Meno frontas 2002
Maskoliškės IX.18-29

***
Sigis pasakė: "Nupirkit man dažų, juodų juodų". Nuėjau į parduotuvę, na tą, kurioj visokius reikmenis dailininkams pardavinėja, ir sakau: "Duokit man dažų, juodų juodų, prašom". O pardavėjai manęs ir klausia: "O kokių jums reikia? Ar gilių, už 18 Lt, bet mažai, ar seklių, už 25 Lt, bet daug, triskart daugiau!" Susimąsčiau. Svarsčiau, galvojau, mintijau. Galop nusprendžiau, kad tie, kur 18 Lt, žinoma, krūti, bet gali neužtekti. Tikriausiai neužteks. Todėl nupirkau tų, kur daugiau.

Atvažiavo Sigis ir nieko nelaukęs ėmė tapyti juodai juodai ir dar truputį kitom spalvom. Va. Kol pavargo. O pailsėjęs pjaustė stiklus. Pripjaustė daug portretų, natiurmortų, peizažų. O po to nutapė kvietką geltonam fone.

***
Atvarė Lukašenka. Apžiūrėjo darbus. Įvertino palankiai. Pažaidė futbolą.

Ir vaikštinėja sau lyg niekur nieko. Žiūrėjau žiūrėjau į jį ir pagalvojau: reikia pasisveikinti.

Ir pasisveikinau. Va.

***
Algis M. atvarė su visa svita. Svita kostiumuota, telefonizuota, vis naršo, minų ieško, ginklus čiupinėja, viską užsirašo ir velniai žino kur skambina. Žodžiu, ramybės nėr. Susikaupt neįmanu. Dirbti neišeina. Algis M. jau ir degtinėlės butelį bekemšąs, užkandą iš pintinės bekraunąs. Susižvalgėm, pasitarėm ir sakom Algiui M.: na, pats, matom, degtinės turi, gali pasilikti, o svita tegu nešdinasi - ramybės visai nėr, susikaupti neįmanu. Svita išsinešdino, mostelėjom degtinėlės, o Algis M. nusprendė pasakyti tostą.

Čia jį Dainius ir nutapė. Visą tokį dėvėtą. Va.

***
Ramzis ilgai galvojo. Cimpinėjo iš kampo į kampą, rankom už nugaros, visai kaip Leninas. Galvojo. Pagaliais švaistėsi. Galvojo.

Ir galop pasiryžo: reikia. Žūtbūt reikia nukariauti pasaulį. Ir būtinai visą. Kad mažai nepasirodytų. Ir taip įkrėsti visiems p... velnių, kad daugiau neprašytų. Niekada niekada. 
Ramzis jau buvo bebaigiąs nukariauti visą pasaulį, kai pamatė Gotą. Ir suprato: reikia sprukti. Ir paspruko.

***
Tomas buvo pats ryžtingiausias. Jis ryžtingai žaidė futbolą, ryžtingai kalė įvarčius, dar ryžtingiau laikė vartus, nemaž ryžtingai dresavo Gotą ir suvis ryžtingiausiai tapė bei pertapinėjo savo paveikslus.

Jis buvo toks ryžtingas, kad nepabūgo net Dainiaus moterų. Taip jam ir reikia!

***
Pagaliau ir mudu su Dainium atkakome prie fronto linijos. Pasikalbėjom, susidaužėm, pašaudėm, kai ką net susprogdinom. Ir nuėjom miegoti.

Rytą apžiūrėjęs mūšio lauką, įbrindau Širvinton, bet nesikrikštijau.
Grįžęs ant kranto, suskatau skobti medį.

Skobiau, kol pažaliavau. Pažaliavau ir sulapojau. Betgi lapai nukrito. Juk ruduo.

Troba, stebėjusi šį liūdną procesą, atsidėjo chemijos studijoms ir net nepastebėjo, kaip baigėsi karas ir frontininkai išsiskirstė.

Benas

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt