|
<< Atgal
VYTAUTAS STULPINAS
Į statų krantą
Norit tikėkit, norit ne, bet niekada
nemaniau, kad kada nors rašysiu Metams. Beje, gruodžio mėnesį, fiziškai patį
nepalankiausią mano natūrai. Ir ieškosiu tarp rankraščių eilėraščio, kuris tarsi
niekur nebūtų pritikęs, nebūtų buvęs niekam praimtas, nebent šiaip
pašmaikštauti.
Nejauku paliko, koks rambus ir nuošalus esu
gruodžio pradžioje, koks nepaslankus nei aiškaus mėnulio, nei gruodas spengia
ausyse, tik tolimas garsas horizonte kartais išlinksta. Baigiasi viena spiralės vija,
tuoj prasidės kita, dar vieneri metai apsivys Gedimino stulpus, dzindros, anot poeto
alchemiko Antano Kalanavičiaus, lekia. Tik spėk jas gaudyti žvilgsniu, pojūčiais ar
virtualiai.
Praėjusią savaitę visur telkšojo šlapias
sniegas, kurio tokio žvarbiai tvinksinčio Žemaičiuose buvo per daug. Seniai
nemačiau taip geliančio sniego, tokio keisto šiauriško dangaus su pavieniais
praskrendančiais paukščiais.
Sulaukiau savaitgalio, trupinį ramesnės
šeštadienio šviesos, susiradau raudonmedžiu padengtą lentikę, ant kurios, pakritęs
lovoje, retkarčiais marginu bejėgį popierių rašymo užduotis jau buvo įkibusi,
vis dėlto teks sukrusti, pasižvalgyti savyje ir aplinkui. Tik kaip bus bene kas
vakarą užpultas šviežiausių naujienų nejučia pamanai, jog šių laikų
pasaulis ir žmonių santykiai neretai tokie ambivalentiški, rodos, niekam nebereiktų
nei Ruro baseine, nei kur nors kitur statyti aukštų krosnių, sudėtingų konverterių,
o juodąjį kietmetalį galėtume lydyti tiesiogiai pasitelkę tuos santykius kaip
žaizdrą iki pat ląstelės lygio. Bet vėl įkyriai pakartosiu kada, kada buvo
kitaip per visus tuos nenumaldomus amžius, per visas tas pagaires? Nelygu, kaip
pažiūrėsi į visuotinę istoriją: jei iš šono - viena kita properša lyg ir
ramėlesnė, reliatyvu, bet šviesu, vieną kitą harmonijos dibstelę surasi, o jei
išilgai regis, jokios prošvaistės, viską užgožęs kūnas ir kraujas, liūdesys
ir gaisrynai. Bet žmogus, kaip žinoma, išgyvena, prisigalvoja neįmanomų dalykų,
įmantriausių formų ir turinio, nes turi nežabotą vaizduotę, kurios pakylėtas lekia
ten, kur jam gerai. Žodžiu, žvelgia iš šono.
Gana breigeliškai nusiteikusio popieriaus margintojo
akyse šmėsteli senieji Tausalo žvejai: vasaros vakarais visada viena tiesia eile jų
valtys parplaukdavo namo, į statų krantą. Paauglystės laikais, beveik prieš
pusšimtį metų
Dabar jie taip pat plaukia, plaukia toliau atminties tylumoje,
tolimų asociacijų žaisme. Ir aš negaliu be jų jie įšoka į eilėraščius,
šmėsčioja akyse kaip ir šį sykį: nugaros atsuktos prieš vėją, ilgos meškerės
išlinkusios, siekia vandenį, drobinės terbelės bemaž pilnos sulysusių karšių
ir raudžių. Ir įdomiausia, kad ant kranto, namų kasdienybėje jie būdavo nemenkai
pašėlę, o ką tik grįžę iš žvejybos santūrūs, nešnekūs, įsimąstę, labai
savotiški, lyg prisilietę prie didžiųjų paslapčių, prie gilumos. Kas dabartės
apsakytų jų mintis, pasvarstymus, sielų vargus, gyvenimo būdą? Beletristas? Poetas?
Ar išvis tai įmanoma? Vargu. Rašytojas dažniausiai byloja apie save, savo
pasaulėžvalgos meistarnę, ieško sau romių vietovių, olų, kur galėtų
pasijusti saugus ir mažiau pažeidžiamas. Nors rašo apie dideliausią neramybę.
Tikriausiai narsus pirmeivis Sigmundas Freudas įtikino, kad į eg-zistencinius
iššūkius žmogui tenka atsakyti ne kur kitur, o gelmėse kūno ir proto.
Tie žvejai, apie kuriuos prabilau panūdęs šį tą
papasakoti, buvo įpratę gyventi prie minimumo, tinklų neturėjo, nebuvo
grobuonys, plėšrūnai, galą su galu šiaip taip sudurdavo, bet į paradoksalias
situacijas irgi patekdavo, nes sielvartus, neviltį malšindavo savaip. Ne juokui, o
mąstydamas apie gyvenimo ribas, stalinės lempos šviesoje prisiminiau, atrodytų,
nekaltą nuotykį.
Kartą vienas iš tų senųjų žvejų (jo pavardė
Lisauskas) mane, vaikigalį, eidamas keliuku pro šalį, pakvietė žvejybon. Lekiu iš
kiemo abejodamas, bet noriai. Jis man - didelis autoritetas. Vos tik atsiduriame ežere,
nušvinta skaisčiai pasruvusi gaisuose saulė ir kaip nebūta lietingos dienos. Jis,
sunerimęs nuo tokio netikėtumo, klausia manęs, kodėl toji saulė blizgina ne iš
tos pusės? Kai pasakau, jog sumaišė vakarą su rytu, o žvejoti iškulniavom septintą
vakaro, jisai garsiai tarmiškai nusikeikia, kaltė, slypinti viduje, tiesiog
akivaizdžiai keliskart padidėja kor matyta, kor mona pruots, kor mona makaulė,
kliunkis eso, lakūdra, kloika, tėik nosilaktė, kad vakara nu ryta nebskėrtė, jau par
daug, jau
kuo nesake, būtumem neplaukė.
Būtume neplaukę, bet tąsyk išplaukėme (na ir
universali šių žodžių prasmė, nepaliekanti ramiai nuošalėje konkretaus žmogaus,
bendrijų, gildijų, savanorių ir ne tik jų korpusų, pavietų, sričių, galiausiai
valstybių, nieko). Jaunam myžjuokis, reginys, senam nebeslepiamas pasidygėjimas
savim, vienam smagu, kitam (šiuo atveju suvargusiam žvejui) nė kiek. Nagingas
buvo, alinamas krūtinės dygulių, guvus nepersenęs Tausalo meškerninkas, kuriam
kiekvienas išplaukimas į ežerą būdavo atgaiva, trumputėlis pabėgimas iš
įgrisusios, ne ypač širdingos tikrovės, kuri, anot jo, kažko urzgia nesavu
balsu. Jis puikiai žinojo, žmogui neduota suvokti begalybės, žmogaus protas per daug
ribotas, o Žemė tik kažkokia nežymi dalelė, filialas visoje erdvėje,
galaktikume, tik mažytis mikroelementas. Ir tai pasakydavo gerokai subtiliau nei
šių pamąstymų autorius, kitaip tariant, su smarvele.
Ak, buvimo ilgesy, skaudėjime ir beribe
Realybė urzgia visais pašaliais, vešlios
realijos viena už kitą iškalbingesnės, kone kiekvieno tyko ribinės situacijos. Viena
jų patykojo šių eilučių autorių, ir ne kur kitur, o tame pačiame iki sopulio
mielame Tausalo ežere, kurio vandenyje tą saulėtos rugpjūčio dienos rytą
neįtikėtinai tarp savęs sumišusios švytėjo geltona ir žalia spalvos. Bet tegu pirma
kalba eilėraštis Tyrlaukis:
Iš nelengvų motyvų
Renkuosi provinciją
Akimoju nykstančią keistą dieną.
Tyliai pasėdėkim dviese
Lengvame tyrlaukio dvelksme.
Vasarotojų saulė,
Apgaubusi mažą kaimelį,
Tiek dosni, tiek tuščia.
Vos nenuskendau šį rytą
Įsivėlęs brakonierių tinkle,
Kai plaukiau per ežerą
Į priešingą krantą.
Tu pasverk, lemtie,
Nerimą mano lyg drobę
Ant pavėsinės sijų. |
Šį eilėraštį parašiau praėjusių
metų rugpjūčio septintą dieną. Tik artimiausiems žmonėms papasakojau, kaip gimė
eilėraštis ir kad jo galėjo nebūti. Galėjo nebūti ir manęs.
Augęs netoli Tausalo ežero, tūkstančius kartų
jame maudęsis, dabar irgi kiekvieną vasarą praleidžiu netoli jo tėvų sodyboje
poilsiauju bei rašau. Taip buvo ir rugpjūčio septintosios rytą. Anksti atskubėjau
prie ežero. Kaip ir visuomet paplaukioti. Jau toli buvau nuo kranto man jokia
naujiena nuplaukti gal ir kilometrą. Staiga pajutau, kad rankos, o vėliau ir kojos
vandenyje įsipainiojo į tinklus. Nesunku įsivaizduoti, ką tai reiškia vidury
ežero...
Akimirksniu supratau, kad besiblaškydamas dar labiau
įsivelsiu į tinklus. Nepraradęs nuovokos, šiaip ne taip išsipainiojau iš vandenyje
tykojusių spąstų. Tik man vienam žinoma, kiek kainavo šis išsivadavimas. Kad dar
kartą nepatekčiau į žabangas, turėjau daryti didelį lankstą. Plaukdamas ant ežero
kranto mačiau kažkokius žmones.
Tą dieną sugrįžęs į namus ir parašiau
eilėraštį. Apie įvykį nedaug kam pasakojau. Ką gi, buvau pakliuvęs į legalių
brakonierių užmestus tinklus, kurie mirko labai paslaptingai, be jokių ženklų. O apie
Tausalo brakonierius sklinda negeri gandai. Dėl savo grobio jie viskam pasiryžę:
tinklus meta per visą gylį, kad jokia vargo žuvelė neprasmuktų.
Tikrai kažkas nutiko žmonėms.
Tik kada, kada buvo kitaip? Gal ką perdėjau? Tai
nedovanotina.
Mano akyse vis šmėsčioja senieji Tausalo žvejai:
vasaros vakarais, visada viena tiesia eile jie parplaukdavo namo, į statų krantą.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|