|
<< Atgal
VIKTORIJA DAUJOTYTĖ
Pakankamai geri pakankamai blogo
poeto eilėraščiai
|
|
Aidas Marčėnas. PASAULIAI: LYRIKA.
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 167 p. |
|
Rizikingas recenzijos pavadinimas, sudurtas
iš paties Aido Marčėno naująjį poezijos rinkinį struktūrinančio eilėraščio
Sunkėjantys dūmai trečiosios eilutės ir iškart pateikiamo poezijos vertinimo,
dar atkreipiant dėmesį į tai, kaip nepastebimai gali parazituoti prieveiksmis pakankamai.
Rizikingu pavadinimu siekiama ir kontakto su ne sykį rizikuojančiais A. Marčėno
eilėraščiais. Rizika yra ir pavadinti rinkinį Pasauliais, didžiąja
daugiskaitine aprėptimi to, kas neaprėpiama. Riziką mažinanti, prie tūkstantmetės
tradicijos patikimai prišliejanti (ir recenzentei labai patinkanti) paantraštė lyrika.
Antikos, kaip europinės kultūros, taip pat ir lyrikos pradžios, priminimas trijų
paukštiškų sonetų cikle Keturiasdešimtasis pavasaris. Antikos pabaiga.
Eilėraščiai komentuojami, aiškinami, žinant, kad išaiškinta nebus; aiškinimas
turi kažkokią kitą prasmę, kitą lygmenį prieš eilėraštį ar po;
gal ir virš. Negalime pasakyti, juolab atsakyti, kas yra žmogus, lygiai taip pat
ko nors trūksta visiems lyrikos apibūdinimams. Lyrikos pasaulis kuriamas
kiekvienąkart iš naujo; tik taip jis atsikuria ir išlieka. Pirmasis A. Marčėno
rinkinio eilėraštis Laumžirgis:
atsiminsi: ilgas
vakaras, nuo upės
vėsuma, nutūpęs
laumžirgis ant smilgossupasi sistemos
centras, įcentruota
visata kiek duota,
tiek ir rasi, temos
kas sekundę kinta
stabiliai, kamputy,
kur turėtum būti
trėkšta ir nutrinta |
Laumžirgis ant smilgos yra pasaulis, kuris
gali būti poetiškai mąstomas, jei pamatomas suvokiamas kaip sistemos centras.
Nuo šito centro (papildymas Metuose vykusiai diskusijai apie centrą ir centrus)
poetas gali tik jam vienam žinoma trajektorija judėti į savo centrą kamputį,
kur vienu metu kažkas žymima ir kažkas nutrinama, kur sekundinis kitimas lieka stabilus
kaip to paties matymas ir mąstymas. Laumžirgio ant smilgos pasaulis gali
būti siejamas su seniausia poetine tradicija, einančia iš Rytų. Bet jau nebūtinai
ši tradicija iš sąmoningo domėjimosi lygmens yra nusileidusi giliau, prisisiekusi ir
senosios baltų kultūros pirmavaizdžiuose (vadinasi, ir mūsų poetų pasąmonėje)
slypinčio gyvo kontakto su mažiausiomis, mažytėliausiomis gyvybės struktūromis,
liudijančiomis, kad visa yra viena.
Renga taip buvo pavadinti A. Marčėno ir
G. Grajausko eilėraščių skaitymai Vilniaus knygų mugėje: bent iš dalies, sekant
japonų tradicija, gyva eilėraščių grandinė reiškia galimybę atsiliepti,
atsiliepimu spirališkai kylant aukštyn. Kartais ir leidžiantis, kad kilimo galimybė
įgytų naujos energijos. Renga, kaip atsiliepimo (dialogo, komunikavimo) principas,
įdomiai jaučiamas ir Pasaulių struktūroje. Jos aptarimą reikia pradėti nuo
išorės dailininkui Romui Orantui dar sykį pasisekė sukurti gražią knygą.
Viršelio akmenukai (graži, aliuzijų ir simbolinių nuorodų kupina negyvoji gamta) ir
į ežiuką (J. Derrida pateikta lyrinio eilėraščio metafora ežiukas
greitkelyje) panašus spygliuotas kaštonas, graži natūralių spalvų gama. Tikslios
šrifto proporcijos. Įdomus žaidimas su eilėraščiu Sunkėjantys dūmai;
eilutės yra ir paryškinti skyrių pavadinimai: Sunkėjantys dūmai, Vakaras su
kurmiarausiu, Nubudęs kėkštas, Pakankamai blogas poetas, Metrikai.
Būsenos, judesiai, gestai, perėjimai iš gamtos į kultūrą, iš kultūros į gamtą: metrikai,
įforminantys žmogaus gimimą, įrašantys; Metrika nuoroda į senuosius
Lietuvos teisinius aktus; metrika poetinės technikos, eilėtyros sritis, metro
ritmo mato erdvė, pabrėžtinai svarbi poetiniams kanonams (sonetams, sonetų
ciklams ir vainikams).
Kanonas ir ne kanonas, kanonas ir antikanonas. Šios
techniškai dalinės ir visuminės priešpriešos ontologiniame lyrikos plane gali
išnykti, gal net turi išnykti, nes atskiras eilėraštis yra ir atskiras, vienkartis
kanonas, išsilaikantis sunkiai apčiuopiamose ir nusakomose ribose. Autoriaus ir
neautoriaus (Kartais abejoju autoryste), savo ir kito (Jei būtum dabar
mirusiųjų), savęs buvusio ir esančio būsiančio. Persirašymas ir perrašymas
kaip keliagubas buvimo kodas: keliaasmenis aš, perimantis ankstesnius
įpareigojimus ir įsipareigojimus, prisimenantis ir cituojantis. Perimantis ir kartu
atsisakantis. Neišnykstanti vardo ir pavardės tekstualizavimo žymė
(Kartais abejoju autoryste). Tai gana modernus (arba postmodernus) žaidimas,
labiausiai ryškus Metrikuose, modifikuotuose sonetų vainikuose. Iš esmės
Metrikuose kalbama apie kūrybą, jos prasmę ir beprasmybę, kuri gali ištikti
žmogų ir prasmės viršūnėje, apie kūrėjo žmogaus ir žmogaus kūrėjo
santykius. Ar gali šie santykiai būti darnūs? Ar iš tiesų dvi puikybės (ir žmogaus,
ir poeto) viename asmenyje, kaip teigia prieš Priešaušrio algoritmus cituojamas
S. Parulskis, negali tilpti? Ir ar čia problema? Greičiausiai problema tai, kad
kūrėjas yra ar gali būti sukompromituotos egzistencijos (prigimtos nuodėmės)
atpirkėjas; neišvengdamas dviprasmybės, į kurią veda ir moto iš K. Donelaičio
Pasakos apie šūdvabalį: Štai ir šūdvabalis pradėjo šūde dainuoti.
Antrojo vainiko Priešaušrio algoritmų pradžia:
iš nervų ligos; duota: netikėtas
gyvenimo scenarijui sinopsis,
kur akmenį ridendamas vaduosis
iš mėšlino žmogaus švarus poetas,
jis stums kaip skarabėjas savo turtą,
tiek išmatų vargu ar kas pakeltų
be kokio nors absurdiško insulto |
K. Donelaičio šūdvabalis yra tas
pats skarabėjas, mitinis vabalas, faraonų piramidžių sargas, gražiai
aprašytas ir L. Gutausko: Deimantai, safyrai, smaragdai, auksas, emalis ir kitos
tauriosios medžiagos buvo naudojamos meistraujant šio vabalo atvaizdus. Faraonų
krūtines ir netgi galvas puošė kaip tik šūdvabaliai (Musės). Tad K.
Donelaičio poetinė frazė Štai ir šūdvabalis pradėjo šūde dainuoti... yra
esminga; tekstų sąlytyje atsiranda galimybė lietuvių grožinės literatūros
pradininko kūrinyje matyti skarabėjo poeto metaforos ar ir simbolio galimybę.
Žinoma, prisimename, kad K. Donelaitis kirminą juodąjį, kurs linksmas šūde
gyvena, panaudojo moralui: Bet ir tau, žmogau, negražu, tu gėdą turėsi, / Kad
kaip šūdvabalis ir tu vis smarvę mylėsi.
Literatūrinių aliuzijų klodas A. Marčėno
Pasauliuose gana tankus; būtinumas ne visada pakankamas, ne visada kyla iš
eilėraščio vidaus, iš savaiminės struktūros poreikio. Grįždama prie
Priešaušrio algoritmų sakyčiau, kad K. Donelaičio frazė yra kūrybinių
intencijų iškeltos aliuzijos pavyzdys. S. Parulskio citata dvyliktajame sonete kiek
sustiprina abejotiną jo minties reikalingumą prieš ciklą; taip, puikus poetas ir
puikus žmogus gal ir negali sutilpti, bet ar lengviau susitalpinti nepuikiam žmogui ir
nepuikiam poetui. Asmens netobulumas negarantuoja poeto puikumo ar tobulumo. A.
Achmatovos, F. Kafkos, T. Venclovos pėdsakai ryškina poetinį intertekstualumą. Tarsi
sutelkiami autoritetai, nes atskiram poetui poezijos prasmės klausimas atrodo ne tik
neišsprendžiamas, bet ir nebepriklausantis. Lyrikos savimonėje vis dar stiprėja
abejonė eilėraščių reikalingumu, prasmingumu. Šiuo požiūriu yra sąsajų tarp
artimu laiku išleistų G. Grajausko (Naujausių laikų istorija: vadovėlis
pradedantiesiems) ir A. Marčėno knygų. G. Grajausko Būti poetu:
leisi knygas, kalbėsi
mirusiom kalbom
kol galų gale imsi girdėti:
sutrikę, nusukę akis, burblena įdomu įdomu |
Iš tradicijos ir iš mokyklos (bet vis
mažiau moksleivių bepasirenka ką nors rašyti ar ką nors mąstyti apie eilėraščius)
dar esame įtikinti, kad lyrika yra svarbi, kad tai kultūros dalis, esmingiausiai
susijusi su kalba, sugebanti pasakyti apie žmogų tai, ko kitu būdu pasakyti neįmanoma.
Tad nenusigręžiame, išklausome, mandagiai burblename: įdomu įdomu...
A. Marčėno Tarptautinis forumas:
iš pažiūros protingi, pagyvenę
žmonės, o ką
jie gyvenime veikia? rašo
eilėraščiustiesiog rašo eilėraščius
o jei ir veikia
naudingą ką nors,
tai vien tam, kad galėtų
rašyti eilėraščius
tiesiog rašyti
eilėraščius, Viešpatie,
kaip gražu
aukštybėse tavo
idiotizmo |
Taip, lyrikos kalba šiandien, jei
atsigręšime į XIX amžių, gali būti laikoma viena iš mirusių žmogaus kalbų.
Lyrikos kalba šiandien yra kita, kaip kita yra ir pati lyrika. Dar daugiau
lyrikos kalba kiekvieno tikro poeto kūryboje miršta ir prisikelia kitais pavidalais.
Lyrikos kalbą suprantančių tėra nedaug, šių žmonių vis mažėja; kuo didesnis
gyvenimo naudingumo koeficientas, tuo nesuprantamesni poetai, apskritai menininkai.
G. Grajausko Dailininko žmonos ironiško konteksto frazė: ...menininko
rezistencija / yra praktinis jo paties / nepritaikomumas.
Grįžkime prie A. Marčėno Tarptautinio
forumo; prestižinis pavadinimas renginys, kuris galėtų (gal ir galės)
būti surengtas nenaudingiems žmonėms poetams apsvarstyti: ką jie gyvenime
veikia? Kam jų reikia? Antrąja eilėraščio dalim pereinama į poeto poziciją
aukštas, gražus, gal ir neprotingas užsiėmimas, sankcionuotas aukščiausio
neprotingumo laipsnio, būtino, kad žemėje (visatoje) išsilaikytų protas. Aukšta
sąmonės tvarka, kasdienybei atrodanti kaip netvarka; netvarka, generuojanti kiek
įmanomą žmogui palankesnę tvarką, plonais, nematomais siūlais surištą su kosminiu
prasmės horizontu.
Talentingų poetų skaudžiai (skaudžiau negu bet
kada, o gal mums tik taip atrodo) jaučiamas kūrybos praktinis nepritaikomumas
tampa kūrybos impulsu, galiausiai vėlgi prasmės ieškojimu. Neišvengiamai
ironišku: šokiruojantis G. Grajausko knygos viršelis vis dėlto ne šiaip sau
Arūno Mėčiaus piešinys Mūsų laikų herojai (nuoroda į M. Lermontovo apysaką
Mūsų laikų herojus, įprasminusią jauno, vienišo, mąstančio žmogaus likimą)
pateikia technizuotos, ginkluotos, madingos, aktyvios ir agresyvios poros vaizdą.
A. Marčėno eilėraštis Apie lyrinį h. Vėl įdomi sandūra: dabarties
literatūros tendencijos neištartą lyrinį h. suvokia ties beprotybės riba, /
ant slenksčio, / kur talkina dvasios... Neatitraukiant rankos, neperskiriant,
pereinama į kitą perspektyvą: ...kai nuo slenksčio / šitiek neištarto grožio /
erdvės // stoiškam pasirinkimui // pavyzdžiui, / laisvo ir išmintingo gyvenimo. A.
Marčėno lyrikos knygoje jaučiamas nuolat iš naujo sprendžiamas prasmės klausimas,
neišvengiamo pasirinkimo būtinybė: kaip būti, kaip rašyti. Pasirinkimas
netgi tarp laisvo eiliavimo (laisvo nertinio metafora) ir tarp griežtų lyrikos
kanoninių formų. Ši sandūra, o gal kontaminacija, yra vienas savitųjų
Pasaulių bruožų. Įdomus eilėraštis Iš laisvo nertinio gyvybės.
Pradžia, laisvai prasitarianti (jei nebegeri, tarkim, metus ), brėžianti
liniją tarp dvasinės būsenos, neišvengiamai griežto pasirinkimo ir eilėraščio
formų: griežtose formose yra daugiau mirties (bet ir daugiau galimybių ją estetiškai
įveikinėti), laisvas nertinis labiau priglunda prie kūno, jį apima, perimdamas
gyvybės šilumą ir ja pasidalydamas. Poiesis ištartis natūraliai
ryškėjančios struktūros. Be abejonės, šios struktūros yra prasmingiausios, jos
sujungia tai, ką privalu ištarti ir ką būtų išmintinga nutylėti. Jei
galima iš poezijos ko nors norėti, tai tik natūraliai ryškėjančių struktūrų.
Natūraliai ryškėjančios A. Marčėno struktūros
Tikrame eilėraštyje:
pritrėškiau uodą, prisipampusį
mano kraujo ištryško gyvybė,
kad netgi pagailo šiek tiek, nes
jau niekad, Ardžūna, juk niekadniekaip nesukurčiau nieko
tikresnio net ir už šitą
kruviną dėmę, šitą
eilėraštį, šitą
siurbusį kraują
lavoną |
Eilėraštis paprastybės (gintis nuo uodo)
ir labai senos kultūrinės tradicijos (Bhagavadgytos) sąlyčiuose, centre
išlaikant kūrybos galimybių liniją. Dharma, galingoji dermė arba pusiausvyra,
užsiminta ir kituose tekstuose; jausti ribą, kuri žmogui yra didžioji ir
tragiškoji duotybė. Išminčiai seniai žinoma žmogus negali sukurti nei skruzdės,
nei uodo gyvybės. Poeto žingsnis eilėraštis irgi pakreipiamas
negailestingos, krauju mintančios gyvybės linkui. Tekstas kruvina dėmė. Dar
daugiau lavonas (jaučiu, kad rašydama recenziją, savaip pridenginėju baugiausias,
tragiškiausias poeto ištartis). Iš A. Marčėno tragiškų priartėjimų geriau matyti
kad ir G. Grajausko išganingi nutolimai o dabar tiesiog užrašysiu, ką / mačiau
Kristianstado bažnyčioj... (Neeilėraštis). Tarp prašymų, padėkų Dievui
pranešimas: Mano mažoji sesutė / numirė. Patrikas. Poezijos negalima
sugalvoti. Ji yra. Turi būti pamatoma, išgirstama, pagaunama, sutelkiama į
kalbos kristalą, pakreipiamą taip, kad švytėtų. G. Grajauskas pamatymą tarsi išpjauna
iš gana didelės visumos (iš didelio medžio gabalo maža skulptūrėlė, bet
nenudailinta). A. Marčėnas daugiau susitelkęs į buvimo su savim erdvę, vis labiau
prisodrinamą kultūros. Abejonė ir apsisprendimas interpretuojami kaip
kultūros ženklai, jie neatskiriami nuo ironiško santykio kalbėjimas lyg apie save
nėra kalbėjimas tik apie save. Geras tekstas formuojasi nutolindamas; nuotolio modus
lieptas į visuotinesnį aspektą. Įdomus eilėraštis Po žydinčiais
jazminais: jame kalbama apie šiais laikais standartizuojamo ir blukinamo vyriškumo
santykį su kūryba ir poezija; dar toliau ar giliau katastrofiškai senkanti
vyriškoji energija humanistikoje:
žydinčiais jazminais grožėtis ar dera
vyrui? ničnieko nenutuokti
apie automobilius, nesižavėtifutbolu bei futbolininkais, menkai
išmanyti krepšinį? nesidomėti
šokėjomis be smegenų? nevertinti
smegenų be šokėjų? žvejoti
be fanatizmo <...> |
Pabaigoje grįžtama prie kūrybos
gimdymo mitemos: sąmonės šviesumo, skaidrumo (negerti!) reikia pilnaverčiam
(visaverčiam) eilėraščiui išnešioti. Prasmės drama ji vyksta ir eilėraštyje,
ir sąmonėje: tarp sunkiai pakeliamo skaidrumo ir galiausiai dar sunkesnio apsinešimo,
užsitamsinimo. Poezijos istorija ženklina ir sunkias sąmonės kovas su gundymais
padėti įeiti ten, kur skaidriu būdu nepasiekiama, užsimiršti, gyventi
narkotizuojančio, efemeriškai blyksinčio, nepalytimo grožio artumoje. Yra ir šis
kūrybos prasmės ir artimai su ja kontaktuojančios beprasmybės horizontas. Prasmė (ir
kūryboje, ir gyvenime) išlieka tik persekiojama beprasmybės.
Didžioji poetinė pagunda sukurti kažką
ypatingo, kažką tokio. A. Marčėno siekiniai Priešaušrio algoritmuose
(prisiminkime, kad algoritmas matematinė sąvoka, ateinanti iš viduramžių
ir viena iš dabartinių programavimo kalbų; pagal griežtas taisykles atliekamų
operacijų seka, skirta kokio nors uždavinio sprendimui): ...ištraukt šaknis,
suformuluoti mintį, / eilėdaroj parodyt naują fintą, / kas buvo užrakinta
atrakinti / ir užrakint, kas buvo atrakinta. Užmojis svarbus, bet ir ne be pavojų:
vis dėlto tai yra valios ir jėgos principas, blokuojantis kai kuriuos pirminius
dvasinės energetikos kanalus.
Bet vienaip ar kitaip žvelgsime, A. Marčėno
poetinio kanono viršūnės yra modifikuotų sonetų vainikai Metrikai. Dar
atkreipsime dėmesį į trijų sonetų ciklą Keturiasdešimtasis pavasaris. Antikos
pabaiga. Keliaklodė vaizdų sampyna: pavasario mėnesiai paukščių vardais (kovas,
balandis, gegužė, ne kartą savitai įforminti lietuvių poezijoje, išskirtinai
pasitikinčioje metų ciklu), asmeninė patirtis, susijusi su artimais žmonėmis, sapno
blyksniai, mitinės antikos linijos, vienin glaudžiamos soneto struktūros. Gražus
ciklas; A. Marčėnas yra sonetiškas poetas. Sonetiškumas yra daugiau už sonetą ir už
sonetų pynes. Pasaulėjauta sąskambinga, poetika techniška, gerai valdomos
frazės ir ritmo vidinės konfigūracijos, netgi plečiant jų galimybes (sonetų vainiko
perkeitimuose), išvengiant rimų prievartos. A. Marčėno kalba netrikdomai išsilanksto
pagal sudėtingą asmeninės ir intelektualinės patirties kristalą, įžvelgiamą kad ir
Kovo idų baigiamuosiuose trieiliuose:
iš to mažai, kas matosi pro langą,
iš to per daug, kas veržiasi pro angą,
ir jei tatai pradžia tebus ji kovoprasidėjimas, vėl ir
vėl iš naujo
pradžių pradžia, kur trūksta gyvo kraujo,
iš Trojos karo rymiškai ab ovo |
Kiekvienas sonetas lydimas palyginti plataus
autokomentaro. Kovo idų aiškinimas pradedamas sakiniu: Eilėraščio
sąranga gan paini. O ar gali kitaip būti sonete? Senelės Elenos prisiminimas,
jaunystėje labai gražios moters, sąsaja su mitine Elena (Helene) ir kt. Nemanau, kad
tokie komentavimai būtini lyrikai; užtektų, jei jau atrodo svarbu, neutralių
paaiškinimų: vardo, citatos, kitos kalbos žodžio. Visa, ko jam reikia, eilėraštis
turi įimti įsiimti; visa, ko reikia skaitytojui, jis turi pajėgti išsiimti.
Iš autokomentarų nebent įdomu matyti poetinės kalbos perėjimą į prozą:
...sąranga gan paini sąrangiška poetinės akustikos požiūriu. Viltingas
sonetas... sakinio pradžia irgi gali būti panašiai interpretuotas. Apie ką
kalbu apie už teksto iškelto teksto judėjimą į centrą, gal net tendenciją į
jį terptis. Autobiografinių motyvų daugiausia Metrikuose; daugiausia čia ir pasakojimo
intencijų; nors poetinis lygis atrodo pakankamas, o kai kurie techniniai būdai itin
išradingi, vis dėlto abejonė dėl dviejų kalbėjimo lygmenų (sonetinio sakymo ir
komentavimo aiškinimo) santykių išlieka. Soneto, sonetų vainiko savaiminis pakankamumas,
savitalpa yra ir su žanrinio kalbėjimo struktūravimu susiję dalykai.
Bandau įsivaizduoti, kad V. Mykolaitis-Putinas savo
sonetams, rašytiems 19551960 metais, būtų palikęs autokomentarus bent
paaiškinęs, kodėl W. Shakespeare'as, kodėl rašoma sekant juo, kodėl L. van
Beethovenas, J. S. Bachas, kodėl Miestas parašytas didžiąja raide ir kt. Būtų
nepaprastai įdomu, vertinga kūrybos psichologijos požiūriu. Bet jei ir būtų tai
aiškinęs, vis vien nebūtų prasitaręs tikrosios ir vienintelės sonetų
priežasties. Tiesa, du paaiškinimai yra likę prieš tikslias parašymo datas (jas
išlaiko ir A. Marčėnas): Kaunas, klinikos; Lovoje, sergant.
Ženklai, kad tai, kas yra iki teksto ar už jo, lieka, gali plėtotis; gal ir
palikti tam, kad imtų reikštis.
Šiandien eilių autokomentavimas dažnėja gali
būti, kad ši tendencija susijusi su pasakojimo, siužeto intervencijomis; lyrika
nebepasitiki savaiminiu, netarpišku kontaktyvumu, ieško kitų sankabų su
skaitančiaisiais. Naujasis lyrikos siužetiškumas ne pasakojantis, o tarsi iš
detalių bei situacijų susidarantis pasakojimas. Kartais (gal net dažniau) labiau
domimasi rašančiais negu jų raštais: šiaip ar taip, poetas viešas
žmogus, nors ir nedažnai tematomas svarbiausiuose šiandieninio pasaulio
veidrodžiuose televizoriuose. A. Marčėnas turi asmeninių resursų publikai
sudominti, bet yra per geras poetas, per arti pritrauktas poezijos, kad galėtų tai
daryti. Didesnė perspektyva matyti mąstant ir mąstyti matant; šiuo gero
poeto būčiai esminiu dvigubumu išsprendžiant ir pasaulių bei pasaulio
dilemą: šiandieninis pasaulis gali atrodyti pernelyg vartotojiškas, pernelyg
pragmatiškas lyrikai, bet pasauliuose, suimančiuose ir žmogaus praeitį,
kūrybos (tad ir giliojo, problemiškojo žmogiškumo) prasmė lieka ir kaip galimos
ateities horizontas.
Žmogus kuria prasmę, kad galėtų būti jos
kuriamas ir palaikomas mintis, kuri formavosi skaitant A. Marčėno Pasaulius.
Bet ji pernelyg tiesiaeigė; iškreivinsiu ją pirmąja pastaba prie Priešaušrių
algoritmų: Šio eilėraščio motto kontekste ironizuojamas mitas apie
Sizifą, kurio akmeniu A. Camus grindė savo absurdo filosofiją. Paskata skaitytojui
kodėl ironizuojama tai, kas mūsų sąmonėje yra užėmę tragiškojo
prasmės absurdo vietą?
Nejaugi šiandien Sizifo jau neįmanoma įsivaizduoti
laimingo?
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|