PIRMAS MALONUMAS

Jolanta Ona Vitkutė. Vakaro žuvys: poezija / 2001 - 40p.

Vilniuje knygynų daug, kaip balandžių Ukmergėj, visų jų nesuskaičiuosi ir kiekvienas vis kitoks. Kitokia ne tik vidaus apdaila, bet ir prekių pasiūla. Keista, nes viename knygyne gali nerasti to ,ko kitame apstu, o norint išsiaiškinti, kodėl taip - reikėtų parašyti visą studiją, todėl neišsiplėsiu. "Literos" knygynas visada reprezentavo universitetą. Jis, reikia pripažinti, orientuotas į aplinkinių fakultetų (filologijos, istorijos, filosofijos) studentus ir labai teisingai, nes mėgstamas knygynas panašus į kavinę, kurioje gerai jautiesi ir visiškai nesvarbu, kad čia truputį brangiau. Dažnai šūkis, pirkau "Literoje", yra malonesnis ausiai, net garbingesnis, nei, pirkau "Vagoje", nes "Vaga" dažnam asocijuojasi su plėšria kapitalistine distribucija ir vampyrišku energijos siurbimu - taip visada būna dideliuose knygynuose, kur iki nepadorumo sumaišyti įvairūs stiliai.
Man tai, kas paskatino parašyti šitą tekstą, nutiko jaukiojoje "Literoje". Stovėjau prie poezijos lentynos. Paėmiau geltoną knygutę, tokią mažą ir lengvą, kad vargu bau tarakoną pritrėkši, apverčiau - kaina du litai… Jei ir nepatiks,- dingtelėjo mintis,- išmesti bus negaila. Padėjau ją į vietą, žvilgtelėjau į dešinę ir bac, kaip koks literatūrinės konjunktūros košmaras, prieš akis subolavo milžiniška Jono Strielkūno knyga. (Vos ne didesnė už patį autorių!) "Geras antkapinis paminklas",-pagalvojau… Pasvėriau rankose, na su tokia, ką ten kukaračius - jaučius galėtum žudyt skerdykloje. Nusisukau į kairę - pokšt, lyg kas taranu į galvą - Onės Baliukonės "Neregio sodai". Elitas, bl , nesikeikiant, vėl kaip ir J.S parėmė kultūros ministerija, vadinasi išleista už mokesčių mokėtojų pinigus. Bravo! Vargšai tie biurgeriai, kurie sąžiningai moka mokesčius, žinotų, kiek kainuoja tokia psichoterapija literatūrinės mafijos atstovams, tai tikrai išskerstų ne seimą, o rašytojų sąjungą. Šveičiau į savo vietą Baliukonę, griebiau geltoną knygutę, užmokėjau ir išėjau… Taip aš nusipirkau Jolantos Onos Vitkutės kūrinį "Vakaro žuvys".
Tai žurnalo "Malonumas" leidinys. Gal tai naujas tokio pobūdžio mėnraščių eksperimentas? O jei ir ne - tai vis vien gera idėja. Tik reikėjo padaryti gudriau - knygutę klijuoti į vidų kaip kokius kosmetikos mėginėlius pvz. "Cosmopolitane". Tuomet "Vakaro žuvys" savo tiražu nušluostytų nosį visiems klasikams. O vis dėlto, gal tikrai - tai "Malonumo" priedas. Beje labai moteriškas žurnalas ir ne tik kolektyvo prasme. Tik ar ne per mažai ten ("Vakaro žuvyse") malonumų. Vien tik bučiniai, bučiniai, bučiniai ir arbata! Mes juk ne rytiečiai, jog patirtume malonumą gerdami arbatą. O kur gi vynas prie erotikos ar erotika prie vyno! Bučiniai tik pradžia meilės, o kas toliau… Tačiau, jei įdėmiau įsižiūrėtumėm į iliustracijas (yra ir tokių) bei panagrinėtumėm simbolius (visų pirma žuvų simbolį psichoanalitiškai) viskas išaiškėtų gan greitai. Tai, apie ką neparašoma - padaroma. Jaučiasi, kad Jolanta dar neseniai perkopė į tą amžių, kai pradeda dominti jau ne lėlės, bet darbingi jaunuoliai. Žodžiu, anot antikinio satyriko, jos amžius trokšte troško pasyvaus malonumo. Na ką gi - tuo geriau, vadinasi viskas dar prieš akis ir gyvenime ir literatūrinėje veikloje. Dabartiniai poetės meilės, aistros, išsiskyrimo vitražai daugiau persekios pačią autorę nei skaitytoją…Manau prasidėjus naujiems mokslo metams universitete "Vakaro žuvys" staigiai dings nuo prekystalių. Tiražą "iššluos" pirmo kurso lituanistės. Todėl, kad,tarp mūsų mergaičių šnekant, joms visoms įvyks kas nors panašaus kokiame n - tąjame bendrabučio aukšte. Jolantos. O. Vitkutės kūrinyje labai jau viskas tyra ir nekalta, nėra jokio bobiško marazmo - nei šeimos, nei indų, nei vaikų. Iš tikrųjų, tai knygą reikėjo išleisti serijoje P.K (pirmas kartas) čia pagal tematiką, arba P.K (pirmoji knyga) pagal atsiradimą knygų rinkoje. Ir vienas ir kitas abzacas būtų teisingas. Šiais metais šioje serijoje kaip tik ir pritrūko poezijos. Kiek pamenu išleistos dvi prozos knygos, kai turėtų būti tik viena. Kažkoks artistas sugebėjo užturėti pirmą kartą sulaukęs trisdešimt aštuonių metų (leidžiama tik iki trisdešimt penkerių) . O tai laimė! Kokiu mistiniu būdu jis palenkė idiotišką plunksnos kankinių komisiją - neturiu suopračio. Ką čia ir bekalbėsi, turbūt pastatė pilstuko butelį ir tie susileido… Tačiau tai nesvarbu. Grįžkim prie J.O.Vitkutės. Jos sapnai: "Užmiegu prasivėrusio bučinio ankštyje", žvilgsniai: "Jis švelniai nuslysta žemyn mano kūnu ir tampa vijokliais, bandančiais nupinti tinklą auksinei žuvelei", muzika:"Baltos lyg sniegas fleitos meta cypiančią natą", bučiniai (ne tik skirti mylimajam, bet ir mėnuliui) ir žinoma katinai - sukonstruoja poetinio gyvenimo simbolių ratą. Viskas vyksta jaukioje, šiltoje aplinkoje, beveik onirinėje erdvėje, vos ne snaudžiant labai saldžiu ryto miegu… Visa meilė čia tik prisilietimų žaidimas ir nusikalsčiau jei šioje vietoje nepacituočiau dėdulės Č. Milošo išminties juolab, kad murklio šešėlis klaidžioja po visą knygą:
"Ar pastebėjote, kaip džiugesio ir žaismingo susidomėjimo liepsnelės ima blykčioti artimųjų veiduose kai prabylame apie kates. Panašiai bematant pagyvėja veidai, pokalbiui pakrypus apie seksą. Jau vien pažiūrėjus į kates,norisi jas liesti ir glostyti, iš čia meilės kalba ima tas nesuskaičiuojamas glamones, tuos kačiukus, katinėlius, katinukus, katytes."
Taigi, žaidimas tęsiasi. Taip ir turi būti. Jei autorė natūraliai išgyveno, apie ką bandė parašyti - sveikinu, tai ir buvo tikra poezija. Manau jai pavyko visai neblogai. Hm!
O žodžiai, žodžiai, tiesą sakant, neišgali išreikšt jausmų ir net tam skirti menai - lyrika, o dar labiau muzika, dažniausiai lieka neįveikusios savo tikslų. Žinoma, ką aš čia kalbu, taip pat nėra jokios eilės , nes neturiu tikslo nagrinėti poetės talento galimybių ar ribų. Raidžių respublika juk tokia mažytė, bet joje telpa visi norintys ir jei visuomenė nenori degraduoti, ji turi įvertinti kiekvieną kuriantį žmogų.

KEMPINĖ MAKSELYTĖ 

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt