|
<< Atgal
G u n t i s B e r e l i s
(g. 1961) latvių rašytojas, literatūros mokslininkas, kritikas.
Vadovauja literatūrinio mėnraščio Karogs kritikos skyriui. Išleido apsakymų
rinkinį Mitomanija (1989), romaną Minotauro medžioklė (1999). Rinkinyje
Tyla ir žodis (1997) publikuotos esė ir apžvalgos apie poststruktūralizmo
teorines problemas ir postmodernizmo prozos praktiką, apie tuometinį latvių
literatūros procesą. Knygoje Latvių literatūros istorija (1999) surinktos esė
apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus. Paskutinis darbas Nevalgyk šio
obuolio. Tai yra meno kūrinys. Postmodernizmas ir latvių literatūra (2001).
GUNTIS BERELIS
Vadovas po raižytą vietovę
Iš latvių k. vertė LAURA LAURUŠAITĖ
Literatūroje nuolat egzistuoja tekstai, esantys
centre, ir tekstai, esantys periferijoje. Tačiau jei mėgintume literatūrą ir
apskritai kultūrą laikyti vietovės žemėlapiu, kuriame yra centras, periferija ir
visiškai tolimi paribiai, neabejotinai pasiektume kryžkelę, nes visada aktuali žiūros
taško problema: vienam vertintojui kažkuris taškas (rašytojas arba tekstas) atrodys
visiškai klasikinis centro pavyzdys, kitam besantis tiek toli periferijoje, jog nė
neverta jo minėti. Tačiau svarbesnė yra ne žiūros taško problema, su kuria
susiduriame bet kurios rūšies modelyje (prisiminkime W. Heisenbergo neapibrėžtumo
principą: eksperimento rezultatams daro įtaką paties eksperimentatoriaus buvimas
šis principas taikytinas ne vien tiksliesiems mokslams), o klausimas, kas iš tiesų yra
šie elementai, esantys kultūros centre arba periferijoje. Autoriai? Tikrai ne. Nuo
amžių pradžios periferijoje esantis marginalas gali sužibėti tekstu, kuris inspiruos
kartų kartas, ir tuojau žaibo greitumu įnerti atgal į savo kultūros alksnynus
(klasikinis pavyzdys A. Rimbaud), arba tiesiog paprasčiausiai pasimirti (dar
klasiškesnis pavyzdys Lautréamont'as). Arba rašytojas, dešimtmečiais diktavęs
literatūros magistralinį siužetą, gali parašyti, tarkim, memuarų knygą, apie
kurią, norėdami pateisinti jos periferinį egzistavimą, kritikai sakys, jog ji
pasižymi kultūrine istorine verte. Tekstai? Čia iškyla kiek kita problema: metų metus
periferijoje vegetuojantys ir net specialistams menkai pažįstami tekstai staiga
kažkokios mįslingos energijos genami lyg kulka įsminga į hierarchiškai modeliuotą
centrą ir vienu kirčiu suardo šią tariamai stabilią sistemą. Realiam modeliui
artimesnis požiūris, jog centre arba periferijoje yra ne autoriai ir jų tekstai, bet
rašymo principai, kuriais kiekvienas rašytojas naudojasi ir kuriems konkrečiu metu
priklauso kultūrą formuojanti arba kultūrą griaunanti galia.
Kad ir kaip paradoksaliai atrodytų, postmodernizmo
autorius vienija tai, kad niekas jų nevienija. Nors priklausantys vienai ir tai pačiai
paradigmai, jie siekia išsiskirti tiek iš buvusių paradigmų reprezentatyvių tekstų,
tiek tarpusavyje. Todėl aš noriu pasakyti, kad literatūroje nėra patvaraus centro.
Arba centras yra visur visiškai reali postmodernistinio tarpsnio situacija. Kiek
tekstas yra laisvas, tiek laisvas turi būti ir skaitytojas. Bet tai, žinoma, jau paties
skaitytojo problema.
Taigi norėjau pabrėžti, jog neegzistuoja joks
konstantinis literatūros žemėlapis. Centro ir periferijos santykiai yra
dinamiška sistema ji nepaliaujamai mainosi. Išdegusiuose literatūros durpynuose,
kad ir kokie ramūs jie atrodytų, nuolat bręsta permainos, o inspiruojantys impulsai
paprastai atklysta iš periferijos. Be to, dažniausiai labai sunku fiksuoti konkrečių
autorių vardus, kurie migruotų iš periferijos į centrą arba atvirkščiai. Galima
kalbėti tik apie procesus, paprastumo dėlei iliustracijomis pasirenkant konkrečius
autorius arba tekstus. Tačiau nuoseklumai ir dėsniai šiame modelyje gali būti regimi
kaip visiškai atsitiktiniai ir chaotiški reiškiniai.
Čia reikia pasvarstyti, kokia gi iš tiesų galėtų
būti teksto prasmė. Kodėl mes, tarkime, R. Blaumanį didžiai gerbiame ir karūnuojam
jį klasiku, nors kuo puikiausiai suvokiame, jog, tokiam blaumaniškai orientuotam tipui
pasirodžius mūsų laikais su Raudupietės ar Mirties šešėlyje šiek tiek
modernizuotu variantu, tikriausiai jis nebūtų priimtas už gryną pinigą. Klasikas yra
akmuo, ant kurio suklumpama. Literatūra vystosi palyginti tolygiai, bet tuomet pasirodo
šis asmuo, kuris vėliau bus garbingai tituluotas klasiku, ir literatūra suklumpa prieš
jį; kurį laiką centrinis literatūros vyksmas būna susijęs su šiuo rašytoju. Ir,
pabrėšime, ne tiek su jo asmenybe ar idėjomis, kurias jis deklaravo savo tekstuose,
kiek su jo manifestuotu rašymu. Šie rašymo principai gali daryti įtaką viso
šimtmečio mąstymo stiliui, o mąstymo stilius yra daug svarbesnis už pačias
mintis, kurios jau ištisus tūkstantmečius ne taip daug keitėsi.
Intelektualinė visata, neaprėpiama tekstų ir
autorių daugybė kritiko akimis negali būti aprėpta ir surūšiuota. Visos
klasifikacijos sistemos yra tik iliuzija, kurios pagrindas konkretaus kritiko
nežinojimas (jeigu jis būtų skaitęs daugiau, jo sukurtas modelis neabejotinai būtų
kitoks). Literatūrinis procesas tariamai lengvai pasiduoda modeliavimui, bet kiekvienas
modelis yra savaip nepilnas. Dar daugiau: šių modelių, sistemų ir koncepcijų kiekis
yra toks didelis, kad jie formuoja dar vieną, aukštesnio lygmens chaosą. Iš vienos
pusės literatūra reikalauja save aprašyti ir suklasifikuoti; iš kitos
literatūros neįmanoma surūšiuoti; visi klasifikacijos principai yra priešingi
literatūros prigimčiai. Procesai literatūroje yra neprognozuojami ir iracionalūs,
pradedant jau pačiu literatūros egzistavimo faktu. Literatūra paneigia visas logiškas
sistemas bei koncepcijas ir vystosi tik pagal sau vienai žinomus dėsnius.
Antrojoje XX a. pusėje susiklostė unikali
situacija: ribos peržengiamos nuolat ir vienu metu visomis įmanomomis kryptimis. Ta
proga pakito pati ribos sąvoka šiuo metu jau nebeįmanoma identifikuoti, kur
baigiasi tai, ką mes vadiname literatūra. Kultūra nėra daugiau ar mažiau homogeniška
teritorija, ryškiai atribota nuo nekultūros, bet daugybės mikroteritorijų
visuma. Nesama vieningo teiginio, kuris apibrėžtų, kas yra literatūra. Taip pat nesama
vieningo neiginio, kuris nusakytų, kas yra ne literatūra.
Kartais koks nors rašymo būdas apdovanojamas
literatūros apibrėžimu, kitąkart ne. Kitais žodžiais tariant, vienas ir tas pats
tekstas, jei jis dėl kokio paradoksalaus istorijos nuokrypio būtų parašytas įvairiais
laikotarpiais, vienąsyk priklausytų literatūrai, kitu atveju jau ne (sunku
įsivaizduoti, kur mūsų laikais dėtųsi Homeras su savo Iliada ir
Odisėja). Literatūra kaip tokia neegzistuoja; yra tik žaidimo taisyklės,
kurių visumą mes šiuo metu laikome literatūra, ir šios žaidimo taisyklės nuolat
kinta.
Literatūra tai nerašytas ir gana miglotas
susitarimas tarp autoriaus ir skaitytojo, tarp autoriaus ir kitų rašytojų, tarp
autorių ir kritikų, ir t. t., kokius rašymo principus konkrečiu metu laikyti
priklausančiais literatūrai. Šį susitarimą paprastai fiksuoja centre esantys rašymo
principai. Kaip tik šie rašymo principai yra tapę tokie savaime suprantami, kad
nebelaikomi dirbtinai sukurtais. Skaitant tipiškai centrinį tekstą kyla įspūdis, kad
literatūroje viskas kaip tikrovėje. O į periferiją nustumiami tie rašymo
principai, kurie šiandien atrodo galbūt pasenę, gal tokie košmariški ir beviltiški,
kad save gerbiančiam rašytojui visiškai nepriimtini. Tarp centro ir periferijos tiksli
riba neegzistuoja, tačiau įmanoma fiksuoti miglotą juostą, kuri abi teritorijas
skiria. Kalbant apie literatūrą, ši riba yra esminė: kur jos ieškoti ir kas tie
rašytojai, kurie visokiausiais apsukriais būdais mėgina ją peržengti, kad
kontrabandos keliu periferiniais rašymo principais infekuotų centrą. Kuo ilgiau centras
buvo stabilus ir todėl paseno, tuo lengviau jis infekuojamas. Klasikai tuo
metu, kai jie dar nelaikyti klasikais lengva širdimi žengia per visas ribas,
prijungdami prie literatūros naujas teritorijas. Tačiau galiausiai jie užtveria
kalėjimo grotas ne tik sau, bet ir visai literatūrai. Ir vėl reikia laukti
inspiruojančių impulsų, atklystančių iš periferijos, iš pasienio sričių.
Prasmę turi tik tie tekstai, kuriuose peržengiamos
ribos. Kurių fone nuolat jaučiamas klausimas, ar šis tekstas tikrai priklauso
literatūrai. Arba kas jis apskritai yra. Visa kita tik reprodukcijos (žinoma,
verta atminti, kad ir reprodukcijų gamyba priklauso menui; beje apie meną mes
dažniausiai sprendžiam ne pagal originalus, kurie tik retsykiais muziejuje probėgšmais
apžvelgiami, bet pagal reprodukcijas). Literatūra kaip milžiniška tekstų produkavimo
sistema gali gaminti lengvai ir maloniai arba sunkiai, bet nemažiau maloniai skaitomus
tekstus, tačiau iš principo jie beprasmiai, nes juose neperžengiamos ribos. Tekstai
nekuria prasmės (tai ypač būtina pačiai literatūrai), tekstai kuria daugiau ar
mažiau kokybišką lektūrą (tai, žinoma, labiausiai reikalinga skaitytojui).
Literatūroje jokie nauji atradimai nepadaromi. Ribų peržengimas kelionė į
literatūros periferiją, iš kurios koks nors rašymas išvedamas į centrą. Tada
paprastai mėgstama sakyti, kad pasirodė kažkas naujo.
Vienas pirmųjų klausimą, kur ieškoti literatūros
ribų, iškėlė Aivaras Ozolinis Dukte (1991), kuriame netiesiogiai įrodė, kad
nėra prasmės nieko sakyti, nes pasakyti ką nors prasmingo apskritai neįmanoma. Jeigu
literatūra būtų religija, tai Ozolinis taptų pranašu, kurį kartu su Duktu
tektų sudeginti ant laužo. Po Dukto Ozolinis yra išleidęs tik vieną apsakymą.
Tolesnis jo elgesys buvo pavydėtinai nuoseklus Ozolinis metė rašyti prozą ir
persikvalifikavo į politikos komentatorių asmenį, kuris rašo labai daug, bet taip
nieko ir nepasako.
XX a. su savo perprodukcija visose kultūros srityse
yra sukūręs ypatingą situaciją: greta pasaulio, kurį mes laikome realiu, egzistuoja
ir intelektualinė visata su sava kosmogonija, vertybėmis ir dėsniais. Literatūra šią
intelektualinę visatą suvokia kaip lygiavertę realiajai; abu pasauliai
išgalvotasis ir realus susilieja taip glaudžiai, kad sąvoka realus praranda
bet kokią prasmę ir, kalbant apie literatūrą, turėtų būti vartojama tik kabutėse.
Šiuo atveju simptomiškas reiškinys yra citavimas, kuris amžiaus pabaigoje tapo beveik
maniakišku nuokrypiu (būtent citatomanija net ne literatūroje, o architektūroje ir
mene įkvėpė pirmuosius postmodernizmo teoretikus). Citata naujame kontekste tampa
visai kitu tekstu, prarasdama kabutes, įgaudama naujas reikšmes ir inspiruodama naujas
asociacijų grandines. Metaliteratūriniai reiškiniai literatūroje nėra vien
postmodernizmo privilegija, jie egzistuoja jau tūkstantmečius. Citavimas, nesvarbu,
sąmoningas ar nesąmoningas, yra neišvengiamas. Tiesą sakant, beviltiška mėginti
iššifruoti bet kuriame prozos tekste esančių citatų raizginių raštą. Arba, kaip
išsireiškė aliuzijų ieškojimo meno didmeistris Karlas Proferis (Lolitos
rakto autorius), tai esą beveik tas pats, kaip mėginti ištiesinti DNR spiralę (t.
y. nei įmanoma, nei reikalinga). Griežtai tariant, originalus tekstas apskritai nėra
įmanomas. Tekstas reikalauja save tęsti. Jis niekada nesibaigia paskutiniu žodžiu. Tai
yra teksto būties skaitytojo sąmonėje pradžia. Net absoliučiai grafomaniškas tekstas
pasižymi šia ypatybe apie pačią prasčiausią knygą galima parašyti puikią
recenziją, tai, beje, ir daroma.
Italė Pia Pera Lolitos dienoraštyje (1995)
taip virtuoziškai apžaidė Nabokovo Lolitą (įvykiai tie patys, tik iš
Lolitos žiūros taško), kad Nabokovo sūnus neišlaikė tokio iššūkio ir padavė Pera
į teismą; procesas baigėsi abiejų šalių kompromisu juridiškai buvo įrodyta,
kad metaliteratūriniai reiškiniai negali būti plagiatas.
Tekstas priešinasi visų laikų literatų pastangoms
įrodyti, kad tik rašytojas yra ponas ir karalius savo karalystėje. Tekstas, deja,
mėgina įrodyti savo priklausomybę kitiems tekstams. Aš rašau apie tai, kaip aš
rašau ir tai, ką aš parašau, rašydamas apie tai, kaip aš rašau, yra tekstas, kurį
jūs dabar skaitote, maždaug tokie žodžiai galėtų apibūdinti charakteringą
XX a. prozos tendenciją. Tai literatūra apie literatūrą. Tekstai, fiksuojantys patys
savo tapsmą. Literatūra, reflektuojanti save. Literatūra, interpretuojanti save. Dievas
nėra vienas geriausių rašytojų, nes jo sukurti būties ornamentai nepasižymi ypatingu
originalumu. Todėl autorius siekia su juo konkuruoti kurti tekstus, kurių pradžioje
iš tiesų būtų žodis. Autorius kuria savo suverenų pasaulį. Paprastai šis kūrinys
netgi susijęs su regima ir apčiuopiama realybe, tačiau egzistuoja dėsniai, galiojantys
tik šio konkretaus autoriaus inspiruotame pasaulyje. Norėdamas pabrėžti šio pasaulio
nepriklausomybę, autorius jame atgaivina mistifikuotą rašytoją.
Rašytojo būtis tai nuolatinis balansavimas ant
tikrovės ir kalbos briaunos. Rašytojas kūrybos proceso metu visiškai nesusiduria su
realybe. Iš tikrųjų jis dirba su visai kita medžiaga savo atmintimi. Vaizduodamas
materialius dalykus, rašytojas vaizduoja pačią nematerialiausią substanciją savo
atmintį. Aprašydamas realiai įsivaizduojamus įvykius, jis iš tiesų aprašo
abejotinus savo prisiminimus apie juos. Rašytojas fiksuoja pėdas, kurias atmintyje
palieka laikas. O žmogaus sąmonėje realus faktas ir literatūrinis tekstas yra
lygiaverčiai.
Galiu įsivaizduoti tik vieną situaciją, kurioje
literatūra iš tiesų tėra literatūra be jokių antrinių funkcijų. Pavyzdžiui,
skaitytojas kalėjimo kameroje (arba vienuolyno celėje, arba negyvenamoje saloje; Gundega
Repšė Charizmoje visus kūrėjus išsiuntė į tolimą salą, pasiūlydama jiems
tariamai idealią situaciją kūrybai, deja, šedevrų kūrimo procesas visiškai
nenusisekė: neabejoju, kad lygiai taip pat niūriai negyvenamose salose klotųsi ir
skaitytojams) akis į akį su knyga, nuo kurios nuplėšti viršeliai ir titulinis
puslapis, ir todėl skaitytojai net nenujaučia, nei kada ir kur tekstas parašytas, nei
kas yra jo autorius. Bet kuri išankstinė informacija apie tekstą kliudo ji
nukreipia skaitytojo suvokimą tam tikra vaga, o žinantys jau ne tik skaitys
tekstą, bet ir bandys įskaityti, tarkim, knygos atsiradimo epochos apibrėžimus arba
autoriaus biografijos faktus, t. y. literatūrą naudos kaip informacijos šaltinį. Jei
skaitytojas norės, jis pats prigalvos teksto antrinių funkcijų pavyzdžiui,
panaudos jį kaip terapinę priemonę sielai valyti arba kaip tualetinį popierių kūnui
valyti, bet jis bus laisvas nuo tų antrinių funkcijų, kurias tekstui primeta
valstybinės, komercinės ir kultūrinės struktūros. Žinoma, tokia situacija nereali,
todėl tenka susitaikyti su tuo, kad literatūra nėra tik literatūra.
Frazės lygmuo literatūrinių vertybių
hierarchijoje užima gerokai žemesnę poziciją nei siužeto lygmuo. Siužetas yra
pagrindas, metafora yra nėriniai. Nėrinių skylės iš viso ignoruojamos, nors be jų
nėriniai jau nebe nėriniai. Tokį požiūrį inspiruoja dar tradicinės metaforos
definicijos, kurios visos turi galvoje vieną ir tą patį. Metafora yra pasakymas,
pavartotas perkeltine reikšme. Taigi yra pagrindinė reikšmė ir
perkeltinė, kuri tik pakeičia pagrindinę, todėl pagrindinė
vertinama labiau nei perkeltinė. Tačiau tai prieštarauja kalbos prigimčiai ir
kūrybos procesui, kuriame viena sąvoka negali būti mechaniškai pakeista kita.
Pasitelkus žodžius galima patikslinti kokį nors ankstesnį pasakymą (panašiai kaip
nuolat tikslinami įstatymų straipsniai ir paragrafai, niekad absoliutaus preciziškumo
taip ir nepasiekiant visada lieka darbo milžiniškai juristų armijai, kuri
užsidirba duoną, naudodamasi kalbos metaforine prigimtimi). Neįmanoma vadinti
daiktų tikraisiais vardais, nes kiekvienas pasakymas, ar jis būtų paprastas
vientisinis sakinys, ar tik vienintelis žodis, jau yra metafora, kurią galima suvokti
nesuskaičiuojama daugybe skirtingų variantų. Sakyk, ką nori, niekada nepasakysi to,
ką norėjai pasakyti, o jei netikėtu būdu tai ir pavyks, kiti tave vis vien neteisingai
supras. Šiuo atveju šamanizmo (ir kitų vadinamųjų primityvių kultūrų) lingvistai
buvo teisūs: tikrieji daiktų vardai paslėpti po septyniais raktais taip
rūpestingai, kad niekas prie jų neprasibraus. Todėl savaime suprantama atrodo senoji
utopija: kas sužinos tikruosius daiktų vardus, įgis galią šiems daiktams, bus
pasaulio valdytojas ir kūrėjas. Tikriausiai visa literatūros istorija tai žmonijos
beviltiškas ir bejėgis metaforizavimas, bandant rasti tikruosius daiktų vardus, norint
valdyti daiktus. Rašytojas yra tas pats šamanas, tik vietoje tamburino jis tarškina
rašomąja mašinėle ar kompiuteriu.
Žodis nėra literatūros atomas. Galima rikiuoti
žodžius be galo, iš to literatūros tekstas neišeis formuosis amorfiška žodžių
masė. Todėl pradinis literatūros elementas yra metafora. Literatūra atsirado
mitogenezės laikotarpiu, kai žmogus pasaulį pradėjo suvokti metaforomis. Suprantama,
mes negalim nieko žinoti apie realų metaforos kilmės procesą, tačiau aišku, kad
primityvių tautų kalba visai nėra primityvi tai metaforų sistema, kurios
struktūra ne paprastesnė už mūsų kalbą. Per tūkstančius metų kalba nėra tiek
daug pakitusi. Kalba kuria metaforas; kalba gyvuoja, vinguriuodama metaforų labirintais.
Savo ruožtu metaforos įkrauna kalbą ją formuojančius žodžius prisotina naujų
jėgų.
Metaforų injekcija turi dar vieną aspektą.
Literatūrą nuo pradžių pradžios valdo diachronijos diktatas. Raidė seka raidę,
žodis seka žodį, sakinys seka sakinį, skyrius skyrių; knygos bibliotekoje
surikiuotos abėcėlės tvarka; tekste įvykiai seka vienas kitą ir logiškai vienas iš
kito išplaukia; o jei taip nėra tada ateina kritikas, trenkia kumščiu į stalą ir
šaukia, kad autoriui trūksta sveiko proto. Šautuvas, kabantis ant sienos, terorizuoja
literatūrą: jei kartą pasirodė šis banalus šautuvas, jis privalo iššauti, antraip
teksto pasaulyje jis bus betikslis, nereikalingas ir nelogiškas.
Tačiau mąstymas nėra chronologinis procesai,
vykstantys pasąmonėje, net ir labai norint nesuveriami ant siūlo; linijinis minčių
eigos išdėstymas yra tik modelis, beje, gerokai neišsamus. Taip pat ir visi pasaulio
įvykiai nėra linijiniai vieną akimirką atsitinka daugybė įvykių, ir norint šį
vienalaikiškumą aprašyti, bejėgiai tampa visi gudragalviški pasakojimo būdai. Nei
vidinis, nei realusis kosmosas nėra linijinis. Latvių prozoje jau nuo pat jos pradžios
chronologijos diktatas jaučiamas ypač ryškiai. Prozos išsilaisvinimas iš socrealizmo
gniaužtų šeštojo dešimtmečio antroje pusėje prasidėjo būtent mėginimais
apmulkinti chronologiją. Romaną, šį tekstinį gigantą, paversti nykstamai mažu
taškeliu, adatos smaigaliu. Tai buvo didelio masto eksperimentai. Dabartinė
metaforizacija visiškai dėsningai kyla iš šio proceso: pokyčiai nemažiau svarbūs ir
atomo lygmenyje.
Rodos, tai buvo Swedenborgas, kuris kartą
susimąstė: kiek angelų gali sutilpti ant adatos smaigalio? Pats klausimas ir lauktas
atsakymas be galo daug neabejotinai reiškia angelų bekūniškumą ir
dangiškumą, tačiau šįsyk tarkim, kad adatos smaigalys tai žodis, tiksliau,
kasdieninės vartosenos žodis politiko kalboje, laikraščio skiltyje, įstatymų
tekstuose ir t. t. Žodis kaip strėlė, nukreipta į vienintelį dalyką, sąvoką ar
problemą. Mes norėtume priversti žodį prisiimti adatos smaigalio arba strėlės
funkcijas, tačiau kalba priešinasi ji ant adatos smaigalio linkusi sutalpinti be
galo daug reikšmių. Absoliučiai vienareikšmių žodžių apskritai nėra net jei
vienintelis žodis būtų užrašytas ant balto lapo, esančio visiškai tamsioje
patalpoje, tokia situacija jau savaime būtų gana įspūdinga metafora, nekalbant apie
tai, kad savus prasmės niuansus suteikia žodžio sąlytis su popieriumi tiesiog čia ir
dabar, išdėstymas ant lapo, ar žodis parašytas ranka, ar atspausdintas tipografiškai,
kokiu šriftu ir t. t. Jei jau prabilom apie metaforas, tai tos daugiasluoksnės prasmės,
sutalpintos ant metaforos smaigalio, kartais iš tiesų primena angelus. Angelų telkinius
įmanoma kurti plačia amplitude: pradedant nuo kasdieninių vaizdinių, per emociškai
ekspresyvias metaforas iki metafizinių konstrukcijų. Tik reikia pasisaugoti, kad kai
kurių angelai netyčia neprispaustų prie dangaus kaip paprasčiausios dekoracijos.
Taigi metafora nėra puošmena. Gali skambėti
paradoksaliai, bet šios prašmatnios metaforų konstrukcijos ir sankaupos egzistuoja tam,
kad įgalintų adekvačiai išreikšti mintį, tiksliau, eilinį kartą sukurti iliuziją,
kad tai pavyko. Ne pasakyti jau žinomą mintį kitaip, bet priartėti prie tos mįslingos
ir jokiu būdu ne linijinės raizgalynės, kuri nepaliaujamai kirba sąmonėje. Prie
miglotos nuojautos, ką reiktų pasakyti arba ką iš viso verta sakyti. Mintimi mes
paprastai laikome sakinį, tačiau jis seka jau po minties. O metafora pretenduoja atkurti
sąmonės raibuliavimą, sukurti nesugaunamumo ir neapčiuopiamumo vaizdinį. Taip pat
kaip ir mintis, metafora nėra linijinė; angelai ant adatos smaigalio nestovi kaip
šventiškai sustingę paminklai jie nepaliaujamai zuja šen ten.
Be abejo, skaitytojas turi teisę klausti, kam viso
to reikia. Kam gi prozininkai taip primygtinai stengiasi adatų smaigalius paversti
angelų telkiniais? Juk literatūros smagurių, besižavinčių barokinėmis metaforų
girliandomis arba stebinčių kurios nors metaforos tapsmą viename sakinyje, yra be galo
mažai, bet kokiu atveju ne daugiau nei tokių, kurie pajėgia valandų valandas vėpsoti
į skruzdžių knibždėjimą skruzdėlyne. Skaitytojų kiekis neįrodo nei teksto
kokybės, nei jo galios kultūroje, tačiau tokie klausimai turi pagrindo, ypač dėl to,
kad karnavalinė realybė kartais pamėkliškai, kartais keistai, o kartais juokingai
pasiūlo tokią aibę literatūrinės žaliavos, kokia vargu ar kada buvo prognozuota.
Dialoge su savimi Kas yra literatūra? 1997 m.
aš esu rašęs: Mes nežinome, kodėl egzistuoja literatūra jos egzistencija
neturi nei loginio pamato, nei pateisinimo. Literatūra buvo palyginta su akmeniu
pakelėje: taip kaip apie akmenį, taip ir apie literatūrą mes negalim pasakyti, kodėl
ji yra kaip tik tokia, kokia yra, kokia jos prasmė šioj žemėj, kokia mums iš jos
nauda. Tai tiesa, vargu ar pasaulyje yra tokia knyga, be kurios žmogus plynoj vietoj
kristų negyvas arba išgyventų jos netektį taip kaip, tarkime, akies praradimą.
Tačiau, kalbant apie prasmę, literatūros egzistencijos pagrindą suformuluoti yra
įmanoma, nors galbūt tik hipotetiškai.
