|
<< Atgal
Šventų giraičių ilgesys
Manau, daug kas nesuvokia, koks yra (buvęs?)
pagonybės žavesys. Apie pagonybės skurdą nusimano kiekvienas, tačiau žavesio
neatpažįsta.
Globa ir pliuralizmas; tobulas individo ir
bendruomenės santykis ir abiejų dermė su gamta ir kosmosu, ir su žvėrimis. Visa
tai buvo, nors ir netobulai, išplėtota, bet ką žmogus apskritai sugeba išplėtoti
ganėtinai, nebent totalų naikinimą?
Man įdomiausia pagonybės daugialypumas.
Skirtingi, įvairių sričių ir žanrų dievai, jų
nepakartojami charakteriai. Kiekvienas turi savo erdvę, savo dvarą su sava kariauna ir
savais požiūriais, nuosavom dvasiom ir nuosava etika ir estetika, savais menestreliais.
Su nuosavais žvėrim ir medžiais. Kokia turtinga Thoro ar Odino, Ozyrio ar Izidės,
Apolono ar Artemidės aplinka, kokie skirtingi jų išrinktieji, palyda, kokia
įvairovė... Ir tų dievų ne vienas, kaip ir deivių, ir mitų, ir sakmių; maksimalus
pliuralizmas, kuriam žmogus gali pritarti arba atsiriboti, arba tapatintis gyvenime. Juk
žmonės tais laikais tikėjo ne visai tobulai, bet tikėjimas ir yra pagonybės
išradimas. Kokia čia pagonybė, tarkime, jei kalbame apie mamutų medžiotojų religiją
ar egiptiečių išplėtotą simbolių, ritualų, kultų sistemą. Babilonijos
religija ir civilizacija, graikų, romėnų civilizacijos remiasi pagonybės pliuralizmu,
o mūsų popinama demokratija taip pat pagoniškas išradimas, beje, kaip ir
monarchija. Ir mūsų civilizacija, be graikų ir romėnų, Tėbų ir Babilono, būtų
neįsivaizduojama. Jos greičiausiai nebūtų išvis.
Dievai, žinoma, su charakteriais, bet jie visi verti
dėmesio. Ne tik dėl to, kad jie dievai; jų daug.
Dievai kariai, tapytojai, mokslo išradėjai,
artojai, kalviai, pirmieji nukalę kūjį (o kažkam tą padaryti reikėjo), dievai,
posėdžiaujantys savo olimpuose ir skleidžiantys aplink save elgesio modelius ir
regėjimo kampus. Skirtingas versijas. Juk vienas dalykas sekti Višnu, kitas sekti
Šiva, trečias Krišna, bet visi keliai veda ten pat, tačiau taip skirtingai, kad
atveda į visai kitaip atrodantį ten pat. Žmogus turi aibę versijų. Net apie
pasaulio sukūrimą ar žmogaus atsiradimą ta pati religija pasakoja skirtingai ir to
visai nesidrovi. Priimk vieną iš trijų versijų arba susidomėk visomis ir pamatysi,
kad už trijų variantų skleidžiasi kažin kokia kita, tik nujaučiama tiesa. Pagonybė
neduoda vieno atsakymo. Ji įvairi. Ir to nesidrovi.
Jaunuomenė, mokoma apie kultūrinius didvyrius,
pusiau žmones, pusiau dievus, degdavo noru sekti Heraklio, Prometėjaus, Kuchulino,
Gilgamešo pavyzdžiais, o jų būta daug. Daugybė žmonių norėdavo ir galėdavo
kažką pakeisti savo gyvenime. Ir jie sugebėdavo keisti, lydimi tų pačių dievų ir
tų pačių mitų, o vėliau remdavosi kita mitologija, supančia tuos pačius dievus.
Įvairovė vienyje, vienis įvairovėje. Ir psichologinis komfortas.
Didelė tapatinimosi pasiūla; ar moteriai paduos
Afroditės ar Artemidės, ar Kibelės veidrodį jame ji atras save daugialypę. Gėris
ir grožis, moterystė ir siaubas, visa, kas moteriai svarbu, tuose paveiksluose
įvairiai atsiveria. Na juk ir lietuvė prieš šešis šimtmečius galėjo naudotis
tokiais veidrodžiais: Laumė, išdykusi, pasvaigusi meilužė ir motina; Žemyna, romi,
rami ir gimdanti; Laima, lemties persmelkta gražuolė, archajinė fatališka moteris;
Žvorūna/Medeina, miško ir žvėrių valdovė, tvirta ir atsakinga; Ragana, virsmų ir
magijos meistrė; Aušrinė, tekanti skaistuolė gražuolė. Ir tai ne viskas. Visi šie
modeliai telkėsi prieš moters akis ir išreikšdami jos pilnatvę, ir atspindėdami
leisdami tai pilnatvei susikurti, atrasti savyje.
Vyras čia randa savęs vertą pasiūlą. Nuo
Lauksargio ar Žemininko, žemdirbio, savo sklypo ir sodybos viešpaties, iki karingojo ir
vaisingojo Perkūno, nuo amatininko kalvio Kalvelio, nukalusio Saulę, iki jauno Dievo
raitelio. Daug čia galima pasakoti, o viską sudėjęs į vieną vietą pasakyčiau:
įvairovė dvasiniam ir psichologiniam vystymuisi ir jokių trikdžių iš dievų pusės,
tik pagalba. Ir jokių keliančių depresiją dievų. Na, rūstūs. Linksmi. Savim
užsiėmę. Savais reikalais. Vadinasi, pasaulyje viskas gerai.
Globa. Tai buvo esminė dievų raiška; mes dabar
sakome funkcijos. Bet iš tiesų globa, tai ne funkcija. Žemynos funkcija nėra
derliaus ir vaisingumo priežiūra. Žemyna globoja, o globojamasis silpnesnis.
Globa tai švelnus judesys. Lauksargis laukus globoja, Medeina mišką. Dievas,
Perkūnas, Velnias, Laumė, Laimė visi jie globoja žmones. Švelnumo aspektas, nors
neatrodo, kad taip jau iš tikrųjų yra. Jie globoja kiekvienas savaip, ir Velnias, jei
į sakmes ir pasakas įsiskaitysime, dorovės reikalais susirūpinęs nemažiau nei
Perkūnas, tik viską daro savaip. Ir be priežasties prie žmogaus nelenda. Ypač
doro. Darbštaus. Kabina bloguolius, o geram žmogui kartais leidžia save ir apmauti.
Psichologinis komfortas jokių stresų. Savuosius
globoja Dievai jie čia ir dabar. Giraitėse, medžio šnarėjime. Po šeivamedžiu,
liepoje, lazdyne, šermukšnyje, ąžuole, žemėje, po ja, piliakalniuose, visur jie
veikia, visur palieka savo ženklus. Kad būtų jaukiau. Visa pilna dievų šnabždesio
mes čia.
Ir bala žino, ar tas diskomfortas nebus atsiradęs
tada, kai praradom dievus. Prieš penkis šimtus metų visa sistema veikė, bet ji buvo
nuolat slopinama ir peikiama kaip negera. Kodėl negera, jeigu ji veikia ir jeigu joje
jauku?
Dievai buvo arti savo ženklais, savo alsavimu. Savo
charakteriais. Tai buvo atimta. Išvyti dievus galima, jie išeina, ir tada per galvą
smogia vienatvė. Pro kaminus ir per koplytstulpius išvytus dievus mėginta
susigrąžinti, bet grįžo tik smulkmė, ko gero.
Išimkime iš japonų smegenų jų šintoizmą, kas
iš japonų liks?
Labai kitokie japonai.
Mūsų klausimas gal skambėtų taip: ar tikrai ir
visiškai galima atimti dievus? Ne, tikriausiai lieka kažkokios archetipinės matricos.
Ar galima, kažką paspaudus, vėl juos susigrąžinti? Ar tai būtų realus dievų
grįžimas?
Anot C. G. Jungo, klausti beprasmiška, nes
archetipai modeliuoja tikrovę, o ne atvirkščiai.
Lietuvių susiskaldymas. Gal identifikacijos objektų
trūkumas? Svarbiųjų dievų buvo keliolika, įvairiausių esybių daugiau šimtų
šimtai, kiekvienoj baloj kažkas knibždėjo.
Susiskaldymas reiškia, jog kadaise visumos būta.
Šukės rodo buvus vazą.
Ritualo poreikis, kurį perėmė bažnyčia, ir
sinkretiškos šventės dar ne viską apima.
Lieka didelė didelė tuštuma, į kurią
neįsileista krikščionybė. Bent jau evangelinė. Širdis vis vien pagoniška ir
stipriai pasiilgusi.
Ir apleistumo, ir noro būti globojamam jausmas. Jis
vaikiškas, žmogiškas, na taip. Bet anksčiau tą poreikį maldė dievai, globojo ir
čiūčiavo, tegu jų rankos buvo ir paukštiškais nagais, bet tie nagai buvo atsargiai
įtraukti.
GINTARAS BERESNEVIČIUS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|