|
<< Atgal MARCINKEVIČIUS
- ĮŽYMIAUSIAS LIETUVIŲ POETAS
ARBA PASKUTINIS MAURO ATODŪSIS
PAMFLETAS
VIETOJ ĮŽANGOS
Ir vis dėlto yra kažkoks keistas ryšys tarp
kasdienio gyvenimo ir tų nedidelių, atrodytų atsitiktinių nutikimų, kurie nutinka ir
tik nenuspėjamoje ateityje atskleidžia savo užslėptą prasmę.
Ir kaip dabar prisimenu. Važiavau kartą sveikinti
S.G. su gimtadieniu. Prie stoties nupirkau 3 laukodendronus ir mokėdamas pinigus
netikėtai (keista, kas mane timptelėjo tada už liežuvio?) visai tarp kitko pasakiau -
sveikinsiu geriausią Lietuvos poetą. Tai išgirdusi senyva pardavėja sušuko -
Marcinkevičių? Ir jos akys sužibo lyg būtų laimėjusios aukso puodą. Neee -
atsakiau. Geeedą! Žinote tokį? Pasakiau ir pagalvojau, o velnias... Žinau, žinau,
atsakė ji, jau be entuziazmo. Tada ir supratau, jog kliento norai, o ne mintys yra
įstatymas, ir dar supratau, kad Justinas Marcinkevičius yra žinomiausias Lietuvos
poetas. Ir nieko nepadarysi. Įkalta amžiams. Taigi FINE ir tiek... Po šito įvykio
praėjo gal kokie metai. Per tą laiką J.M. išleido naują knygą "Dienos
drobulė", o aš lietingą popietę, bevartydamas ją, netikėtai prisiminiau šią
istoriją ir susimąsčiau... Kuo gi tokia praeitos epochos nuolauža kaipo
Marcinkevičius galėtų būti mums dabar įdomus, po tokių didingų pergalių? Įstojom
į NATO, EU... Gaila, kad nesugebėjom virš Nasirijos trispalvės iškelti ir karštai
pasimelsti. Tai būtų peno poezijai... Atrodo - žengiam drąsiai į priekį netrukdomi
jokių praeities šešėlių. Ir vis dėlto...
Juk Justiną Marcinkevičių galima būtų
apibūdinti iš popmuzikos atėjusiu terminu come back. Tai tokia persona, kuri
kadaise buvo labai populiari, vėliau ją visi primiršo, o šiandien ji netikėtai, nors
visai be reikalo, ėmė ir sugrįžo. Ryškiausias lietuviškos poezijos comeback'o
pavyzdys yra J.M., tik kažin ar tai jau toks sėkmingas comeback'as, kaip
daugeliui jo senų gerbėju atrodo.
Dabar gi reikėtų nerti į visišką subjektyvumą
ir pamąstyti, ką man asmeniškai reiškia J.Marcinkevičius, nes lietuvio sąmonėje
šis poetas taip giliai įaugintas, jog bijau, kad kiekvienas tautietis turėtų ką
pasakyti apie šį menžmogį. Žinoma, nuskriausti poetą yra šventas reikalas, o jei
jis talentingas - tai daryti žiauriai malonu. Tačiau taip mąstant, reiktų prisiminti,
jog J.M. kūrybą mes susiurbėm su sovietinės edukacinės sistemos pienu. Epochos,
kurios nuolaužos be galo sunkiai trinasi iš mūsų gyvenimėlio. Nėra viskas taip
paprasta kaip atrodo. Neapykanta lietuvių literatūrai, kaip žinome, išsiugdoma dar
mokykloje. Ir jokie santvarkų pasikeitimai to nepakeis, kol nepasikeis pati literatūra
ir jos dėstymo metodika. O kas gi negenamas aistrų paauglystėje galėjo rimtai skaityti
tą košmariškai sudėtingą lektūrą, ne tik lietuvišką, bet ir pasaulietinę, kurią
per jėgą brukdavo sufanatikėję lituanistai? Kiek prisimenu, visa tai mums, vaikams,
buvo nė motais. Turėjome savų rūpesčių. Nieko neišmanėme apie to meto rašto
herojus. Girdėdavome jų pavardes ir vardus, skaitinėjome tik tam, kad kuo greičiau
užmirštumėm, tačiau nieko nežinojome apie juos pačius, nes mums jie nerūpėjo.
Pačių žymiausių portretai buvo spausdinami knygų puslapiuose prie tekstų, bet ir
čia jie domino mus tik todėl, kad jų veidai prašyte prašėsi pripiešiami barzdų,
auskarų ir paverčiami piratų fizionomijomis. Mums nei į galvą neateidavo, kad
žmonės iš knygų dar gali būti gyvi. Manėme, kad jų seniai nebėra, jei jie
priklauso literatūros istorijai. Dažniausiai taip ir būdavo, nes skaitytojai be galo
sunkiai perpranta mintį, jog knygas rašo gyvi, dar gyvenantys žmonės.Todėl
pasakyčiau - labai neapdairiai, oi, kaip neapdairiai, sugalvota dėti portretus į
mokyklinius vadovėlius. Ach, kaip būdavo malonu pripiešti "klasikams" asilo
ausis, svastiką ant kaktos, dramblio nosį, ūsus (jei nuotrauka aprėpdavo visą ūgį -
dar kai ką...). Ragus. O, ypač ragus - juk poetai yra velnio pasiuntiniai žemėje. Visi
jie pardavė savo sielą šėtonui. Ir nesąmoningai pirmieji tai suvokėme mes - vaikai.
Dabartiniams poezijos karaliukams, kurie miršta iš laimės, jog papuolė į mokyklines
programas, galiu priminti, jog pirmi jus padarys mokinukai, o jau po to
indiferentiški Lietuvos skaitytojai. Taigi, užsiminiau apie velnią. Matot, visiškai
nereikia, kaip daugelis mano, norint gerai eiliuoti pasirašinėti kruvinais inicialais
sutarties su šėtonu. Užtenka tik pradėti kurti ir kipšas tut kak tut. Neveltui
šios problemos specialistas Salmanas Rushdis savo nuostabioje knygoje "Šėtoniškos
eilės" sako tiesiai šviesiai : Knyga atsiranda iš pataisytos faustiškos
sutarties su velniu. Daktaras Faustas išsižadėjo amžinybės dėl dviejų tuzinų
galios metų; rašytojas sutinka, kad jo gyvenimas būtų sužlugdytas ir gauna (bet tik
tuo atveju, jei jam pasiseka) net ne amžinybę, keletą būsimų kartų. Abiem atvejais
laimi velnias.
Kaip niekad taikliai pasakyta žinančio žmogaus. Su
tam tikromis išlygomis puikiausiai tinka J.Marcinkevičiui, kaip grynai tik tam tikro
laikmečio poetui, atstovavusiam ideologizuotą visuomenę su visais jos kompleksais ir
iškrypimais. Tai tinka dar ir tuo atveju, kad po 3 dešimtmečių šlovės, jo
milžiniška kūryba vis labiau menkėja ir sensta, o populiarumas išlieka vien tik iš
inercijos, nes neišmirė jo sumiesčionėjusių kaimiečių karta. Bet ar tikrai tai
tipiškas tam tikro laikmečio simboliu tapusio kūrėjo likimas, kurį laikas išnaudojo
ir nurašė į epochos atgyvenas?
SIENA - THE WALL
Man Marcinkevičius išliks tik dėl vieno kūrinio,
t.y miesto poemos "Siena". Bet keisčiausia yra tai, jog tokį požiūrį
inspiravo Pink Floydai... Iš tikrųjų aš visiškai buvau nustebęs pamatęs A. Parkerio
filmą pagal kultinę PF muzikinę dramą "THE WALL". Aibės netikėtų (ar
tikėtų ) panašumų su Marcinkevičiaus poema, man visada kėlė nuostabą ir
susižavėjimą. Drakonas, beglobiai pokario vaikigaliai, iš karo grįžtantys vyrai,
siena, savižudybė ir t.t. Šios panašaus mąstymo vizijos net vertė manyti, kad Johnas
Watersas galėjo kažkokiu būdu nugvelbti pačią pirminę J.M. idėją ir pasėti lyg
mozaiką kitoje kultūrinėje aplinkoje. Bet kaip jis tai galėjo padaryti?
"Siena" 1965, o "The Wall" 1979. Gal tai paprasčiausias nuostabios
laiko dvasios pasireiškimas?
Jei kas nors kada nors sugebės talentingai
panagrinėti šiuos du kūrinius - tikrai atliks didelę paslaugą ir Marcinkevičiui, ir
sovietinės literatūros istorijai, kuri buvo didingų poemų laikotarpis, neretai
sugebėjusių perteikti bendrybes, artimas daugeliui tautų.
KAS NAUJO?
Naujo nieko, jei nemanysime, kad yra išėjusi nauja
Justino Marcinkevičiaus knyga "Dienos drobulė". Labai sunku apie ją šnekėti
neįžeidinėjant autoriaus. Visi be galo džiaugiasi, kad Marcinkevičius
"radikaliai" keičiasi - ypač tuo svaigsta bobos. Pats autorius atvirai
pripažįsta: šioje knygoje nėra svaiginančių metaforų. Yra ironijos, gal net
sarkazmo ir absurdo. Gerai, kad ne orgazmo - iš karto kyla kontrafaktinė mintis ir
konkretus retorinis klausimas: o ar kada nors buvo svaiginančių metaforų? Bijau, kad po
naujojo rinkinio Marcinkevičius galės apsiskelbti lietuviško absurdo tėvu. Naujieji
eilėraščiai totaliai griauna poeto vardą. Tokio sumarazmėjimo nesitikėjau. Kažkoks
suvaikėjimas, išsidraikymas, nelogiškas vaizdinių dėliojimas, primityvizmas...Viską
galima daryti ir taip, bet reikia daryti talentingai ir pagrindžiant kažkokia įdėja.
Tačiau, kadangi Marcinkevičius visą gyvenimą buvo įpratęs nuleidinėti kraują
lietuvių kalbai bei literatūrai ir būti tik giriamas - tai dabar ši destrukcija
peržengia visas ribas. Žinoma, šiandien populiaru rašyti skurdžia gatvės kalba ir
tokia prastakalbe bandyti kurti tekstus - toks metodas tinka pižonams, net būtinas, bet
tik ne 70 metų lietuvių poezijos žvaigždei. Pastebėjau keistą tendenciją. Tie,
kurie brandžiame amžiuje rašė eiles vaikams, senatvėje greičiau suvaikėja - metasi
į kažkokius idiosinchraziškus "eksperimentus". Tačiau tie
"modernizmai" atrodo jau tokie sarmatlyvi, tokie banalūs, bailūs ir kvaili,
kad net liežuvis neapsiverčia juos vadinti radikaliais. Štai vardan teisybės
pacituosiu eilėraštį "Teisybė":
Ateis / būtinai ateis / jau ateina / pastačiau
krėslą / atsisėsti / jau ateina / nedrąsiai / maža mergaitė / užkėliau į krėslą
/ nesiekia kojom žemės / gal tamsta galėtum pabūt atrama jos kojom / gal tamsta /
nesuprantu / atsiknisk
Ir tokių primityvizmu dvelkiančių nevykusių
tekstų apstu. Atrodytų jog poetas grįžta į praeitį, į vaikystę ne tik mintimis,
bet ir kalba. Keista vyresnės kartos tendencija: nusipoetinti, mestis į buitiškumą,
pigiai šmaikštauti, nusikalbinėti, o po to kaltinti jaunimą kalbos jausmo neturėjimu.
Atsivėrė antra jaunystė ar ką? Žilė galvon - velnias uodegon? Ir J.M. ne vienintelis
toks "novatorius"... Tarkim, jeigu koks pochuistas Kerry Shawn Keys imtų
ir išverstų mano cituotą eilėraštį į anglų kalbą, tai žodį atsiknisk
daug negalvodamas verstų Fuck of. Įtariu, jog taip išvertus, iškrypusių
anglosaksų juslės užuostų pedofilijos kvapelį. Modern Talking? Tačiau gal gi
pakaks paradoksų . Poetai patys sau išsikasa duobę, papuldami į kalbinės
daugiaprasmybės pinkles. Nors, tiesą sakant, taip jiems ir reikia....
PROTEZAS
Marcinkevičius, reikia pripažinti, suvaidino labai
svarbų vaidmenį lietuvių literatūros ir tautos istorijoje. Ir niekur nuo to
nepabėgsi. Jis buvo tas dvasinis protezas, kuriuo rėmėsi dauguma užguitos sovietinės
Lietuvos visuomenės. Tipiškas opiumas liaudžiai, labai sumaniai panaudotas valdžios.
Apie tokius autorius Miloszas yra pateikęs įtikinamų pavyzdžių "Pavergtame
prote". J.M. žvaigždė pakilo kaip tik tada, kai reikėjo pradėti kurti
socializmą su žmogiškuoju veidu. Kažkada vienas rusų komikas tarstelėjo - tai koks
gi socializmo veidas buvo prieš tai?.. Žodžiu, perėjimą nuo gyvuliško veido prie
žmogiško ir turėjo įkūnyti didysis vedlys J.M., ir kaip dabar jau galime teigti
-metamorfozę atliko. Jis visada atrodė toks gerietis, šventuolis, skambantis
išdidžiai mieželaitiškas žmogus - normaliausias iš normaliausių poetų, kurio
dirbtinai romantinis doro kūrėjo ir žmogaus, tautos sąžinės įvaizdis durnino
daugelį metų pusę Lietuvos. Ir iš principo toks įvaizdis yra nieko blogo, tik tai
labiau primena paminklą, o ne gyvą žmogų. Kažkoks poeto įvaizdžio simuliakras.
Tačiau tokio imidžo valdžiai kaip tik ir reikėjo tam, kad nukreiptų reikiama linkme
nuotaikas ir mastymą. O kai neliko dvasinio teroro - idėjiškumas dingo ir Siena -
Marcinkevičius, už kurios visi saugiai gyveno, griuvo -pasimetėm. Baugu pasidarė,
vieniša, teko savarankiškai mąstyti, naujai gyventi. Nesugebėjom, neišmokė...
Žinoma, kol tokie sargybiniai kaip J.M. saugojo dorą lietuvių poeto vardą, kiti
galėjo ramiai gert ir ištvirkaut. Bent jau už tai pasakykite ačiū. Nepakenktų ir
medinė skulptūra Grūto parke.
BET JEIGŲ BŪTŲ KITAIP
Kartais vis pasvajoji, o jeigu nebūtų Lietuva
okupuota. Ir jei būtų neišvažiavę mackai, radauskai ar škėmos, o ir miškuose
nebūtų amžiams pražuvę visi tie, anot poeto, enšteinai... Kas tada? Peršasi dvi
išvados. 1. Sovietinė santvarka sunaikino didį menininką. Turėdamas prisitaikyti prie
konjunktūros, jis savo talentą išvaistė beprasmiškom valdžios inspiruotom kūrybos
formom. Šiuo atžvilgiu J.M. dar didesnė auka nei tie, kurių nespausdino, cenzūravo,
karpė...Galėjom turėti pasaulinio lygio poetą, jei ne prakeikti ruskiai... Kaip gaila.
2 - oji išvada man šnabžda taip: jeigu į vakarus
nebūtų pasitraukę mūsų genialieji poetai - tai "talentingasis" misteris
J.M. būtų arba išjuoktas, arba užimtų gan kuklią vietą tarp antro ešelono poetų.
Todėl jam pasisekė. Tik Tarybų Lietuvoj galėjo prasiveržti tokio lygio poetika bei
retorika. Tik socrealizmas buvo lyrikui panacėja . Tik čia likimas jam nutiesė kelius
atsirasti laiku ir savo vietoj ir tam tikros ideologijos globoj. Kitaip rašyti jis būtų
negalėjęs - smegenų potencija ne ta. Atitiko kirvis kotą. Beviltiška socromantika su
liaudies dainų parafrazėmis - saldžiomis kaip venų pjaustymas karštam vandeny
Tad
pasirinkit savo variantą, gerbiamieji, aš renkuosi antrą.
Iš tikrųjų, paskaičius Justino Marcinkevičiaus
senuosius eilėračius, jie atrodo net nelietuviški. Iš karto tvoja kažkoks
mazochistinis sentimentalumas, kacapiškai buldozerinis jausmų vertimas į išorę,
nostalgiškas verksmingumas, stoiškas susitaikymas su realia padėtimi, aplombiškas
marškinių plėšymas ant krūtinės, žemės-motinos kultas ir t.t. Netgi sutrinki - juk
lietuviškas mentalitetas lyg ir kitoks. Mes santūresni nei slavai ar kaip ten vis
dėlto?... O gal jis tiesiog išreiškė giliausius lietuviškos dvasios slėpinius? Matyt
kad taip. Kažkokios neurozės vis vien būta, nes iš kur tas prasimušantis pesimizmas.
Esam neišsipildę militaristai, istorijos bėgyje prašikę kelias savo valstybes ir
neapykantą sau sublimuojam į mazochistinį jausmingumą. Įtariu, jog Marcinkevičiaus
fenomenui puikiausiai tiktų Freudo teorijos, o be to neužmirškime, kad sovietinė
santvarka buvo kuriama monocentrizmo principu: viena valstybė, vienas vadas, viena tauta,
viena ideologija, viena estetika, šiuo atveju - vienas poetas. Taip ir siurbėm pastoviai
opiumą, kuris ramino nuskriaustųjų ir pažemintųjų pasąmonę. Mus skriaudė, o
tėvas Marcinkevičius gailėjosi, guodė, ramino, žadino didingos praeities transą.
Jautė kaltę už visus. Gal netgi už savo plunksnabrolius iš 1940 metų. Jis mylėjo
Lietuvą. Gal net paslapčia mylėjosi su ja - tik man, normaliam žmogui, vis neaišku,
kaip įmanoma Litwofilija? Negi žemėlapį... Todėl Justinas Marcinkevičius ir
priklauso liaudžiai, kad sugebėjo mylėti už mus visus
Pripratom. O be to lietuviai
juk nori turėti, o ne būti. Tikėti iliuzijomis. Stabais. Dažną turbūt tais laikais
Marcinkevičiaus įvaizdis veikė panašiai kaip koks personal Jesus, nes buvo
realus, empiriškas, gyvas, gražus. Žymiai maloniau tikėti tokiu žmogumi, nei
kažkokiomis mitologinėmis pasakomis, o be to legalu. Ilgaskverniai klerikalai turėjo
baisiai nekęsti mūsų unikalaus poeto, nes jis uzurpavo dalį tikėjimo energijos,
priklausančios tik bažnyčiai. Tai matydamas Liuciperis linksmai kvatojo. Taigi, vieną
kartą lyrikas jau bandė melancholiškai vežti į šviesią ateitį kaip galingas
lokomotyvas. Galgi naujieji valdžiažmogiai, antai dainuojančios revoliucijos metu
antrą kartą pasinaudoję poetu, o po to atleidę it nuvežusį iš taško A į tašką B
vežiką, sukrus ir dabar? Stumiant Lietuvą EU (tanazijon) ir ant keturių raidžių
galima pasiremti ir tokiais eiliakaliais. Gal aš apsirinku, teigdamas, jog J.M. alsuoja
paskutiniais atodūsiais, viskas dar ateity.
VALDŽIOS ŠLOVĖ
Beje Marcinkevičius visada mėgo flirtuoti su
valdžia. Prisiminkit pirmuosius didingus Sąjūdžio mitingus. Kai poetas, skaitydamas
"Mažvydą", taip būriškai šlebizavojo: Lie - tu - va, Lie - tu - va... Ir
kaip nepatikliai įsiaudrindavo masė, nedarniai atkartodama... Pirmą kartą matant tokį
vaizdelį, kilo tik viena mintis - o ko jam čia reikia?... Mano sąmonėje šio poeto
įvaizdis buvo labai paprastas: kolaborantas, partijos statytinis, komunistas,
prisitaikėlis
Atrodė, jog naują Lietuvą turėjo kurti nauji žmonės, bet kur
tau... Tik, vis dėlto, štai kur buvo tų laikų bėda. Tokiom impotentiškom
literatūrinėm priemonėm nepavyko užorgazminti liaudies nei Marcinkevičiui, nei Gedai,
nei kitiems. Kažkaip jautėsi, jog netiki sovietiniais poetais liaudis, netiki...
Nežinau, ar čia literatūra silpnoka pasirodė, ar vyriškos galios pritrūko. Nes
Marcinkevičius, būdamas vos ne šventasis, netiko tokiam žemiškam bei nedvasingam
aktui, o Geda atvirščiai, pasirodė per daug chtoniškas, galėjo viską tiesiog
sugadinti ir su tauta pasielgti perdėm žiauriai su visokiais ten išplėšymais ar
nuleidimais tiesiai į burną. Tad Landsbergio chunta, tai suvokusi, specreisu
išsikvietė iš Amerikos tikrą profesionalą, shou meisterį - Brazdžionį.
Šitas gi neapvylė ir kaip pistelėjo Kauno sporto halėje - tai liaudis
akimirksniu patyrė trispalvį orgazmą. Kai kas neatsigauna dar ir iki šiol... Ale
smagūs gi laikai buvo. Dabartinėje situacijoje, stojant EU(tanazijon), prireiks
poetinių priemonių taip pat. Prisiminkim ir tai, jog visi kalba, kiek mums duos daug
ir niekas nekalba, kas po to. Taigi stūmoklio prireiks. Brazdžionis numiro, Geda
nepasirašys, o kas lieka...
Paskutiniai prezidento rinkimai parodė, jog valdžia
dar nepamiršo poetinės galios. Poetas, įpratęs užsiiminėti politine prostitucija,
taip lengvai neatsisakys šio verslo.Tik, ačiū Dievui, liaudis nebetiki pigiais
poetiniais triukais. Nes greičiausiai dėl mūsų blogo gyvenimo kalti tie patys poetai.
Jūs tik pagalvokite, jei tik vienas J.M, įvaizdis taip veikia lietuvių pasąmonę,
sukeldamas mistinę pagarbą, tai visi kiti tūkstančiai - kiek jie išsiurbia gyvybinės
energijos iš nustekento tautos mentalo? O kiek prikvėpuoja į orą psichopatinių
bacilų ir užkrečia ne tik seimą, bet ir ekonomiką! Kur jau ten koks SARSas susilygins
su tuo. Kokį smūgį tai suduoda sveikam protui, sunku net numanyti. Oho! Greičiausiai
galima būtų išvesti dėsnį, kad kuo daugiau tautoje poetų, tuo ji blogiau gyvena.
Galgi mūsų vienintelė būtis ir yra patvirtinti seną taisyklę - istorija kartojasi du
kartus - vieną kartą kaip tragedija, antrą - kaip komedija. Vykitės, broliai,
skubėkite, tačiau gal prisiminkit retkarčiais Zenoną: Achilas niekada nepavys
vėžlio... Europa juk nestovės vietoje ir nelauks. Niekas nepasikeis. Mūsų vaikai,
dėl kurių čia taip visi stengiasi, net nepajaus, kas pakito, kaip ir dabartiniai
dešimtmečiai neįsivaizduoja kitokio egzistavimo, nes jame negyveno. Ir nebus geresnio
likimo savižudžių tautai kaip vykdyti EU - tanazijos idealą. J'ai horreur de la
patrie... Nepasikeis ir J.M. - Lietuvos rašytojas number 1. Vienintelis.
Įkalta giliai ir negailestingai su pagarbia baime. Ypač tai, dar poeziją skaičiusiai
LRS degradų-veteranų kartai, kuri perėjo socrealizmo muštrą. Jei netikite, skaitykite
mano tekstą iš pradžių, iki žodžio FINE...
PABAIGA
Žinoma, ką aš čia kalbėjau, nėra jokios eilės,
bet kažkaip nusibodo ir tylėti, nes "Šiaurės Atėnai" tampa panašūs į
apipjaustytą hermofroditą - jokio maišto! Parašyti apie Justiną Marcinkevičių
paskatino nauja knyga ir kažkoks neurotinis jo įvaizdis, glūdintis pasąmonėje. Iš
tikrųjų, reikia pripažinti, be jokios abejonės, poetas padarė daug. Kažkada jo
kūriniai tapdavo garsūs, vos tik jis juos parašydavo. Bet galbūt ir be pagrindo, nes
garsus tapo ne poetas, bet jo šlovė. Dirbtinai sukurta legenda vertė daugelį gerbėjų
tikėti, jog kiekvienas jo veikalas turi būti šedevru. Kaip gi kitaip? Todėl tuo
didesnis nusivylimas apimdavo, kai tai neišsipildydavo - kai poetas šios sąlygos
neįvykdydavo. Tačiau net ir didžiausi kūrėjai išgyvena ir pakilimus, ir kryčius. O
kas to nesuvokia, tas nieko nesupranta apie kūrybą. Reikia pripažinti, jog Justinas
Marcinkevičius tais laikais, kuomet jį tik girdavo, nebuvo jau toks blogas, o ir dabar
nėra jis galutinai nusivažiavęs, nors aš jį peikiu. Marcinkevičiaus kūryba yra
monolitas. Ji tokia pati, kaip ir jos autorius. Visas dabartinis keitimąsis - beprasmis,
nes šie kvailiojimai nekeičia istorinės perspektyvos. Keista lemtis.
Šešiasdešimtaisiais jis visą savo nelaimingą kartą tiesiog nupūtė į šalį,
aplenkė, paliko tik vytis ir vytis...Septyniasdešimtaisiais jam teko jau stengtis, jog
jo pavardė nesimbolizuotų senamadiškumo ir monotonijos. Aštuoniasdešimtaisiais
atrodė, jog poetui ateina galas ir kaip kūrėjui, ir kaip stabui, bet čia jį
išgelbėjo nepriklausomybės vajus ir tam tikrų kūrinių aktualus tautinis
patrauklumas. Paradoksas. Tuomet jis savo kailį staigiai pakeitė ir maurišką darbą
vis dėlto atliko dar kartą... Dabar gi poetas apskritai turi stengtis, kad būtų bent
trumpam pastebėtas... Patogu gal tik tai, kad vardas iš inercijos sako daugiau, nei gali
pasakyti eilės. Pasisekė. Manau, jog nedaugelis jaunųjų lietuvių dabar galėtų
pacituot bent vieną J.M. eilutę. Viskas kinta. Laikas moko susitaikymo. Taip jau esti.
Kūriniai, kurie kažkada spindėjo neprilygstamu grožiu, sensta ir nyksta tiesiog mūsų
akyse. Daugelis veikalų, kažkada tiesiog revoliucingų, šiandien sukelia tik šypsnį
ir skėstelėjimą rankomis. Tai vyksta pastoviai. Nes menas eina toliau, daug toliau, nei
jo reprezentantų šlovė.
MAKSAS KEMPINSKIS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
