoginas, tai ir jo tekstuose pakankamai yra daug cinizmo, mizoginiškumo, šiek tiek iškrypėliškumo, nors tai yra labai gerai užmaskuota. Todėl man nepatinka nei Parulskis, nei jo tekstai.
N. Bet jo tokia graži nosis.
A. Iš tikrųjų, simpatiškumo jis turi. Kadangi man patinka plikės, tai Parulskis imponuoja būtent savo plike. Jis primena tokį netašytą stuobrį, todėl ir jo poezijoje, ir eseistikoje prasikiša toksai negrožis. Jis ir rašo apie labai negražius dalykus. Kaip galima rašyti intelektualiame esė žanre apie kiaulės skerdimą? Arba kaip gali gražios sielos žmogus rašyti eilėraštį apie tualetą? Matyt Parulskis turi savo grožio sampratą, bet tarp jo ir teksto yra tam tikra pusiausvyra.
N. Tai atitinka kirvis kotą?
A. Taip.
N. Labai smagu ir įdomu, kai tekstas atitinka kūną, nes tada viskas atrodo gan harmoningai. Bet mes nekultivuojam šito, mes paliekam žmogų būti tokiu, koks jis yra. Mes priverstinai nelavinam nei kūno, nei sielos. Gal tai demokratinių laisvių pasekmė. Graikiška demokratija turėjo gražaus kūno ir sielos ideologiją - tik gaila nežinom kaip jiems realybėje sekėsi tą įgyvendinti. O gal taip jie tiesiog bandė atitrūkti nuo gyvenimo?
A. Matai, šiuolaikinė visuomenė yra perdėm pripratusi prie eufemizmų - tiek ekonomikoje, tiek literatūroje, tiek asmeniniame gyvenime. Viskas yra vien tik eufemizmai. Netgi kirpykloms siūlo tokią reklamą: ne vyrų ar moterų kirpimas, bet didelis kirpimas ir mažas kirpimas. Tai yra todėl, jog šiuolaikinė kultūra implikuota tam tikrų eufemizmų. Mes nedrįstam pasakyt, kad tas žmogus yra negražus, mes nedrįstam pasakyti, kad jo poezija yra bjauri, nevykusi, netašyta, grubi, betgi apie tekstą, kaip ir apie žmogų, galima pasakyti, ar jis gražus, ar ne, ar tos metaforos gražios, ar ne. Tai kartu rodo ir žmogaus talentą. Teksto grožis atskleidžia žmogaus galimybes, kūrėjo tam tikrus gebėjimus. Tai kodėl negalima taikyti tokios keistos formulės, aišku, ji keista tik šiais laikais: gražiame tekste matosi gražus žmogus tiesiogine prasme arba atvirkščiai. Yra poetai sunkiasvoriai ir jų poezija yra sunkiasvorė. Didelis poetas rašo didelę poeziją argi ne keista?
N. Tu čia Šimonį turi mintyje? Tiesa sakant - žiraf bolšoj - ėmu vidnej…
A. Taip, žinoma. Kokie jo ilgi tekstai, koks jis pats didelis…
N. Bet Šimonis parašo ir haiku.
A. Bet jam haiku ir nesiseka…Jis nemoka gražiai parašyti haiku. Haiku gali sugebėti parašyti Kajokas. Jis yra simpatiškas, jis turi tam tikrą energiją rašyti haiku…
N. Bet jis mažiukas.
A. Todėl Kajokui geriausiai ir sekasi haiku. Jis turi tokią simpatišką išorę, todėl jo trumpi tekstai taip pat simpatiški. Argi čia nėra pats geriausias dermės pavyzdys tarp kūno fizeologijos ir teksto.
N. Reikia tik įsižiūrėt į poeto veidą ir kreatūrą, tada atrandi, jog jis panašus į savo eilėraščius?
A.Taip, tai natūralu, netgi šunys ar katės supanašėja su savo šeimininkais arba atvirkščiai, šeimininkas supanašėja su savo šunimi. Jeigu gražus šuo, tai ir šeimininkas turėtų būti gražus, arba bent jau simpatiškas. O jeigu jo snukis kiauliškas, tai ir šuo buldogas.
N.O kaip moterų poezija?
A. Labai atitinka. Savo samprotavimus, kad gražiame kūne slypi graži kūryba, galiu pagrįsti konkrečiais argumentais. Paimkim, kad ir dar vieną pavyzdį - Nijolę Miliauskaitę, amžiną atilsį…Vėlgi, tai yra tam tikros pusiausvyros etalonas. Miliauskaitė iš tikrųjų atrodė kaip pilka pelytė: kukli, tyli, rami, bent jau taip atrodė iš pirmo žvilgsnio, tokia ir jos poezija: tyli, rami, skudurinė, visiškai be jokios ypatingos estetikos, be jokių ypatingų išgražinimų. Paprasta kaip penkios kapeikos. Bet tie dalykai yra suderinami.
N. O Tautvyda Marcinkevičiūtė?
A. Sunku apie ją ką nors pasakyti. Kartais mėgstanti ekstravaganciją, truputėlį barokiška, kartais į ją žvelgiant jaučiasi kažkoks perteklius, kaip ir šukuosenoje ar panašiai - kažko yra per daug.
N. Ji raudoną spalvą mėgsta…
A.Taip, tai šiek tiek ekscentriška asmenybė. Ir jos poezijoje tai jaučiama. Tik gal Marcinkevičiūtės išorė nelabai atitinka poeziją - čia yra kažkokios nedermės. Jos išorė geresnė nei jos tekstai. Ji gražesnė už savo tekstus ir tokių pavyzdžių galima būtų prirankioti pakankamai daug ir iš jaunųjų poečių. Kartais išorinis kuklumas visiškai nesiderina su teksto vulgarybėmis, kuriose rašoma apie antrą galą. Ar žinai, kas tai galėtų būti?
N. Ne…
A. Pavyzdžiui, Agnė Žagra-kalytė.
N. Manau, kad dar nederėtų šios poetės minėti tarp tokių grandų.
A. Tai įdomu. Ji stilinga mergina, jaučianti skonį, mokanti derinti, pakankamai simpatiška, o jos tekstai gan vulgarūs.
N. Na, taip. Pas ją antras galas išbrinksta.
A. Būtų geriau , kad jis pagaliau išbrinktų iki galo, tarkim, kaip H. Milerio romanuose, kur labai puikiai dirbama, nusileidžiant žemiau bambos.
N. Prisiminiau dar vieną literatūrinį šaumeną - Henrio Milerio epigoną Herkų Kunčių, rašantį daug apie pagalius, ar jis atrodo tau gašlus?
A. Skaitant jo romanus susidaro būtent toks įspūdis.
N. O į jį žiūrint?
A. Žiūrint jis atrodo gal ne tiek gašlus, kiek vulgarus. Todėl jis puikiai tiktų Parulskiui į porą.
N. Jie ir yra draugai…
A. Tai, vadinasi, aš puikiai pataikiau. Bet čia yra atvirkštinis variantas, negu Tautvydos Marcinkevičiūtės. Kunčiaus tekstai yra gražesni už jį patį, nes jis iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip skustagalvis, trūksta tik jam prikabinti 5 kg. auksinę cepūrą ir viskas bus tvarkoj. Bet tekstuose jis yra žaismingas, ironiškas, ir viskas savo vietoje, o fiziologinis kūnas to neatitinka.
N. Na, gerai dar vienas, net nesitiki, kad jo jau nėra - Jurgis Kunčinas. Man atrodo, kad jis labiausiai panašus į savo tekstus: juokingas, šmaikštus, nuoširdus, plepus, vulgarus ir t.t
A. Toks kūnas, toks ir tekstas. Apie Kunčiną galima tik tiek pasakyti. Tai buvo idealus atitikimo pavyzdys.
N.O kaip, beje, Jurga Ivanauskaitė atrodo šioje išrinktųjų puotoje?
