|
<< Atgal
A l i o B a l b i e r i a u s n u o t
r.
|
KORNELIJUS PLATELIS
D u a p s a k y m a i |
Lotynų poetas
Odė Irkai
Į viršų
Lotynų poetas
Stebint, kaip keičiasi žmonių drabužiai,
baldai, automobiliai, ima atrodyti, kad keičiasi patys žmonės. Gal taip ir yra, gal jų
vidinės savybės išsprogsta į paviršių vis kitokiais pavidalais, nelyginant keistos
gėlės, kiekvieną pavasarį paminančios gamtos dėsnius. Gal tas paviršinis gyvenimas
ir yra žemiškasis rojus, į kurį iš daugelio pašauktųjų tegali patekti
išrinktieji. Tie, kurie žengia koja į koją su mokslo ir technologijų pažanga, su
mada, o svarbiausia su pinigais. O ką veikia tie kiti, nepatekusieji? Jie stebi anų
gyvenimą, su jais tapatinasi svajonėse, o kai kurie stengiasi kaip nors tiems laimės
kūdikiams kliudyti: kurti literatūrą, kartais visai vykusią, klastingai sugebančią
atkąsti dalį brangaus anų laiko, tapyti prie interjerų nepriderintus paveikslus, tuo
pat metu ir gerus, ir bjaurius, komponuoti nesmagią muziką ir ant kiekvieno kampo
postringauti apie kultūrą. Juk gyventi visiems reikia.
Prieškariu Joniškio gimnazijoje mūsų uniformos
buvo kitokios nei dabartinių moksleivių. Standūs šone susagstomi kiteliai tarytum
tyčia varžė mūsų žemiškąją prigimtį ir spaudė į galvas visus vertingesnius
kūnų syvus. Baltos apykaklės, nuolatos tikrinamos griežtų, apie mokinio teises nė
girdėti nenorinčių mokytojų, tarsi savaime palaikė drausmę ir teigė asketišką
gyvenimo būdą. Šukuosenos buvo griežtai reglamentuotos, o apie kokius nors aksesuarus
negalėjome nė pagalvoti. Nebent giliai po apatiniais drabužiais iš vieno cento
pasidarytos širdutės ant varinės grandinėlės tomis dienomis, kai nebūdavo fizinio
lavinimo pamokų. Visa tai vienodino mūsų išorę ir tarsi po ledu laikė instinktą
išsiskirti iš kitų. Tačiau instinktas kaip vanduo, jo nesuspausi, jis vis tiek
prasiverš į išorę. O kuo gali išsiskirti gimnazistas už tai nesusilaukdamas
bausmės? Pažangumu, gabumais ir mokėjimu prisitaikyti prie gana skirtingų
gimnazijos ir mokinių bendruomenės gyvenimo taisyklių.
Petrą Kapčinską balta varna padarė lotynų kalba,
kurią jis mokėjo, kaip mums atrodė, tobulai, ir jo naivus piktokas, uždaras jautrumas.
Kai mes prakaituodami kaldavome prielinksnius, Petras lotyniškai rašė eiles ir jas
labai nenoriai, tik mokytojo verčiamas, skaitydavo per pamokas. Pamažu ir gimnazijos
vakarėliai pradėjo nebeapsieiti be nesuprantamų jo oracijų.
Iš pradžių jis kuklindavosi, raudonuodavo scenoje,
užsikirsdavo vidury žodžio, bet vėliau apsiprato su savo lotynų poeto vaidmeniu ir
pradėjo į šį darbą žiūrėti visai ramiai. Jis lipdavo ant scenos kaip tarnybines
pareigas atliekantis dvaro poetas, abejingai nusilenkdavo ir imdavo žerti scholastiškas
savo eiles, kurios labai jau nesiderino su jo nedideliu ūgiu, liesumu, nepaklusniais
pakuliniais plaukais ir atsišovusiais skruostikauliais.
Kita išskirtinė Petro Kapčinsko savybė, jau
minėjau, buvo jautrumas, nesugebėjimas prisitaikyti, leidęs mums iš jo tyčiotis ir
krėsti įvairias išdaigas. Kaip visi savyje užsidarę žmonės, Petras buvo patiklus
bei naivus visai ne dėl vaizduotės ar proto stokos. Tokie žmonės vertina aplinką
pagal save. Klastos jie dažnai nepastebi tik todėl, kad jiems vienoje ar kitoje vietoje
ji atrodo nepritinkanti, kvaila, beprasmiška, nejuokinga. Dažnai juos kaltiname humoro
jausmo stoka, nors jiems nepatinka tik lėkšti mūsų pokštai.
Kartą prieš Kalėdas kažkas pasiūlė klasėje
surengti poezijos varžybas. Eilės turėjo būti parašytos kuria noras užsienio kalba.
Jas įvertinti per didžiąją pertrauką turėjo visa klasė atviru balsavimu. Petras
Kapčinskas lotyniškai parašė sklandžią elegiją apie žiemą ir pirmas ją
perskaitė puikiai žinodamas, kad jam konkurentų nėra. Paskui savo kūrinį perskaitė
stambus, raudonveidis bernas Antanas Laukys. Jo eilėraštis buvo makaroniškas, tariamai
vokiškas, pilnas lietuviškų žodžių. Klasė kvatojo, kėlė ovacijas ir vienbalsiai
pirmą vietą pripažino Laukiui.
Mes jo eiles suprantame, o tavo ne! į
nustebusį ir sutrikusį Petro Kapčinsko veidą viena per kitą šaukė kvatojančios
burnos. Pagaliau jis atsikvošėjo, išraudo, sukando dantis ir nėrė iš klasės tiesiai
į pro duris žengusio matematikos mokytojo glėbį. Išsiaiškinęs, kas atsitiko,
mokytojas pasodino Petrą į vietą ir klasei dalykiškai papriekaištavo:
Kam jūs jį erzinat? Argi nematot, koks jis?
Baigęs gimnaziją, Petro Kapčinsko ilgokai
nesutikau. Kartą po trejų ar ketverių metų važiuodamas į Linkaičius
pamačiau jį priešais ateinantį. Nusėdau nuo dviračio ir mandagiai pasisveikinau
tikėdamasis šnektelti. Petras neatsakė. Jis keistai nužvelgė mane baimės ir
nepasitikėjimo kupinomis akimis, lyg žvelgtų į kažkur nemaloniomis aplinkybėmis
sutiktą, bet nepažįstamą žmogų, ir paspartino žingsnį.
Vėliau sužinojau, kad jam, liaudiškai tariant,
pasimaišė. Jis tapo ramiu pamišėliu, pasitraukusiu iš mūsų tikrovės, kurioje
išminties ir grožio pradus slepianti lotynų kalba tėra keistumo ženklas, o
reikalingiausios žmogaus sielos savybės tėra jos lukšto storis ir gebėjimas
prisitaikyti; pasitraukusios ir iš mūsų dvasinės, jeigu taip galima pasakyti,
tikrovės, kurios žemiškasis rojus yra lygiai toks pat paviršinis, kelis išrinktuosius
sūpuojantis ant daugelio pašauktųjų pavydo ir meilės bangų.
Įdomu, ar jis tebėra gyvas, ar tebekuria savo
lotyniškas eiles anoje tikrovėje?
Į viršų
Odė Irkai
Šiltą vasaros pavakarę man besėdint savo
kambarėlyje ir kažką skaitinėjant po langais sucypė automobilio stabdžiai ir lygiai
po penkių sekundžių įnirtingai pragydo durų skambutis. Taip skambindavo tik Petras
Redkolskis, mano vaikystės draugas, dabar vienas įtakingiausių mūsų miestelio
žmonių. Jis turėjo skerdyklą, kavinę ir dvi fūras, kurios nuolat zujo Rytų
ir Vakarų kryptimi kažką vežiodamos. Energingais žingsniais jis įsiveržė į mano
studiją, permetė akimis visur besimėtančių knygų viršelius ir iškart šoko
prie reikalo:
Klausyk, vyre, taip jis vadino visus mus,
savo jaunystės draugus, tu mano Irką pažįsti? Irka buvo jo nauja draugužė,
kurios iš tiesų dar nepažinojau, bet apie ją jau buvau girdėjęs savo draugelius
mūsų pamėgtame stoties bufete kalbant. Petras nelaukė, kol ką nors atsakysiu.
Artėja jos gimtadienis. Dvidešimt metų pats supranti. Bus balius Kalvinuose.
Rugpjūčio penktą. Tau užsakau Irkos garbei parašyti odę. Nenuskriausiu. Skambtelk,
kai jau turėsi. Aš skubu.
Berdamas paskutinius žodžius jis trinktelėjo ant
stalo Martelio butelį įkvėpimui sužadinti, spūstelėjo mano ranką, paplojo per
petį ir išnyko. Lygiai po penkių sekundžių už lango sumaurojo automobilis,
sužviegė prasisukantys ratai. Likau sujaudintas tokio dėmesio poezijos menui. Nors,
turint omenyje Petro ūkinės veiklos profilį, Martelio butelis nebuvo
įpareigojantis avansas. Miestelyje sklido gandai, kad sau lygių draugijoje Petras per
vakarą kortomis išlošdavo ar pralošdavo po kelis tūkstančius, o kartą prapylė
visą dešimtį ir nė nemirktelėjo. Tad ir honoraro reikalai abejonių nekėlė. Petras
apskritai nebuvo šykštuolis. Jis dažnai įvairiems darbeliams samdydavo savo senus,
dabar jau žemesniame visuomenės sluoksnyje pasilikusius draugus ir dosniai
atsilygindavo. Pinigai ant medžių neauga, sakydavo jis, reikia pratintis juos
užsidirbti, cho, cho, cho. Taip mes buvome auklėjami rinkos ekonomikos dvasia.
Kitą rytą nudrožiau susipažinti su Irka. Ji dirbo
pilstytoja Petro kavinėje-bare Sūduva. Anksčiau tai buvo paprasta užkandinė
(tada tokios įstaigos taip vadinosi), dabar, Petrui ją privatizavus ir perstačius, tapo
pačia prašmatniausia smukle, kurioje vakarais rinkdavosi miestelio elitas ir
džiugindavo mūsų, žvelgiančių pro stoties bufeto langą, akis. Irka buvo viena iš
tų moterų, kurias išvydę krūtinėje pajuntame tuštumą, tarytum kristume į
bedugnę. Tipiška nesvarumo būsena. Net kavą ar alų ji pilstė nelyginant kokį
intymų skystį. Išgėriau alaus, paskui dar užsisakiau kavos. Pilvas gurgė. Pasakiau,
kaip ji pilstydama gėrimus atrodo. Ji nusikvatojo paliesdama liežuviu viršutinę
lūpą. Aukščiausia klasė. Pasakiau, kad noriu apie ją parašyti odę, todėl mums
reikėtų artimiau susipažinti. Išsitraukiau iš švarko kišenės rajono laikraštį,
kuriame buvo atspausdinti keli mano eilėraščiai ir nuotrauka. Tai jai padarė
įspūdį. Paklausė, kodėl noriu rašyti ant odos, o ne ant popieriaus. Atsakiau, kad
odė tai toks poezijos kūrinys, kuriame šlovinamas moters grožis bei kitos
savybės, ir nuraminau, kad odę ketinu rašyti ant popieriaus. Tačiau prieš akis turi
būti ta, apie kurią rašoma, kitaip jos paveikslas gali išeiti nepakankamai
tikroviškas. Susitarėme, kad atsirasiu prieš uždarymą. Nuėjau tiesiai namo ir
įlindau į vonią.
Vakare lūkuriavau autobusų stotyje ant suolelio
žvelgdamas į kitoje gatvės pusėje spindinčius Sūduvos langus. Po vieną, po du
pro duris išeidavo paskutiniai lankytojai. Šiek tiek po vienuoliktos pasirodė Irka.
Pasakiau porą įprastų komplimentų ir pakviečiau į savo studiją. Abu
supratome, jog, turint reikalų su Petru Redkolskiu, nedera rodytis viešose vietose.
Namie atkimšau Martelio butelį, ant stalo
padėjau dėžę saldainių. Po poros taurelių jau skaičiau jai kažkieno išverstus
Petrarkos sonetus, kuriuos iš anksto buvau persirašęs į sąsiuvinį. Sonetai Irkai
patiko. Pasakiau, kad Laima (vietoje Lauros) buvo mano pirmoji meilė, išdavusi mane, bet
juk vardą visada galima pakeisti. Paskui vėl Martelis, kava, komplimentai, muzika,
aistringi žvilgsniai, bučiniai, vargas su sagomis.
Rytą Irka nuėjo tiesiai į darbą, o aš miegojau
iki pietų. Nepaisant išgerto Martelio, atsikėliau pakilios nuotaikos,
iškilmingai papietavau Sūduvoje laidydamas aistringus žvilgsnius į
besimarkstančią Irką ir alumi užgerdamas aštrų kepsnį. Popietę praleidau
skverelyje ant suoliuko rūkydamas Marlboro ir prisimindamas Irkos kūną bei
aistringą sielą. Vakare sėdau rašyti odės.
Pirmiausia formos problema. Užsakomiesiems
kūriniams, mano nuomone, geriausiai tinka antikinės formos. Jos sutaurina viską, ką į
jas grūdi, ir nereikalauja kvailo jausmingumo. Pasirinkau mažąją sapfinę strofą.
Irka delikatus sutvėrimas.
Sūduvos šaly vėl pražydo sodai,
Meilės metą mums skelbdami džiaugsmingą,
Bet užvis gražiau aš regėjau žydint
Mūsų Ireną.Žvilgsnis jos ugnis, uždeganti kraują,
Jei nuo meilės jis visas neišdžiūvo,
Lūpų pravertų išlinkimas žeidžia
Vyrišką širdį.
Garbanos, krentą ant putlių žandukų,
Antakiai lenkti ir blakstienų strėlės
Ginklų šių atremt neįstengtų niekas,
Net Herkulesas.
Kaklas jos laukai bučiniams ganyti,
Krūtys tartum du paslaptingi vaisiai
Masina tarp jų panardinti veidą
Petrą Redkolskį.
O žemiau keliaut į girias ir kalnus,
Į vėsias olas, kur šaltiniai trykšta,
Nevalia turbūt mirtingiesiems ir net
Mūzai poeto.
Noriu dar dainuot, bet liežuvis tirpsta,
Sukasi galva, nes regiu Ireną
Priešais, ir turbūt jau išvengti meilės
Nebepavyks man. |
Po poros dienų paskambinau Petrui.
Pakvietė atvažiuoti į darbą. Skerdykloje buvo didelis šurmulys. Apsivilkęs kažkada
baltu chalatu Petras manipuliavo svarstyklėmis, rašė kažkokius popierius, barėsi su
ūkininkais, mokėjo pinigus. Visai kaip Napoleonas. Šio darbo jis niekam nepatikėdavo.
Leisi ką kitą rietis su tais mužikais, kaipmat išlėksi pro kaminą,
sakydavo.
Kurtinamai žviegė kiaulės, tempiamos ant
svarstyklių, paskui į gardus. Sekiodamas Petrui iš paskos, perskaičiau odę. Kurį
laiką jis tylėjo.
Pirmiausia susitarkim be pavardžių,
tarė sverdamas simpatišką bekoną.
Gal tegu bus: Mylintį Petrą?
paklausiau. Jis sutiko. Perskaičiau odę dar kartą.
Man ji primena litaniją, mestelėjo per
petį.
Tai mažoji sapfinė strofa, išrasta senovės
Graikijoje.
Tai graikai bus ją nusižiūrėję nuo
litanijos.
Kad ji atsirado dar gerokai prieš Kristų ir
krikščionybę, pasiteisinau.
Tada litanija kilo iš sapinės strofos,
kaip tu sakai, vyre, nukirto Petras ir smagiai spyrė į užpakalį po kojom
pasipainiojusiam paršui. Jam nieko nereiškė laisvalaikiu, t. y. kai burna neužimta,
kokia smulkmena praturtinti ir literatūros mokslą.
Pasakiau, kad šitaip gali būti. Petras pareiškė,
kad galų gale nevaržysiąs kūrėjo laisvės. Pokalbis pakrypo apie Herkulesą. Petras
nesuprato, kodėl čia minimi tie avižiniai dribsniai. Kukliai išaiškinau
mitologinę situaciją. Tuomet Petras tėškė mitologijos daktaro vertą klausimą:
Jeigu strofa graikiška, tai kodėl Herkulesas
lotyniškas?
Teko prisipažinti neapsižiūrėjus. Sutarėme
šioje vietoje įpinti dabar jau mums visiems graikams, lotynams ir lietuviams
bendros žydų mitologijos, t. y. Biblijos, personažą ir minimą anodiją išdėstyti
taip: Net Galijotas. Tiesa, jis čia nelabai tiko, nes paprastas piemuo jį nukovė
akmenuku, tačiau skambėjo neblogai Galijotas, galiūnas ir kėlė teisingas
asociacijas.
Irka aplankė mane dar porą kartų. Prašė
paskaityti odę, bet vis išsisukdavau teisindamasis, kad ši dar ne visai baigta. Kitkuo,
atrodo, likdavo patenkinta, nors nei Martelis, nei saldainiai mano kuklaus stalo
nebepuošė.
Pagaliau atėjo ilgai laukta iškilmių diena. Į
Petro rančą prie Kalvinų ežero rinkosi miestelio elitas. Svetainėje po
briedžio ragais jo laukė valgiais ir gėrimais nukrautos skobnys. Tartum
koks aukuras ar šermenų stalas su ant jo patiestu nevienalyčio mitinio gyvūno kūnu*.
Balius vyko normaliai su tostais ir anekdotais.
Irka man mirkčiojo. Ji buvo maloniai nustebusi ir mane matydama šioje įspūdingoje
draugijoje. Pagaliau Petras pabarškino peiliu į taurę. Pagarbioje tyloje jis pristatė
mane kaip įžymų poetą, savo vaikystės draugą, ir pakvietė pasiklausyti odės,
kurią šia proga sukūriau Irkos garbei. Perskaičiau pakeltu balsu. Svečiai plojo.
Kitas tostas buvo už poetus įkvepiančias moteris, t. y. mūzas, kaip išsireiškė
miestelio seniūnas, kurio žmona buvo mokytoja. Petras Redkolskis garsiai paklausė
manęs, kiek gaunu už savo eilėraščius. Atsakiau, kad kartais gaunu po litą už
eilutę, o kartais nieko. Petras pasakė, kad mokės už posmą
po šimtą.
Svečiams plojant ir šaukiant valio, man buvo atskaičiuoti šeši šimtai litų.
Jei būčiau žinojęs, kad mokės už posmus
Viską reikia aptarti iš anksto. Tai dar
viena rinkos ekonomikos pamoka. Kita vertus, visi suprantame, jog tokioje aplinkoje
sumokėtas honoraras ir toks, dėl kurio dalykiškai susiderima, gali gerokai skirtis.
Paskui tostą pasakiau aš:
Už tokius dosnius ir suprantančius meną
mecenatus! Už Petrą Redkolskį!
Vėliau nutaikęs progą išvedžiau Irką šokti. Ji
pasakė, jog esu geras paršas, įsigudrinęs nulupti dvigubą užmokestį. Atsakiau, kad
jos dalyvavimą kūrybos procese laikau ne užmokesčiu, o bendradarbiavimu, kad myliu ją
dar labiau nei prieš tai, ir pašnibždėjau į ausį vieną tų nešvankybių, nuo
kurių jos liežuvis paliečia viršutinę lūpą.
Svečiai patraukė atsigaivinti į pirtį. Visų
baliuje dalyvavusių damų visuomeninė padėtis buvo panaši į Irkos, todėl tolesnių
įvykių neaprašinėsiu. Ir taip jau pakankamai girdisi balsų, kad mūsų literatūroje
per daug atvirų sekso ir smurto scenų, per mažai dvasingumo.
Nepaisant to, kad esu paršas, Irka ir toliau vieną
dvi naktis per savaitę praleidžia mano studijoje. Ko gero, ne dėl poezijos. Su
Petru ji jau seniai nebesiglamžo, išsiskyrė po antro aborto, bet, man paprašius,
tebedirba Sūduvoje. Tai tęsiasi jau kokius metus. Galvoju, ar mums nevertėtų
susirašyti?
* Turėjau šį
sakinį įterpti, nes, šiaip ar taip, juk esu poetas. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|