|
<< Atgal
LAIMANTAS JONUŠYS
Romano erezija
|
|
Gintaras Grajauskas. EREZIJA.
Vilnius: Baltos lankos, 2005. 243 p. |
|
Išganingas žodis romanas užrašytas
net ant paties šios knygos viršelio. Iš visų grožinės literatūros žanrų
šiandieninėje Lietuvoje romanas, regis, vienintelė paklausi prekė, turinti komercinės
sėkmės šansų. Bet Gintaro Grajausko mišinys romanu vadintinas net ne šiaip
postmodernizmo, o tik postmodernistinio avangardo plotmėje. Galbūt vadinti šią knygą
romanu ir yra esminė erezija?
Knygoje į vieną kasą bandoma pramaišiui pinti
tris gijas: mito apie lietuvių kilmę iš romėniškos Palemono giminės skatologinę
parodiją, Jeronimo Prahiškio XV a. pradžios užrašus iš kelionės į Lietuvą po jam
pareikštų kaltinimų erezija ir šiuolaikinėje Lietuvoje vykstančią samdomų žudikų
dramą. Šioje pynėje skaitytojui leista šiek tiek susivokti tik gerokai pasistūmėjus
į romano gilumą. Numanydamas suglumusio skaitytojo reakciją, autorius pradžioje
įkišo vieną kitą saugiklį. Pvz., pagrindinis veikėjas, tarsi apdrausdamas autorių,
sako: Kaip personažas aš visiškai neįtikimas. Skaityčiau romaną apie save, tai po
trijų puslapių nusispjovęs mesčiau tokią knygą į kampą. Sakyčiau, jog autorius
visiškai nesugeba regzti paprasčiausios, nors šiek tiek įtikinamos istorijos, o tokių
herojų literatūroje apskritai nebūna ir būti negali (p. 30). Istorijos regzti
autorius tikrai nesugeba, o gal ir nenori sugebėti, nors jos užuomazgą užmezga visai
gerą (bet tai jau į knygos pabaigą). Tačiau paskutinis teiginys neteisingas tokių
herojų literatūroje puikiausiai gali būti ir būna.
G. Grajausko herojus ne vieną dešimtį puslapių
tūno abstrakčioje beketiškoje tuštumoje (tai lyg ir pripažįstama 31 puslapyje),
žinoma, be beketiškos gelmės. Vietoj jos pavėluota ir nedrąsi teksto orientacija
į trilerį (kuris, deja, protarpiais primena Tomo Staniulio paaugliams skirtą
Uraną-235). Šiaip šis personažas varinėja, taip sakant, eseistiką,
kartais visai gerą juk G. Grajauskas su knyga Iš klausos pasirodė esąs
puikus eseistas.
Pirmosiose dešimtyse knygos puslapių skaitytoją
užlieja herojaus panieka sau ir visam pasauliui, rusiški keiksmažodžiai, antrojo
galo literatūrinė plėtotė. Ką gi šie aspektai mums primena? Be abejo, Sigito
Parulskio, iš dalies ir Herkaus Kunčiaus prozą. Tačiau S. Parulskis (bent jau romane
Trys sekundės dangaus ir eseistikoje) pateikė sukrečiančių autentiškų
įžvalgų ir nuostabiai subtilios stilistikos, o H. Kunčius, be šiaip jau savitos
absurdo estetikos, pažėrė ir fantastiško humoro, kuris literatūroje atperka viską!
Jokiu būdu nenoriu teigti, kad G. Grajauskas mėgdžioja S. Parulskį ar ką nors kitą
originalumo iš jo neatimsi. Bėda ta, kad ankšta ikonoklastinės literatūros niša
Lietuvoje jau yra užpildyta į ją galima įsisprausti tik su kokiu nors labai
sėkmingu polėkiu. Paprasčiau tariant, bjaurastis ir keiksmažodžiai mums gali būti
jau nusibodę. Beje, pagrindinis veikėjas teigia šiaip jau nesikeikiąs (p. 40), mat
esąs intelektualus, nors rusiško žargono pabiručių jo kalboje nestinga, bet tai,
žinoma, atitinka žanrą (juk vis dėlto jis samdomas žudikas): Esu bjaurus
kaip Sodoma ir Gomora kartu sudėjus (p. 48).
Erezijos parodijinėje mitologinėje plotmėje
tarp lietuvių (t. y. lituanų bjaurokai skambantis žodis, regis, teikiantis
autoriui pasitenkinimą) dievybių dominuoja Klajojantis Falas ir Laukianti Vagina. Taip
pat sakoma: Lituanai savo tikruosius dievus slepia, o prigalvoja tamtyč daugybę
netikrų, kad svetimšalius prigautų: sako, pavyzdžiui, kad jų visų dievų galingiausi
yra trys Pirdukas, Bezdukas ir Šiknius (p. 26). Čia vidutinio mokyklinio amžiaus
skaitytojai turėtų gardžiai nusijuokti. Kiek sėkmingesnis (nors irgi abejotino skonio)
yra anekdotas (Giliau, Hansai, giliau) apie šių dienų jauno rašytojo
apsilankymą provincijoje (p. 177180), nors į romaną jis įspraustas gana
dirbtinai.
Tų keistokų inkliuzų apstu. Štai kompiuterio
sužmoginimo, susiliejimo su personažu raiška (p. 5254). Nors čia sąmojingai sakoma
Imkite mane ir instaliuokite, o instaliuodami permanykite, personažo paveikslas
panašėja į kai kuriuos R. Gavelio mechaninius supermenus tokius Frankenšteino
kūrinius.
Aprimus bjaurasties pliūpsniams, pateikiama visai
išmoningų ir subtilių fragmentų, pvz., apie tariamą senovinį paprotį sustojus ratu
aplink laužą mėtyti vienas kitam tešlos gumulą, kol jis iškepa (p. 68), arba apie
tai, kad, senovės lietuvių įsitikinimu, kiekvienas esinys tam tikru metu gali būti
Dievu (p. 121). O jau iš trečiosios dabartinio laikotarpio linijos žavus kūrinėlis
yra 98101 puslapyje čia neva pasakojamas sapnas, bet iš tiesų jautriai ir
meniškai perteikiamas magiškas sekso svaigulys ir juo grįstų santykių trapumas.
Smurto įsiveržimas čia turi iracionaliai įtikinamą galią, ir apskritai visas
epizodas darniai skamba geros literatūros skambesiu.
Tokių fragmentų yra ir daugiau, yra ir kitoks
autoriaus laimėjimas, tai Keiso paveikslas ar bent jo apmatai. Šis personažas
antrasis žudikas kaip pagrindinis veikėjas yra ne intelektualus, o tiesiog
primityvus banditas, ir autorius sugeba virtuoziškai perteikti jo skurdžią mąstyseną
bei žargoninę kalbą. Kitokiame romane tai galėtų būti labai sėkmingai integruota
medžiaga.
Bėda ta, kad daugelis šios knygos fragmentų skamba
kaip ištraukos iš romano, bet ne šio, o kažkokio kito, nesamo. Bėda ir ta, kad tokį
nerišlumą anaiptol ne visada galima pateisinti postmodernistinio avangardizmo, atviro
teksto dvasia arba džiazo improvizacijų analogija. Kai kur ši knyga primena ne
džiazą, o kandų repą, o kai kur kakofoniją. Kyla įspūdis, kad po kai kuriais
epizodais glūdi neaiškus apmaudas ir pasipiktinimas, ir štai šiame gilesniame
lygmenyje autoironijos, estetikos ir žaismingumo jau nėra, todėl toji į paviršių
kišama autoironija bei žaidimas skirtingų balsų ir skirtingų pasaulių pilvakalbyste
kartais nuskamba dusliai, neįtaigiai.
Regis, abu žudikai skaito rašytojo sukurtus keistus
tekstus apie senovės Lietuvą. Tą rašytoją jiems liepta nužudyti. Nei žudikai, nei
jiems skirta auka nenutuokia, kodėl kažkam to prireikė. Natūralu būtų manyti, kad
atsakymas glūdi rašytojo tekstuose. Bet, matyt, jokios sąsajos čia nėra pasaulis
absurdiškas ir nepermanomas. O gal autorius tiesiog sumetė į knygą bet ką? O gal
recenzentas ko nors nesupranta?
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|