Yra sfera, kur literatūra beveik tiek pat būtina,
kaip žmogui oras. Tai kalba. Tarp kitko, palyginimas su oru nėra nepamatuotas, nes
žmogus vartoja kalbą taip pat natūraliai, kaip ir kvėpuoja oras taip pat nėra nei
apčiuopiamas, nei regimas, ir tik tuomet, kai oro nebėra, tampa aišku, jog netrukus
ateis galas. Žmogus gyvena oru prisotintoje aplinkoje, lygiai taip pat jo sąmonė gyvena
erdvėje, prisotintoje kalba. Be kalbos sąmonė miršta. Modeliuoti geidžiantis protas
aplink žemės rutulį sukūrė įvairias sferas, t. y. teritorijas, kurios yra tokios
svarbios, jog vertos būti įvardytos. Yra geosfera, hidrosfera, atmosfera, biosfera,
etnosfera, noosfera ir panašios sferos. Prie jų galima prijungti ir logosferą, kalbinę
visumą. Heideggeris rašė, kad kalba yra ne žmogaus darbo produktas, bet jo
namai, erdvė, kurioje jis gyvena. Logosfera nėra statiška sistema ji
nepaliaujamai mainosi. Joje taip pat egzistuoja srovės, sūkuriai, viesulai, tylos
tarpsniai, blykčioja žaibai, persistumdo ištisi sluoksniai, kartais susikuria
apgaulinga tvarka, kartais ji suyra neperregimam chaose; vienas tinkamu laiku ir tinkamoje
vietoje pasakytas žodis sukelia vėtrą, o milžiniškos, tariamai prasmingos žodžių
masės nugrimzta lyg pelkėje. Tarp įvairių kalbų atsiranda sąlyčio taškų, kalbos
keičiasi žodžiais, daro įtaką viena kitai; ramybėje nepaliekamos ir mirusios kalbos,
kurių vaiduokliai neperstoja klaidžioti gyvosiose.
Vienintelis veiksnys, kuris užtikrina dinamiką
logosferoje, yra literatūra. Ji nepaliaujamai kuria vis naujas ir naujas metaforas.
Metaforos gimsta, gyvena, jas galima ir sėkmingai palaidoti. Žodis, įtraukiamas į
metaforą, pasikeičia. Šis pokytis sudrebina logosferą tikėtina, kad sudrebinimas
yra toks pat nepastebimas kaip dvelksmas, kurį sukelia drugelio ar angelo sparno
mostelėjimas, bet visgi tai yra judesys. Tokia ir yra metaforos svarbiausia funkcija:
pakeisti kalbą, sukurti naują žodyną ir tuojau pat kuo greičiau jį sunaikinti,
kad apykaita vėl prasidėtų iš pradžių. Kalba veikia save tarpininkaujant
literatūrai. Literatūra pakeičia kalbą ir pati fiksuoja šiuos pokyčius. Jei miršta
literatūra, miršta ir kalba ir atvirkščiai.
Šiuo metu prozoje skirtumas tarp atskirų
rašytojų rašinių yra daug juntamesnis nei anksčiau. Kanonų nebėra arba jų yra
tiek daug, kad nėra prasmės kalbėti apie tiksliai apibrėžtus orientyrus. Tikriausiai
logosferoje reikia ieškoti atsakymo ir į klausimą, kodėl šie skirtumai atsirado ir
kodėl jie tokie ryškūs. Permainos kokios nors sistemos viduje įmanomos tik tuo atveju,
jeigu yra skirtumas tarp jos įvairių taškų: kuo žymesni skirtumai, tuo didesnė
įtampa ir kartu veržlesnė dinamika. Čia, žinoma, kyla eilinis klausimas: dėl ko ta
veržli dinamika? Jei jau logosfera lėtai ir ramiai sau burbuliuoja, kodėl ji turėtų
virti ir kunkuliuoti, lyg žodžius gainiotų šimtai skorpionų ir tarantulų? Akivaizdu,
kad literatūra keičiasi, bet kodėl XX a. tai vyksta taip veržliai, tarsi permainų
tikslas būtų pačios permainos?
Tradicinėms Vakarų Europos kultūroms iki pat
praėjusiojo šimtmečio [turimas galvoje XIX a. L. L.] antrosios pusės
svarbiausia buvo išsaugoti tęstinumą: kaušas būdavo gaminamas dešimtims metų, lova
perduodama kaip palikimas vaikams ir anūkams, taip pat ir literatūra tautosaka ir
mitas egzistavo, kad išsaugotų ir perduotų juose užkoduotą informaciją. Tačiau
senaisiais gerais laikais nebuvo problemos, kuri ypač aktuali XX amžiui. Būtent
unifikacijos: dviejų meistrų pagaminti kaušai orientavosi į vieną kanoną: vandens
sėmimą, bet jie buvo pakankamai skirtingi, kad netaptų absoliučiai identiški. O XX a.
unifikacija turi milžinišką galią. Iš vienos pusės, kontaktai tarp skirtingų
kultūrų ir kalbų tampa vis glaudesni ir visapusiškesni, tai savaime sujudina
logosferą, iš kitos didesnysis kėsinasi jei ne tiesiog praryti, tai bent jau
pajungti mažesnįjį. Taip pat ir logosferoje galioja entropijos dėsniai. Kai
didysis bus prarijęs visus mažuosius, jis bus sunaikinęs pats save, nes bus
sunaikinti galimi ir neabejotinai vaisingi ateities kontaktai. Informacijos išsaugojimas
ir perdavimas jau nebėra kalbos problema, tam tarnauja techninės priemonės. Kaip tik
dėl šių priežasčių logosfera ne vangiai sau burbuliuoja, o kunkuliuoja ir verda.
Todėl tokia svarbi skirtybės sąvoka. Kultūros esmė yra ne meistrų lyginamasis
svoris, o atskirybė.
Viena svarbiausių geros prozos ir, žinoma, gero
prozininko ypatybių yra gebėjimas niekam nereikalingą pateikti kaip pirmos reikiamybės
prekę. Pabodusį ir nuobodų kaip pirminį (dar geriau kaip vienintelį). Banalų
kaip originalumo viršūnę. Vogtą (net jei autorius jau seniai pamiršęs, ką, kada
ir iš ko jis pasisavinęs) kaip savo paties šedevrą. Autorius gali rašyti
visiškas kvailystes, svarbus yra gestas, kuriuo jis jas pateikia.
Galbūt literatūra visai neturi būti pozityviai
orientuota? Galbūt gera proza visai neturi patikti? Kretinų daug visose esaties sferose,
visas pasaulis yra ištisa šiukšliadėžė ne veltui kultūroje atsiranda žmonių,
kurie linkę į tokius atbaidančius ir pernelyg juodus reikalus. Tiesą sakant, ir aš
nežinau, kokia prasmė romane aprašinėti tarpusavio apsivėmimą, voliojimąsi
šūduose ir visą šį kretinų šokinėjimą grandiozinėje kosminėje
šiukšliadėžėje. Lygiai taip pat nežinau, kokia prasmė aprašinėti kilnius jausmus,
didelę meilę, laimę ar ką nors panašaus. Jau šimtus metų literatūra plovė
skaitytojams smegenis, tačiau pakanka žvilgtelti į istorijos vadovėlius, ir tampa
aišku, jog šie kilnūs jausmai tėra fikcija. Sakyčiau, kad tarp šiukšliadėžės ir
rojaus vaizdavimo literatūroje nėra jau tokio didelio skirtumo. Jei priimta, kad
aprašymo verti visi gražūs ir malonūs dalykai, kodėl gi lygiai taip pat negalėtų
būti verti paiki, vaiduokliški ir kretiniški? Literatūra neprivalo pasidaryti panaši
į komodos pagražinimus arba į namų vaistinėlės vaistus. Tačiau daug prasmingiau
kilstelti visą šį reikalą link metafizinių aukštumų, nei pildyti jau ir taip
perpildytą kosminę šiukšliadėžę savo proto produkcija ar prisiderinti prie kretinų
šokio žingsnio. Be abejo, turint galvoje, kad knaisiojimasis po šiukšliadėžes, kad
ir kokioj aukštoj ar žemoj sferoj tai vyktų, padorioje visuomenėje visada pirmiausia
laikomas provokatyvia veikla.
Tokie žaidimėliai pakankamai pavojingi: vienas
neapgalvotas žingsnis, ir šiukšliadėžėje atsidurs pats autorius. Tik aukštos prabos
rašytojas gali leistis į tokius antiestetiškus žaidimus, kad galų gale iš tiesų
atsirastų menas.
Postmodernizmas bet kurias destruktyvias kultūros
tendencijas interpretuoja ir, svarbiausia, realizuoja kaip kūrybinius procesus. Tai
reiškia, kad teksto suskaldymas, suardymas ir padalijimas į sudėtines dalis ir
panašūs veiksmai tekstą ne sunaikina, bet kuria prasmę lygiai taip pat kaip tie
procesai, kuriuos mes paprastai laikome sinteze. Apie bet kurios nacijos literatūrą
pirmiausia sprendžiama pagal tekstus, kurie pažymėti romano vardu, nesvarbu, ar
autorius vartoja šią sąvoką, ar ne. Labiausiai tikėtina, kad romano kategorija yra
intuityvi ir ne tiek priklauso nuo kokių objektyvių kriterijų, kiek nuo vertintojo
žiūros taško. Pastaraisiais dešimtmečiais romanas išgyveno tokias pervartas, kad jau
nė vienas nebežino, ar šiuo metu romanas dar egzistuoja ir ar apskritai beverta
skirstyti literatūrą į žanrus. Nauja romano supresavimo stadija būtų parašyti
vieną sakinį ir pakrikštyti jį romanu. Tai nėra visiška utopija juk ilgiausias
sakinys latvių literatūros istorijoje, Aivaro Ozolinio Dukto įvadinė dalis, yra
11 puslapių ilgio; nedaug atsilieka ir Paulo Bankovskio Posijos laikas, vieno
sakinio apsakymas, kokiu ketvirtadaliu trumpesnis už A. Ozolinio duktiškąjį monstrą.
Romano mirtis nėra galutinė stotelė, po kurios galimas tik kritimas beprasmybės
bedugnėn, nėra ir, tarkime, nauja pradžia, o tik vienas iš daugelio epizodų
literatūros procese.
Versta iš:
Berelis G. NEĒD ŠO ĀBOLU. TAS IR
MĀKSLAS DARBS.
Postmodernisms un latviešu
literatūra. Rīga: Atēna, 2001
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|