A. Puikiai, tik kas svarbiausia, kad čia reikėtų kalbėti apie jos kūniškumo santykį su vizualiais tekstais, turiu omenyje dailę. Ivanauskaitės išorinis moteriškumas labiau artimas jos piešiniams - tokios pat grakščios, iš pažiūros trapios ir žavingos linijos. Šiuo atveju - unikali pusiausvyra. Jeigu dabar pereisim prie dailės, ten yra dar įdomesnių dalykų. Kaip pažvelgus į žmogaus kūną, į žmogaus veidą, rekonstruoti tokius dalykus, kad jis yra psichopatas, neurotikas - tai atsiskleidžia ir jo vizualiame tekste. Čia reikėtų paminėti Šarūną Sauką.
N. Gal per žiauriai?
A. Tas iškrypėliškumas tampa grožiu Saukos kūryboje. Tai ne neigiama konotacija ir apskritai dailė visiškai skirtingas dalykas nei literatūra. Bet tam tikrų atitikmenų galima ieškoti.
N. Man Sauka be galo drąsus menininkas, nes sugebėjo taip negailestingai ir atvirai save parodyti, o, be to juk jis piešia iš esmės save. Galima tai suprasti net pažodžiui. Todėl jis toks pats baisus kaip ir jo kūryba. Puikus pavyzdys Cezarei Lombrozui.
A. Taip, bet jei kada nors buvai jo parodų atidarymuose, tai galėjai pastebėti, kaip jis kompleksuoja ir šitie kompleksai išvirsta jo vizualiuose tekstuose. Bet mes dabar pradedam kalbėti truputį apie kitus dalykus. Kompleksai yra dar vienas aspektas, nes jie visiškai nėra ta viršutinybė, apie kurią mes kalbam. Kompleksai yra kompleksai - jie išlenda visur, kur įmanoma: sąmonėje, pasąmonėje, bet ir grožis tuo pačiu išlenda visur kitur, kad ir sapnuose.
N. Na, su sapnais problematiška. Sapnai mus apgauna, kaip pasakytų antikinis poetas: naktį, kai miegam, sapnai dažnai pasijuokia iš mūsų…
A. Taip, bet sapnai kuria mitus, o mitų personažai ir herojai būtent ir atitinka tą sveikos sielos sveikame kūne modelį.
N. Bet ar nėra ši mintis kažkokia Platono įdėjų teorijos atspindžio variacija. Tobula idėja, išsikraipanti žmonių giminės būtyje, ir todėl vienintelis išsigelbėjimas būtų siekti tokios tobulybės kaip sveikame kūne sveika siela. Ar graikai patys sau nemelavo įkalinėdami į galvą tai? Argi tobulybės siekimas nėra paprasčiausia beprotybė. Ar tai įmanoma. Bet gal jie bent jau siekė to, ko mes net nebandome?
A. Sunku pasakyti. Graikai bent jau bandė nusakyti tam tikras taisykles, nustatyti proporcijas, o kodėl negalima pabandyti rekonstruoti šių dalykų. Grožis yra filosofijos kategorija, bet gali būti absoliučiai fiziologinis dalykas ir būtent graikai sugebėjo suderinti fiziologiją ir filosofiją, kaip intelektą ir grožį.
N. O krikščionybė viską niveliavo. Kūną nustūmė į antrą planą, iškėlė mazochistinį dvasingumą. Ir dabar mes iš tikrųjų turime stabmeldystės epochą. Kaip gerai pasakė Brodskis: demokratija - tai stabmeldystės pergalė prieš krikščionybę. Nei mes lavinam sielos, nei kūno. Arba lavinam tik vieną iš tų dalykų …
A. Kas blogiausia, taip yra būtent šiais laikais. Jeigu lavinamas kūnas, tai intelektas visiškai pamirštamas - čia ir slypi problema. Jeigu kalbam apie poetus, tai iškyla būtent jų fiziologijos ir jų teksto atitikimo problema.
N. Bet gal taip turi būti?
A. Jeigu jie bando lavinti intelektą, kas nelabai gerai matosi šiuolaikinėje poezijoje, tai visiškai nesistengia lavinti savo kūno, atvirkščiai, užmuša jį alkoholiu, ištvirkavimu ir taip toliau.
N. Dabar dar narkotikai prasidėjo…
A.Grožis tuo pačiu yra ir estetikos dalykas. Grožis įsipina į daugybę dalykų. Tarkim, Greimas bandė rekonstruoti grožį literatūroje. Aišku, jis nedarė to, ką mes dabar darom - mes bandom, galima sakyti, jau post post modernius dalykus - sieti materialų kūną ir tekstą, kuris yra visiškai kitas dalykas. Greimas atranda grožį visur ir būtent fiziologinį. Tekste apčiuopiama fiziologija. Prisimeni, kaip jis nagrinėjo Calvino novelę apie Polomarą. Ten herojus grožisi krūtimi, kuri susilieja su smėliu. Arba kaip tas pats mokslininkas analizuoja "Robinzoną Kruzą". Apie vandens lašą jis gali prirašyti kelis puslapius. Apie vandens kalbėjimą, apie lašo kalbėjimą. Todėl literatūroje su grožiu, atrodo, daugiau ar mažiau viskas aišku. Jį galima rekonstruoti iš sakinių, iš metaforų, iš tam tikrų jungčių, bet niekas nedaro atvirkštinio proceso, to apie ką mes kalbam, nors tai yra pakankamai įdomu.

II DALIS.

N. Žinai, kai šiek tiek pasitryniau literatūrinėje visuomenėje, kartą totaliai užsiparinau. Į kur gi aš patekau, pagalvojau - nei gražių moterų, nei protingų vyrų. Siaubas! Totalus dekadansas, kažkokie gyvenimo nuskriausti žmoneliai, negražūs… Aišku, yra ta problema, pastoviai prie jos grįždavo įvairūs išminčiai, kad kūrėjas ir jo kūryba yra skirtingi dalykai. Pacituosiu tau vieną filosofą…" Poetas pradeda ten, kur žmogus baigia. Žmogaus užduotis yra gyventi savo gyvenimą, o poeto misija yra atrasti tai, kas neegzistuoja. Tik tai pateisina poetinę veiklą. Jis praplečia pasaulį, prijungdamas nerealų kontinentą prie realaus, jau egzistuojančio. Žodis "autorius" yra kilęs iš žodžio"auctor", tas, kuris didina. Taip lotynai vadino generolą, tėvynei užkariavusį naują teritoriją.". Bet vis dėlto, užmiršus prieš tai girdėtą idealistinį patosą, ne taip jau retai vartodamas meno kūrinį pagalvoji ir apie kūrėją. O artimiau pažinęs patį kūrėją dažniausiai pajunti didelį stresą. Kaip įprasta įžymūs rašytojai buvo labai šlykštūs žmonės. Bet kai kurie iš jų - tikri grynuoliai, kaip rašė, taip ir gyveno. Pavyzdžiui, Charlesas Bukovskis, Henris Mileris. Gal tikrai, kuo kūrėjas panašesnis į savo kūrybą, tuo jis geresnis?
A. Bet tu pradedi kalbėt apie kitką. Pradedi kalbėti apie charakterį, kažkokius faktus, kurie atsispindi kūryboje, apie temperamento išraišką - tai yra skirtinga nuo fiziologijos absoliučiai. Mes kalbam tiktai apie grynąją ir primityviąją fiziologiją. Ir tai, ką žmogus kuria. Kitaip sakant, kaip jo fiziologija, kaip jo feisas derinasi su pačiu poetiniu vizualiu kūnu.
N. Na, gerai, kam dar iš lietuvių literatūros tinka, kaip tu sakei, feisas prie teksto ir kam netinka, įdomiau net būtų, kam netinka? Kai labiau įsižiūri, pamatai, jog daugumai tikrai tinka.
A. Pavyzdžiui, netinka Mariui Burokui. Tai ne mano nuomonė, kad jis yra simpatiškas vaikinas. Bet skaitant jo tekstus, to simpatiškumo tikrai trūksta. Ar gali rašyti gražus poetas apie mergaičių triusikėlius ir skalbimo mašinas, nors gal ir gali? Aš sau prieštarauju, gal iš tikrųjų gražus žmogus turi didesnę seksualinę energiją, didesnį seksualinį potraukį, jam metafora gali tapti mergaičių kelnaitės, kodėl gi ne? Gal čia yra taip pat sutapimas?
N. Kokį ten didesnį seksualinį potraukį. Nė velnio! Paprasčiausiai jam nereikia taip daug kovoti dėl sekso. Gražus žmogus lengviau pasiekia tikslą, bet gali tai būt ir, palauk, kaip tie iškrypėliai vadinasi, kurie vagia moterišką apatinį trikotažą ir po to godžiai masturbuojasi? Gali būti šito komplekso sublimacija, o tai jau labai negražu.
A. Išorybė, paviršutinybė, ji turi tam tikras įtakas daugeliui gyvenimo sričių, tuo labiau kūrybai. Sunku dar kažką išskirti. Iš lietuvių kultūros konteksto apskritai sunku surasti tų dermių ir nedermių. Kaip pradedi svarstyti, atrodo, kad kiekvienas kūrėjas yra kažkokiu būdu susietas su savo tekstu. Jeigu pradėsime mąstyti apie Čiurlionį, irgi yra kažkas panašaus. Grožis pakankamai subjektyvi sąvoka, tarkim, kas gali nesutikti su teiginiu, jei pasakyčiau, kad Čiurlionis yra gražus - graži yra ir jo kūryba. Jo išprotėjusios akys gal būt nelabai kam yra simpatiškos ir nelabai kam gali patikti jo tokie nyčiški ūsai. Bet už tai jo simpatiški garbiniuoti plaukai. Tas būtent banguotumas gali būti tam tikras metaforinis motyvas ir netgi jo paveiksluose. Čiurlionio paveikslai be galo gražūs. Žinoma, daugelį kartų gražesni už Čiurlionį - čia gal ir yra šioks toks nedermės momentas.
N. Man, žinok, tinka Čiurlionis prie savo paveikslų. Kaip ir Picasso prie savo kubizmo tinka su savo nosim, antakiais, smakru ir kampuota galva.
A. Puiku. Taigi pats geriausias pavyzdys lietuviško kubizmo kontekste yra Kisarauskas.
N. Va,va…Jis kampuotas…
A. Jo barzda kaip ir visi Kisarausko asambliažai, kaip ir jo tapyba. Žiūrėk, kaip geometrinės formos atitinka žmogaus fiziologiją. Puikus pavyzdys - geresnio nereikia. Keista, ar ne?
N. Bet kas keisčiausia - tai turėtų būti visiškai nekeista. Mes nekalbam nieko naujo, gal daug kas kartais ir pamąstydavo, kas čia dabar, kur aš jį mačiau…Bet giliau nelįsdavo. Čia kaip ir nepadori (negraži) tema. Bet man atrodo, kad pats tas. Šiais laikais reikėtų ir apie tai pašnekėt. Na, o kaip Jonas Mekas…
A. Sunku pasakyti. Kai manęs kas nors paklausia apie Joną Meką, aš labai dažnai noriu kalbėti apie jo charakterį ir gyvenimo būdą ir tuos dalykus tapatinti su kūryba, bet Mekas, kai buvo jaunas, buvo galima jį įvardinti gan simpatišku, nesakau, kad gražiu. Beje, jo brolis Adolfas, bent jau mano subjektyvia nuomone, buvo žymiai gražesnis. Jo filmai, jo poezija, kaip ir jis pats, su savo nutrintais batais. Taigi jis filmavo ir lietuvius, ir amerikiečius, jų kasdienybę, nieko neveikimą - tai, matyt, ta dermė kažkokia yra. Nors gal ir nelabai. Nes jo filmuose yra nuostabių kadrų, fragmentų, tuo tarpu kai pats Mekas tikrai nėra fizioligiškai labai gražus. Čia vienas iš daugelio pavyzdžių, kai kūryba yra gražesnė už autorių. Argi velvetinis švarkelis, skrybėlė gali priduoti jam grožio…
N. Bet toks jau jo stilius…
A. Bet čia yra stilius. Mekas visada turėjo stilių ir jo kūryboje, beje, amžinai vyrauja avangardo stilius. Jeigu mes žiūrėtume į Meką kaip į stilingą žmogų, tai jo filmai yra baisiai stilingi, labai originalūs.
N. Bet stilius yra kas kita, stilius yra raiška. Jau sielos raiška čia nėra kūno, nors drabužis derinamas prie kūno, beje, galėjo visokie drabužiai tikti , o kodėl būtent tokie. Kaip aš pastebėjau, lietuvių poetai neturi rengimosi stiliaus.
A. Nukleišti batai. Kažkoks nutemptas megztinis, iš chlamkės pirkti džinsai. Poetas turėtų būti visai netoks. Visi atrodo kaip valkatos - toks nevykęs lyriko mitas. Kodėl poetas negalėtų atrodyti kaip Baudelaireas? Kodėl jis negali būti dendis? Aš nematau tame nieko blogo. Čia gali slypėti ekscentriškumo, egoizmo išraiška. Kodėl niekas to nedaro? Kodėl dažniausiai savo ekscentriškumą rodo rūbų modeliuotojai arba dainininkai. Argi prastai atrodantis poetas gali kurti grakščią poeziją, stilingą?
N. Gali turbūt, pas mus taip ir yra…
A. Tai pas mus, bet tu pažiūrėk, tau labiausiai patinka Tomas Venclova.
N. Na taip…
A. Pabandyk analizuot, ar yra pusiausvyra tarp to, kaip jis atrodo, ir tarp to, ką jis rašo?
N. Matai, aš jį mačiau tik reprezentaciniuose vakaruose, bet manau, kad tinka…
A. Kas tau tinka?
N. Jis taip sukaltas kaip ir jo eilės: elegantiškas, akademiškas, gražus.
A. Tai tiesa - Venclova yra pakankamai gražus.
N. Jis subtilus, protingas, netgi išmintingas, momentais šiek tiek melancholiškas - gal man truputį jo balsas nepatinka, galėtų būti sodresnis ir žemesnis…
A. Bet vėlgi tu kalbi apie charakterį, kas yra visai kas kita. Pavyzdžiui, kaip aš palyginčiau Venclovą ir jo tekstus. Venclova yra simpatiškas, tvarkingas, gražiai apsirengęs, kiek man jį teko matyti Lietuvoj, jis visada vilkėjo kostiumu, labai tvarkingai, visada, kaip galbūt Jakimavičius pasakytų, išlygintais kolnierėliais. Tokia pat yra ir jo poezija: sutvarkyta iki galo, absoliučiai viskas, viskas, viskas tvarkinga, kaip aš ir įsivaizduoju. Taip galėtų būti ir Venclovos buityje. Tai puikus pavyzdys, idealus pavyzdys atitikimo tarp fiziologijos ir teksto.
N. Tas tai taip. Kai pagalvoji… O Liudvikas Jakimavičius? Man atrodo visiška priešingybė.
A. Tarp Jakimavičiaus ir jo tekstų yra harmonija. Labai norėtųsi man cituot Jakimavičių, ką jis sakė apie poetų vaizdinį, bet tiek to…
N. Truputį nevalyvas, plaukuotas, išgeriantis…
A. Jo ir poezija tokia. Kažkuo neišbaigta, kažko jai pastoviai trūksta, bet kiti jo tekstai, jeigu turėsim omeny kritiką, tai jie labai sutvarkyti. Visiškas disonansas su Jakimavičiaus išore, nes jo išorė nesiderina su kritika. Kaip kritikas Jakimavičius yra labai geras. O jis pats atrodo toks plaukuotas, nevėkšla, toks mažiukas, toks apšepęs poetas, visiškai nepatrauklus, bet, kita vertus, labai mielas. Čia tikrai mano asmeniška nuomonė. Kas keisčiausia, man yra malonus jo balsas.
N. Nejaugi? Aš pastebėjau, kad daugumos poetų balsai nesunormuoti, nesutvarkyti, infantiliški arba lyg atitrūkę nuo autoriaus. Atrodo, kad ne poetas valdo balsą, o balsas poetą. Jie tik išsižioja ir paleidžia kažkokią neartikuliuotą muziką. Jie nemoka suvaldyt balso.
A. Taip. Tu jau pradedi kalbėti apie kažkokią estetiką, kartu eleganciją, nes grožio samprata be galo yra didelė. Daugeliui inteligentų trūksta elegancijos, gal būt fiziologijos, kokią dievas davė, kokią tėvai davė nepakeisi, bet gali ją paversti elegantiška, to trūksta ir akademinio sluoksnio žmonėms, ir apskritai tarp menininkų nėra elegancijos. Dauguma atrodo kaip ką tik nutempti nuo žagrės arba rinkę laukuose bulves. Košmariška. Reikia įsteigti Lietuvoj elegancijos mokyklą, kur mokintų gražių gestų, mimikos, judėjimo, skaitymo.
N. Gal universitetuose turėtų būti kursas toks. Etiketo paskaitos ir griežti egzaminai. Bet kodėl mūsų dabartiniai inteligentai to etiketo taip mažai turi. Ką, protėviai kalti? Iš kaimų suvažiavo, išsimokslino ir jau inteligentai? Vargu bau…
A. Kad nėra tokio poreikio. Lietuvos visuomenė tuo ir negraži, ji labai pragmatiška, labai primityvi. Jeigu būtų mano valia, visus išsiųsčiau kur nors metams pasėdėti ir pažiūrėti, kaip paskaitose kalba profesoriai. Kokie elegantiški gali būti dailininkai, kokie gali būti nuostabūs, patrauklūs poetai, kaip jie sugeba kalbėti, skaityti, pasakoti apie save, pasakoti apie savo tekstus. Viskas juk atsispindi išorėje. Gestikuliacija - viena iš pagrindinių kalbų, per kurią atsiskleidžia žmogus. Tai irgi yra grožis, ar ne?
N. Taip, taip… Bet toks grožis yra išmokstamas. Gali nebūti prigimtinio inteligentiškumo, bet gali išmokti. Man labai patinka, kai ateina žmonės jau iš kulturingų šeimų, na tarkim kaip T.Venclova, kur tas etiketas yra įaugęs į kraują.
A. Tai yra tam tikrų aristokratiškų manierų, bet lietuviškame kontekste tokių ant pirštų gali suskaičiuoti. Literatūros kontekste tokių daugiau ir nežinau.
N. Aš irgi. Atrodo, ateina kai kurie poetai iš kultūringų šeimų, bet elgiasi ir gyvena kaip kiaulės. Blogas kraujas - kaip pasakytu Arthuras Rimbaud. Prasčiokai…
A. Sunku pasakyti, nes reikia asmeniškai kažką pažinoti arba dažnai matyti. Tarkim Parulskį ir Marčėną viešumoje yra labai sunku pamatyti, nebent, pavyzdžiui, Marčėną simfoninės muzikos koncertuose, kaip tu sakei. Tai yra puiku, tai irgi tam tikras gestas, tam tikras intelektualumo gestas ir jo poezija yra intelektuali, pakankamai graži, jeigu žiūrėsi ta prasme.
N. Bet Marčėnas su savo poezija visiškai nesiderina.
A. Kodėl?
N. Kai jis ateina į koncertą, yra susitvarkęs sąmoningai, bet, kai jis dalyvauja festivaliuose…
A. Ne, mes pereiname dar į kitą lygį. Pradėjom kalbėti, kaip žmogus derinasi su estetiniais dalykais, rūbais, tvarkingumu ar dar kažkuo tai, bet, jeigu žiūrėsim į Marčėno veido bruožus, jie yra pakankamai proporcingi: plaukai savo vietoje, barzda taipogi… Jo poezijoje irgi yra viskas savo vietoje. Tai yra klasikinis tekstas, su gražiom metaforom, tai nėra perdėta, nėra įmantru, barokiška, dekoratyvu, bet yra gražu, simpatiška. Jo poezija yra simpatiška.
N. Marčėnas tau yra gražus?
A. Jis ir jo pezija yra simpatiški.
N. O Ališanka?
A. Čia, matyt, vėlgi labai subjektyvu. Kai kam Ališankos tekstai patinka ir juos visiškai pateisina, džiaugiasi - aš turiu omeny ir jo teorinį veikalą ir jo poeziją. Jis atrodo pakankamai tvarkingas, aukštas, simpatiškas, todėl kai kam jo tekstai gali atrodyti simpatiški, bet man nelabai. Jis yra aukštas, ilgais plaukais, smulkių ir berods taisyklingų veido bruožų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo labai neblogai, bet jo kai kurie tekstai nėra tvarkingi. Turiu omeny veikalą apie postmodernizmą, kuris yra absoliutus kopijavimas, apsoliutus teksto surinkimas iš kitų tekstų, tokiu atveju yra nepakankama pusiausvyra tarp Ališankos ir to, ką jis daro. Jis yra poeto įvaizdžio kopija. Simuliakras…Kai kurie tekstai gali būti draikališki kaip ir pats žmogus. Kažkokie koliažiniai, asambliažiniai, tokie atsiduodantys senienomis, aš nežinau, ar tu sugebėsi suprasti, apie ką aš kalbu?
N. Koliažiniai?
A. Tokie keisti apsirengimo dariniai: keistas kaklaraištis, dar keistesniė liemenė, o dar keistesni marškiniai - toks mažiukas, garbiniuotais plaukais ir su akinukais, kuris pastoviai vaikšto girtas.
N. Nežinau…
A. Taigi Benas.
N. Januševičius?
A. Truputėlį ir jo eilėraščiai girti, bet kartu yra ir tam tikro simetriškumo.
N. Bet jis mielas toks berniukas.
A. Taip. Truputėlį infantiliškas, truputėlį suaugęs, truputėlį neapsisprendęs, truputėlį toks draikališkas - viskas po truputėlį, tai ir jo tekstuose visko po truputėlį.
N. Na, gerai, o kaip Gintaras Patackas?
A. Oiiiii…
N. Oiiiii…
A. Tai yra inkognito. Pats sunkiausias atvejis, kurį, matyt, reikėtų paanalizuoti.
N. Reikėtų gal kreiptis pas psichoanalitiką?
A. Visiškai atrodo nenormaliai: dideliu pilvu, pamėlusiu veidu, storom lūpom, o jo poezija, žiūrint kokio laikotarpio paimsi, tarkim, ankstyvoji…
N. Bet gal tada jis visiškai kitaip ir atrodė?
A. Tai va, mes nieko ir negalime kalbėti, bet, jeigu bandytumėm palyginti jo dabartinius tekstus su pačiu Patacku … Sunku pasakyti, kur čia galima rekonstruoti pusiausvyrą arba nepusiausvyrą. Kažkokio neišbaigtumo, kažkokio nedadarymo turi ir pats Patackas ir jo poezija. Greičiausiai tai ir jaučiasi - baisiai sunku analizuoti Patacką, netgi gal patogiau būtų paimti Platelio pavyzdį…
N. Platelis yra poetas, sukaltas iš savo eilių ir tarnybų. Jam tinka rašyti tai, ką jis rašo…
A. Ir ačiū Dievui, kad jis ir savo išorės, ir tekstų atitikimu panašus į Tomą Venclovą. Puiki dermė, nes Platelis nėra nei apšepęs, nei… Koks gali būti Platelis?
N. Kiek aš jį mačiau, tai mačiau tik panašų į valdininką…
A. Ministeriška forma - taip. Yra ta ūkvedžio forma, ta tvarka, kas jaučiama ir jo tekstuose. Gerai sukalta poezija ir gana neblogai sukalta pati fiziologija: nei jis storas, nei jis plonas…
N. Tikras poezijos ministras. Galėtų būti LRS el primo…
A. Tai va. Iš tikrųjų kai pasižiūri, gana įdomus yra tas aspektas grožis ir fiziologija: kas fiziologijoje grožis ir kas yra tekste grožis. Jeigu nosis kyšo per daug negu reikia, tai vadinasi kažkas ir poezijoje gali būti per daug negu reikia. Jeigu žmogus "dramblavotas" - tai sunkiasvorės ir jo eilės.
N. Yra galimas dar vienas nagrinėjimo aspektas. Jį naudoja užsienio specialistai. Kartais poeziją labai įtakoja ligos, kuriomis serga poetas, bet gal mes nepradėsim?
A. Na, čia jau visiškai atskira tema.
N. Gal kai pakelsim poliklinikų ir ligoninių archyvus, kitą kartą ir pakalbėsim apie tai. Tuo ir baikim…

A & N signature

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt