TEKSTAI.LT
<< Atgal

Iliuzijos dar nemirė

       Clandestinus. Smert iliuziji. Klaipėda: Reco, 2004. 126 p.

       Vieną dieną gavau knygą. Jos pavadinimas: „Iliuzijos mirtis“. Atsiverčiau trečiąjį puslapį ir ėmiau skaityti: pasirodo, jog tai antrasis autoriaus pasirodymas, o galbūt netgi apsireiškimas. Kaip kam patogiau. Nekreipdamas į įžangą didesnio dėmesio, pasiėmiau chirurgo skalpelį ir pradėjau knygos bei autoriaus operaciją. Skaičiau ir galvojau, kas gi šios knygos autorius: Edgaras Alanas Poe, Robertas Lui Stivensonas, Fiodoras Dostojevskis, Francas Kafka, Markizas de Sadas, Fridrichas Nyčė ar dar kas nors. Bet mano didžiausiam nusivylimui, tai ne jie. Šios knygos autorius, kažkoks įtartinas asmuo, besislepiantis po slapyvardžiu Clandestinus. Tačiau perskaičius knygą iki galo, kilo įtarimas, jog Clandestinus turbūt nėra slapyvardis. Tai gal netgi visų minėtų autorių inkarnacija. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia - knygos turinys. Ne tas, kuriame nurodomi apsakymų ar novelių puslapiai, bet jų esmė.
       Bendras knygos vaizdas yra visai neblogas, na o lyginant su šiuolaikine Lietuvos proza - net geras, nežiūrint į tai, jog knygoje yra prastų kūrinių (jūs man parodykite apsakymų, novelių, dramų ar eilėraščių knygą, kurioje nebūtų prastų kūrinių!).
       Iš karto noriu paminėti tuos kūrinius, kuriuos skaitytojas be jokios sąžinės graužaties gali praleisti: „Mirusio veido kaukė“ bei „Kvailas velnias“. Už tai skaitytojui ne tik bus atleista, bet pats autorius jam turėtų išrašyti pagyrimo raštą. Tie du minėtieji kūriniai gadina visą knygos vaizdą. Jei autorius būtų jų atsisakęs, nelabai būtų prie ko ir kibti.
       Yra vienas kūrinys, kuris man, kaip literatūros diletantui, atrodo užbaigtas ne toje vietoje, kurioje jis turėtų pasibaigti. Tai „Nuodai“. Paskutinė kūrinio pastraipa visiškai nereikalinga. Ji netgi sugadina kūrinio esmę bei logiškai nesusiriša su apsakyme vystoma istorija.
       Reikėtų atkreipti skaitytojo dėmesį ir į tai, jog vienas vienintelis apsakymas krenta iš viso bendro knygos konteksto. Tai „Keturiasdešimtmetis valsas“. Šis kūrinys turi realistinį pagrindą. Visi kiti kūriniai yra persmelkti romantizmo, mistikos, fantastikos ar filosofijos. Jei autorius į knygą būtų įdėjęs bent dar vieną apsakymą turintį realistinį pagrindą, tai būtų išvengęs šios kritinės pastraipos recenzijoje.
       Taip pat priekaištų galima turėti ir dar dviems knygos kūriniams: pirmajam ir paskutiniajam – „Iliuzijos mirtis“ bei „Soluso ir Altero pokalbis“. Pirmajame buvo galima atsisakyti tiesioginio bei logiškai paremto kelio į beprotybę, na o paskutinysis kūrinys parašytas pjesės stiliuje, todėl taip pat nelabai dera prie bendro knygos vaizdo. Galbūt jį buvo galima parašyti novelistikos ar apsakymo žanre.
       Tai būtų tik tiek priekaištų knygos autoriui. Kad nepasirodyčiau baisus literatūros neišmanėlis, pabaigai turėčiau autorių ir pagirti. Juk ne kiekvienas šiame tūkstantmetyje drįsta grįžti prie mistinės ar filosofinės literatūros, nes galvoja jog ji jau iki galo išsisėmusi. Pasirodo, kad ne. Tai įrodo Clandestinus su savo naująja knyga „Iliuzijos mirtis“. Reikėtų paminėti, kad Clandestinus yra dar ir kitų šešių knygų autorius, iš kurių – penkios poezijos ir viena – aforizmų. Todėl, kas neskaitė ankstesnių jo knygų, tegu jų ir neskaito (galbūt išskyrus aforizmus), nes „Iliuzijos mirtis“ yra stipresnė ir geresnė už jo visas, kartu paėmus, poezijos knygas.
       „Iliuzijos mirtis“ tikrai verta šiuolaikinio skaitytojo dėmesio. Kad ir dėl paties stipriausio kūrinio šioje knygoje: „Didžiojo Inkvizitoriaus ašaros“. Juk kartais kuriančioms asmenybėms, perskaičiusioms tikrai gerą kūrinį, kyla klausimas kodėl būtent ne jos parašė tą kūrinį. Todėl ir aš viešai noriu atlikti išpažintį: perskaitęs „Didžiojo Inkvizitoriaus ašaras“, pagalvojau, kodėl gi ne aš parašiau šį apsakymą? Ogi todėl, kad negalėjau. Šį apsakymą galėjo parašyti tik Clandestinus, nes jis gerai išmano inkvizicijos istoriją. Apsakymas tiesiog stulbina tuo, kas, iš pirmo žvilgsnio, atrodo neįmanoma:
       „Pirmasis Didysis Inkvizitorius verkė iš gailesčio Šventojo Tribunolo aukoms. Jam buvo be galo gaila tų, kurie dar tik vakar – jo įsakymu – buvo sudeginti centrinėje Madrido aikštėje; jis mirtinai sielvartavo tų, kurie dar buvo tardomi kraupiose Inkvizicijos Rūmų kalėjimų kamerose, tarp siaubingų kankinimo įrenginių; jis kankinosi gailesčiu tiems, kurie dar nieko neįtarinėjo, tačiau juos jau (galbūt šiuo momentu!) Tribunolo šnipai įskundinėjo, negrįžtamai atiduodami žmogų į kruvinąjį valstybinės-bažnytinės valdžios aparatą... Tomas de Torkvemada liejo nuoširdžias gailesčio ašaras dėl kiekvieno, kuris nors kažkaip patyrė šito „pragaro žemėje“ čiuptuvus; prieš jo nuo ašarų ištinusias akis iš atminties kilo - tarytum vaiduokliai iš kapų – tūkstančiai ir tūkstančiai sugriautų žmogiškųjų gyvenimų, pražudytų laužo ugnyje; užkankintų kankinimų suoluose, baisiuose „geležinės mergelės“ ar „ispaniškojo bato“ varžtuose, uždarytų iki gyvos galvos kamerose, kurių plotis du kvadratiniai metrai; nuskandintų, sutraiškytų, ketvirčiuotų...“
       Todėl pabaigai galiu teigti, kad apsakymą „Didžiojo Inkvizitoriaus ašaros“ galima drąsiai dėti į Lietuvos prozos antologiją.

DAINIUS SOBECKIS

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]