Apsirengęs, bet nuogas

       Sigitas Parulskis. Nuogi drabužiai. Vilnius: Baltos lankos, 2002. P. 220.

       Sigito Parulskio knyga „Nuogi drabužiai“ yra labai gera ir reikalinga Lietuvos krikščioniškosios kultūros kontekste. Pats pavadinimas taikliai nusako dvasinę žmonių padėtį mūsų tėvynėje. Nors, atrodo, ir esame apsirengę, tačiau vistiek tie drabužiai išduoda mūsų nuogumą. Mes deklaruojame įvairias tiesas, viešai demonstruojame savo pamaldumą, tuo tik dar labiau išduodami savo nuogumą. Kam reikalingi tokie drabužiai, kurie vistiek išduoda mūsų nuogumą?
       S. Parulskis išpažįsta krikščionybę, tačiau šiek tiek kitokią, nei tradicinės ar netradicinės bendruomenės: „Jo klajonės, nenoras turėti namus, lėbavimas su sėbrais, šeimos, artimųjų atsisakymas, neapykantos savo paties gyvenimui skatinimas, ir dar – tyčiojimasis iš tų, kurie rūpinasi rytdiena, ėdesiu, o ne dvasia. Dėl šių prieštaravimų jis labiausiai žmogus, pirmiausia žmogus, o ne dievažmogis, ir dar: savo gyvenimu žemėje jis duoda nevykėlio pavyzdį, perspėja, kad toks anarchisto, reformatoriaus kelias – tik vienetams; tai jokiu būdu negali būti pavyzdys visiems. Burdamas aplink save minias, save jis iškelia virš minios, priešina save miniai. Jo gyvenimas – klišės griovimas, šablono sunaikinimas, logiškai atvedantis tik į susinaikinimą. Jis žino, kad yra kitoks, kad yra „normalumo“ antinomija, ir pripažįsta, kad už tai vertas bausmės. Tik todėl jis „išgeria kančių taurę iki galo“ ir tik todėl atsisako išgerti tuo metu Judėjoje nuteistiesiems teisėtai priklausiusio narkotizuojančio gėrimo prieš nukryžiavimą“ (p. 48–49). Visiškai aišku jog šiame tekste eina kalba apie Kristų. Toks yra S.Parulskio tikėjimas. Autorius parodo paradoksalią krikščionybę. Kristus pristatomas kaip bohemos atstovas, kuriam rūpi tik lėbavimas. Ir iš tiesų Kristus, kalbant šiuolaikiškai, priklausė bohemai. Arba jį būtų galima pavadinti tiesiog valkata. Kaip kam patogiau. Tačiau jam rūpėjo ne tik „lėbavimas“, anot S.Parulskio, kurį galima suprasti, kaip jo ir mokinių vakarones prie taurės vyno, ar besaikį vyno liejimąsi Kanos vestuvėse. Tačiau Kristaus misija buvo ir yra žmones priartinti prie Dievo karalystės. Iš to išplaukia jo klajonės, pastovių namų neturėjimas, autoriaus vadinamasis lėbavimas su sėbrais; artimųjų atsisakymas, kuris labiau panašus į artimųjų rato išplėtimą. Kristus nesityčioja iš tų, kurie rūpinasi rytdiena, o sąlyginai siūlo pirmiau ieškoti Dievo karalystės, nes visa kita bus pridėta. Savo gyvenimu Jėzus duoda meilės, o ne nevykėlio, pavyzdį, mirdamas už žmoniją. Tik Jėzus gali būti pavyzdys visiems. Jis eina į minią skelbdamas gerąją naujieną, susitapatina su nusidėjėliais, ko ypatingai bijojo fariziejai, Rašto aiškintojai ir levitai (Lk 10: 29–37). Jo gyvenimas – ne standartinis, atvedantis į pasaulio žmonių išgelbėjimą.
       S. Parulskis prisipažįsta: „Ieškojau Judo, ieškojau išdavystės simbolio, norėjau sužinoti, iš kokios žemės išauga išdavystė. Judas – labai nelaimingas, ir tik dėl to, kad jį kažkas ten, viršuje, pasirinko, bedė pirštu ir sugriaudėjo: „jis“ (p. 111). Jėzus, apie savo išdaviką, sako taip: „Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“ (Mt 26: 24). Čia aiški Jėzaus užuomina į predestinaciją – lemtingąją Dievo valią. Netgi Jėzaus ištarti žodžiai – geriau jam būtų buvę negimti – krenta iš bendro konteksto, nes pats Jėzus žino, jog negimti išdavikas negalėjo. Taip jau buvo Dievo suplanuota. Apie tai kalba ir Dovydas savo psalmėje: „Net mano geriausias bičiulis, kuris dalijosi su manimi duona, taikėsi man įspirti“ (Ps 41: 10). Keturiasdešimt pirmoje psalmėje minimas duonos dalijimasis su Jėzumi turi atitikmenį paskutiniajai vakarienei: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje...“ Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“ Jis atsakė: „Tu pasakei!“ (Mt 26: 23, 25). Toliau autorius teigia, kad „Judą mes niekinam, nes jis išdavikas. Dar baisiau būti nemirtingu išdaviku, su kuriuo niekas nenori tapatintis, nors visi ar beveik visi vienokiu ar kitokiu pavidalu yra ką nors išdavę, ir todėl Judo vardas tampa dar labiau atstumiantis, dar labiau nutvilkantis...“ (p. 111). S. Parulskis teisus, su Judu niekas nenori tapatintis, netgi pats autorius neišreiškia tokio noro. Mes žinome kaip baigėsi Judo išdavystė: jis gražino pinigus aukštiesiems kunigams ir po to pasikorė. Nerašoma apie jokią Judo atgailą, tik gailestį. Tačiau autorius šiuo atžvilgiu turi savo interpretaciją: „Kai Judas sužinojo, kas su juo atsitikę, bėgo pas Jėzų Kristų prašyti pagalbos, nuodėmių atleidimo. Ir toliau evangelinės istorijos aiškiai liudija, kad Kristus jam neatleido, nors ir skelbėsi atleisiąs visiems, kurie juo įtikėjo, kurie seks paskui jį“ (p. 111). Evangelistas Matas aiškiai rašo, jog Judas buvo gailesčio pagautas, tačiau nėjo pas Jėzų prašyti nuodėmių atleidimo, o išbėgo iš šventovės ir pasikorė. Tačiau įsivaizduokime S.Parulskio nupasakotą istoriją: Judas ateina prie kryžiaus prašyti Kristaus pasigailėjimo. Kaip turėtų pasielgti Kristus. Neatleisti, nes taip išpranašauta Raštuose? Ar atleisti, nes jis nenori, kad kas pražūtų. Jei Judas būtų prašęs pasigailėjimo, sekant logine įvykių virtine, ji tokia ir yra Naujajame Testamente, Kristus būtų privalėjęs atleisti.
       S. Parulskis yra žudikas tiesiogine to žodžio prasme. Jis prisipažįsta, jog kartu su tėvu yra nužudęs kiaulę: „Mudu su tėvu atėmėme gyvybę, kurią ne patys sukūrėme. O ir Dekaloge ties penktuoju įsakymu nėra pataisos, kad gyvulius žudyti galima. Viešpats gali naikinti pasaulį, nes tai jo kūrinys. Gali siųsti nelaimes, užleisti karus, badus, marus, pažeminimus ir patyčias, stichines nelaimes ir t. t. Visos žmogaus kančios – Jo rankraščio braukymas, mėginimas pataisyti, perrašyti silpnas vietas, pakeisti siužetą, tobulinti vadinamąsias menines priemones ir kt.“ (p. 65). Gera ir konkreti autoriaus pastaba apie penktąjį Dekalogo įsakymą. Išėjimo knygoje rašoma: „Nežudysi“ (Iš 20: 13). Ir daugiau jokių komentarų apie tai. Ar galima žudyti žvėris ir gyvulius, ar ne? Dievas, sukūręs vyrą ir moterį, palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams. Dievas tarė: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas“ (Pr 1: 28, 29). Dievas nurodo žmonėms viešpatauti žvėrims ir gyvuliams, bet neįsako jų žudyti. Žmonėms yra skirtas augalinis maistas (toks paties Dievo nurodymas). Todėl įsakymas – nežudysi – turėtų galioti žvėrių ir kitų gyvių atžvilgiu. Aš nesu vegetaras ir labai mėgstu mėsą, tačiau ši pastaba labiau skirta tiems, kurie mėgsta Bibliją suprasti pažodžiui. Štai tokiai žmonių grupei tikrai negalima žudyti gyvulių ir valgyti jų mėsos. Apskritai S.Parulskis teisingai supranta ST Dievą, kuris viena sako, izraelitams suteikdamas Dekalogą, o visai ką kita įsako daryti: žudyti kitataučius ir kitaip tikinčius (vadinamuosius stabmeldžius). Dievas duoda įsakymą „nežudysi“, tačiau pats liepia žudyti. Tad ko klausyti: Dievo įsakymo užrašyto ant plokštės, ar Dievo paliepimo perduodamo per pranašą? ST matome vykstant antrąjį veiksmą, kurio pagrindu žudomi žmonės. Tad jeigu Dievas palieptų meluoti, vogti, garbinti stabus ar svetimauti (Dievo paliepimą paleistuvauti mes sutinkame pranašo Ozėjo knygoje), tai žmonės tuojau pat tai imtų vykdyti? Taip ir turėtų būti, atsižvelgiant į jo paliepimą nežudyti, bei paradoksalų prieštaravimą pačiam sau. Akivaizdžiai Dekalogą izraelitai pažeidžia, tai tik vienas iš galimų pavyzdžių, užimdami Jerichą: „Tada jie skyrė kalaviju sunaikinti visa, kas buvo mieste: vyrus ir moteris, jaunus ir senus, jaučius ir avis bei asilus“ (Joz 6: 21). Kaip suprasti tokį ST Dievą, kurio moralė kartais pasireiškia amoraliai? S. Parulskis supranta tik viena: kūrėjas gali elgtis su savo kūriniu kaip tinkamas.
       Autorius teigia, „kad artimo meilė tėra prakeiktos naudos forma, naudos sau siekimas, nieko, nieko daugiau. Tai kuo aš geresnis už vargšą žydą, garbinantį Aukso Veršį? Gal net blogesnis, nes bent jis neapsimetinėja, nedangsto savo gėdos metafiziniais apatiniais. O aš Dievo meilę tikiuosi panaudoti racionaliai, siekdamas pačios primityviausios naudos, kaip dantų krapštuką“ (p. 33). S. Parulskis pasako realią tiesą, tokią, kokia ji iš tiesų yra pasaulyje: artimo meilė yra tik naudos sau forma. Remiantis Biblija turėtų būti visiškai priešingai, kaip teigiama himne meilei: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13: 4–7). Štai kokia iš tikrųjų turi būti meilė; neieškanti sau naudos. Dievas, mylėdamas mus, žmones, neieško sau naudos, o S.Parulskis pirmuoju asmeniu kalba apie tokius religinius fanatikus, kurie nori Dievo meilę panaudoti kaip dantų krapštuką: išmelsti iš Dievo, prisidengdami meile jam, įvairiausių materialinių gėrybių.
       Kraupus yra S. Parulskio tikėjimas: „... tas pats Kristus, tik prikaltas veidu į kryžių, nugarą atsukęs man... Negalėčiau rasti tikslesnio savo tikėjimo simbolio apibūdinimo, nors tai ir šiurpu“ (p. 208–209). Tai labai šiurpu, tačiau ką galvoti, kai matai besiriejančius įvairių krikščioniškų bendruomenių narius, kurie akivaizdžiai demonstruoja panieką arba neapykantą vieni kitiems. Tuomet gali pradėti galvoti, jog galbūt Kristus iš tiesų buvo nukryžiuotas ne taip kaip rašoma Evangelijose.
       S. Parulskio knyga „Nuogi drabužiai“ yra labai sveika ir naudinga Lietuvos krikščioniškame kontekste. Rekomenduotina ją perskaityti visiems besivadinantiems krikščionimis. Tai būtų labai gera įžanga prieš pradedant skaityti Bibliją. S. Parulskis atveria visai kitą žvilgsnį į Bibliją ir jos kontekstą. Jis nuo krikščionių nuvelka nuogus drabužius ir pasiūlo drabužius, kurie galėtų pridengti mūsų nuogumą. Tačiau tik mums nuspręsti kokių mes norime drabužių: nuogų ar pridengiančių kūną?

       DAINIUS SOBECKIS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt