|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
AUŠRA MARTIŠIŪTĖ
Teatro kultūros atspindžiai
Dionizo Poškos veikloje
ir raštuose
Žemaičių kultūrinis pakilimas siejamas su
lietuvių kalbos, istorijos, poezijos puoselėtojais Dionizu Poška, Simonu Stanevičium,
Silvestru Valiūnu, prozininku ir pirmuoju lietuvių dramaturgu Aleksandru Fromu-Gužučiu
(18221900) ir kitais šviesuoliais. D. Poškos ir jo amžininkų žemaičių bajorų
kūriniai tiesioginio ryšio su teatru neturėjo. Literatūrinė kūryba draminę formą
įgijo tik jaunesnės kartos rašytojo, pirmojo lietuvių dramaturgo A. Fromo-Gužučio
kūriniuose. Tačiau Lietuvoje nuo antrosios XVIII a. pusės įvairiomis formomis
reiškėsi mokyklinio teatro įdiegta tradicija. Literatūriniai ir kultūriniai D.
Poškos interesai skleidėsi kaip reikšminga šios tradicijos tąsa, papildanti
Žemaitijoje šimtametę praeitį turinčią teatro kultūrą.
Žemaitijos šviesuolių kultūrinė savimonė
formavosi Kražių gimnazijoje, pratęsusioje garsiosios XVII a. pradžioje jėzuitų
įsteigtos Kražių kolegijos veiklą. Kražiai garsėjo mokykliniu
teatru, kuris netruko iškilti į pirmaujančius Lietuvos provincijoje1,
greta Vilniaus, Kauno, Pašiaušės, Žodiškio kolegijų teatrų. Mokyklinis teatras
įskiepijo teatro kultūros poreikį mokyklos auklėtiniams ir plačiajai publikai
(teatras jėzuitų mokymo sistemoje buvo privaloma disciplina). Nežinia, ar D.
Poškai teko vaidinti mokykliniuose vaidinimuose, 1773 m. švietimo reforma privalomą
teatro dėstymą panaikino. Nėra tiksliai nustatyta, kada jis pradėjo lankyti mokyklą,
nors manoma, kad apie 1773 m. Taigi jo mokymosi metu Kražių mokykla
keitė pobūdį, baigė vieną savo istorijos tarpsnį ir pradėjo kitą2.
Tačiau po švietimo reformos mokyklose liko dėstyti tie patys mokytojai, buvę jėzuitų
kolegijų profesoriai, rašę vaidinimams pjeses, režisavę. Kražių
kolegijoje ugdyta mokyklinio teatro tradicija galėjo būti D. Poškai ir netiesiogiai
pažįstama, jis turėjo raštingą, matyt, Kražiuose mokslo šaknų ir
jėzuitų disciplinos paragavusį tėvą3.
Palyginus Vilniaus ir Kražių kolegijas baigusių
auklėtinių kultūrinę veiklą, ryškėja esminiai skirtumai. Vilniškiai labiau
puoselėja teatro meną. Antrojoje XVIII a. pusėje jų pastangomis suklesti
didikų teatrai: Oginskių, Radvilų, Tyzenhauzų, Sapiegų ir kitų didikų dvaruose
įkuriamos teatro studijos, iš užsienio pakviesti pedagogai ruošė aktorius, patys
didikai vertė, kūrė dramos kūrinius, vaidino; įkuriamas pirmasis viešasis Vilniaus
miesto teatras (17851864). Pastaruosiuose teatruose vaidinta tik lenkų kalba, tačiau
daugelis kūrinių buvo sukurti lietuviškais motyvais. Tuo tarpu
žemaičiai siekė išplėtoti, iki savarankiškų lietuvių kultūros šakų
subrandinti mokykliniame teatre atsiradusias epizodines šios kultūros užuomazgas:
mokykliniame teatre suvaidinamos pirmosios dramos Lietuvos istorijos, mitologijos temomis4; spektaklių intarpuose (intermedijose) pirmą kartą iš
scenos pasigirsta lietuvių kalba, greta didikų ir mitologinių herojų pasirodo
lietuvių valstiečiai; lietuviai kuria draminius kūrinius mokykliniame teatre
dominavusia lotynų, o ne lenkų kalba5. Teatro tradicija
siejo D. Poškos laikų žmones su praeities istorija, liudijo kultūrinių tradicijų
įsišaknijimą dabartyje ir skatino lietuviškos kultūrinės veiklos aspiracijas. Teatro
kontekstas plačiau paaiškina daugelį kultūrinių ir kūrybinių D. Poškos ir kitų
Žemaitijos šviesuolių užmojų dėmesį lietuvių kalbai, Lietuvos istorijai,
mitologijai, lietuvių kalba kuriamai poezijai, dramaturgijai.
Mokyklinis teatras Žemaitijoje išlaikė gilias
tradicijas. Apie D. Poškos laikais vykusius vaidinimus liudija istorinės žinios. 1793
m. Kražių mokyklos pastato pirmajame aukšte buvo atnaujinta dialogų salė,
įrengta scena, pagalbinės patalpos aktoriams ir dekoracijoms. 1802
m. visiškai įrengtas teatras jau buvo pasirengęs priimti žiūrovus6.
Mokykliniame teatre populiarią proginių spektaklių tradiciją primena 1815 m. Telšiuose vykęs vaidinimas: laidojant Liudviką Gorskį,
Žemaičių kaštelioną, pulkininką ir Rietavo tijūną, po pamaldų ir iškilmingų
pietų buvo spektaklis naujai pastatytame teatre, kuriame mėgėjai vaidino tai progai
pritaikytą veikalą7. Žinoma, kad
pats D. Poška 1822 ir 1823 m. dalyvavo mokslo metų pabaigos iškilmėse Kražiuose ir
vieną kartą padovanojo mokyklai seną Vergilijaus kūrybos leidinį, kitą XV a.
išėjusią lotynišką visuotinę istoriją ir kokoso riešutą8.
Mokyklinio teatro vaidinimai Jėzuitų kolegijose buvo būtinas mokslo metų pabaigos
šventės akcentas. Tikėtina, kad Kražių gimnazija, tęsdama šią tradiciją, mokslo
metus baigdavo teatralizuota švente, kurios metu apdovanodavo geriausius moksleivius,
pagerbdavo svečius. Itin glaudūs D. Poškos ryšiai su Kražių
mokykla inspiravo ir paskutinę žemaičių mokyto ir garbingo vyro valią, jo
testamente nurodyta: Kražių gimnazinei mokyklai, kurioje pats pradžios mokslus
gavau, pagal atskirą ir pasirašytą rejestrą dovanoju ir visam laikui atiduodu
numizmatus, t. y. senovės pinigus ir medalius, taip pat dalį senoviškų ginklų,
kuriuos per visą savo gyvenimą kruopščiai surinkau9. D.
Poškos dovanota kolekcija, atrastos ir išsaugotos Lietuvos istorijos reliktai,
mokiniams turėjo daryti didžiulį įspūdį. Įdomu, kad Kražių
mokyklos auklėtinis A. Fromas-Gužutis istorinių dramų nuorodose smulkiai ir
kruopščiai aprašo herojų ginkluotę, kurią sudaro kalavijai, ragutinės, kilpinės su
vilyčiomis ir įdėtuvėmis, šarvai, šalmai, uždengtuvės ir kt. Nenuostabu, jog D.
Poška jautė pagarbą ir įsipareigojimą mokyklos istorijai, Kražių gimnazijos
mokytojų vardai paliko ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūroje10, čia buvo jaučiama šlovingos praeities aura, provincijos
kultūrą suartinusi su Vilniumi, Vakarų Europa, įdiegusi mokyklos auklėtiniams
pareigą tęsti senąsias Žemaitijos kultūros centro tradicijas, suteikusi drąsos
naujiems darbams įtvirtinant lietuvių kalbos, lietuvių kalba rašomos istorijos ir
literatūrinės kūrybos vertę.
Kultūrinės atminties motyvas, netiesiogiai susijęs
su teatro kultūra, D. Poškos lakoniškai įkomponuojamas į poetinį kūrinį Mano
darželis. Sukuriama prasminė paralelė tarp dviejų Lietuvos ąžuolų, siejanti
vaikystėje patirtą įspūdį ir senatvėje atkakliai puoselėjamą kultūrinį,
mokslinį, literatūrinį darbą. Rašytojo atmintyje iškyla
garsiausios Kražių mokyklos asmenybės Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ranka
įrėžtas užrašas ąžuolo kamiene: Sarbiejauskis ties Kražiais Medžiokalny rašė
/ Ant ąžuolo, bet dabar iškirto, ištašė11. Tai
svarbus prisiminimas autorius jaučia pareigą patikslinti, pagrįsti fakto
teisingumą ir rašytiniu šaltiniu, ir asmenine patirtimi. M. K. Sarbievijaus įrašas
Medžiokalnio ąžuole ne kūrybinė išmonė, o tikras faktas: Skaityk Geografiją
Žemaičių žemės; atrasi tą žinią teisingą, <...> pirm trisdešimts metų aš
patsai vaikštinėdamas ing mokslinyčią pas jėzavitus, dar mačiau ant ąžuolo
raštus, bet, mažu vaiku būdamas, neturėjau pažintės įsipildyti, kas tenai buvo
rašyta. Vėliau tyčiomis ieškojau to ąžuolo, bet jau pakirstą radau. Vaikystės
įspūdis, prie kurio specialiai sugrįžtama vėliau, liudija Kražių kultūrinės
mitologijos paveikumą, tikėtina, jog D. Poška galėjo žinoti, kad M. K.
Sarbievijus, visoje Europoje išgarsėjęs poetas, vadintas sarmatų Horacijumi,
eiles pradėjo kurti Kražių kolegijoje (16171619), kad 1626 m. parašė poetiką,
suteikusią Lietuvos kolegijų teatrams daug konkrečių praktinių patarimų, kaip scenos
reginį padaryti kuo įspūdingesnį (originaliausias dalykas yra šachmatiškai
subraižytos scenos grindys, padedančios kurti aktorių grupių kompozicijas, nuodugniai
aprašoma dekoracijų pakeitimo technika, apšvietimas, aparatūra įvairiems efektams
skraidymo mašinos, įrenginiai banguojančios jūros vaizdui sukurti, etc.). M. K.
Sarbievijaus poetika Lietuvos teatrui perdavė pačią naujausią Europos teatro kūrėjų
patirtį, žymėjo mokyklinio teatro kultūros brandą ir jo augimo perspektyvas.
Tačiau D. Poška savo tekste implikuoja mintį apie
nesaugomos kultūros nykimą, po daugelio metų sugrįžus, Medžiokalnio kalne
ąžuolo jau nebebuvo, užmarštin nugrimzdo M. K. Sarbievijaus tekstas, kaip ir Vyšnių
kalne stovėjusio Baublio gyvybė, per beprotį pusgalvių jau anas pražuvo.
Optimizmo teikia rašto, kultūros išsaugojimo motyvas, susiejantis praeitį ir dabartį,
jungiantis kūrybos tęstinumą. Kadaise M. K. Sarbievijus rašė ant ąžuolo, kaip dabar
D. Poška, ištrūkęs iš buities rūpesčių, skuba pas savąjį ąžuolą, mąsto ir
rašo sėdėdamas Baublyje: Vienok laikas pas mane niekad neprapuola, / Jei neturiu ką
dirbti, einu pas ąžuolą, / Kurs yr mano daržely užūksmy viensodis / Visuose
Žemaičiuose toks nepasirodys. Nukirtus Kražių Medžiokalnio ąžuolą, kultūros
centras simboliškai perkeliamas į D. Poškos darželį, kur stovi išsaugotas
tūkstančio metų senumo Baublys, pargabentas nuo Vyšnių kalno.
D. Poškos dėmesys Lietuvos praeičiai (istoriniai
ir archeologiniai tyrinėjimai), siekis pažinti ją konkrečiai ir objektyviai, iš
esmės skirti būsimai Lietuvos istorijai rašyti. Labai svarbus šio rašytojo siekis,
kad Lietuvos istorija pasiektų kuo platesnį adresatą paprastą žmogų, mokinį,
kad būtų pateikta kuo meniškesne (dainos) forma. D. Poška suvokė, kad paprastiems
žmonėms suprantamas ir patrauklus kūrinys gali atsirasti tik nudirbus kalbos norminimo
darbus, ir, pats rašydamas žodyną, stengėsi paspartinti istorijos kelią pas žmones.
Kaimiečio artojo mąstymų pabaigoje tikimasi, kad Lietuvos istorija bus ne tik
parašyta, bet ir sueiliuota: O kai turėsime tikslų žodyną ir lietuvių kalbos
gramatiką, taip pat savo istoriją, universiteto literatų išleistą, tada gal atsiras
koks žemaitis ir lietuvis, kuris išdrįs žemaičių ir lietuvių kaimiečių reikalui
tą pačią mūsų istoriją eilėmis sudėti. Jos galės
<...> duoti naudos paprastų žmonių švietimui. <...> Gal kas nors
<...> parašys sutrumpintą tą pačią Lietuvos istoriją ta pačia kalba jaunimui
mokytis parapijinėse mokyklose12. D. Poškos
susirūpinimas Lietuvos istorijos pateikimu menine ir kuo platesnei visuomenei suprantama
forma labai primena mokyklinio teatro nuostatas, XVII a. pradėjus vaidinti dramas
Lietuvos istorijos tema. Tuo metu vaidinimai buvo vienintelis platesnius sluoksnius
pasiekęs Lietuvos istorijos šaltinis. Nors istorinės dramos buvo vaidinamos lotynų
kalba, tačiau reginio vaizdingumas tarsi paveikslas nemokantiems skaityti sutraukdavo
pačią įvairiausią publiką. D. Poškos istorijos populiarinimo idėja susilaukė
pasekėjų, kurių vienas ryškiausių A. Fromas-Gužutis, apie XIX a. vidurį
istoriją ir mitologiją pateikęs lietuvių kalba parašytose dramose. Jis susiejo
mokyklinės dramos tradiciją ir D. Poškos iškeltą istorijos populiarinimo idėją.
D. Poška, reflektuodamas savo laikų kultūrą ir
istoriją, reaguodamas į laiko aktualijas, kitoniškai sudėlioja (atstato?) kai kuriuos
reikšminius akcentus. Šiuo požiūriu įdomiausias yra Mužikas Žemaičių ir
Lietuvos (parašytas tarp 18151825), didžiausias ir idėjine bei literatūrine
verte svarbiausias D. Poškos poetinis kūrinys. Jis išsiskiria stilistiniu
negrynumu, sunkiai apibrėžiamas žanriniu požiūriu. Odiška yra teksto
pradžia keliolika pirmųjų eilučių, pakiliu kalbėjimu bei retorišku stiliumi
aukštinanti valstiečio darbo prasmę; vėliau pereinama į žemesnį toną bei
realistiškesnę ir net kiek sentimentaloką stilistiką, o dar toliau į odei
visiškai nebūdingą dialoginį kalbėjimą. V. Vanago manymu, tiksliausias Mužiko
žanrinis apibūdinimas poema. Taip teigti leidžia kūrinyje pavaizduoto pasaulio
epiškumas, išplėtotas draminis pasakojimas.
Žvelgiant į D. Poškos kūrinį teatro aspektu,
krenta į akis jo pasirinkta dialogo forma, sąmoningas literatūriniame prototipe buvusio
monologo pakeitimas dialogu (Mužiko poetinis prototipas XVIII a. pabaigoje
sukurtas nežinomo autoriaus kūrinys Lenkų valstietis (Chłop polski). D. Poška buvo ir vertėjas, ir sekėjas, ir originalus eiliuotojas,
skirtybės leidžia pripažinti [Poškos kūriniui] savarankiškumo statusą,
traktuoti jį kaip originalą13. Dialogas specifinė
mokyklinio teatro kūrinių žanrinė atmaina. Jai priklausė gana laisvi ir
neapibrėžtos formos tekstai, kur du ar daugiau asmenų kalbasi apie kokį nors
dalyką; tai pašnekesys be fabulos pastaroji sudaro komedijos arba tragedijos esmę
<...>. Nieko panašaus nereikalauja dialogas; tai lygus,
paprastas pokalbis rimta arba linksma tema14 (V. I.
Riazanovas). Mužikas atrodo susijęs su mokyklinio teatro tradicija ir jai būdingu
personažų pateikimu teatriniuose dialoguose būdavo vaizduojami išskirtiniai,
sureikšminti asmenys (dievai, valdovai, filosofai, alegorinės figūros) ir vyravo
herojaus pagerbimo, išaukštinimo nuostata. D. Poškos kūrinio pamatas mužiko
darbas, kuris lemia visuomenės, jos luomų ir pačios valstybės egzistavimą. Valstiečio darbo prasmės suvokimas ir iškėlimas D. Poškos
kūrinyje laikomi ryškiausiu fiziokratizmo15 idėjų atgarsiu
lietuvių literatūroje.
Kūrinyje pokalbis vyksta tarp mužiko ir bajoro,
kalbančio lietuvių kalba. Pagrindinio herojaus pasirinkimas daro įtaką dialogo stiliui
mužiko pasaulis žemiškas, daiktiškas, konkretus. Į dialogą įkomponuotas
siužetinis epizodas mužiko kelionė pas poną ir jos padariniai. Mužike
dominuojantį patetinį stilių pertraukia, kaip ir mokykliniame teatre buvo įprasta,
komiška intermedija. Farsinio komiškumo priemonėmis vaizduojami mužiko santykiai su
trimis epizodiniais dialogo veikėjais (ponu, urėdu, žydeliu). Pradėjusį skųstis
mužiką ponas aprėkia, ir šis dvilinkas išsprunka pro duris, bet čia susiduria su dar
žiauresniu urėdu:
Urėds lapt už pakaušio, nurovė kaltūną,
Kaip kokiam bernardinui padarė karūną,
O kai plaukų nebuvo, už ausies nutvėrė
Ir, ant žemės išvertęs, su lazda nupėrė.
Einu namon vos gyvas, nupeštas, nuplaktas
Ir su dideliu gumbu kruvinu ant kaktos. |
Smuklininkas žydelis ne nuramina, o dar
labiau gąsdina nukentėjusįjį, piešia jam tolesnių nelaimių vaizdą, už
pasiskundimą sunkia dalia jo laukia dar žiauresnės bausmės (Žydelis tar:
Girdėjau, jog ant to ne galas, / Jogei dabar bus rykštės ant tavo pakalos).
Mužikas išsigandęs ir nusižeminęs puola į kojas, prašo pagalbos. Epizodas pačio
mužiko įvertinamas iš dabarties perspektyvos, prasiveržia skaudi autoironija dėl
naivaus tikėjimo pono gerumu, dėl patikėjimo tariama pagalba ir už ją atiduoto
milžiniško atlygio: Tas už cukraus galvelę pirko atleidimą. / Taipo žydelis mano
sveikatą gelbėjo, / Bet iš klėties tą ėmė, ką tikt pats norėjo). Finale ironija dar labiau sustiprinama (V. Mykolaitis-Putinas16). Kaip netikėta ir efektinga inversija sukuriamas staigus
mužiko dialogo partnerio-bajoro pasikeitimas. Bajoras, pasakojęs apie sunkią
baudžiauninko buitį, žadinęs jam gailestį, sužinojęs apie žiaurų ir
negailestingą elgesį su juo, įgijęs baudžiauninko pasitikėjimą kaip
geradarys, finale pasielgia dar ciniškiau nei ankstesni mužiko skriaudėjai.
Bajoro geradarystė (o gal suvaidinta veidmainystė?) apsiriboja retorikos vingrybėmis ir
estetiniu pasimėgavimu, vaizdingai piešiant baudžiauninko didybę ir vargus. Kai
mužikas paprašo išguldyti jo vargus pas Aleksandrą, ar pas Konstantiną, / Ar
pas anų senotą, kad žmonių tėvai pamatytų valstiečio patiriamą
neteisybę, geradėjis atsisako. Pasak V. Vanago, valstietis
priverčia bajorą nusiimti kaukę, prisipažinti, kad pirmenybę šis atiduoda ne
teisybei ir žmoniškumui, o luominei naudai17.
Atsakiau: Neder pirštus tarp durų kaišioti <...>
Ar tai aš būdu taksų urvan lapių lįsiu? <...>
Ant kieno aš vežimo ir arklių važiuoju,
Pagal jo norą visad giesmelę dainuoju:
Kaipo dūdorius birbin, taip kazoką šoku,
Trumpai sakant, gudiškai rašyt nemoku;
O kada ir mokėčiau, tai to dirbt nenoriu,
Nes bajorui ant ponų pikts žodis nedoru.
Atstanke: teisiai kalbant, taip rašyt neliuosu.
Tegul gi Viešpats Dievas susimyl ant jūsų! |
D. Poška parašė Mužiką pakiliu,
retoriniu stiliumi, tarsi imituodamas ir prisimindamas mokykliniame teatre ugdytus
praktinius retorikos įgūdžius. Dialoge dažni klausimai,
retoriniai sušukimai daro veikėjų kalbą emocingą ir pakylėtą, primena ritmingą
emocijų ir gyvos šnekos pulsavimą, todėl gali sukurti tiek rašytinio kūrinio,
tiek sakomos ar gal net deklamuojamos kalbos įspūdį18.
Teatro menas atrodo buvęs artima D. Poškos
interesams kūrybos sritis. Daugelis paralelių bei sąsajų yra tik hipotetinės,
kultūrinis fonas dažnai veikia netiesiogiai per kolektyvinę mitologiją ar
įspūdingus pasakojimus. Iš dabarties perspektyvos žiūrint, D. Poškos veikla ir
raštai atrodo reikšmingi ne tiek patys savaime, o kaip stiprus intelektualinis impulsas,
išjudinęs svarbiausius lietuvių kultūros darbo barus, paveikęs Lietuvos istorijos,
kalbos, literatūros darbininkus. D. Poškos veikla įkūnija pastangas pažinti lietuvių
praeitį, suvokti tradiciją ir jos tęstinumo kryptį, sieti ją su pasaulio kultūra,
siekti, kad Lietuvos istorija, kalba, literatūra įgytų visavertį statusą tarp kitų
Europos tautų. Taip suvokiama kultūrinė misija tapo Lietuvos šviesuolių veiklos
dominante, palaikoma ir stiprinama didžiųjų istorijos autoritetų. Neatsitiktinai
Kražių mokyklos auklėtinis A. Fromas-Gužutis istorinėje dramoje Gedimino sapnas
laimingą Lietuvą įsivaizduoja tik atsidūrusią garbingoje vietoje tarp kitų
Europos tautų19. Ant Dionizo Poškos kapo obelisko
iškalta nežinomo autoriaus lietuviškai sueiliuota epitafija byloja Uždirbta
šlovė jo pasauly paliko. Praėjus 240 metų nuo rašytojo gimimo, šio žemaičio
mokyto ir garbingo vyro, bitelės Baublyje asmenybė ir kūryba liudija giliai
įsišaknijusios šlovės pastovumą.
1 Z a b o r
s k a i t ė V. Prie Lietuvos teatro ištakų. XVIXVIII a. mokyklinis
teatras. Vilnius: Mokslas, 1981. P. 22. (Atgal>>>)
2 V a n a g
a s V. Dionizas Poška. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos
institutas, 1994. P. 19. (Atgal>>>)
3 V a n a g
a s V. Ten pat. P. 18. (Atgal>>>)
4 D.
Poškos pažiūros į lietuvių mitologiją išdėstytos rašinyje Apie senovės
pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose mažai skiriasi
nuo lietuvių mitologijos traktavimo vienintelėje žinomoje mokyklinio teatro dramoje
apie Vaidevutį (Kovos kelias į aukščiausias garbės viršūnes), kurioje
pagonybė vaizduojama kaip herojinė idilė, lietuvių mitologijos vertė prilygsta
antikinei. Vaidevutis pasirodo tarp antikos oratorių, o jo apoteozėje dalyvauja
šokančios graikų nimfos. D. Poška siekia įrodyti, jog senovės lietuvių, kaip ir
kitų pagoniškų tautų, dievai yra panašūs į antikinius, analogiškos yra ir
pagoniškos religinės apeigos. Tokiu požiūriu į mitologiją D. Poška nedaug pranoko
amžininkų žinias. Išliekamąją vertę turi jo aprašyti tikėjimo papročiai ir
apeigos. (Atgal>>>)
5 Nuo XVII
a. mokykliniame teatre didžiausią reikšmę turėjo dramos istorinė tematika. Tuo metu
parašytus tekstus vaidinimams apie Lietuvos praeitį galima laikyti pirmaisiais
istorinės dramos bandymais. Giliausią senovę siekia drama apie Vaidevutį (Kovos
kelias į aukščiausias garbės viršūnes); istorinius laikus Valdovo
nelaiminga mirtis, arba Mindaugas, Lietuvos karalius (past. 1730). Dviejų dramų
pagrindinis personažas yra kunigaikštis Vytenis, dvi pjesės skirtos Algirdo laikams, po
vieną Kęstučiui, Skirgailai. Užgavėnių dramoje Šešėliuotas slėnis
pasitelkta Konrado Valenrodo istorija. Dvi dramos temiškai susijusios su Žalgirio
mūšiu: Vladislovas Jogaila, Lenkijos karalius, prie Žalgirio sumuša kryžiuočių
magistrą Ulrichą (1663) ir Skanėstai ant Lietuvos karžygio Aleksandro Vytauto
stalų (1717). Vytautas yra centrinis dramos Savimeilės kelias (1694)
personažas. Su antrąja XV a. puse susijusi drama apie šv. Kazimierą, suvaidinta
Miuncheno gimnazijos teatre, tai bene vienintelė lietuviškais motyvais žinoma
drama, pastatyta mokyklinėje scenoje užsienyje. (Atgal>>>)
6 Z a b o r
s k a i t ė V. Prie Lietuvos teatro ištakų... P. 169. (Atgal>>>)
7 B r e n s
z t e j n M. Teatr szkolny w Krożach na żmudzi. Wilno, 1925. S.
2526. (Atgal>>>)
8 V a n a g
a s V. Dionizas Poška. P. 42. (Atgal>>>)
9 V a n a g a s
V. Ten pat. P. 45. (Atgal>>>)
10 Kražių gimnazijai, kai
mokėsi D. Poška, vadovavo filosofas B. Dobševičius, čia yra dirbę pedagogas Ž.
Liauksminas, religinių raštų rengėjas J. Jaknavičius, daugelis pirmųjų, mokykliniam
teatrui rašiusių dramaturgų: D. Butvilas (16121682) kolegijos rektorius,
pedagogas, dramos Klaidų architektas (1670) autorius, G. Šimkevičius
(16441709), dramų Leontijus pragaro auka, Pergalingoji duona,
Scipijonas Afrikietis, dramos apie kunigaikštį Vytenį autorius, sukūręs
vaidinimų intarpus mišria lietuvių, baltarusių, lenkų kalba, poetas ir baroko teatro
žinovas M. K. Sarbievijus, 1626 m. parašęs poetiką, svarbią viso Europos barokinio
teatro scenos technikai pažinti. (Atgal>>>)
11 P o š k a
D. Raštai. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. (Atgal>>>)
12 P o š k a
D. Ten pat. P. 329. (Atgal>>>)
13 V a n a g a s
V. Dionizas Poška. P. 70. (Atgal>>>)
14 Z a b o r s k a i t ė
V. Prie Lietuvos teatro ištakų... P. 84. (Atgal>>>)
15 Fiziokratų politinės
ekonomikos teorija pabrėžė žemės ūkio ir valstiečių luomo reikšmę, ekonominį ir
moralinį jos prestižą. Fiziokratizmas Lietuvoje susilaukė pasekėjų, buvo dėstomas
Vilniaus universitete, darė įtaką visuomenės mąstymui. (Atgal>>>)
16 M y k o l a i t i s - P
u t i n a s V. Naujoji lietuvių literatūra. T. 1. Kaunas: VDU
Humanitarinių mokslų fakultetas, 1936. P. 19. (Atgal>>>)
17 V a n a g a s
V. Dionizas Poška. P. 77. (Atgal>>>)
18 V a n a g a s
V. Ten pat. P. 80. (Atgal>>>)
19 F r o m a s - G u ž u t
i s A. Baisioji gadynė. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros
leidykla, 1955. P. 29. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|