Gintautas Dainys
„NETURIU KĄ PASAKYT, TAI IR NESAKYSIU“

<<<      laiškas 10     >>>

10.
... šitas raikalas mana uošve kiemi atsirada draugą iniciatyvu. Aš tik ledų tūsiau (apie vieną toną) ir šlavinėjau, kai gerb. skulptorius pjūklų birbiną. Uošvene da valgyt dave. Abiem. Ir lietus lyja, ir vaikai laipiaja – stovi, va jau tuoj mėnuo...
Kitås mintys:
Apstoja mani nemiga, brol. Regis, nervai ir šlapimą pūslą gerai laiką, ale nakty miegu – nakty ne. Ir teip untra nedėlia. Gal darbą terapijas trūksta? A gal brendimą laikotarpis? Žmanėtis (ait un žmones) vis labiau nebesnori. Kaip saka Juozas E. – kai savam žmogui nebeturi ką pasakyt, aini un svetimų ir kalbi visokius niekus, kų savam sarmata būt sakyt. Ale ir namie nei čvieką inkalt, nei pečiaus išgriaut runka nekyla. Taks va mana žeminis (žiema, taks žodis) gyvenimas.
Gerb. Dainys

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt