<< Atgal
|
STEPONAS ALGIRDAS
DAČKEVIČIUS |
Rugpjūčio žemė...
Atsigręžia upė...
Pasninkas
Einant per Katedros aikštę...
Žvaigždėtas dangus...
Giminė
Adomo rėtis
Ženklai
Saulėgrąža rudeniop
Į gyslotą akmenį...
Į viršų
Ŗ
Rugpjūčio žemė
tarsi didelis būgnas
po laukine obelim.
Rytą surenku
nakties būgnininko
suskaldytus obuolius
sėklos taip tyliai
byra
Į viršų
Ŗ
Atsigręžia upė
už vingio
ir prašo:
Sukalbėk rožinį
už mano pakrantes.
Į viršų
Pasninkas
Saują peliuškų
subers į aprūkusį katilą
ant lauko krosnies.
Užkulo nebeliko
vakar, sumaišęs su tramžolėm,
aprišo geliančią koją.
Prisigretina šunelis
ir godžiai laižo tvarstį.
Į viršų
Ŗ
Poetui Liudvikui Jakimavičiui
Einant per Katedros aikštę,
gal triskart reikia priklaupti
atsiriša batų raišteliai.
Į viršų
Ŗ
Žvaigždėtas dangus
geriausia maldaknygė,
be jokių vertėjų
išversta į viso pasaulio kalbas.
Į viršų
Giminė
Galybę metų
mano giminė
veda jautį
iš miško,
o vien ragai
tekyšo.
Į viršų
Adomo rėtis
Dievo barzda kerojas
čiobreliais,
Viešpaties motina
liepžiedžius raško.
Juozapas šitiek
rėčių pridirbo,
irgi statinių,
brikom tekinių.
Ėjo nuėjo
barzdą nurovę
ir nudardėjo
rėčius prikrovę
liepžiedžių vaško
stebulės braška.
Į viršų
Ženklai
Atlapais baltiniais
per vėją,
pro gluosnių guotą,
išnykusią ūlyčią
link kalkių baltumo
kriauklių
paženklinti akmenis
kreidos periodo žyme
prieš atūžiant lietui.
Į viršų
Saulėgrąža rudeniop
Lopinėtos ganyklos
gyvuliui tiek belikę.
Iš kupstų
tarsi kyla sparnai,
be plazdėjimo, tykiai,
kažkaip įstrižai
keverzoja padangę.
Į viršų
Ŗ
Į gyslotą akmenį
nusidaužiau koją.
Tvinksinti gysla
lašino kraują.
Čia pat jį sugėrė
gyslotis.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|