LAISVĖ NEMĖGSTA METAFORŲ

       2002 metų gruodžio 13 – 15 dienomis (o kaip seniai tai buvo!) Vilniaus mokytojų namai jau antrą kartą pakvietė į festivalį: "Literatūrinė sostinės žiema". Buvau ten… Visa žemiau pateikta renginių bei tekstų apžvalga nepretenduoja nei į rimtą studiją, nei į kritiką. Paprasčiausiai bandysiu elgtis taip, kaip šio festivalio rengėjai ar svečiai – į viską žiūrėsiu pro pirštus...

       ĮVYKIAI.
       Ši kasmetinė tusovkė, vykstanti pirmą žiemos mėnesį, pritraukia vis daugiau alternatyvios Vilniaus publikos. Ir nors metų laikas ne pats tinkamiausias renginiams, bet jų buvo per visas dienas. Negalėčiau detaliai visko aprašyti, bo esu susipykęs su atmintimi. Velnio lašai beveik kasdien (tądien) nutraukdavo plionkę. Kas mano manymu buvo svarbaus ir amžino? Visų pirma pristatytas internetinis literatūros puslapis www tekstai.lt. Jame galės skelbtis visi, pakilę šiek tiek akščiau grafomanijos lygio tautiečiai. Mums, tinginiams ir darmaedams, jį sukūrė reklamos magnatas, donoras, mecenatas, patronas ir sponsorius.pan Darius Pocevičius. Visų našarnykų vardu oficialiai jam dėkoju. Po to, žinoma, buvo aplaistymas, laistymas, aistymas, tymas ir tamsa. Kaip grįžau namo, nepamenu. Ryte, perfrazavus klasiką, atrodė, kad mirštu. Skaudėjo nugarkaulį, maudė kepenis, o galva buvo lyg švino pripilta, bet kas baisiausia, kaip ir dera, krėtė moralinis drebulys…Kitas renginys, kuris įsiminė, vyko, ar tai trečios renginio dienos 2 valandą, ar tai 2 dienos 3 valandą. Vyko akcija - eilėraščių rašymas ant sniego. Išpuolė labai šalta diena, net nustovėt vietoje nepavykdavo. Ir še tau kad nori, belaukiant pradžios sužinojome, jog jau nebėra Jurgio...Ši makabriška žinia daugeliui tvojo per smegenis labiau nei 0,5 l vodkės. Eikit peklon - reikia raukt su ta literatūra – tokia buvo mano pirma mintis...Po to atvažiavo televizija. K.Navakas, raudonai apsirengęs, kak vlast sovietov, atsitempė savo kultūros viešnamį. Akciją filmavo, garsino – kai kas sakė , kad net rodė per TV. Bet aš to nemačiau. Po renginio prieskonių bare, bene dvi dešimtys jaunųjų plunksnos kankinių (vėl už Dareko babkes) prisilakė šlykščios "Starkos" brrrr. Kitus įvykius prisimenu lyg per miglą, todėl patylėsiu. Vienintelis įrodymas, jog tai, ką išdėsčiau, buvo, yra almanachas "Žiemos žodžiai". Dabar vartau prieš savo sušąlusią nosį ir galiu pasakyti, kad jis solidesnis už pernykštį: daugiau fotografijų, be eilėraščių yra intervių bei prozos. Labai linksmas leidinys. Skaitydamas jį dažnai kikenau (nors, tiesą sakant, reikėtų verkti ) ir štai kodėl...

       TEKSTAI.
       Gražiausią eilėraštį, mano manymu, apie žiemą parašė Donatas Petrošius. Šis kūrinys neabejotinas knygos flagmanas. Čia kaip toj Ezopo pasakėčioj: lapė prikaišiojo liūtei, kad visada atsivedanti tik vieną jauniklį. Toji atsakė – vieną, bet liūtą! Poetas tik patvirtina šią seną taisyklę - geriau vieną, bet stiprų. Tuomet ir būsi pagirtas tarp poetų, poečių bei kritikų. Iš tikrųjų klasikinė forma. Grakštu. Labai tvarkinga, maždaug made by Venclova: tiesiog visas L'inverno ciklas: kiekvienam mėnesiui po eilėraštį, kiekviename eilėraštyje beveik po 11stulpelių. Viskas perfect, gal tik šiek tiek kvepia įdirbio prakaitu, kai kur, maždaug nuo eilėrasčio vidurio, ima jaustis kaip įtampa silpsta ir kūrinio energija išsileidžia lyg iš kiauros padangos. Bet, bendrai paėmus - autorius šaltį pajuto savo kailiu gan aštriai. Todėl taip puikiai ir pavyko. Žiema čia tikrų tikriausia temperatūrinė dimencija, kai būtis, oras ir jausmai nukrenta žemiau –1. Vis dėlto, kai įsiskaitai ir pamatai giliau, aiškėja, jog tai tik dekoru aptrauktas tuščias žodžių karkasas. Nei vienos metaforos, kurią reiktų šifruoti ir nagrinėti. Išskyrus gal orų mergaitę. O be to, pats epigonizmo kvapelis išduoda autorių dar ieškantį savęs ir savo stiliaus susmirdusioje lietuvių poezijos žemėje. Next…
       Visiškai kitaip žiemą suprantą Mantas Gimžauskas. Galima drąsiai teigti, jog šis poetas yra šaltojo karo auka. Jis vaizduoja branduolinės katastrofos sukeltą amžinąjį įšalą. Pasaulio pabaigą, kur viską niveliuoja kataklizmo sukeltas atšalimas ir radiacijos adatos. Taigi "Antivasara"? M.G galbūt labai giliai įsišaknijo dar sovietinės propagandos įpūsti arabai apie atominio karo baisumus ir šitos fobijos dabar išsireiškia branduolinių grybų pavidalais eilėraščiuose? Nors ką gali žinoti, musulmonai mus vis vien padarys...Tad ruoškitės NATO fanai, ruoškitės…Bus tada jums ir tabu, ir gugu, ir Mu-Mu... Poetui siūlyčiau mažiau vartoti grybų ir haliucikai išnyks. Sekantis…
       …laikas dar išėjo Paryžiaus/ Paberžėmis biržyt/ – taip metaforuoja kitas jaunas lyrikas. Pastebėjau šio žmogaus kūryboje gan dėsningą tendenciją, jo eilėraščių ritmikos akcentai sudėlioti ant tam tikrų raidžių. O tos raidės yra tiesioginis jo savivardžio kodas. Aš nežinau, ar taip įvyksta savaime, ar nagrinėjamas eiliadirbys taip jau myli savo kodą, jog iš vieno du atrodo. Aibės Ž, Š, R, Ė, K, - ir skaitydamas nustembi - kaip mistiškai jo vardo ir pavardės skambesys atsispindi ir jo tekstuose. Simbolika primytivi - kažkokie agrarizmai: vagos, dirvos su runkelių vyno smilkalais ir kitokiais deriovnios vaizdeliais. Keista. Rašo kaip koks kaimas kryžkelėje, o yra juk grynas Vilnietis! Jis Julius Žėkas…
       Kažkaip atsitrenkiau į Ž raidę. Tad dar vienas (viena) jaunosios poezijos atstovė – Agnė Žagra - kalytė. Iš karto audringai paploju ir stipriai spaudžiu ranką už eilėraštį be pavadinimo: /Kas vakarą įpučiu,/Tarpdančiuose auginu/Aštuonkojus ir bekiaušius/ Moliuskus./Kas vakarą nesivalau dantų,/liežuviu pakasinėju./Liežuviu pakasinėju,/Traukau sliekiškus siūlus,/Karoliukais švelniais/Siuvinėju daiktadėčius./Siuvinėju daiktadėčius,/kas vakarą/Trys metai/. Mums vyrams patinka tai, apie ką rašo Agnė. Prisimenu Dereko Jarmano filme "Jubiliejus" vienas herojus ištarė kultinę frazę, tapusią posthipiškos generacijos devizu: apie gyvenimą galima pasakyti trimis žodžiais – čiulpiau, čiulpiau ir čiulpiau. Bet kadangi mūsų kaime taip nepriimta, o eilėraštis gan maloniai nuteikia vaizduotę, siūlau poetei jį taip ir pavadinti - "Apie gyvenimą".
       Apskritai, vartant leidinį labai malonu ir kraupu pastebėti – ale iškrypuse gi jaunėma priauga unt Lietuvuos. Jauni žmuones yr persisiemi jaunatviška džiaugsmas ir rūpesčias: Sex, alkohuolis, narkuotikąąą, dar pastebėjau vieną fenomieną - rašoma ir apie savidulką. Visi džiaugiasi laisve ir galimybe parodyt save tik iš natūraliosios pusės. Jokių rėmų, jokių metaforų – vien tik džiaugsmas, džiaugsmas ir džiaugsmas trykšta. Dainius Gintalas, pavyzdžiui, pirmame savo eilėraštyje "Nuopolis per white'o stieglitzo panelę thomson" aiškiai ir nedviprasmiškai seka ištvirkusių Šimonio sintetinių fantazijų keliu. Tačiau jau antrame kūrinyje "Deganti žemė: laukiamas pašnekesys", poetas grįžta į doros kelią: /dešine ar kaire/kaip kam patogiau/visi gi darom tą patį/ir nereikia kviesti/jokio tomo de torkvemados/kad jo bendrai imtų traiškyt pirštus/kvosdami prisipažinimų/sudarius sąjungą su sukubais/. Bravo? Jau seniai pastebėjau, jog dvasios labiausiai mėgsta 2 dalykus – kraują ir spermą. Bet kraujo man dar neteko aukoti, nors visi tik ir šaukia: rašyk krauju, rašyk krauju, krauju reikia rašyti, krauju… Atsipiskit, kretinai! Imkiet ir rašykiet patys jei taip jau norit. Bet jeigu apie kitą įdarą… Ko gi nepadarysi dėl mylimosios lietuvių poezijos. O beje – pats sau ponas! Ir saugu. Tačiau mūsų kaime taip nepriimta, todėl šaaaa, niekam nesakykit. Aš visiškai suprantu Dainių.G – savitarna labai vysto vaizduotę. Tai visai neblogas lavinimosi būdas. Aš ipso facto už! Na ir kas čia tokio? Svedenborgas net mirė nuo onanizmo, Kierkegaardui apskritai nestovėjo, o kai Scipionas užėmė Numancija, ten buvo rasta motinų, kurios glėbyje laikė apkramtytus savo vaikų lavonus… Gal pastarasis pavyzdys šiek tiek ne į temą, bet lai lieka. Beje, toks nebezizvestnyj filosof Liudvig Wittgenstein, masturbaciją siejo su filosofavimo ir kūrybos intensyvumu. Ir kuo jis įtempčiau filosofuodavo, tuo smarkiau varydavo į kumštį… Chotia neveritsa druzja, no tak, no tak byvajet.
       Apie dorovę skatinantį reiškinį, pavadintą dievo Onano vardu, parašytų tekstelių radau ir daugiau: /Visos mano mylimosios /lengvai patirdavo orgazmą/bet paskui aš, kaip ir jos,/patenkindavau save ranka/ Glenas Gouldas/. Tai Žilvino Andriušio "Žinutė", gauta, kiek suprantu, iš Gleno Gouldo. Tačiau jei kas nežinot, kas toks G.G., reikalingas nedidelis komentaras. Gouldas buvo labai įžymus kanadiečių fortepionatorius, todėl poetinio fragmento esmė galėtų slėpti informaciją apie grojimą forte-pionu. Mol jis pasitenkindavo grodamas, o ne savidulkindamasis. Ką gali žinoti, kaip ten buvo iš tikrųjų? Jei taip - tai gražu, jei ne – negražu. Bet aš jums pasakysiu, gerbiamieji, kad greičiausiai buvo ir taip, ir kitaip. Negi grojant J.S. Bachą gali patirti orgazmą? (Klausimas V.L.).
       Beje tiuremščykas T.A.Rudokas rašo tik apie lėbavimus ir gašlavimus, o aš tikėjausi, kad nors kaliūzėje rašytuose tekstuose bus apie dešine ir kaire – kaip kam patogiau… Bet zekas Rudokas varo daineles apie panašius į jį patį debošierius ir alkoholikus: F.Vijonną ir T.Weitsą... Keista, tačiau nagrinėjamos knygos didysis superdonoras, kuriam dėkavojama leidinio priešlapyje taip: Už visokiariopą pagalbą sudarant almanachą bei rengiant "Literatūrinės sostinės žiemos" festivalį dėkojame Dariui Pocevičiui; yra kažkoks (iš tekstų taip atrodo) niūrus, nusivylęs, prislėgtas, panašus į save kankinantį eretiką subjektas. Jokio Eroso, vien tik Tanatas: /ėmiau grožėtis savaisiais aš trūnėsiais/ arba / pagaliau kūnas nurimo/ ištiso per visą lovos ilgį/skaudžioji ranka nusviro žemyn/ veidas parodė pažįstamą šypseną/ir aš išgirdau tylų jo balsą/šle-bon/. Kas per velniava! Ja ne uznaju Pocevičiusa... Bom – Bom! Dariau – nesiparink. Viva Vitae! Bet labiausiai užsiparinęs bičas tarp jaunųjų yra Linas Kranauskas. Labai ekspresyvus, dinamiškas, haliucinogeniškas, darbingas, libidingas jaunuolis su nuotykių ištroškusia širdimi – kokios ejakuliacinės metaforos, ak: /Ir mano priešpriešų pilotė, šoferė, šviesoforo žiurkė,/Knygnešė kontrabandistė gaudo šitą lapkričio/Sniegą į savo mokyklinę sterblę. Prisisiurbęs iš doro actumo,/Narplioju jos gaktos skruzdyne savo horoskopą./juodosios skylės motinėlė verpia užtūpus kiaušinį iš kokaino./šachas ir matas./Gaktaktika./. Bitnikas par exelense. Atsuk savo kraną dar labiau, Linai. Pavaryk putų, pavaryk…Gal tikrai taip kurdamas jis atras naują gaktaktiką? To ir linkime. Tik sveikatos apsaugos ministerija iš anksto įspėja, kad teleskopą reikia prižiūrėti, atsargiai naudoti ir laikyti saugiame futliare. Rekomenduoju.
       Truputį mažiau užsiparinęs yra Marius Burokas. Bet ir čia išlenda: /naktinė sargyba prieš atšvilpiantį/marmurą/užmirštos raidės it žuvys/apsunkę skalbiniai it raštas/drėgmė mus palieka/aitrios šlapios monetos/molio masė burnoje/kokonas vėl tvirtėja/ ir t.t ir t.t. Jis rašo lyg būtų visas girtas ir įsimylėjęs. Sunkiai įkertami tekstai. Neveltui M.B gerai pažįstanti mergina Jurga Lūžaitė sako tiesiai šviesiai: /Marius Burokas/Šneka beprotą/. (117 psl.).Bet pati ji, tiesą sakant, ne ką geresnė. Paklausykit:/Mes tik/Pašnekėjom/Apie skirtingus/Jausmus/Girdėjau jį tariant/Apie nemiegančius kūdikius/Nors jo lūpos šnekėjo/Vyšnių melą, Akinių caksėjimą/Ir dar, dar darrrrrrrrr/. Apseisi, kaip pasakytų koks nors mano kaimo bernas. Pas mus taip nepriimta – duoti bobai to, ko ji nori. Boba turi tenkinti diedą, o ne aimanuoti darrrrrrrrr. (Net 9 r.). Siaubas! Beje, almanache yra šiek tiek prozos, kuri savo jėga ir gašlumu nei kiek nenusileidžia jaunąjai lietuvių lyrikai. Be galo pradžiugino Andrius Jakučiūnas su savo 7 skyrių epiniu jokesu "WZYSTKAIČIŲ KAIMO ĮVAIRIŲ ŽMONIŲ ŽYGDARBIAI". Tai pornoneurozė apie Viskrušas ir Visdulkas: Nuo seno gyveno Wszystkaičiuose dvi gausios ir garbingos giminės – Visdulkos ir Viskrušos. Visdulkos stropiai ir sumaniai apylinkėse dirbdavo dulkos darbus, o Viskrušos įvairiausiaios būdais populiarino kruštį. Apie jų gyvenimą ir nuotykius šis opusas. Keista, viskas taip kaip mano mieloje Litchuienijoje, net geriau. Iš karto atpažinau širdžiai mielą aplinką ir koloritą. Norėjosi net sušukti – eto moi chutor, ja sdes banditov lovil. Ir skausmo ašara nukrito. Buvo kaimas ir kaimo nėra. Paskaitykit, prisižvengsit iki susimyžimo…Manau pagal šitą kūrinį galėtų būti susuktas pirmas lietuviškas pornografinis filmas. Autorius galėtų atliktį ir pagrindinį vaidmenį. Rekomenduoju. Weiter…
       Knygoje numestas nagrinėjimui ir kauniečių desantas:D.Čepauskaitė, V.Šoblinskaitė, V.Rudžianskas. Kovianski poetai mažiausiai yra laisvi. Klasikinė Kauno mokykla – tai vien tik rėmai, dėžės, narvai, klišės – pavargusi klasika ir tiek. Pats laikas susiprotėti, kad suaugę žmonės nerimuoja ir nebijoti, o ką kaimynai pasakys? Dauguma Lietuvos gyventojų praktiškai nereikšmingos poezijos apskritai neskaito ir dar ilgai neskaitys. Rašome juk sau ir savo draugams psichopatams. Tai kam tas dirbtinis grožis? Laisvė nemėgsta metaforų. Iki kitos žiemos prašau pasitaisyti, o tai iškviesiu gaisrininkus. Na, pakaks - kiek galėjau tiek aptariau. Nusibodo. Atsiprašau tų, kurių nespėjau įžeisti. Visiems geras juk nebūsi... Toliau prie teksto kviečiu tik superintelektualus. Pižonai, nebrendylos, infantilai ir atsilikėliai - galite eiti šunims Žėko pjauti. Dabar kalbėsiu rimtai…

       LAISVĖ NEMĖGSTA METAFORŲ.
       Jose Ortega y Gassetas yra rašęs, kad kartą vienas psichologas (Heinz Werner) paklausė savęs, iš kur galėjo kilti metafora? Jis nustebęs atrado, kad viena jos šaknų yra tabu. Pasireikšdamas tokia tabu forma, metaforos įrankis gali būti naudojamas įvairiems tikslams. Vienas jų, dominavusių poezijoje, buvo realaus objekto sutaurinimas. Įvaizdis buvo naudojamas dekoraciniu tikslu, puošti ir grąžinti mylimą tikrovę. Įdomu, ar esant naujajam poetiniam įkvėpimui, tapus metaforai substancija, o ne ornamentu, neiškyla šmeižiantis įvaizdis, kuris, užuot dailinęs ir pakilėjęs, niekina ir neigia vargšę tikrovę. Galėčiau cituoti ir cituoti toliau ir viskas būtų kaip pirštu į akį. Bet ką daryti mums, suvokiantiems tai, bet nieko negalintiems pakeisti. Nepradėsiu juk propaguoti tironijos ir cenzūros, nors ir koks naudingas bebūtų šis dalykas poezijai. Laiko dvasia daro savo. Gal viskas eina taip, kaip ir turi būti. Tik man rodos, jog mūsų literatūros pozicija kaip buvo panaši į ožio, žiūrinčio į naujus vartus poziciją - taip ir liko. Na, išvertėm vieną kartą vartus į Frankfurtą, bet juk įstatė naujus. Vėl spoksome ir laukiame. O juk reika kiekvienais metais kartoti tą patį. Tada gal po kokių 10 m. ir pavyks...Nepykit, bet 2003 metais kreipinys "Ei ožy?" bus malonus, ne įžeidžiantis. Taigi ožiai ir ožkos, verskit naujus vartus į bet kokios literatūros šalis. To ir palinkėčiau. Metafora yra bene galingiausia jėga, kurią įvaldęs žmogus. Jos veikimas ribojasi su stebukladaryste, ji atrodo lyg Dievo sukurtas žaisliukas, kurį Jis užmiršęs paliko savo kūrinyje, kai šį formavo, kaip išsiblaškęs chirurgas palieka savo instrumentą operuojamojo pilve.
       Štai kodėl man labiau už tylą patinka bet kokia teorija, o labiau už baltą lapą – prirašytas gabalas, kuris laikomas nereikšmingu.

       MAKSAS. K. VISKRUŠA

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt