TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Esu užnuodytas

       Bruno K. Öijeris. Kol nuodai veikia. – V.: Apostrofa, 2004

       Ką galiu aš, Europos pakraščio, X miestelio literatūros kritikėlis, pasakyti apie švedų poeto Bruno K. Öijerio knygą „Kol nuodai veikia“? Žinovai sako, kad tai vienas geriausių Švedijos poetų. Kokie dar ten yra: Tranströmeris, Lager... vistas, berods. (Žr. kn. „10 švedų poetų“). Dar sako, kad švedai kone sumaniausiai užsiiminėja savo kultūros sklaida po užsienius. O iki manęs ne kas teatsklinda.
       Betgi pradėkime. Knyga, galima sakyti, yra Klaipėdos importas į Lietuvą. Vertė ją ir kitaip rūpinosi Liana Ruokytė, Gintaras Grajauskas ir Rolandas Rastauskas. Tiesa, Liana Ruokytė jau daugiau nei dešimt metų Klaipėdoje negyvena, bet už tai gali pamokyti mūsų poetus švediškai. Na, ir Rolandas Rastauskas gyvena Palangoje, nes taip jam labiau patinka. Bet sakykime, kad tai Klaipėdos literatų (yra net tokia poetinė mokykla!) bendras darbas.
       O pats poetas Bruno K. – sako, jis patinka visiems – nuo pankų iki akademikų (skaitytojau, nieko nelauk, čiupk knygą). O jam patinka Rimbaudas ir Majakovskis (pirmojo knyga neseniai taip pat pasirodė lietuviškai, o antrojo, ko gero, dar guli bibliotekose, ir net originalo kalba). Jis labai slepia savo asmeninį gyvenimą, bet yra labai apraizgytais mitais. Jų labai daug, tiek daug, kad palydimasis L. Ruokytės straipsnis taip pat neišvengia šito mitologizuojančio patoso. Jau toks legendinis legendinis, jau toks kultinis okultinis, kad norisi bėgti ir rėkti, nors tai ir būtų gryniausia teisybė, nors ir aš užaugęs norėčiau toks būti – išsikeisti gautą, tarkime, Simonaitytės premiją baltais centais ir barstyti ant jūsų, mielieji skaitytojai, galvų. Jūs prisirinktumėte po kokius 5 litus, o aš išgarsėčiau.
       Betgi kalbėk, kritike, mums apie poeziją, arčiau reikalo, pirmyn. O poezija, mielieji skaitytojai, yra tokia: mano trintukas prieš jūsų tikrovę (p. 15). Tai jau gerai, tai jau geriau prieš visas mitologizuotas tikroves.
       Tik žiūrėk, kritike, kalbėk mums nesuinteresuotai, kalbėk mums kastruotai.
       Kritike, kalbėk mums solidžiai.
       Bet nėra taip viskas paprasta ir taip vienprasmiška. Trintukas skaudžiai trina pats pamažu trupėdamas ir nykdamas – čia atsiranda tragiško liūdnumo, sarkazmo, ciniškumo, bet ir sentimentalumo, meilės ilgesio. Ir jam nekyla į galvą neigti pasaulį, būti užkietėjusiu tamsybininku, nes svarbiau yra rankos, apglėbiančios „tave / visiškai nepagydomą šiame pasaulyje / kurio tau taip ir nešovė į galvą sutrypti“ (p. 95). Mes neklausiame, kuo visa tai baigsis (liūdni veidai rodo nuojautos ženklus: „josios veidas / nugrimzdusio lobio tolimas atšvaitas“ (p. 116), bet vis tiek: mano trintukas prieš jūsų tikrovę.
       Mes jaučiame, kad pasaulį labai lengva sutrypti, jis ir pats kiekvieną akimirksnį gali subirti į dulkes. Vien todėl jis vertas užuojautos ir dėmesio. Man patinka, kad Bruno K. neviltis nėra paaugliška, t.y. kvailai (naiviai) kraštutinė, teorinė. Mirčiai čia negiedami himnai, nes jie giedami idealams, o Bruno poezijoje mirtis labai reali, ji sklinda iš kiekvieno žmogaus. Tai ir baugina, bet ir sutelkia. Tada, žiūrėk, ir perbėga per jo suglamžytą susenusį veidą laimės dygsnis (p. 130). Labai stiprus, dažnai pasikartojantis įspūdis: traukinių bildėjimas sutampa su mirusiųjų pasaulio vibracijomis, visas pasaulis vibruoja pagal anapilio muziką (p. 100), mirusiųjų pasaulis regis, visai čia pat, už trapios sienelės („kai tu pats sau smygteli adata / požemių adata / mirusiųjų“, p. 131). Kas po žeme, tas ir ant žemės, ir neišvengiamai lenda po ja. Ne viename eilėraštyje pasaulis sugriūna, subyra vienu akimirksniu, tarsi būtų seniai miręs, ir tarsi paliesta mumija virsta į dulkes. O šiaip „jie nieko neįtarė / tęsė viską toliau / kūrė planus / tikėjosi daug iš gyvenimo“ (p. 153). Gyvenimas po visų mirčių ir po pabaigų, postmodernizmui lyg ir įprastas, bet gero poeto kūryboje iš naujo tampantis labai aktualus, šiuokart ir su ryškiu skandinavišku peizažu.
       Kažkokia gūdastis – Kalanavičiaus žodis, tinkantis šitam švedui, ir tinkantis didmiesčiui:
       po mano kojom
       voliojosi kevalai
       tuščias esu
       ir niekam tikęs
       didžiąją vakaro dalį
       už tūkstančio metų
       to miesto jau nebebus
       galvoju aš
       sukinėdamas rankoje stiklą
       gėrimas jau išsivadėjęs
       drungnas
       mašinos važiuoja eilėm
       vėjas graužia
       dangoraižius

                          p. 157

       Kažkas nuolat įsigraužia į mūsų vidų, kažkas mus okupuoja, „nematomas šaltis, kuris iš lėto / įsismelkė į mane“ (p. 126). Kažkas vynioja siūlą iš mūsų krūtinių (p. 124).
       galiausiai
       jie ateina pas tave
       ir prisipažįsta jog nuolat
       šaukė tave vardu
       kad prisiviliotų
       per plyšį krūtinėje
       siurbtų tave pro šiaudelį
       voginėtų dienų prasmes

                          p. 86

       Krūtinės motyvas turbūt vienas iš svarbesnių, saugantis tai, kas brangiausia, virstantis intymumo metafora, intymumo, kuris nėra ir negali būti apsaugotas, išsaugotas. Jis gražus dėl savo trapumo („jie pravėrė lūpas bučiniui / ir užpūtė vienas kitą“, p. 132).
       Galiausiai vienintelis neprarandamas dalykas yra nesėkmė, jos niekas negali iš tavęs atimti, išvynioti siūlu iš krūtinės („nieks niekada negalės ateiti / ir atimti iš manęs nesėkmės“, p. 169). Ir ekleziastiška, ir taip svarbu šiandien, sėkmės visuomenėje, bet sykiu, matyt, ir švediška. Vis nedingsta iš galvos švedų rašytojo Ulfo Peterio Halbergo esė pavadinimas „Teisė būti laimingam“, kurią jis perskaitė Jurbarke, „Šiaurės vasaros“ metu. Už šitą teisę jau reikia kovoti, gal švedams tai aktualiau, bet tai sykiu ir ekleziastiška, visuotina. Nelaimės patirtis yra individuali, ji neleidžia sustingti, todėl gebėjimas būti nelaimingu tampa vertybe (skaitytojau, netikėk, kad mūsų laikais nebeliko vertybių!). Jau pykina nuo tokios laimės, kuri tęsiasi ir tęsiasi, kai tuo tarpu iš tikrųjų ji tėra akimirka, o mus nori padaryti laimingus be perstojo. Ačiū už tokį rūpestį.
       Nelaimingi, bet dėl to liūdnai gražūs yra Kunčino arba Hrabalo veikėjai (skaitytojau, aš vedu tave vis tolyn nuo Öijerio poezijos, nes metas jau atsisveikinti): „<...> ir aš tiksliai žinojau, kad ta mergina nebus laiminga, bet jos gyvenimas bus liūdnai gražus, kad vyrui gyvenimas su ja bus kančia, ir pilnatis drauge“. (B. Hrabalas, “Aš aptarnavau Anglijos karalių“). Hrabalo pasaulyje laimė susideda iš daug mažų dalykų, ne visada laimingų, pagal reklamą. Hrabalas apskritai sieja grožį ir sielvartą, pacituosiu dar, nes, regis, tai tinka ir Bruno K. poezijai: „iš teisybės tai šitoj užeigoj aš visada prieinu prie išvados, kad gyvenimo esmė - savęs išsiklausinėjimas apie mirtį, ką aš darysiu, kai išmuš mano valanda, tikrai ateis mirtis, ne, tai netgi ne savęs klausinėjimas, tai pasikalbėjimas begalybės ir amžinybės požiūriu, kad jau mirties supratimo ieškojimu prasideda mąstymas grožyje ir apie grožį, nes mėgavimasis savo kelio beprasmiškumu, kelio, kuris vis tiek baigiasi priešlaikiniu išėjimu, tas savo pražūties pamėgimas ir išgyvenimas pripildo žmogų sielvarto, taigi grožio.“ Reklama šiandien mums bruka gyvenimą, kuris yra tobulas iki šleikštulio, kuriame nėra mirties, kuriame klesti jaunystė, sveikata, malonumas ir nėra liūdesio. Beveik kaip saulėtoje Sovietų Sąjungoje.
       O visokioms pabaigoms visada tinka sentencijos ir šiaip taiklūs posakiai, kurį mes renkamės šįkart iš Donaldo K.: „Nepralaiminti pralaimėjimo metafizika.“
       Belieka prisipažinti, kad pirmas Bruno K. poezijos pavartymas jokio kenksmingo poveikio neturėjo, todėl įsidrąsinęs čiupau plikomis rankomis, maniau, tai gyvatė plastmasiniais dantimis ir limonadu vietoj nuodų, o Bruno K. – mitas. Ir nuodai ėmė veikti. Ir štai rezultatai. Nors šiaip suprantu, kad naiviai paranojiškas skirstymas į mes ir jie (Lietuvoje gal galima sakyti „gaveliškas“, žr. p. 86, 91 ar 158), švelniai tariant, yra nebrandus, imi ir patiki jais, Vilniaus pokerio pusbroliais.
       Arba imi nepastebėt tokių banalių metaforų, kaip antai krintančios žvaigždės pro langą (p. 117), nederančios Brunui K., nei apskritai poezijai, nes apie tai jau tiek prirašyta, kad vieną kartą iš tikrųjų ims ir įkris tau, poete, pro langą, o tada jau nei lango, nei tavęs, anei mūsų, ir Žemė ištrūkus iš savo orbitos nešis mus į pragarus atgailauti už šitą piktžodžiavimą bei blogas metaforas.
       Esu užnuodytas! (žr. Hamletą).

       Rimantas Kmita

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt