|
<< Atgal
Vertimas magiška operacija,
kone šventos apeigos
Pasaulinės literatūros vertėją Valdą V.
PETRAUSKĄ kalbina
Arvydas VALIONIS
Jau dešimtmetį gyveni toli nuo Lietuvos ir
dirbi kūrybinį darbą kitų kultūrų ir kalbų apsuptyje. Kokią įtaką ši aplinka
daro Tavo, kaip vertėjo, kasdienybei?
Kokios nors ypatingos įtakos tikrai nejaučiu.
Čia, Toronte, sėdėdamas prie savo kompiuterio, nesijaučiu esąs toli nuo Lietuvos, nes
Lietuva yra manyje. Kaip ir visi Lietuvoje kas dieną žiūriu Panoramą, TV3, LNK,
kitų televizijų laidas, klausausi Lietuvos radijo, skaitau spaudą, kalbu lietuviškai,
prireikus galiu labai greitai susisiekti su norimais žmonėmis elektroniniu paštu.
Žodžiu, mano kultūrinei aplinkai netrūksta lietuviškumo, Lietuvos dvasios. Diduma
kanadiečių panašiai jaučiasi, nes visi čia emigrantai, ateiviai. Tikrieji šalies
gyventojai galbūt išsaugojo savo identitetą tiktai vadinamajame Nunavute, bet ir ten
viešpatauja tie patys įstatymai, tie patys ateivių gyvenimo dėsniai. Naujieji
emigrantai irgi stengiasi pritapti prie anglakalbės aplinkos, nes anglų kalba visoje
Kanadoje, išskyrus nebent Kvebeką, pagrindinė valstybinė kalba, be jos nė
žingsnio. Įvairių tautų atstovai stengiasi iš mažens pripratinti savo vaikus prie
aplinkos ir netgi šeimoje kalba angliškai, pamažu pamiršdami savo gimtąją kalbą.
Šiame kultūrų katile kiekviena tauta vis dėlto
kruopščiai puoselėja savo paveldą, savo tradicijomis, papročiais, savito mąstymo
formomis praturtindama Kanados multikultūrinę erdvę. Šiuo atžvilgiu Kanada ryškiai
skiriasi nuo Jungtinių Amerikos Valstijų, kur viskas suniveliuota, sulyginta, kad
neliktų jokio kitatautiškumo požymio, nors JAV irgi skelbiasi puoselėjančios kitų
kultūrų savitumą.
Tiesa, dar prieš dvidešimt metų Kanadoje
viešpatavo vadinamoji WASP doktrina Speak White kalbėk kaip baltasis, kitaip
sakant, angliškai. Anglakalbiai, net gatvėje išgirdę kalbant ne angliškai,
pareikalaudavo kalbėti valstybine kalba. Netgi prieš kelerius metus, man su vienu
pažįstamu kalbant prancūziškai, prie mūsų prikibo kažkokia atgyvena ir pareiškė,
kad čia kalbama tik angliškai. Į pastabą, jog Kanadoje yra dvi valstybinės kalbos,
nesureagavo. Beje, dabar tokių praeities reliktų pasitaiko nebent Kvebeko provincijoje,
bet, užkalbinti prancūziškai, fanatikai apsiriboja agresyviu atsakymu: I don't speak
French ir pataria mokytis anglų kalbos.
Prisilietimas prie kitų kultūrų pernelyg
skambūs žodžiai, bet vis dėlto bendravimas su kitų tautų žmonėmis padeda giliau,
įvairiapusiškiau suvokti pasaulį, jo daugialypiškumą ne tik dvasine prasme, bet ir
praktiškai, kasdien susiduriant su įvairių tautų pasaulėjauta. Nors dabar verčiu
daugiausia iš anglų kalbos, tačiau kone kiekvienas autorius išskyrus Margaret
Atwood ir Marie-Claire Blais atstovauja skirtingai etninei bendruomenei.
Kokiomis pažintimis anapus Atlanto
prasiplėtė Tavo kūrybinių interesų ratas?
Atvykęs į Kanadą kur kas geriau susipažinau
su šios šalies istorija, kultūra, literatūra. Apskritai sovietmečiu apie Kanadą
Lietuvoje mažai žinojome. Pirmoji artima pažintis su Kanados literatūra įvyko tą
patį rudenį renginyje Word on the Street, kai Queen gatvėje sumarguoja visų
Toronto leidyklų, kūrybinių organizacijų, žiniasklaidos centrų palapinės ir
stendai. Po mėnesio atsivėrė nauji akiračiai Prancūzų knygų mugėje didžiuosiuose
Toronto konferencijų rūmuose, kur teko susipažinti su Kvebeko literatais, tarti žodį
vertėjų konferencijoje, o Kanados literatūros vertėjų asociacijos Senora Presidenta
Beatriz Zeller man iškart pasiūlė užpildyti anketą ir tapti asociacijos nariu.
Pati pirmoji kūrybinė pažintis užsimezgė su
rašytoju Michaelu Ondaatje, kai Tyto albos leidykla pasiūlė išversti jo romaną
Anglas ligonis, kurio ištrauką buvau pateikęs Literatūrai ir menui.
Leidykla man davė carte blanche, turėjau surasti autorių ir susitarti su juo dėl
knygos vertimo. Kaip tik tuo metu drauge su filmo statytojais jis klajojo po pasaulį. Man
su juo susisiekti geranoriškai padėjo poetas ir vertėjas Antonio Mazza, o M. Ondaatje
pasirodė toks taurus ir altruistiškas, jog sutiko perleisti knygos leidimo lietuvių
kalba teises be jokio atlygio.
Verčiant M.-C. Blais romano Geismai ilgų
ilgiausius markesiškus sakinius, nusidriekiančius per kelis puslapius, kilo itin daug
klausimų. Tuo metu autorė rašė romano antrąją dalį, gyveno netoli Floridos
esančioje saloje. Gavau pakvietimą atvykti ir išsiaiškinti visas sudėtingas vietas.
Deja, susitikti teko tik Toronte, per Tarptautinį autorių festivalį, o į visus mane
dominusius klausimus autorė mielai atsakė raštu.
Būta ir daugiau įdomių susitikimų su kitais
autoriais, tačiau svarbiausios kūrybinės pažintys pačios knygos. Prisimenu, 1994
m. rudenį Knygų mugės metu kreipiausi į savo kolegę, vertėją iš anglų į
prancūzų kalbą, Christine Klein-Lataud, prašydamas nurodyti vieną kitą įdomesnį
Kvebeko rašytoją. Keistai pasižiūrėjusi į mane, ji nuvedė prie leidyklos
Boréal stendo ir paprašė Monique Proulx knygos Le Sexe des Etoiles,
pelniusios šalies valstybinę premiją. Vėliau, po ketverių metų, ji man priminė tą
atvejį ir paklausė, ar dabar aš negalėčiau jai pasiūlyti kokių nors autorių.
Pasirodė, jog kai kurie mano minimi rašytojai jai suvis negirdėti. Vadinasi, ne veltui
praleidau tiek laiko bibliotekose ieškodamas knygų ir jas skaitydamas.
Kanados literatūra kur kas įvairesnė, nei atrodo
iš pirmo žvilgsnio. Lietuvoje su ja tik prasideda tikroji pažintis, todėl kartais
vienas kitas autorius gali ir nuvilti. Kaip ir visur vyrauja dvi tendencijos: viena, ne
pati stipriausia, tiesiogiai priklauso nuo rinkos paklausos, kita turi visuotinės
literatūros ambicijų. Peržvelgdamas geriausiai įvertintus praėjusių metų romanus,
manau, jog diduma jų gana vidutiniški, tačiau vienas parašytas indėno, kitas
kitos etninės bendruomenės atstovo, trečias feministės, alsuojančios atvira
neapykanta vyrams. Atrodo, jog atranka nėra tokia jau nekalta, komercinę pusę čia
galbūt nusveria vadinamoji politically correct.
Beje, Kanadoje vis dar viešpatauja protekcionistinė
politika, todėl įsileidžiama kaip galima mažiau užsienio literatūros, verčiama
daugiausia pačios Kanados literatūra iš prancūzų į anglų arba iš anglų į
prancūzų kalbą, dažniausiai tik tie kūriniai, kurie pelnė valstybines premijas. Tad
gyvenimas Kanados vertėjams anaiptol ne toks saldus kaip jų kolegoms Lietuvoje.
Grįžkime prie pradžių pradžios. Kas
nulėmė, kad panorai tapti vertėju?
Skaitytojas buvau nuo mažens. Vaikystėje
gelbėjau lietuviškas knygas nuo rusų majoro, knygomis kūrenusio krosnį. Deja, gana
greitai teko pereiti prie lenkų, rusų, o vėliau prancūzų kalbos tiek nedaug būta
verstinės literatūros. Galimas daiktas, tai paskatino pasirinkti prancūzų kalbos
studijas. Pirmieji mano vertimai pasirodė Jaunimo gretose, kur tuo metu
literatūrą kuravo M. Martinaitis, ir Literatūroje ir mene. Tačiau tikroji
krikštamotė buvo Rožė Jankevičiūtė, pripažinusi mano bandomąjį darbą
Vagos leidykloje ir padėjusi suvokti vertimo meno abėcėlę, kai įteikiau
Antoine'o de Saint-Exupéry Karo lakūno vertimą. Dirbdamas drauge su redaktore
pajutau tikrąjį vertimo skonį, kuris ir nulėmė kelio pasirinkimą.
Dirbai su iškiliais Vagos leidyklos
vertėjais ir redaktoriais Dominyku Urbu, Juozu Naujokaičiu, Vytautu Petrausku, Vytautu
Visocku. Kokias pamokas patyrei bendraudamas su jais?
Vagos leidykloje pasisekė: verstinės
literatūros redakcijos vedėja, vertėja iš švedų kalbos Eugenija Stravinskienė mane
iškart pasodino į išminties kambarį, kur sėdėjo tokie leidyklos stulpai
kaip R. Jankevičiūtė, Vytautas Petrauskas, Adomas Druktenis. Darbo atmosfera buvo
nepaprastai kūrybinga: būdavo aptariami menkiausi redaguojamų knygų stiliaus ir
prasmės niuansai, straipsniai meninio vertimo klausimais (daugiausia, aišku, spausdinti
Rusijos laikraščiuose ar žurnaluose, nes Lietuvoje vyravo štilis), leidžiamasi į
vaisingas diskusijas. Kartais į kambarį įsiverždavo Dominykas Urbas, labiausiai
žavėjęs kalbos vaizdingumu ir dėl to kartais spaudoje pakritikuojamas, jis užliedavo
srautą žodingų prisiminimų iš kaimo žmonių išminties.
Šiek tiek išsigandau, kai mano išverstą E. Zola
romaną Žlugimas redaguoti ėmėsi D. Urbas. Dirbo jis namie, todėl pirmosiomis
dienomis pasipylė skambučiai dėl pavadinimo. Žodis débacle turi gana
platų semantinį lauką, tad pirmiausia redaktorius vietoj Žlugimo pasiūlė
Krušną ir dar keletą skambių vaizdingų žodžių. Paskiau vyko
posėdžiai D. Urbo darbo kambaryje, ir užtrukdavo jie porą valandų. Apie mano
vertimą kalbėdavome kuo mažiausiai, bet užtat išklausiau visą kalbos ir vertimo meno
paskaitų kursą, kuris vėliau labai pravertė.
V. Petrauskas, prityręs Dekamerono
redaktorius, redagavo mano verstas Renesanso noveles. Kritiškai žiūrėdamas į D.
Urbo teiginius, V. Petrauskas reikalaudavo griežtai laikytis originalo ir nenuklysti
į lankas beieškant vaizdingesnio žodelio. Man regis, jis turėjo gana didelės
įtakos Teodorui Četrauskui, irgi vertusiam iš vokiečių kalbos. Man asmeniškai
didžiausią įspūdį darė J. Naujokaičio prancūzų literatūros vertimai (ypač Guy
de Maupassant'o Stipri kaip mirtis ir Bernardo Clavelio Žiemos vaisiai),
kuriuos laikiau, laikau ir laikysiu sektiniausiu meninio vertimo pavyzdžiu. Mano
įsitikinimu, kiekvienam prancūzų literatūros vertėjui patartina ir labai pravartu
nuodugniai juos pastudijuoti.
Su V. Visocku daugiausia siejo dalykiniai ryšiai,
nes jis vertė iš čekų kalbos, kuria tuo metu mažiausiai domėjausi, be to, buvo
leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas ir, Vagos leidyklos įgaliotas,
važinėdavo į Maskvą gauti leidimo lietuvių kalba užsienio rašytojų kūrybai
leisti. Prisimenu vieną smagų nutikimą. Kadangi vienas mano mėgstamiausių buvo Juanas
Carlosas Onetti, pasiūliau prašyti Maskvos leidimo išleisti jo trilogiją Santa
Marijos sagą (deja, ligi šiol dar nepasirodžiusią Lietuvoje). Laukiau jo sugrįžtant
šiek tiek nerimaudamas J. C. Onetti nebuvo Maskvos favoritų sąraše. Vis dėlto
nerimas nebuvo be pagrindo kai kitą dieną netikėtai susidūrėme leidyklos
koridoriuje, V. Visockas pareiškė, jog ten, Maskvoje, mielai būtų davęs man į akį,
nes maskvėnų retrogradų kompanija, vadovaudamasi kažkada leista literatūros
enciklopedija, kur 90 proc. užsienio rašytojų buvo vadinami sąmonės nuodytojais
ir kitokiais gražiais epitetais, jį kone išvadino liaudies priešu ir vienu didžiausiu
Sovietų Sąjungos kenkėju, kuris bando liaudžiai importuoti porciją opiumo. Laimė,
Maskvoje buvo ir šviesių protų, vienas iš jų ispanų ir Lotynų Amerikos
literatūrų tyrinėtoja Inesa Terterian. Jos dėka sovietų imperijoje prabilo daug
slopinamų balsų, taip pat ir J. C. Onetti.
Kitas nuotykis su Julio Cortįzaru. Kadangi J.
Cortįzaras kaip ir Gabrielis Garc?a Mįrquezas buvo Fidelio Castro draugai, Sovietų
sąjungoje leido jų knygas. Tačiau ne visas. J. Cortįzaro rekomenduodavo versti romaną
Laimėjimai, tad V. Visockas man jį ir pasiūlė. Aš mielai sutikau ir buvau
bepradedąs ieškoti originalo. Netrukus susitikau savo bičiulį poetą Almį Grybauską,
didelį J. Cortįzaro gerbėją, ir jis patarė versti kitą jo romaną Žaidžiame
klases, uždraustą sovietijoje. Kad romanas jau senokai slapta išverstas į rusų
kalbą ir jį skaito Maskvos intelektualai, tuomet dar nežinojau. Laimė, Maskva jau buvo
patvirtinusi leidyklos planą, kuriame buvo įrašytas romanas Laimėjimai, o
Lietuvoje niekas dėl to nekvaršino sau galvos. Žaidžiame klases originalą man
atsiuntė ponia Ugnė Karvelis, rašytojo žmona, nes pats J. Cortįzaras tuo metu
klaidžiojo kažkur Afrikoje.
Vertimo meno paslapčių pradėjai ieškoti
versdamas iš prancūzų kalbos, turinčios didžiulius literatūros turtus, tačiau
vėliau pasinėrei į kitų kalbų ispanų, italų, lenkų meninio žodžio
gelmes. Kas lėmė asmeninės kūrybinės ar leidyklų leidybinės programos?
Tiesą pasakius, veikiau leidyklų leidybinės.
Tuo metu, nors ir kaip keista atrodytų šiandien, labai trūko vertėjų iš pagrindinių
Europos kalbų, o prancūzų ir anglų kalbos specialistų buvo netgi per daug. Man seniai
linko širdis prie kitų romanų kalbų ispanų, italų, portugalų, o švedų kalbos
padėjo mokytis Sovietų gynybos ministerija. Mokiausi ir arabų kalbos, tiesa, niekieno
neskatinamas, nes mane pakerėjo jos muzikalumas kas vakarą klausydavausi Kairo
radijo (huna al-Kahira) poezijos laidų.
Su tais literatūros lobiais susipažinau jau čia,
Toronte, nes Lietuvoje prie jų prieiti buvo neįmanoma. Atsimenu, pirmą kartą
atsidūręs Paryžiuje, spoksojau FNAC knygyne į gausybę prancūzų ir verstinės
literatūros knygų lentynų. Deja, kišenėje turėjau tik tiek frankų, kiek užtektų
nebent vienai pusbrangei knygai nusipirkti. Toronte iš karto tapau aktyviu skaitytoju,
nes miesto bibliotekos sudarytos pagal bendruomenes, tad yra specializuotų italų,
prancūzų, ispanų, estų, latvių, kinų ir kitų literatūrų bibliotekų.
(Specializuotos lietuvių literatūros bibliotekos neteko matyti. Kažkas panašaus yra
tik Toronto lietuvių namuose.) Knygų lietuvių kalba galima pasiskaityti nebent
centrinėje bibliotekoje.
Dabar mano vertimo planuose daugiausia Kanados
rašytojų kūriniai. Yra ir pelniusių pasaulinę šlovę autorių, tokių kaip M.
Atwood, M. Ondaatje, M.-C. Blais, Claude Mathieu, Stan Rogal, Timothy Findley.
Reikšmingiausią Tavo vertimų dalį sudaro
pasaulinio garso Lotynų Amerikos prozininkai M. A. Asturias, G. G. Mįrquezas, J.
Cortįzaras, A. Carpentier, M. de Unamuno, J. L. Borgesas. Kokių kūrybinių kančių
patyrei versdamas šių autorių sudėtingos stilistikos, savitos pasaulėjautos
kūrinius?
Kiekvienas iš minimų autorių labai savitas,
reikalauja kruopštaus pasiruošimo. Bene didžiausia mįslė man buvo G. G. Mįrquezo
Patriarcho ruduo. Ištisą savaitę verčiau pirmąjį puslapį, vis negalėdamas
išgauti tinkamo tono, perskaičiau viską, ką galėjau gauti apie autorių ir tą jo
romaną, o tuomet nebuvo nei interneto, nei išėjimo į platesnį pasaulį. Ne veltui
vėliau Maskvoje, atsitiktinai pakviestas į gana uždarą susitikimą su įžymiuoju
rašytoju, išgirdau jo paties nuomonę apie savo kūrybą. Vertėjui iš Minsko
pasigyrus, kad jis pirmasis Sovietų sąjungoje išvertė Patriarcho rudenį, G. G.
Mįrquezas, nužvelgęs jį keistu žvilgsniu, pareiškė: Šis romanas
neišverčiamas, beje, kaip ir visi kiti mano kūriniai. Tai buvo paskutinis Kolumbijos
rašytojo apsilankymas Sovietų sąjungoje: iš patikimų šaltinių sužinojęs, kaip
komunistinė cenzūra kastruoja jo romanus, jis išvis uždraudė juos versti į rusų
kalbą.
Nobelio premijos laureatas mėgo pozą
neišverčiamų kūrinių, kaip žinoma, nėra, juo labiau jog dabar lietuviškai jau
turime J. Joyce'o Ulisą. Pats G. G. Mįrquezas yra pripažinęs, jog geriausias
skaitytojas tai vertėjas, sugebantis išgvildenti menkiausius verčiamo kūrinio
niuansus.
Adekvačiai išversti neįmanoma nebent Korano, nes
Koranas tai tiesioginė Dievo kalba, tik perteikta per Mahometą. Korano reikia
klausytis, klausytis arabiškai, kad galėtum suvokti, kaip jo skaitymas veikia klausytojo
psichiką, nes vien jau islamo tikėjimo išpažinimas: La ilaha illa Llahu veikia
sąmonę kitaip negu lietuviškas vertimas: Nėra kito Dievo išskyrus Alachą.
Vis dėlto didžiausią malonumą man suteikė
Miguelis de Cervantesas. Kai Vagos leidykloje subrendo mintis leisti naują Don
Kichoto vertimą, V. Visockas paklausė, ar apsiimčiau užsiversti ant pečių tokį
kalną. Mielai sutikau, nes tą svajonę puoselėjau jau seniai. Buvau skaitęs Pulgio
Andriušio vertimą (redaguotą Aleksio Churgino), leistą prieš penkiasdešimt metų.
Kadangi P. Andriušis 1945 m. pasitraukė į Vakarus, pakartotinai leidžiant Don
Kichotą sovietiniais metais netgi nebuvo nurodoma vertėjo pavardė, o redaktorius
galiausiai taip suįžūlėjo, kad per teismą bandė pasisavinti vertėjo teises,
pareikšdamas, jog pagrindinį darbą nuveikęs jis, o P. Andriušis tik daugmaž
pateikęs vertimo juodraštį. Teismas, kad ir sovietinis, vis dėlto jam nepripažino tų
teisių, o V. Visockas atkakliai laikėsi nuomonės, jog būtinas naujas vertimas.
Pirma, vertimai sensta, nes kinta kalba, keičiasi
požiūris į vertimą. P. Andriušio laikais buvo linkstama pažodžiui atkurti tekstą
kita kalba, todėl lietuviškas tekstas ypač Sančo Pansos monologai atrodo
grynas postmodernas, t. y. absoliučiai nesuprantamas vapėjimas žmogaus, kuriam
pažeista psichika. Beje, šiuo metu tiek Vakarų Europoje, tiek Amerikoje vėl linkstama
prie pažodinio vertimo.
Antra, pagal klasikinį neigimo neigimo dėsnį kita
vertėjų karta stengiasi atverti naujus kelius, paneigdama ankstesnių kartų sukauptą
patirtį. Aišku, iniciatyvą parodė Naujasis kontinentas, kur, kaip tvirtinama,
persikėlė visuotinės kultūros centras. Leidykla Penguin/Allen Lane, tiksliau,
ponas Christopheris Prendergastas, šios leidyklos atsakingas asmuo, susimanė išleisti
naują M. Prousto romanų ciklo A la recherche du temps perdu vertimą. Kodėl?
Girdi, ankstesnis, C. K. Scotto Moncrieffo Remembrance of Things Past, nebeatitinka
naujųjų laikų vertimo reikalavimų, per daug išdailintas, per gražus ir t. t., todėl
buvo pakeistas net angliškas pavadinimas, kuris dabar skamba taip: In Search of Lost
Time. Taip, kaip reikia: pažodžiui. Kanados literatūrologų nuomone, eksperimento
rezultatas apgailėtinas. Mat kiekvieną tomą vertė skirtingi vertėjai, nes kiekvieną
tomą M. Proustas rašęs skirtingu laiku ir skirtingu stiliumi. Be to, pagal
naujųjų laikų vertimo mokyklos reikalavimus buvo nutarta atsisakyti kultūrinės
adaptacijos metodo ir versti tekstą, kad skaitytojas pajustų originalo kalbos
dvasią, suprastų, jog kūrinys parašytas ne anglų, bet kitos tautos kalba. C. K.
Scottas Moncrieffas (beje, to paties metodo mane mokė D. Urbas, R. Jankevičiūtė, V.
Petrauskas), versdamas M. Proustą, tolydžio save klausdavo, kaip vienu ar kitu atveju
būtų pasakęs M. Proustas, jeigu būtų rašęs angliškai, o kai kurie dabartiniai
vertėjai visiškai nekvaršino sau dėl to galvos. Nenuostabu, kad Šiaurės Amerikoje
kalbos nuovoką turintys skaitytojai trauko pečiais nesuvokdami, kodėl taip keistai
skamba M. Proustas gal ir prancūziškai jis taip savotiškai rašė?
Taigi uždaras rato pavidalo procesas gyvatė
stengiasi įsikąsti uodegą.
Primindamas M. de Cervanteso Don Kichoto
vertimo istoriją, tarsi patvirtini rusų intelektualo P. Antokolskio mintį, kad vertimo
amžius dešimt metų. Lietuviškoji meninio vertimo praktika kol kas negali leisti
tokio malonumo. Kol kas mūsų vertėjams ir leidėjams svarbesnis kitas uždavinys
kuo nuodugniau supažindinti su pačiais žymiausiais pasaulinio meninio žodžio
pavyzdžiais. Vis dėlto žvilgtelėjęs atgal, prie kurių kūrinių norėtumei
sugrįžti ir juos patobulinti, gal net pateikti naują vertimo variantą?
Kodėl negali? Štai visiškai neseniai pasirodė
J. Kerouaco romano Kelyje naujas I. Balčiūnienės vertimo variantas. Tiesa,
skaičiau tik pirmąjį skyrių internete, tačiau puikiai prisimenu pirmąjį to vertimo
variantą, išėjusį daugiau nei prieš trisdešimt metų. Per tuos metus praturtėjo
vertėjos patirtis, technika, išraiškos priemonių bagažas.
Nejučia iš savo redagavimo patirties prisimenu
kuriozišką pakartotinio vertimo atvejį. Kartą man teko redaguoti naują, regis, A.
Gerceno, vertimą. Ankstesnis buvo iš pokario laikų, tad Vagos leidykla nutarė
išleisti kokybiškesnį. Kokia neviltis apėmė, kai atsivertęs senąjį vertimą
pamačiau, kad prie naujojo prisilietė nebent mašininkė, perrašydama senąjį iš
knygos, o vertėjas prisilietė tik nešdamas rankraštį į leidyklą. Aišku, teko
viską versti iš naujo. Vėliau V. Visockas, vertimų skyriaus kuratorius, man pasakė,
jog vertėjas nusiskundė manimi girdi, redaktorius sugadino jo vertimą. Juokiausi ir
aš, juokėsi ir V. Visockas, bet tokie dalykai nebuvo kokia retenybė anais geraisiais
sovietiniais laikais.
Prozos vertimų variantai pernelyg brangus
dalykas, kartais gal ir nepateisinamas. Poetiniai tekstai visai kas kita. Čia daugiau
reiškiasi vertėjo individualybė, todėl labai įdomu peržvelgti įvairias to paties
eilėraščio interpretacijas. Šioje srityje niekas neprilygsta rusų vertimo praktikai.
Lietuvoje irgi pasitaiko tokių dalykų, tik nepalyginamai rečiau, o ir rezultatas ne
itin džiuginantis. Ypač tais atvejais, kai poetas giriasi per dieną padarąs tris
šimtus eilučių. Net A. Churginas tuo nesigirdavo, nors jo dienos norma būdavo ir
didesnė. Jis buvo griežtai nusiteikęs prieš kitų poetų interpretacijas, ypač jeigu
kas nors imdavosi jo paties verstų poetų. Prisimenu, kartą jis man porą valandų
dėstė, koks juokingas yra Tomo Venclovos užmojis versti Ch. Beaudelaire'o
Kelionę . Kam to reikia, jeigu jau yra toks puikus mano vertimas? Aš jam
pasakiau: imkis kitų poetų, juk visa Vakarų Europos poezija šaukte šaukiasi lietuvių
poetų dėmesio!
Kai kuriuos trijų šimtų eilučių normos
padarinius jau ištaisė Antanas A. Jonynas, o kas taisys kitus ir kitų poetų
padarinius? Man kur kas arčiau širdies nedidelė poezijos vertimų rinktinė, kuri iš
tiesų verta to vardo, nes aišku, jog vertėjas prisilietė tik prie dvasiškai artimų
poetų.
Ar atsisakei kada versti vieną ar kitą
leidyklų pasiūlytą autoriaus kūrinį, kurio meninė stilistika ar turinio forma
neatitiko Tavo vidinės nuostatos?
Tokių atvejų man beveik nepasitaikė, nes
paprastai verčiu savo paties pasirinktus kūrinius. Nemeilės nusipelnė nebent J.-J.
Rousseau Julija, arba Naujoji Eloiza, kurią man pasiūlė užbaigti versti, nes
susirgo vertėja. Man rodos, tai ypač pajuto mano redaktorius Juozas Naujokaitis,
pridėjęs ranką prie mano kūrybos. Aš nesu iš tų, kurie sugeba mėgaudamiesi
įkūnyti savo nemeilę. Kartą, pamatęs, jog vienas mano kolega išvertė autorių,
kurio jis nekenčia visa širdimi, nustebęs paklausiau, kas jį paskatino imtis tos
knygos. Jis atsakė: Neapykanta. Aš taip nekenčiu to autoriaus, jog stengiausi iš
paskutiniųjų kaip galima geriau jį išversti, kad lygiai taip pat jo imtų neapkęsti
ir mano vertimo skaitytojai. Vėliau, išgirdęs, jog kita leidykla ketina leisti to
paties autoriaus kitą romaną, paskambinau savo kolegai ir paklausiau, ar jis nenorėtų
dar kartą išlieti savo neapykantos. Mielai! sušuko jis. Ačiū, bičiuli!
Tuojau pat skambinu į leidyklą.
Vertei ir poeziją. Turiu omeny Oskarą
Milašių. Kodėl ėmeisi šio poeto kūrybos ir kokių kūrybinių impulsų suteikė
prisilietimas prie tokių sudėtingų poetinių tekstų?
Tai buvo ypatingas atvejis. Tais niūriais
draudimo laikais O. Milašius buvo persona non grata. Nežinau, kokiu būdu
Vytautui Kubiliui pavyko jį reabilituoti ir pasiekti, kad būtų išleista jo poezijos
rinktinė. Iš visų įmanomų vertėjų V. Kubilius atrinko mane, nors tam griežtai
priešinosi A. Churginas. Noriu pabrėžti, jog tai buvo ne poetinis, bet filologinis
vertimas pagrindas poetams, nemokantiems prancūzų kalbos, pateikti poetinį
variantą. Beje, knygai išėjus, susilaukiau nepelnytos kritikos, nes vertimas
recenzentų buvo vertinamas kaip poetinis. V. Kubilius dėl to labai apmaudavo, o A.
Churginas, tos recenzijos inspiratorius, džiūgavo ir skambino visais telefonais. Aišku,
gal ir pasitaikė šiokių tokių riktų, bet arklys ir keturiomis kojomis suklumpa.
Man šis darbas paliko neišdildomą įspūdį, vėliau pasimėgaudamas verčiau O.
Milašiaus Lietuviškas pasakas.
Beje, negaliu nepaminėti poeto Eugenijaus
Matuzevičiaus, kuris dėjo visas pastangas, kad Lietuvoje būtų verčiama kaip galima
daugiau geros užsienio literatūros, ir visokeriopai mane rėmė. Jis puoselėjo svajonę
įkurti Lietuvos literatūros vertėjų sąjungą, kaip tik dabar išsipildžiusią, po
ilgų vargų įsteigė pirmąjį vertimų almanachą Atodangos.
Prancūzišką motyvą norėčiau pratęsti T.
Četrausko tekstu: Valdas Petrauskas, nedaug ką už mane vyresnis prancūzistas,
sinonimikos žinovas, kuriam kažkas buvo padaręs pastabą dėl skurdžios
šiaurietiškos leksikos ir paskui jis tapo net pervirš žodingas, nes perskaitė visus
esamus Didžiojo žodyno tomus ir iš pradžių nelabai galėjo suvaldyti to, ką buvo
įsidėjęs į galvą. Ką galėtum pridurti dėl gimtosios kalbos turtų perkėlimo į
savo atmintį ir į kūrybinį darbą?
Man vertimas magiška operacija, kone
šventos apeigos. Tai sykiu ir kruopštus darbas, ir mokymasis, ir malonumas. Verčiu iš
meilės, kiek įmanoma pasirinkdamas įdomius autorius. Tačiau meilė, kaip žinai,
reikalauja pasiaukojimo, valios pastangų. Kartais man atrodo, kad ne vertėjas pasirenka
knygą, o pati knyga vertėją. Tad, norom nenorom, turi lygiuotis į autorių.
Dėl skurdžios šiaurietiškos leksikos.
Turbūt T. Četrauskas šiek tiek apsibrido žodžiuose, nes su šiaure neturiu nieko
bendra, nebent porą metų mokytojavau netoli Kretingos, Darbėnų vidurinėje mokykloje.
D. Urbas iš pradžių man sakydavo: Miesčioniuks, ką toks gali išmanyti apie
lietuvių kalbos lobius. Tiesa, vėliau, redaguodamas mano verstą Andrzey Brychto
Iškyla: Auschwitz-Birkenau, pagyrė mano žodingumą. Jau buvau pervaręs kelis
Didžiojo žodyno tomus, pradėjęs sudarinėti sinonimų, vaizdingų posakių kartoteką.
Vertėjas negali apsiriboti vien savo leksika.
Verčiant kokią nors knygą, būtina ieškoti savotiško atitikmens gimtojoje
literatūroje, kitaip svetimkalbis autorius pakibs beorėje erdvėje. Pavyzdžiui,
versdamas ispanų pikareskinius romanus, iš naujo perskaičiau (pasak žymaus kalbininko
ir vertėjo Aleksandro Žirgulio, su pieštuku rankoje) S. Daukantą, A.
Baranauską, A. Vienuolį, V. Krėvę, Lazdynų Pelėdą ir daugelį kitų mūsų aukso
fondo autorių. P. Cvirka, I. Šeinius, Žemaitė mano gyvenimo palydovai. Iš Ramūno
Klimo mokiausi sintaksės. Didžiuosius kalbų žodynus ragino skaityti Stendhalis, G.
Flaubert'as. Šiaip ar taip, verčiama ne tuščioje vietoje, bet tam tikroje
kultūrinėje terpėje, kuri turi susiklosčiusias tradicijas.
Prityręs vertėjas visada ieško savo kultūros
kloduose kokio nors pagrindo, į kurį galėtų atsiremti. Žaviuosi Vytauto Petrukaičio
vertimais, nejučia pasiduodamas pagundai palyginti kai kurias vietas su originalu: ar iš
tikrųjų autorius toks žodingas, toks stilistas, ir niekad nenusiviliu. Gaila,
paskutiniu metu iš interneto svetainių dingsta išleistų knygų ištraukos pirmieji
skyriai. Stengiuosi nepraleisti nė vieno, su pieštuku tiksliau, su pele
rankoje iš Toronto sekdamas literatūros vertėjų darbą. Džiaugiuosi ir
sielvartauju. Gaila, kad daugelis leidyklų atsisako redaktorių: dvi galvos tai vis
ne viena. Redaktorius kartais pagauna netyčia prasprūstančius riktus šaukštą
deguto, kuriuo taip mėgaujasi piktavaliai recenzentai, nekreipdami dėmesio į visumą.
Opi problema ne tik profesionalūs
redaktoriai, bet ir tai, kad beveik nebeturime vertimų kritikos, taip pat publikacijų
meninio vertimo teorijos klausimais. Geriausiu atveju kai kurios verstinės knygos
Lietuvoje dabar tik trumpai anotuojamos perpasakojant fabulą, dažnai net nepaminint
vertėjo. Kaip vertinami literatūros kritikai ir vertėjai Kanados literatūriniame
gyvenime?
Kai kas tvirtina, jog grožinio vertimo teorija
fikcija, ji suvis nereikalinga. Bergždžia ginčyti tokius teiginius, nes vertimų
teorijos stoka skaudžiai atsiliepia kokybei. Kažkur esu skaitęs V. Kukulo ironišką
atsiliepimą, girdi, sovietmečiu buvusi netgi tokia grožinio vertimo teorija. Gaila, kad
ji išnyko iš spaudos puslapių. Galimas daiktas, tai nulėmė sąlygos geram
straipsniui parašyti reikia laiko, o honoraras? Be Tavo minėtų anotacijų, kurios
paprasčiausiai perrašomos iš knygos pabaigoje pateikto knygos turinio, kartais spaudoje
pasirodo ir didesnis analitinis straipsnis, tačiau ne tik nepaminimas vertėjas, bet
netgi neaišku, ar kalbama apie verstinę knygą, ar apie originalą.
Kaip jau minėjau, čia leidyklos nelabai domisi
vertimais. XIX a. viduryje, kai Kanada dar buvo Anglijos dominija, buvo priimta Kanados
kultūros apsaugos doktrina, kurios tikslas puoselėti ir ugdyti kultūros vertybes,
apginti piliečius nuo Europoje viešpataujančio dorovinio pakrikimo, įrodyti, jog
Kanada nė kiek neatsilieka nuo Europos savo kultūra ir intelekto potencialu. Kad ir kaip
keista, Kanados muitinė iki šiol griežtai laikosi tos doktrinos. Pavyzdžiui, Albertos
provincija neįsileidžia netgi kai kurių Anglijos autorių. Todėl verstinė literatūra
sudaro gal tik vieną Kanados knygų fondo procentą. Vertimų kritikai vietos skiria
nebent keli vertėjų asociacijų leidiniai. Deja, ir mūsų asociacijos renginiuose labai
retai kalbama apie vertimus.
Dėl vertėjo kaip kūrėjo statuso
įtvirtinimo irgi vyksta ilgas pozicinis karas su Kanados menų taryba, kuri laikosi
atgyvenusio požiūrio į vertėjus: girdi, vertėju gali būti kiekvienas, kas tik moka
dvi kalbas. Šiaip ar taip, leidyklos naudojasi tik Kanados literatūros vertėjų
asociacijos narių paslaugomis. Šiuo atžvilgiu viešpatauja griežtos taisyklės: visi
profesionalai turi priklausyti atitinkamai organizacijai ir mokėti mokesčius. Tokia
anarchija, kokia viešpatauja Lietuvoje, Kanadoje būtų nesuvokiama.
Prisipažinai, kad sudarinėjai sinonimų,
vaizdingų posakių kartoteką. Kas paskatino parengti italųlietuvių,
ispanųlietuvių, lietuviųprancūzų kalbų žodynus? Kokių atsiliepimų esi
sulaukęs apie šiuos didžiulės vertės darbus?
Tuo metu nebuvo vertėjams būtinų parankinių
priemonių: nei vaizdingų posakių, nei sinonimų ar antonimų žodynų, nebuvo nei
dvikalbių žodynų, išskyrus anglų ir vokiečių. Vienkalbių žodynų ar
enciklopedijų irgi buvo neįmanoma įsigyti: cenzūra. Kai rengiau italų kalbos
žodyną, verkiant reikėjo gerų žodynų deja, turėjau tik XIX a. italų kalbos
žodyną, įsigytą antikvariate. Pagaliau žmonos teta iš Hamburgo apsiėmė man
parūpinti Palazzi, tačiau negalėjo siųsti tiesiai iš Vakarų Vokietijos:
persiuntė per savo drezdeniškius draugus, kad būtų iš Demokratinės Vokietijos.
Norėjau parengti didesnį, tikrai naudingą vertėjams ir tiems, kas mokosi italų
kalbos. Deja, A. Druktenis, tuomet buvęs Mokslo leidyklos Žodynų redakcijos
vedėjas, pareiškė, jog valdžia suteikia limitą tik 30 lankų, ir patarė
kreiptis į Spaudos komiteto viršininką poetą J. Nekrošių. Deja, drg. J. Nekrošius
mane apšaukė, kad ieškau blato, kad tokio popieriaus kiekio pakaktų keliems
puikiems mūsų rašytojų romanams išleisti, tad žodynas išėjo striukokas ir,
negana to, mažu tiražu, kuris iškart dingo iš knygynų. Sudarydamas
ispanųlietuvių kalbų žodyną, turėjau prašyti valdžios specialaus leidimo
išskirtine tvarka įsigyti ispanų kalbos enciklopediją. Turėjau ir naivių vilčių
išvykti į Italiją ar Ispaniją kūrybinėn komandiruotėn, tačiau mainais man
buvo pasiūlyta krauju pasirašyti sutartį su šėtonu KGB: tik su tokia
sąlyga galėjai išvykti. Teko prisipažinti, kad pajuokavau nei aš noriu važiuoti
į tuos kraštus, nei ką.
Kokių nors oficialių atsiliepimų apie šiuos, kaip
sakai, didžiulės vertės darbus kaip ir apie kitus savo darbus nesu
sulaukęs, nebent sovietmečiu penkiasdešimtmečio proga man buvo suteiktas kultūros
darbuotojo vardas, bet jis dingo tamsioje praeityje. Esu susilaukęs Italijos ir Ispanijos
kalbininkų ir literatūros mokslininkų susidomėjimo mano leksikografine ir kūrybine
veikla, laiškų, ypač domimasi nemirtingojo Don Kichoto vertimu ir stebimasi,
kodėl Lietuvoje tas titaniškas, jų žodžiais tariant, darbas nėra deramai aptartas ir
įvertintas. Lietuvoje, pasirodžius Don Kichotui, labai palankiai atsiliepė
akademikas dr. V. Kubilius, rašytojai J. Kunčinas, R. Sadauskas, pastarasis
Literatūroje ir mene pareiškė: Kiaulės būsime, jeigu neskirsime
Nacionalinės premijos už tokį darbą. Tyto albos leidyklos direktorė Lolita
Varanavičienė siūlė Kultūros ministerijai šešiasdešimtmečio proga įvertinti mano
įnašą į Lietuvos kultūrą, tačiau tuometis kultūros ministras S. Šaltenis atsakė,
jog negavęs Rašytojų sąjungos valdybos pritarimo.
Norėčiau, kad šiek tiek atskleistumei kai
kurias savo kūrybinės laboratorijos paslaptis. Kaip tu verti: ar rašai rašikliu, ar
iškart renki kompiuteriu?
Rašikliu esu dirbęs tik prie pirmųjų dviejų
vertimų, vėliau įsigijau iš Vytauto Martišiaus seną Continental. Be
kompiuterio savęs neįsivaizduoju. Dabar turiu jau trečią Sony VAIO. Pamenu,
Paryžiuje vienas poetas man sakė, jog paryžiečiai vairuotojo stažą skaičiuoja ne
metais, bet mašinomis. Paklaustas, ar ilgai mokėsi vairuoti Paryžiuje, atsakė:
trečias automobilis, vadinasi, jau gera patirtis. Be kompiuterio ir interneto stačiai
neįmanoma gerai dirbti. Versdamas paskutinę knygą M. Atwood Oriksė ir Griežlys,
beveik neišnerdavau iš interneto tiek pasitaikė mįslių ir galvosūkių. Antra
vertus, esu labai dėkingas Lietuvių kalbos institutui puikus puslapis. Ir daugeliui
kitų kultūros įstaigų. Internetas tiesiog lobis vertėjui: žodynai, žinynai,
įvairios parankinės priemonės, visko neišvardysi. Stebiuosi, kad Lietuvos vertėjai,
kiek pastebiu iš atsitiktinai pasitaikančių vertimų, ne per daugiausia juo naudojasi.
Kaip atsikratai nuovargio ir darbo
monotonijos?
Versdamas. Prisėdęs prie kompiuterio, pamirštu
pilką kasdienybę. Ir, savaime suprantama, Graeme Elmore Valdas, giminės atžala,
kuris gyvena už dviejų šimtų metrų ir mielai ateitų aplankyti dieduko, jei galėtų
vaikščioti vienas. Bet ilgai nereikės laukti.
Kuris metų laikas Kanadoje Tau
kūrybingiausias?
Visi metų laikai kūrybingi. Žiemą šalta
arba žvarbu, nėra noro kišti nosies į lauką, vasarą beprotiškai karšta,
drėgna, smogas, juo labiau norisi įsijungti kondicionierių ir mėgautis palaima
kambaryje arba nerti už kelių šimtų kilometrų nuo Toronto, pavasaris ir ruduo
pralekia nepastebimai, jų lyg ir nebūna.
Ar nepasiilgsti Vilniaus?
Kurgi ne! Pirmaisiais metais, kai dirbdamas
prancūzų kalbos dėstytoju skersai išilgai išvažinėjau visą Vakarų Torontą,
matydavau labai daug vietų, kur jausdavausi tarytum atsidūręs Vilniuje: prie Žvėryno
tilto, Centrinio pašto ir pan. Sutikdavau daug žmonių V. Kubilių, J. Mikelinską,
T. Četrauską bet tai būdavo ne jie, o jų antrininkai. Dabar jau nebesutinku nieko,
Torontas yra Torontas, jokių Vilniaus reminiscencijų. Atrodo, lyg būčiau čia gyvenęs
dešimtis metų. Atokvėpio valandėlėmis kartais norisi atsidurti Pilies gatvėje,
išgerti kavos. J. Kunčinas sakydavo: Susitiksime Pilies gatvėje! Deja, 1998
metais susitikome paskutinį kartą.
Kokį vertimą trukdžiau savo
kamantinėjimu?
Mano minėtą M. Atwood Oriksė ir
Griežlys. Beje, vienas pačių sudėtingiausių vertimų (taip dažniausiai atrodo,
kai kiti sudėtingiausi jau praeityje). Tai ištisi metai kruopštaus darbo,
nuolatinės konsultacijos, naršymas po įvairias svetaines ieškant reikalingų duomenų,
be interneto tikrai nebūčiau išvertęs. Dabar jau skaitau popierinį
variantą, nes popieriuje vis dėlto geriau matyti.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|