Diagnozė: Skustagalvis

Diagnozė: Kaunas: romanas, Šarūnas Navickis. - Vilnius: Tyto alba, 2001. P. 151[5].

       Pirkau labai prikolną knygą. "Diagnozė: Kaunas" vadinasi. Parašė Šarūnas Navickis. Kietas bičas: verslininkas, sveikuolis. Nuotraukoje jis nenusakomo amžiaus: amerikoniškas čyzas, perlamutriniai dantys. Uch, krūtas vyras! Kietas kaip šankaras. Seniai tokio veikėjo "neuosčiau" turbūt nuo jo ir kulkos atšokinėja kaip nuo dolomito. O knyga jo apie Kauną. Man, kaip kauniečiui, atrodė, kad pasakojimas bus apie kovianską chebrą, kilerius, kriminalinę romantiką, korešus, mordobojų, tikrą vyrišką draugystę, panašiai kaip Quentino Tarantino "Pulp Fiction", žodžiu, su visais navarotais. Deja, mano mylimo Kauno autorius visiškai neaprašinėja. Kadangi nemėgstu skaityti, mėgstu skaičiuoti - tai sunkiai išgyvenau nepasisekusią investiciją ir vos neapsiverkiau. Mes, kauniečiai, labai jautrūs ir sentimentalūs, mėgstam duševnas istorijas ir blatnas ruskas dainas apie gražų, prabangų gyvenimą ir mirtį. Esam, kaip čia pasakius,- egzistencialistai. Vo! O štai Š.N aprašinėja kažkokius nerealius mudakus. Nieko nesuprantu. Pradžioje autorius bando apibudinti Kauno savybes: "Jis neatlaidus, jam trūksta sąmojo ir lengvumo, jo kultūra griozdiška, brangi savo kaina ir pigi preke. Jis moka tobulai kentėti, nors pats šitai seniai pamiršo. Ir labai skaudžiai žeidžia visus tuos, kurie jį pažįsta. O labiausiai čia gimusius ar bent pagyvenusius tiek, kad jį perkastų, taigi pamiltų. Meilė turėtų gydyti kančią, todėl Kaunas naikina meilę".
       Toliau tokio заказлинного бозара negalėjau skaityti. Praktiškai knygą galima vartoti iki 18 p. ir mesti į šalį. Po to prasideda tokia mūra, kad net baisu. Žodžiu, skaitalas inteligentams su aukštuoju.
Padoresnis pasakojimas atsiranda nuo skyriaus "Karalius ir voverė". Karalius Kauno verslininkas, tiksliau mafijozas, sportuojantis, nerūkantis,- bėga krosą ir sutinka paną, kuri save vadina Vovere, (nes plaukai rudi). Na, jie susidraugauja, susitaria dėl pagalių ir bendrauja net nežinodami vardų.
Toliau savo gyvenimo istoriją Voverei porina Karalius. Jis buvo Amerikoje ir viename indėnų rezervate šamanas jį paverčia indėnu. Mano boba sako, kad Navickis prisiskaitė šarlatano Kastanedos ir nutarė paeksperimentuoti tik ne su pejotliais, bet su rašytojo plunksna. Kas iš to išėjo-apibendrinsim vėliau. Knyga tęsiama kaip eilinė muilo opera. Karalius, kuris po mistinės patirties gavo vardą Keliaujančio Bizono Dvasia, dabar pagal indėnų bratvos nurodymus turi iškeliauti į Niujorką tam , kad patirtų baltojo žmogaus jėgą. Niujorke jis tampa sporto klubo (panašaus į "Olimpik Gym") treneriu, pradeda mankštinti nutukusias amerikones, jas dulkinti, krauti žalius, lėbaut, bei samprotauti apie Amertiką. Tai daro jis tol, kol nesutinka Marijos. Marija pasirodo yra lietuvaitė. (Marijos žemė - Marija: labai simboliška blasfemija.) Jie kartu sportuoja, santykiauja, valgo. Marija pradeda pasakoti savo istoriją. Tai antra siužetinė linija. Pasirodo jos gyvenimą buvo paveikęs verslininkas Aleksas. Jis buvo vienas pirmųjų Lietuvos dielovarų, kuris sugebėjo iš visko darytis pinigus. Pradėjo Aleksas dar perestroikos laikais nuo Jugoslavijos spekuliuodamas daiktais ir ginklais. Paskui užvirė košę ir Lietuvoje. Tapo sugyvulėjęs laukinis kapitalistas. Jo filosofija buvo maždaug tokia: "Alga žmogų gadina, ji pratina būti priklausomą, laukti, kol duos, o ne imti pačiam. Turėčiau niekam nemokėti atlyginimų. Faktas, kad daugiausia pinigų uždirba ne tie, kurie gauna algas, o tie, kurie jas moka. O iš kur ateina pinigai? Iš tų pačių kvailų algininkų. Sakau, žiūrėkite, siūlau jums verslą - sukūriau kastuvą auksui kasti. Dabar darbuokitės, duokite man procentuką ir pamirštame algas bei mokesčius - ką uždirbate, tas jūsų!" (p. 75).
Galop Aleksas su savo finansinėmis machinacijomis taip užkniso valdžios vyrus, kad nusprendė svarbūs dėdės didįjį verslininką, kaip sakant, слить…Ir dingo Aleksas kaip į vandenį…Marija tuo metu jau buvo prasikalusi verslo reikaluose ir įkūrė savo firmą, prekiaujančią kompiuteriais. Pasibaigus M pasakojimui, mūsų Karalius (tai yra Keliaujančio Bizono Dvasia) išeina į miestą ir ant jo užvirsta raiti polismenai, bevaikantys demonstrantus. Taip indėnas susiduria su baltojo žmogaus jėga ir atvirsta į lietuvį. O grįžęs Tėvynėn, porą kartų sėkmingai prasuka biznį, praturtėja, valdo situaciją ir sėdi sau как полныи папа!
Dabar ateina eilė pasakoti Voverei. Jos istorija - tai merginos, kuri ištekėjo už pinigų išmušinėtojo, vardu Babkė. Žodžiu, vėl бандитские насосы. Vyras ją labai mylėjo, gerai maitino, nemušė, pirko brangius daiktus, bet kartą užsigeidė, kad ji taptų Misis Lietuva. Na, ką gi, skustagalvis Babkė už savo babkes papirko komisiją ir jo žmona Misis tapo. Bet, o siaube, misis Babkė įsimylėjo konkurso vedantįjį ir pabėgo nuo vyro, tam, kad galėtų dažnai ir daug kištraukiauti. Knygos pabaiga savo įtemptu anonistinių jausmų protrūkiu visiškai pribloškia. Iš malonumo gali net nuleisti…Vyrai, kaip tikri kauniečiai nutaria išsiaiškinti dėl bobos. Jie sėda į savo mersus ir abu kaip raganosiai įsibėgėję trenkiasi vienas į kitą. Kuilių kūnai taip tampa sumaitoti, kad vargšė moteris atpažįsta tik iš pimpalų kur kuris. Štai kur tvirta valiuta. Pagalvojau, gal skustagalvių nuotraukas pasuose, (nes jų visų snukiai yra vienodi) derėtų pakeisti jų varpų nuotraukomis. Taip greičiau galima būtų atpažinti…Voverė po visų dvasinių lomkių sutinka Karalių ir abudu nelaimėliai nutaria gyventi kartu. Štai ir viskas. Koks nuostabus happy endas. Pabaigoje Karalius net tampa poetas, parašo sonetą…
       Mano draugas filosofas sakė, kad jei, skaitytojau, esi bukas ir nejautrus cinikas, mėgstantis tik pinigus ir gyvulišką skustagalvių jėgos filosofiją - tai tau knyga patiks. Jautresnės sielos žmonėms nepatarčiau skaityti, nes ši pošliatina, atsiduodanti paviršutinišku darvinizmu ir nyčizmu, gali sugadinti nuotaiką. O gera nuotaika šiame sumautame forsovšikų pasaulyje yra ypač brangus dalykas. Autoriaus principai nepaprastai amoralūs, o tekstas nesąmonių, prastakalbės, skurdumo ir puikybės mišinys, charakteriai ( nėrą jokių), dialogai dirbtini ir neįtikinantys, filosofija - mafijozinė, logika - fašistinė, alter ego: "Daug kruškis ir visada būsi sveikas". Tegu šią knygą skaito banditai ir kekšės, jei dar moka skaityti. Ji tokiems ir skirta.
Lietuvių literatūra puikiausiai gyvuos ir be jos.

Maksas Kempinskis

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt