|
<< Atgal
ŽMONĖS PRIE KNYGŲ
Tie, kas pamėgo lankytis kasmetinėje Vilniaus
knygų mugėje, negalėjo nepastebėti, kad ji pelnė ne tik ganėtino populiarumo, bet
joje atsirado ir tam tikrų rutinos elementų. Tai nėra blogai, nes pastovumas rodo
reiškinio brandumą. Kas ieškojo gerų leidinių, kam smalsu buvo savo akimis pamatyti
ir protu aprėpti leidybos visumą, tikrai rado ką veikti. Valandą kitą panardęs po
tas knygų marias, galėjo ramiai ištarti: mes ne blogesni, o rasi ir šiek tiek
gerėlesni už tuos, kurie dar taip neseniai į mus žiūrėjo iš aukšto, vos ne paikais
drimeliais laikė
Kokie tie pastovumo bruožai? Pirmasis ir pats
fundamentaliausias vasario mėnuo (šiemet vasario 1013 d.) ir Litexpo
paviljonai. Antrasis atidarymo ceremonijos dalyviai patys aukščiausi valstybės
ir sostinės savivaldybės pareigūnai. Trečioji Vilniaus mugės savybė jos
kultūrinė programa, kasmet platėjanti, įvairėjanti, profesionalėjanti ir pradedanti
nesutilpti Litexpo paviljonuose, peržengianti stropiai saugomas užkardas ir
pasklindanti po Vilniaus miestą ir grasinanti aprėpti visą šalį. Šiemet mugės
kultūrinių renginių programoje 150 pozicijų, jų net dalies neįmanoma vienam
aprėpti renginiai pinasi, kryžiuojasi, dengia vienas kitą, vienas su kitu
lenktyniauja. Dar viena Vilniaus knygų mugės ypatybė jos svečiai iš svetur.
Šiemet jų būta bene penkiolikos, atvykusių iš Japonijos, Australijos, daugelio
Europos šalių. Jie čia dalyvauja savo knygų, išleistų lietuvių kalba, sutiktuvėse,
bendrauja su pirkėjais ne tik prie mugės stendų, bet ir miesto knygynuose, rengia
susitikimus ir literatūros vakarus klubuose.
Stabilizavosi ir mugės paviljono planinė
struktūra: dvi didelės susitikimų ir koncertų salės, Rašytojų kampas, Derybų
kambarys, Spaudos centras, informacijos biuras, vaikų ir jaunimo kūrybos kampelis,
parodų ekspozicijos: viena jų gražiausių praėjusių metų knygų parodymas.
Svarbiausias parodos elementas, žinoma, knygų leidėjų ir pardavėjų stendai. Juos
apibūdinti žodžiais, nepateikiant schemų, beveik neįmanoma, net tikslius skaičius
minėti rizikinga, nes ir jie tarpusavyje kryžiuojasi, pinasi prie stambiųjų
glaudžiasi smulkesnieji, tarp knygų įsimaišo periodikos ar reklamos leidiniai ir pan.
Leidinys Didžiausia knygų mugė Baltijos šalyse informuoja, jog šiemet esama 200
dalyvių iš Lietuvos ir užsienio, bet knygelės rengėjai vargu bau suskaičiavo visus
individualius leidėjus, kurie kukliai glaudėsi laisvesniuose ploteliuose pateikdami
pirkėjams kelis ar keliolika leidinėlių. Buvo ir tokių, kurie eksponavo juos
savo rankinėse, nes išsinuomoti stendą ar pasistatyti stalelį su kėde jie neturėjo
galimybės. Mugėje pateikta daug įvairių leidinių. Populiariausia, žinoma, grožinė,
mokslinė, religinė literatūra, daug dėmesio skirta žinynams, enciklopedijoms,
albumams, knygoms vaikams, neapsieita be žemėlapių, kelionės vadovų, kalendorių,
plakatų, atvirukų leidybos, muzikos garso ir vaizdo įrašų. Tad ko paklausi, tą ir
gausi, net antikvarinių knygų galėjai aptikti, nekalbant apie žurnalus ir
laikraščius kai kurie iš jų buvo veltui dalijami.
Kad ir kokių gerų norų turėtume, kad ir kiek
blaškytumėmės po mugę nuo jos atidarymo iki paskutinio skambučio, visko aprėpti
nepajėgtume. Prireiktų stambios studijos knygų leidybos, reklamos, plėtros problemoms
įvardyti. Mat tokios mugės ne tik išryškina, bet ir paslepia kai kurias žaizdas ar
sopulius. Vienas jų knygų badas. Detaliau nepatyrinėjus šio reiškinio atrodytų,
kad tai absurdas prie gėrybėmis apkrauto stalo mirštama iš bado. Suskaičiavus per
metus išleidžiamų knygų pavadinimus paaiškėja, kad jų tūkstančiai, o išleistų
knygų egzempliorių milijonai. Tai didžiuliai turtai, bet prie tų lobių ne visi
gali prieiti. Ir pirmiausia bibliotekos. Jos vis dar jaučia aštrų knygų stygių.
Pirmoji mugės diena vasario 10-oji buvo vadinama specialistų diena, kitaip
tarus, skirta bibliotekoms ir bibliotekininkams. Jų čia prigužėjo iš visų Lietuvos
kampelių. Bet jie vaikščiojo po parodą, varvino seilę ir skėsčiojo rankas jų
kišenės tebebuvo tuščios. Kultūros ministerijos klerkai lyg ir paskirstė pinigus,
lyg ir pasakė sumas, bet jokių finansinių operacijų neatliko, tad tik vienos kitos
bibliotekos direktorius išdrįso išsirašyti keletą pavadinimų skolon. Leidėjai,
žinoma, džiaugėsi ir tuo, bet atsirado ir tokių, kurie mėgino susižerti visus
valdiškus pinigėlius į savo kišenę, versdami bibliotekas pasirašyti sutartis, jog
už visą jiems skirtą kapitalą turės pirkti tik iš jų vienų. Suprantama, taip
įžūliai elgtis gali tik didieji leidėjai, kurie jau senokai gviešiasi monopolizuoti
visą valstybinių knygų, tarp jų ir vadovėlių, leidybą ir prekybą. Tendencijos
suprantamos ir visiškai neoriginalios. Monopolinės kainos, monopolinis pelnas seniai
žinomi ir išmėginti dalykai. Dėl jų vieni lobsta, o kiti skursta. O kam tada
valstybė, kam rašomi įstatymai? Į tuos klausimus atsakymų kol kas nėra. Rimtų
klausimų būtų galima pateikti ir daugiau, vienas jų būtų toks: kas ir kada
bibliotekoms nustatė limitus knygoms įsigyti, jei vienam gyventojui skiriama tik keletas
ar keliolika centų per metus? Iš kur ima pinigų kaimynai, jei tie skaičiai, įvardyti
latais ar kronomis, kelis ar keliolika kartų didesni. Tokių dalykų klausinėti
pilstyti iš tuščio į kiaurą. Nei rašytojų, nei bibliotekininkų, nei leidėjų, nei
žurnalistų niekas neišgirs. Atsakymas iš anksto aiškus pinigų nėra. Naivuoliai
tuo gal ir patikės, bet tie, kurie skaito laikraščius, žiūri televiziją ir klauso
radiją, žino, kad pinigų yra. Viešosioms įstaigoms, esančioms prie ministerijų, iš
biudžeto skiriama dešimtys milijonų litų, o tų įstaigų vadovai į savo kišenes
susišluoja kas mėnesį po dešimt, penkiolika ir daugiau tūkstančių. Vieni prie
žvakių skaito ir dalija knygas, prieš tai nušluostę nuo jų viršelių drėgmės
lašus ir pelėsius, o kiti laksto valdiškais limuzinais ir atostogas leidžia
prabangiausiuose Pietų šalių kurortuose. Ir drąsiai teigia: tai mūsų uždirbti
pinigai, nedrįskite į juos kėsintis. Gal tie žmonės bibliotekininkai, leidėjai,
knygų prekybininkai iš kitos medžiagos, gal jie žemesnės rūšies? Jei jau
užsiminėme apie knygų prekybą, tai žvilgtelėkim ne tik į vaivorykštės spalvomis
raibuliuojančius knygų mugės stendus, bet ir į rajoninio miestelio knygyno lentynas.
Jei tas miestelis ne rajono centras, knygyno nė su žiburiu nerasi. Jo vietoje
bižuterija, parfumerija, dėvėtos prekės iš užsienio ar dar kas nors. O dažnai net
pastato nebėra, jei jo būta prestižinėje vietoje. Tad lieka tik drėkstanti ir
plėkstanti biblioteka, apie kurios finansines galimybes jau kalbėjome. Atokesnio kaimo
ar miestelio vidurinės mokyklos lituanistui naujų lietuvių rašytojų knygų net
pačiupinėti nėra kaip.
Grįždami į mugę, pirmiausia imame į rankas
naujas lietuvių rašytojų knygas. Jų čia daug ir įvairių. Vienos jau buvo sutiktos
ir pardavinėjamos nuo pat Naujųjų metų, kitos vežamos iš spaustuvių tiesiog į
mugę, dedamos į stendus, o prie jų rikiuojasi eilės pirkėjų. Tai Juozo Apučio
Vieškelyje džipai, Romualdo Granausko Kenotafas, Juozo Erlicko
Prisimynimai, Marko Zingerio Vasara su šokėja, Aido Marčėno net du
poezijos rinkiniai, Sigito Parulskio Doriforė, Rolando Rastausko, Jurgos
Ivanauskaitės, Liudviko Jakimavičiaus, Martyno Vainilaičio ir kitų išgarsėjusių,
garsėjančių ar tik pradedančių kopti į Parnasą kūriniai. Jie skirti suaugusiems ir
vaikams, mokytojams ir gydytojams, politikams ir politologams. Žodžiu visų skonių,
visokio amžiaus piliečių dvasiniams poreikiams tenkinti. Renginiai vyko visuose
stenduose, visose salėse, kampuose ir kampeliuose. Nuo pernai ir užpernai vykusių jie
skyrėsi tik tuo, kad atlikėjai daugiausia buvo kiti, o leidėjai daugmaž tie patys. Gal
derėtų užsiminti tik apie tokius, kurių anksčiau nebūta ar dar neįsiminta. Vienas
iš jų projekto Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius pristatymas. Seriją
sudarys 30 tomų, ji, remiama privataus kapitalo, bus leidžiama dešimt metų. Apie tai
vasario 10 dieną Derybų kambaryje kalbėta bibliotekininkams ir knygų prekybininkams.
Su šiuo projektu supažindino LRS leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas
Sventickas ir mecenatas Česlovas Karbauskis. Dar du išsiskiriantys renginiai knygos
kultūros premija ir geriausios praėjusių metų knygos nominacija. Pirmą kartą
teikiamą knygos kultūros premiją skyrė Vilniaus universiteto knygos kolegija, jos
laureatu tapo Mokslo ir enciklopedijų instituto vyriausiasis redaktorius Antanas Račis.
Geriausia 2004-ųjų knyga Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas pripažino
Mariaus Ivaškevičiaus Madagaskarą. PEN centras įteikė Metų vertėjo
krėslo premiją Leonui Petravičiui.
Jau tapo tradicija į mugę prisivilioti pasaulinio
garso žvaigždžių ir žvaigždučių iš užsienio. Jų buvo visas tuntas, o
iškiliausias, mano galva, Jensas Christianas GrØndahlis iš
Danijos. Jau turime net du jo romanus Spalio tylėjimą ir Luką. Nors
šis autorius knygų mugėje ir nesiautėjo, nerengė triukšmingų susitikimų, jo
rašymo maniera ir tyrinėjimo objektas galėtų daryti įtakos ir mūsų literatūrai.
Jis ne tik puikiai pažįsta savo šalį, bet laisvai nardo po visą Europą, subtiliai
atverdamas dabartinio europiečio širdies sopulius, jo materialinės gerovės
viršukalnes ir dvasines prarajas. Gerokai daugiau mugėje triukšmavo prancūzų
rašytojai Maxence'as Fermine'as ir Philippe'as Bessonas bei britas Melvinas Burgessas.
Vyresniems skaitytojams nereikia pristatyti australų rašytojos Collenos McCullough:
Erškėčių paukščiai dar anais laikais buvo graibstyte graibstomi. Jos
Morgano kelią 2004-aisiais išleido Tyto alba.
Įspūdingas stendas buvo skirtas gražiausioms 2004
metų knygoms, o gražiausiąja pripažinta Šarūno Leonavičiaus ir Aido Marčėno
Žmogaus žvaigždė. Šio konkurso ypatybė įvertinami ne tik dailininkai,
leidėjai, bet ir spaustuvininkai. Iš pastarųjų dominuoja Spindulys, Sapnų
sala. Kad knygų leidyba įsibėgėjo, Vilniaus knygų mugėje buvo akivaizdu. Taip pat
daugėja skaitytojų ir šiaip smalsuolių šiemet mugę aplankė penkiasdešimt penki
tūkstančiai.
V. GIRDZIJAUSKAS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|