TEKSTAI.LT
<< Atgal
 
 
 
 
AIDAS MARČĖNAS

Tėvo dvarelis
Nuo pagrindinio denio
Pakalbėkime apie kerštą
Kontaktai
Po žydinčiais jazminais
Nerasta
Jei būtum dabar mirusiųjų

Į viršų

Tėvo dvarelis

tapęs vienišas galutinai
nušviesėjai, meilės lyriką kurti ėmeisi,
gailėjaisi kompozitoriumi nepasidaręs
jaunystėje, senas

dabar jau ir aš, šitiek metų
praėjo ir sunkiai
bepamenu mus – apkurtusias fleitos
natas, tarp mėnulio ir saulės

pėdinam jūrų krantais ir, svinguodami
etimologijos temomis, kritikuojame
prasmių reikšmes drenuojančius
kalbininkus, giliai įsibridę į kalbą

mus seka mano angelo sargo
šešėlis ir tavo šešėlio angelas
sargas, birbynėm ir triūbom
viena kitą šokdinančios mūzos, raiša

Mnemozinė, gananti demonus mano
ir tavo kiaulėse, pupose tavo ir mano
tėvo dvarelio,
matai? viskas

kitaip pasisukę, tiesiog vėžinis
apvertimas duslioje mūšos
muzikoje iš anapus
į kalbą, kur mes paribiu nužirgliojam

nujausdami? ne –
jau iš tikro žinodami,
kaip atsirado
šis Dievo tvarelis

2004. V. 31

Į viršų

Nuo pagrindinio denio

nepadoriai ilgai stebiu ją
žemutiniame denyje
šokančią su dukra

mergaite gal vienuolikos metų –
valsuojančiam durnių laive,
griežiant armonikai

ne kažin kas – padažyta
prūsiškų bruožų
kačerga

jei ne tas žvilgsnis
primerktomis akimis! pamato
mane, tartum Hermį

besižvalgantį iš aukštybių
aukų slaptiems pasimatymams
sapnuose su vėduoklėm

o, kaip metas į šoną! kaip,
mėgindama dukrą apsaugot,
palinksta – ir gal tik tada

tik tada liekame įrašyti
vienas kito sapnuos
ligi galo

2004. V. 31

Į viršų

Pakalbėkime apie kerštą

jei jau toks idiotiškas
paprotys – numirti

mirsiu staiga – kad net
susivokti nespėtų, krutėsiu
krutėsiu ir tik – kaip tai,
dar vakar mačiau, pilnas
buvo sumanymų, kas
pagalvoti galėjo, arba –
nesąmonė, juk buvome
susitarę, taip taip

arba ne – mirsiu ilgai
ir skausmingai, kad matytų,
bjaurybės, kas laukia

2004. VI. 11

Į viršų

Kontaktai

tikiu, bet nėra, netikiu, bet yra –
apie ateivius
ką galiu pasakyti? jų

nenuspėjamą būdą, niekur buvimą
ir nebuvimą visur, nuolatinį
mūsų prasilenkimą

erdvėje ir laike – greitą maistą
transcendencijos išalkusioms
sieloms, sunkiai virškinamą

suvulgarintą kitapusybę,
nuleidžiamą sąmonės
unitazuose – po teisybei

mažai jie man rūpi, kas kita
ta simpatinga
keturiasdešimtmetė brunetė –

po tamsiais akiniais pasislėpę
penkta jau diena prasilenkdami
susitinkam pakrantėje, tarsi

nepastebėdami vienas kito
gyvenimų, tarsi nebėra mūsų,
tarsi nebuvo, tarsi nebus

2004. IV. 22

Į viršų

Po žydinčiais jazminais

žydinčiais jazminais grožėtis – ar dera
vyrui? ničnieko nenutuokti
apie automobilius, nesižavėti

futbolu bei futbolininkais, menkai
išmanyti krepšinį? nesidomėti
šokėjomis be smegenų? nevertinti

smegenų be šokėjų? žvejoti
be fanatizmo, vengiant
superliatyvų, dargi

tinklų ir elektros? medžioklėse būti
pusėje medžiojamųjų? siekti
tapatybės per kalbą, kuri yra

Dievo labiau nei žmogaus –
ar vyrui derėtų? negerti!
devynis mėnesius

alkoholio nei lašo į burną,
idant išnešiotum
pilnavertį šitą eilėraštį

2004. VI. 2

Į viršų

Nerasta

Dievo ieškoti? tas pats,
kaip ieškoti savo
širdies

desperatišku judesiu, staiga
pajutus ją esant
iš tikro

yra, nutąsyta
ojėzijose, kol esi, ir nieko
daugiau neatversi

nejausi, kol tau
viskas gerai, ačiū Dievui,
nepamatysi

nutirpus ranka štai
išduoda,
kad artėji prie Dievo

širdies
problematikos, staiga
parūpo ir viena, ir kita

proza ir Gogolio
nosies estetika – Dievo
ieškoti? sakyčiau

groteskiškas veiksmas

2004. VI. 5

Į viršų

Jei būtum dabar mirusiųjų

       Yra vienas kitam ir pašnekovai, ir vertintojai,
ir publika, ir geras fonas – kultūros monada.

                                         Iš „Šiuolaikinės lietuvių literatūros“

sulipdė mus kaip Siamo
dvynius, nepanašius
savo žemaisiais pasireiškimais,
skirtingus
aukštaisiais ketinimais

patys kalti, nederėjo
taip patikliai sukristi
į dvigulę žydrąją knygą
baltųjų lankų kombinacijoj

buvai pirmutinis, labiau
pirmapradis, sakytumei,
ubagas prie bažnyčios
vartelių, demonstruojantis
savo žaizdas, besikrapštantis,
kad neužgytų

totoriškai rusišku stiliumi
brėždavai tiesą motulę
panosėje Dievo, o kartais
išslysdavo bruožai –
turi pripažint – moralisto

ir visgi žinojai – profanum
nieko nevertas be sacrum,
o sacrum pigus be profanum

ieškodamas skaudančių vietų
atrasdavai
juoko kauliuką

būdamas žiauriai jautrus,
būdavai jautriai žiaurus
ir, tiesą pasakius

pakankamai blogas poetas,
tad, ilgėdamasis tobulybės,
iš bjaurysčių sukurt
sugebėjai kelis
ontologinio grožio
eilėraščius

ką bepridurti? mylėjau tave
stipriau nei neapkenčiau
ir didžiavausi tavim daug labiau,
nei tau pavydėjau

džiaugiausi tave ataidėdamas,
kalboje tiesinau,
ką sulankstei, mylėjau
tave tartum brolį –
komplikuota brolžudžio meile

greitai man bus
penkiasdešimt ir tuščia

atėjus numirt į šią dykrą

2004. VI. 6

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]