Gintautas Dainys
„NETURIU KĄ PASAKYT, TAI IR NESAKYSIU“

<<<      laiškas 9     >>>

9.
...Ja poterial sviaz s mirom, katorava net... Žinau, gi, kad gražias teorijas galima pritaikyt ne tik patarinėjant kitiem, bet ir sau. Reikia tik nepamiršt stebuklingų apeigų prieš miegą, atsikėlus, prieš valgį, parduotuvėj prie kasos, saulei leidžiantis ir dar kartais. Visi nesusipratimai nuo neteisingų norų bei melagingų parodymų... Ir kas mane sugundė ieškoti nematomo. Jei nesimato – vadinas, ir nėr. Tai ko gi ieškau? Bet va prisimenu vaikystę, kai rasdavau grybų eidamas vis ratu. Kartą net „auginau“ pusdienį, bet vakare nuroviau, – pabijojau, kad ryte kaimynas nepaimtų. Gal tai ir paveikė mano tolimesnę raidą? Kad tave paikelis, kaip visko reikia saugotis... Ypač savų minčių. Rekėtų įsigyt dozimetrą tam reikalui – arbata jau nebepadeda... Man sumokėjo, kad neičiau per dykumą... Paėmiau... nerimas nesumažėjo. Kažkur pamečiau lengvų minčių paketėlį – liko sunkioji artilerija. Nešaudysiu, nes jau nuo armijos alikų nemėgstu to. Bet kurgi dėt tą amuniciją, kad kitiems nepakenktų? Gal atiduot vienuoliams kaip atsivertimo įrodymą? Gal bažnyčiai, kad išdalintų kartu su pirmąja komunija? Žiūrėjau veidrodin – iš akių matyt – seniai nevalytos kepenys ir kiti organai... Я потерял связь с миром, которого нет... Ačiū už atvirlaiškius.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt