|
<< Atgal
CARMEN CARO
Don Kichotui 400 metų
Bendras žmonijos turtas
Kelionė per laiką
Modernusis romanas
Meilė žmogui
Šiemet minimas ne tik Ispanijai reikšmingas
jubiliejus. Don Kichotas (tiksliau Miguelio de Cervanteso ,,Don Kichoto pirmoji
dalis) išvydo pasaulį 1605 m. sausio 16-ąją, ir nuo tuo laiko nesibaigia garsiausio
riterio nuotykingos klajonės po pasaulį. M. Cervantesas galutinai išsprendė savo
herojaus likimą, antrąją didžiojo romano dalį baigdamas neabejotina riterio mirtimi:
,,Don Kichotas išleido paskutinį kvapą, kitaip sakant, mirė. Tatai matydamas, klebonas
paprašė raštininką paliudyti raštu, jog Alonsas Kichanas Gerasis, paprastai vadinamas
Don Kichotu Lamančiečiu, atsisveikino su šiuo pasauliu ir mirė savo mirtimi. Rašytojas taip padarė, kad joks kitas autorius ,,negautų progos
apgaulingai prikelti velionį ir toliau kurti nepabaigiamas jo žygdarbių istorijas,
kad niekas ,,nedrįstų kelti iš kapo, kuriame Don Kichotas tikrai ir neginčijamai
ilsisi visu ūgiu išsitiesęs, nes jau nebeturi jėgų trečiąsyk leistis į naują
kelionę ir žygį (,,Don Kichotas, II, LXXIV1).
Tačiau Don Kichotas nemiršta, ir po 400 metų galima drąsiai teigti, jog M. Cervanteso
herojus liko gyvas ir toliau gyvena tarp mūsų.
,,Don Kichoto 400 metų jubiliejui paminėti
vyksta daugybė konferencijų, spektaklių, įvairiausių kultūrinių renginių. Vien
Ispanijos Kastilijos-Lamančos regione jų numatyta du tūkstančiai. Lamančoje
keliautojams jau seniai siūlomas vadinamasis ,,Don Kichoto maršrutas per svarbiausius
kaimus ir miestelius, kuriuose lankėsi Don Kichotas. Kur tik pasisuksi, pamatysi visokių
užeigų, kurių iškabos keliautojui primena, kad ,,čia buvo apsistojęs Don
Kichotas. Iš tiesų, kas drįstų teigti, kad jis negyveno? Taip
pat šia proga neseniai išleistas naujas romanas Don Kichotui mirus2,
kuriame tęsiama ,,Don Kichoto, ypač Sančo Pansos ir kitų antrinių personažų
istorija po liūdnojo veido riterio mirties. Bet Don Kichotas ir jo bendrakeleivis Sančas
Pansa gyvena ne vien knygose.
Į viršų
Bendras žmonijos turtas
Niekas neabejoja, kad M. Cervanteso kūryboje
atsispindi XVIXVII a. Ispanijos gyvenimas, kad autorius ir jo romanas yra savo tautos
ir amžiaus vaikai. Nors M. Cervanteso riteris nebuvo iškeliavęs už Ispanijos ribų,
veikalas apie jį iš karto pasklido po visą pasaulį. Šlovingojo riterio nuotykiai
plačiai išgarsėjo dar prieš pasirodant antrajai romano daliai (1615). Per pirmuosius
romano gyvavimo metus vien Ispanijoje išėjo šeši jo leidimai. ,,Don Kichotą
pirmieji išsivertė ir, kaip matyti iš pakartotinių leidimų, porą šimtmečių
labiausiai juo domėjosi anglai (1612). Prancūžiškas vertimas pasirodė 1614, vokiškas
1621 m.
,,Don Kichotas, be jokios abejonės, priklauso
Ispanijai, taip įtikinamai ir giliai atspindi jos kultūrą bei istoriją, jog kūrinys
tampa suprantamas ir kitataučiams. Kaip teigia J. Grinius,
,,Cervantesas tuo ir yra didelis, kad iš tos tikrovės, kurioje gyveno ir kurią stebėjo
tūkstančiai ir milijonai kitų žmonių, jis vienas tesugebėjo atskleisti tokį
aspektą, kuris siekė ne tik ano laiko ispaniško gyvenimo, bet apskritai visos
žmogiškosios prigimties gelmių3. A.
J. Greimas, vertindamas pirmą ,,Don Kichoto vertimą į lietuvių kalbą, pažymi:
,,Tiesiog gėdingai nepažįstame mes klasikų, net nenujaučiame tų idėjinių ir
meninių galimybių, kurios, sukrautos didžiųjų meistrų veikaluose kaip bendras
žmonijos turtas, siūlosi kiekvienam šios žemės keleiviui4.
Don Kichotas ne ispanų, o visos žmonijos nuosavybė. M. Cervanteso nuopelnas tas, kad
jis sukūrė veikalą, ,,suprantamą įvairaus amžiaus, visokių profesijų ir
skirtingiausių išsilavinimų žmonėms. Cervantesas <
> mokėjo prabilti visoms
tautoms ir visiems žmonėms suprantama kalba. <
> ,,Don Kichote matome visą
Cervanteso gyvenimą ir juntame jo kūrybinę asmenybę. Dar daugiau. Jame pasirodo visa
ispanų tauta su savo nerimu ir su savo svajonėmis, su savo idealais ir iliuzijomis, savo
pasiryžimais ir nusivylimais. Jis sklidinas meistriškų gamtos ir žmonių gyvenimo
aprašymų. ,,Don Kichote iškeltas visos žmonijos tragizmas ir
komizmas5.
Anot A. J. Greimo, Don Kichotu ispanai gebėjo
atiduoti žmonijai savo skolą: ,,Jei kiekviena tauta turi įnešti savo grūdą į
bendrąjį žmonijos aruodą, tai Ispanija vienu Don Kichoto žygiu visiškai atsiteisė
savo skolą, padarydama tikrą salto immortale. Kaip ir
prieš kiekvieną didelį, genialų kūrinį, taip ir prieš Cervanteso veikalą
atsidūręs, skaitytojas išgyvena visą savo žmogiškosios menkystės kompleksą,
jausdamas ne tiktai tą prarają, kuri skiria jį patį nuo genijaus minties aukštybių,
bet kartu suvokdamas ir tą milžinišką disproporciją tarp autoriaus ir jo epochos iš
vienos pusės ir jo veikalo iš kitos6.
Don Kichotas daug reikšmingų dalykų pasako
kiekvienam žmogui, ir galima būtų teigti, kad jis tapo mums reikalingas, jis pavirto
mitu, be kurio nebeįmanoma įsivaizduoti visuotinės literatūros. Žymus
ispanų dramaturgas Antonio Buero Vallejo (19162000), gavęs M. Cervanteso premiją
(1986) pareiškė: ,,Be Don Kichoto mito visuotinė literatūra daug prarastų, ir sykiu
daug prarastų ir baugi žmogaus kelionė žemėje7.
Pasak J. Campbello, ,,mituose
atsiskleidžia tai, kas bendra visiems žmonėms. Mitai tai istorijos apie mūsų
tiesos, prasmės, reikšmės paieškas, trunkančias amžių amžius. Mums reikia, kad
gyvenimas būtų prasmingas, norime patirti, kas amžina, suprasti, kas paslaptinga,
suvokti, kas esame. <
> Mitai yra žmogaus gyvenimo dvasinių galimybių
užuominos8.
M. Cervantesas, be abejo, sukūrė ispanų tautos
herojų, bet kartu atskleidė tai, kas bendra visiems žmonėms. Visi, kurie yra
pasiruošę įveikti kalbos barjerą, juk praėjo 400 metų, taip pat gali pajusti
jo veikale glūdintį nemirtingumo troškimą.
Į viršų
Kelionė per laiką
Per keturis Don Kichoto gyvavimo
šimtmečius romanas, jo veikėjo beprotystė ir autoriaus tikslai buvo labai įvairiai
traktuojami. Paprastai romano istorija dalijama į du pagrindinius laikotarpius: pirmasis
aprėpia XVII ir XVIII amžius, kai ,,Don Kichoto amžininkai ir vėlesnės kartos jį
vertino kaip riterių romano parodiją, išjuokiančią to meto skaitytojų pamėgtą
lektūrą. Antrasis prasideda drauge su romantikų vertinimais. Jie Don Kichotą laikė to
meto maištininku.
Dar galime išskirti anglų rašytojų požiūrį,
kuris literatūroje atliko svarbų vaidmenį. Jie šią knygą vertino dėl riterio
savybių ir žmogiškųjų dorybių, o ne dėl riterių romanų parodijos. Anglai iš dalies ir atkreipė romantikų dėmesį į Don Kichotą ir
atvėrė kelią jų entuziazmui. ,,Kokios nuotykingos buvo Don Kichoto klajonės po
Ispanijos dangumi, tiek pat netikėtumų ir permainų suteikė jam ir jo kelionė į
laiką, ir trys amžiai jo klaidžiojimų po žmonių vaizduotes jį taip pakeitė,
išryškino, praturtino, kad ir pats Cervantesas vargu ar beatpažintų mylimą savo
sielos kūdikį. <
> Įvairios, kad ir keisčiausios Don Kichoto asmenybės
interpretacijos rodo tiktai Cervanteso genijaus didumą, jo veikalo, pilno problemų ir
užuominų, turtingumą ir nepaprastą visuotinės simpatijos spinduliavimą, į kurį
atsiliepia milijonai širdžių9.
J. Grinius ne kartą tvirtino, jog tikrasis menas
visada turi žmogui pasakyti ką nors reikšmingo, ir todėl žavėjosi ,,Don Kichotu.
Jo teigimu, M. Cervanteso kūryba iškyla virš savo laiko ir yra nemirtinga.
Iš tiesų tai, ką M. Cervantesas norėjo pasakyti,
nėra taip reikšminga. Šiuo metu grįžtama prie nuomonės, kad jo tikslas buvo tik
pralinksminti skaitytoją ir ,,pakirsti riterių romanų galybę ir šlovę. Ne taip
svarbu, kad autorius gal nebeatpažintų mylimo savo sielos kūdikio, palikto žmonių
rankose. Ir ne taip svarbu, ką apie jį kalba kritikai. Skaitytojai, šią knygą
atsivertę, kvatosis, verks, stebėsis, neliks abejinga nė viena širdis. ,,Gyva yra tai, ką aš ir tu, skaitytojau, knygoje randame10.
Į viršų
Modernusis romanas
Kad ir kaip Cervantesas
įstengė tą žygį atlikti, ar beveik atsitiktinai, tarsi per stebuklą, kaip
tvirtina vieni, ar savo gilaus žmogaus prigimties pažinimo ir meninio išmanymo
pastangomis, kaip teigia kiti, niekas neabejoja, jog ,,šis ,,retas išradėjas,
kaip jis save vadina, savo fantazijos tvarinį įspraudė į griežtus kasdieniškos
realybės rėmus, tuo ne tik išjuokdamas, nuneigdamas ir sutriuškindamas riterių
romanų literatūrą, bet kartu, kaip tikrai didelis poetas, sukurdamas kažką didelio ir
naujo mūsų moderniškąjį romaną11.
Dažnai teigiama, jog Don Kichotas ir Sančas Pansa
yra dviejų priešingų psichologinių tipų simboliai. Tačiau nederėtų per daug
pabrėžti šios priešpriešos ir pamiršti, kad M. Cervanteso personažus vargu ar
galima įsprausti į griežtus rėmus, nes jie yra gyvi. Ispanų mąstytojas ir
literatūros kritikas S. de Madariaga (18891978) vadino juos broliais ir kalbėjo apie
Sančo donkichotizaciją ir Don Kichoto sančifikaciją. Tame dvilypiame
procese matome, kad romane svarbiausia ne tai, kas ,,nutinka Don Kichotui ir Sančui, o
tai, ką jie išgyvena. Šis vyksmas geriausiai išryškėja jų pokalbiuose, kur aiškiai
matyti, kaip personažai drauge auga ir keičiasi. Tų dviejų personažų pokalbiai ir
samprotavimai, kai kiekvienas laisvai išsako savo požiūrį, yra įdomesni už jų
nuotykius. Šnekėdamiesi jie skleidžiasi ir vystosi, atrodo gyvesni, žmogiškesni.
Jau vien peržvelgus perskyrimų pavadinimus aišku,
kad autoriui personažų šnekos itin svarbios. Štai keli pavydžiai.
Pirmosios dalies X perskyrime pasakojama ,,apie sąmojingą
pokalbį, kurį turėjo Don Kichotas ir jo ginklanešys Sančas Pansa. XVIII
perskyrime ,,apie Sančo Pansos pokalbį su savo ponu Don Kichotu ir kitus
paminėtinus nuotykius. XIX ,,apie išmintingus samprotavimus, kuriais
Sančas dalijosi su savo ponu, apie tai, kokį nuotykį jie turėjo su numirėliu, ir apie
kitus įsimintinus įvykius. XXXI ,,apie mielą pokalbį, kurį turėjo Don
Kichotas ir jo ginklanešys Sančas Pansa, taipgi apie kitus nutikimus. XLIX perskyrime
pateikiamas dalykiškas Sančo Pansos ir jo pono Don Kichoto pokalbis. Antros
dalies III perskyrime randame juokingą pošnekį, vykusį tarp Don Kichoto,
Sančo Pansos ir bakalauro Samsono Karasko. IV perskyrime ,,Sančas Pansa atsako į
bakalauro Samsono Karasko klausimus ir išsklaido jo abejones, taipgi nutinka įvykiai,
žinotini ir pasakotini. V pasakojama ,,apie protingą ir šmaikštų pokalbį,
vykusį tarp Sančo Pansos ir jo pačios Teresos Pansos, taipgi apie kitus šviesaus
atminimo nutikimus. XIII perskyrime ,,toliau vyksta riterio Girinio nuotykis, taipgi išmintingas,
turiningas ir žavus dviejų ginklanešių pašnekesys. XLIIXLIII
pasakojama ,,apie tai, ką patarė Don Kichotas Sančui Pansai, prieš jam vykstant salos
valdyti, taipgi apie kitus labai reikšmingus dalykus, ir ką toliau Don Kichotas patarė
Sančui Pansai.
Suprantama, personažų pokalbių esama daugiau, negu
jų randame minėtuose perskyrimuose. Iš tiesų Don Kichotas ir Sančas nuolat dalijasi
įspūdžiais apie savo nuotykių sėkmę, susitikimus su kitais personažais ir t. t. Bet
įsidėmėtina tai, kad M. Cervantesas priskiria tuos mielus, sąmoningus pokalbius
prie kitų minėtinų ir įsimintinų nuotykių. Be to, vien iš jų pavadinimų matyti,
jog antroje dalyje Sančas šneka daugiau negu jo šeimininkas, išmoksta riteriškos
iškalbos, o Don Kichotas, kamuojamas abejonių bei nusivylimo, lieka susimąstęs.
Pavyzdžiui, antros dalies XIII perskyrime Sančas pokalbyje su kitu ginklanešiu
nebekalba nei apie savo kaimą, nei apie materialinius poreikius, o apie riterišką
gyvenimą. Todėl jo kalbos stilius visiškai pasikeičia.
M. Cervantesui dar nebaigus antros romano dalies,
vienas jo priešas, prisidengęs Alonso F. de Avellanedos slapyvaržiu, 1514 m.
išspausdino antrą ,,Don Kichoto dalį, nevykusiai tęsiančią pirmosios nuotykius.
Šis ,,netikros antros dalies pasirodymas paskatino M. Cervantesą greičiau baigti Don
Kichoto gyvenimą. Rašytojas pats gynė savo autorystę antros dalies pratarmėje
(,,Įsidėmėki, jog pateikiamoji ,,Don Kichoto antra dalis sukirpta lygiai taip
meistriškai ir iš tokios pat medžiagos kaip pirmoji) ir romano pabaigoje: ,,Vienam
man gimęs Don Kichotas, ir aš gimęs tik jam vienam; jam buvo likta nuveikti žygius, o
man rašyti; mudu abu neperskiriama pora (II, LXXIV). Bet svarbiausi M.
Cervanteso autorystės gynėjai yra patys personažai: jie laisvai kalba apie savo
,,tapatybę, lygindami save su netikru Don Kichotu ir Sanču, ir smerkdami juos kaip
klastotes.
A. F. Avellaneda bandė pasisavinti personažus ir
pratęsti jų istoriją, tačiau sukūrė tik lėkštus tipus, beprotį Don Kichotą ir
rajūną Sančą. Jo romane Don Kichotas ir Sančas Pansa žlunga, juose nebelieka nei
gyvybės, nei donkichotiškos dvasios. M. Cervanteso Don Kichotas nėra vien beprotis,
kaip Sančas nėra vien rajūnas. Rašytojo priešo dėka antroje romano dalyje
personažai įgyja dar daugiau atspalvių, atsiranda daugiau šnekų apie literatūrą ir
kūrybą. LIX ,,perskyrime pasakojama apie vieną nuotykiu laikytiną įvykį, nutikusį
Don Kichotui. O tas įvykis ir yra Don Kichoto ir Sančo pašnekesys su bajoru,
skaičiusiu A. F. Avellanedos kūrinį. M. Cervantesas šiuo įdomiu ir gyvu personažų
pokalbiu lygina konkurento ir savo kūrybą:
Naujasis autorius piešia tave
anaiptol ne tokį mielą, koks mums atrodai; vaizduoja tamstą rajūną, žioplą ir toli
gražu nesąmojingą, žodžiu, visiškai ne tokį, koks esi aprašytas savo šeimininko
istorijos pirmoje dalyje. <
> Vadina ir girtuokliu, <
> tik dabar
nepamenu, kokiais žodžiais, bet, šiaip ar taip, negražiai apie tamstą šneka, ir, be
kita ko, šneka netiesą, kiek galiu spręsti iš gerojo Sančo veido, kurį matau
priešais.
Patikėkit, jūsų malonybės,
tarė Sančas, ir Sančas, ir Don Kichotas šioje knygoje matyti visiškai ne tokie,
kokius nupiešė mus savo sudėtoje knygoje Sidas Hamadas ben Inhalis ir kokie esame iš
tikrųjų: mano ponas narsus, išmintingas ir įsimylėjęs, o aš nuoširdus ir
sąmojingas, bet anaiptol ne koks besotis ir girtuoklis.
Bajorui tarus, jog rašyti apie didįjį Don
Kichotą reikėtų uždrausti visiems, išskyrus pirmąjį biografą, Don Kichotas
liūdnai sušunka: ,,Tepiešia mane kas nori <
>, tik į mano šlovę
tenesigviešia, nes kai tave kas žingsnis purvais drabsto, norom nenorom, pritrūksi
kantrybės.
Be abejo, šis įvykis įskaudino M. Cervantesą.
Įdomu ir tai, kad romane tas skausmas prisideda prie Don Kichoto nusivylimo: autorius ir
personažas neperskiriama pora.
M. Cervanteso romane sugyvena įvairiausių stilių
ir skirtingų kultūrinių bei socialinių sluoksnių personažai. Jie ne tik kalba
kiekvienas savo kalba, bet ir keičia ją pagal poreikį ir aplinkybes. Subtilus ir
progresyvus kalbos kitimas, ypač Sančo ir Don Kichoto, rodo jųdviejų vystymąsi ir yra
tikras iššūkis vertėjams. Novatoriška ir tai, kad M. Cervanteso romane meistriškai
supinama fantazija ir tikrovė ir įsigilinama į sapnų pasaulį.
Šis kūrinys peržengia riterių romanų žanro
ribas ir aprėpia viską: jame kalbama apie gyvenimą, apie žmogų, apie meną,
literatūrą ir knygas (pvz., I, VI ,,kaip gražiai ir nuodugniai klebonas ir
barzdaskutys iškratė bajoro biblioteką; I, XLVIIXLVIII, klebono ir kanauninko
pokalbis apie romanų ir komedijų blogumą ir gerumą). Autorius gebėjo sukurti
daugialypius personažus, kurie semiasi peno iš gyvenimo ir literatūros ir gyvena bei
auga pačiame romane.
Į viršų
Meilė žmogui
Ispanų rašytojas Jiménezas Lozanas (g. 1930 m.
), taip pat pelnęs M. Cervanteso premiją (2002), pripažino savo skolą ir apie ,,Don
Kichoto autorių teigė: ,,Literatūroje didis yra tas, kuris paliečia suluošinto
žmogaus likimo šlovę ir žaizdą. Regis, tas likimas
atsiskleidžia tiktai tiems, kurie kaip Cervantesas yra dėmesingi ir gailestingi
žmogui12.
A. J. Greimas stebisi, jog ,,po
tiek nusivylimų ir skurdo metų, M. Cervantesas nejaučia jokios pagiežos gyvenimui, ir
visi jo veikalai tiesiog šviečia dideliu žmogaus supratimu ir meile jam13.
Išties stebina jo atidumas ir gailestis žmogui.
Cervantesas myli ne žmoniją, bet kiekvieną atskirą žmogų. Visiems
,,Don Kichoto personažams, piemenims, bajorams, prostitutėms, kaliniams,
nesvetima ištikimybė, gailestingumas, dosnumas, mandagumas, kilnumas14.
Tą meilę labiausiai įkūnija jo mylimas vaikas. Cervantesas
laikė Don Kichotą savo sielos kūdikiu ir sukūrė jį tokį gyvą, tokį žmogišką,
kad norisi su juo bendrauti: ,,O mes, manau, visų pirma norime draugauti su geraširdžiu
hidalgo ir jo išmintinguoju ginklanešiu15. J. Grinius
taip pat Don Kichotą vadino visų laikų žmonių bičiuliu.
Ispanų mąstytojas Miguelis de
Unamunas (18641936) laikė Don Kichotą tautos gelbėtoju ir kovotoju už
nemirtingumą, entuziastingai gyrė paprastą riterio gerumą: ,,Tau niekas neprilygsta
paprastu gerumu, ir todėl tu turi altorių širdyse visų gerųjų, kurie savo žvilgsnį
kreipia ne į tavo beprotystę, bet į tavo gerumą16.
Kaip jau buvo minėta, Don Kichotu pirmus du
šimtmečius po pirmos dalies pasirodymo labiausiai domėjosi anglai, ypač XVIII a.
romanistai. Teigiama, jog niekas taip giliai nesuprato Don Kichoto
idėjos kaip anglų lieteratūros atstovai17. XVIII a.
rašytojai Joseph'as Addisonas, Richardas Steele'as, Danielis Defoe, Henry Fieldingas,
Samuelis Johnsonas ir Jamesas Boswellas ,,Don Kichotą cituoja savo kūrinuose. Anglus žavėjo herojaus gerumas, įkvėpęs juos kurti savo
personažus18. H. Fieldingas netgi
teigia, jog, ,,tas, kuris skaito Cervantesą <
>, ir netampa išmintingesniu, ir
geresniu žmogumi, turi arba blogą galvą, arba blogą širdį19.
Daugelis kritikų nagrinėjo riterį puošiančias
dorybes ir vertybes. Ispanų literatūrologas L. Rosalesas,
tyrinėjęs herojaus meilę laisvei, teigė, kad ,,Don Kichoto logika nėra tikroji
logika, o greičiau etika. Jis žiūri ne į tikrovę, o į vertybes20.
Apie Don Kichoto gerumą byloja daug kitų
personažų, ne veltui jis buvo vadinamas Alonsu Kichanu Geruoju. Bendrakeleivis neketina
jo palikti, nors jau seniai suprato, kad kelionės su Don Kichotu neduos jam jokios
naudos. Jis nuoširdžiai aiškina priežastį kalbėdamas apie savo šeimininką:
,,Maniškis kitoks, sakyčiau, suktumo nėmaž nesuktas, priešingai atlapos širdies,
niekam bloga daryti nesugeba, tiktai gera visiems daro, neturi nė trupučio klastos,
mažas vaikas jį įtikintų, jog dabartės nakties gūduma, nors būtų pats vidurdienis.
Ir šit už tą paprastumą myliu jį labiau nei save patį ir, nors ir kokias kvailystes
jis krėstų, nieku gyvu negaliu jo palikti (II, XIII).
Riteris nusipelnė visų palankumo ir meilės: ,,Iš
tiesų, kaip jau buvo sakyta, Don Kichotas visada, ir stačiai Alonsas Kichanas Gerasis,
ir Don Kichotas Lamančietis būdamas, garsėjo romiu būdu ir maloniu elgesiu, ir už tai
jį mylėjo ne tik namiškiai, bet ir visi pažįstami (II, LXXIV).
Don Kichotas, kaip M. Cervanteso kūdikis, vertina
kiekvieną žmogų ir visiems nori daryti gera. Autorius pamišėlio, kvailo ir naivaus
riterio lūpomis drįsta ginti kiekvieno žmogaus orumą, žiūrėdamas ne jo kilmės, bet
dorumo. Štai ką Don Kichotas patarė Sančui Pansai, prieš šiam vykstant valdyti
salą:
tau pridera nukreipti žvilgsnį
į save patį ir stengtis save patį pažinti, o tai viena sunkiausių pažinimo rūšių,
kokių tik esama. Pažinęs save, nustosi pūstis kaip varlė, panūdusi prilygti
jaučiui, o jeigu nenustosi, tai lyg tas povas, kuris suskleidžia puikią uodegą,
pamatęs savo bjaurias kojas, turėsi nejučia suskleisti savo neprotingos puikybės
uodegą, prisiminęs, jog kadaise savo sodžiuje ganei kiaules. <
> Didžiuokis,
Sančai, savo žema kilme ir nerausdamas visada prisipažinki, jog esi iš ūkininkų, nes
jeigu pats to nesigėdysi, niekam į galvą neateis prikišti tau šitos gėdos, ir
apskritai būki verčiau nusižeminusiu teisuoliu nei išpuikusiu nusidėjėliu.
<
> Įsidėmėki, Sančai: jei pasirinksi dorybės kelią ir stengsies daryti
labus darbus, tau nereikės pavydėti kunigaikščiams ir valdovams jų darbų, nes
kraujas paveldimas, o dorybės gyte įgyjamos, ir jos pačios savaime turi tokią
vertę, kokios neturi kraujas (II, XLII).
Don Kichotas rodo savo ginklanešiui pavyzdį ir
stebina savo pasitikėjimu žmonėmis. Sančui pasakius, kad Don Kichoto nugalėtas
priešas yra jo draugas bakalauras Karaskas, riteris klausia ir moko Sančą: ,,Gerai
pasvarstykime, Sančai. <
> Klausyki: kuriems galams bakalaurui Karaskui būtų
reikėję persirengti klajojančiu riteriu, apsišarvuoti, apsiginkluoti ir kviesti mane
dvikovon? Bene aš jam priešas? Bene esu kuomet davęs jam dingstį ant savęs užpykti?
Bene aš jam varžovas, bene jam rūpi karo menas, kad pavydėtų man šlovės, kurią esu
pelnęs savo kalaviju?
Sančui paprieštaravus, kad tas riteris tikrai labai
panašus į bakalaurą Karaską, jo šeimininkas aiškina, kad tas panašumas gali būti
tiktai jį ,,persekiojančių vylingųjų burtininkų pinklės ir žabangai (II, XVI).
Jis nė kiek neabejoja savo bičiuliu.
Negalima nepacituoti Don Kichoto žodžių apie
laisvę: ,,Laisvė, Sančai, tai viena brangiausių dovanų, Viešpaties teikiamų
žmogui; jai neprilygsta jokie turtai: nei žemės gelmėse glūdintys, nei jūros dugne
slypintys. Dėl laisvės, kaip ir dėl garbės, galima ir privalu rizikuoti gyvybe, ir,
priešingai, nelaisvė tai pati didžiausia nelaimė, kokia tik gali ištikti
žmogų (II, LVIII).
M. Cervantesas ,,Don Kichoto pirmos dalies
pratarmėje tvirtina, jog vienintelis jo tikslas yra ,,pakirsti riterių romanų galybę
ir šlovę, plačiai paplitusią diduomenėje ir prastuomenėje, ir tą daryti taip,
kad skaitydamas veikalą ,,liūdintis žmogus pralinksmėtų, linksmas susijuoktų,
neišprusęs nenuobodžiautų, protingas žavėtųsi jūsų išmone, orus jo
nesupeiktų, išmintingas nedovanotų jo nepagyręs. Pasak autoriaus, jo pasakos
,,neskelbia teiginių, kuriose žemiški dalykai suplakami su dangiškaisiais, o tokių
samplaikų privalu saugotis kiekvieno krikščionio protui. Savo romanu M. Cervantesas
ne tik linksmina, bet pasiekia daug daugiau: leisdamas mums bendrauti su jo herojais, jis
švelniai, subtiliai, su šypsena rodo, ką reiškia būti žmogumi.
Don Kichoto kelionė per laiką tęsiasi. Ir po 400
metų riteris išlieka humanizmo simboliu. ,,Jo ,švelnios ir
beprotiškos išminties pamokymų (II, LXVI) žmonija pasigenda kiekvieną kartą, kai,
persivalgiusi žemiškų gėrybių ir pervarginusi akis nuo proto, jai siūlomos
aiškumos, ji vėl pajunta, kaip šv. Augustinas, savo ,,inquietum cor ir pasiilgsta
dvasios aukštybių21.
Justinas Marcinkevičius taip mąsto apie XX a.
žmogų: ,,Kaip keista ir baisu: stebina, stulbina geras žmogaus poelgis. Prie žvėriško žiaurumo mes jau tarytum pripratinti: Atrodo, kad XX
amžiaus žmogaus jau niekuo nenustebinsi gal tiktai gerumu, žmoniškumu22. Kaip tik gerumu Don Kichotas ir nesiliauja stebinęs
pasaulio.
Iš tiesų M. Cervantesas padarė stebuklingą salto
immortale: Don Kichotas nesensta ir nemiršta.
____________
1 Čia ir toliau cit.:
Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis / Vertė V. Petrauskas. Vilnius: Vaga,
1995. (Atgal>>>)
2 T r a p
i e l l o A. Al morir Don Quijote. Barcelona: Destino, 2004. (Atgal>>>)
3 G r i n
i u s J. Cervantesas ir jo Don Kichotas (Atspaudas iš M. de Cervanteso
Išmoningojo idalgo Don Kichoto iš La Mančos I dalies vertimo, išleisto
Valstybinės leidyklos Kaune 1942 m.). P. 24. (Atgal>>>)
4 G r e i
m a s A. J. Cervantes ir jo Don Kichotas. Varpai, 1943. P. 222.
(Atgal>>>)
5 K e l i
u o t i s J. Autografas ,,Don Kichotas Lietuvoje, P. Andriušio išversto
Cervanteso Išmoningojo idalgo Don Kichoto iš La Mančos (Kaunas, 1942) recenzija
(J. Keliuočio archyvas). (Atgal>>>)
6 G r e i
m a s A. J. Cervantes ir jo Don Kichotas. P. 222. (Atgal>>>)
7 Antonio
Buero Vallejo en la entrega del premio Cervantes 1986. Anthropos, XII, 1987. P.
27. (Atgal>>>)
8 C a m p
b e l l J. The power of Myth. New York: Doubleday, 1988. P. 5, 40;
Righter W. Myth and Literature. London: Routledge & Kegan Paul Ltd., 1975.
(Atgal>>>)
9 G r e i
m a s A. J. Cervantes ir jo Don Kichotas. P. 225226. (Atgal>>>)
10 Ten
pat. P. 226. (Atgal>>>)
11 Ten
pat. P. 225. (Atgal>>>)
12 M a r t
i n e z I l l a n A. Jiménez Lozano. La escritura de los silencios.
Universidad de Navarra: Nuestro Tiempo. 2003 Octubre. (Atgal>>>)
13 G r e i
m a s A. J. Cervantes ir jo Don Kichotas. P. 225. (Atgal>>>)
14 C l o s
e A. The romantic appoach to Don Quixote. Cambridge University Press,
1978. P. 17. (Atgal>>>)
15 G r e i
m a s A. J. Cervantes ir jo Don Kichotas. P. 226. (Atgal>>>)
16 U n a m
u n o M. de. Vida de Don Quijote y Sancho. Buenos Aires: Espasa-Calpe
Argentina, 1946. P. 166. (Atgal>>>)
17 S t a v
e s S. Don Quixote in XVIIIth century England. Comparative Literature 3
(1972). P. 193215. (Atgal>>>)
18 Plg.
kūrinius: H. Fieldingo Joseph Andrews ir L. Sterne'o Tristram Shandy.
(Atgal>>>)
19 R a w s
o n C. Henry Fielding. Harmondsworth: Penguin Education, 1973. P. 125.
(Atgal>>>)
20 R o s a
l e s L. Cervantes y la libertad. Madrid: Ediciones de Cultura Hispįnica,
1985. P. 64. (Atgal>>>)
21 G r e i
m a s J. A. Cervantes ir jo Don Kichotas. P. 226. (Atgal>>>)
22 M a r c
i n k e v i č i u s J u s t. Dienoraštis be datų. Vilnius: Vaga, 1981.
P. 57. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|