|
<< Atgal
BRIGITA SPEIČYTĖ
Balsas paraštėj
|
|
|
Elena Karnauskaitė. IŠ SMILČIŲ. Vilnius:
Vaga, 2004. 94 p. |
Elenos Karnauskaitės poezijos kalbančioji
gyvai primena skandinavų moterų prozos veikėjas atšiaurias, nejaukias ir
neprijaukinamas moteris, suaugusias su šiaurės pajūrio peizažais, nepalenkiamai
išgyvenančias savo nepalankias lemtis. Galima čia atpažinti ir tam tikrą
žemaitiškumo išraišką. Trečiame poetės rinkinyje Iš smilčių išsakomos
patirties pobūdis gyvenimas pažeme, nuolat nupustomas, sunešamas į nepatvarius
pavidalus, vėl subyrantis. Rinkinyje galima pastebėti eilėraščių, kurie prasideda
gyva, ritminga eilute, tačiau ritmas tuoj išblėsta, kalbos tėkmė sutrūkinėja ir,
tarsi neradusi tvirtų prasmės atramų, skausmingai išsenka:
gyvybės trapi kibirkštis dar
rusena
virpantis kardiogramos siūlas ekrane
žada neaiškią viltį dar būsi čia
vieną
kitą akimirką suspaudžiu tavo
ranką
kad nebūtų taip baisu ties šia riba
išsekęs skausmo ir kančios
išvargintas
kūnas tai viskas kuo gali pasikliauti
viskas ką turi dabar kad nebūtų
taip baisu laikykis už mano rankos
laikykis už mano ašarų ir nevilties
už mūsų meilės laikykis
(Būti, p. 25)
Šioje poezijoje, kurią adekvatu aptarti
egzistencinio mąstymo aspektu, kalba nepralaidi pasauliui netekusi nemažos dalies
savo galios paaiškinti, išreikšti patirtį, nutiesti patikimas, netrūkinėjančias
prasmės gijas tarp daiktų ir žmonių (Kalbos nelaisvėje, p. 89). Taip sukuriama
nejaukaus buvimo atmosfera, pasižyminti kalbos nepatikimumu ir pasaulio uždarumu,
sukelianti prasmingų ryšių nesulaikomas pavojingas emocijas neviltį,
rezignaciją, melancholiją, atšiaurumą beprasmio gyvenimo, o dažnai tik
atsitiktinio sambūvio bendrininkams (Upės tėkmė, p. 68; Dovana, p. 51;
Nakties paveikslas, p. 77). Todėl kiek paradoksaliai eilėraščiai sukomponuoti į
tris skyrius: Namai, Kitas krantas, dar kartą Namai. Tai ne tiek
prasmingos būties centrą apibrėžiantis, bet veikiau įkalinantis ir nuo jos
atribojantis uždaras ratas, pelenais užnešama amžinoji Pompėja
(Laukiančioji, p. 36).
Pirmojo skyriaus namai yra ta vieta, kur žmogus
gyvendamas visa užkrečia savo tuštuma ir beprasmybe, gyvastingas pasaulis nuslūgsta
nuo jo lyg atsitraukianti banga, palikdama nerimastį ir grėsmės nuojautą. Žmogaus
tarsi medūzos žvilgsnis sustingdo ką palietęs (Vitražai, p. 15). Kartais kas
nors iš anapus tokių namų gali ir netyčia apsirikti, bet žmogaus buvimas juose
yra gąsdinantis:
tykiai sėdėjau prie atverto
virtuvės lango
ir svajojau taip tyliai kad netyčia
įskridęs
padauža vėjūkštis net nepastebėjo
manęs
jis pajudino vijoklius skimbtelėjo
vario
varpeliais ir tik įsivėlęs
užuolaidon suprato
kažkas čia ne taip išsigandęs
atsitrenkė į
lango stiklą blaškydamasis sudaužė
keletą puodelių paskui netikėtai
aprimęs
susirangė įsaulėj ant palangės ir
matyt
baisiausiai pavargęs užmigo dar
vaikas
(Klaida, p.14)
Jaukesnis gyvenimo įspūdis (vėjūkštis
dar vaikas) per klaidą.
Vis dėlto pro slopinantį buities ritmą
(Imperatyvai, p. 13), pro vulgarų miesto naktinio gyvenimo šokio ritmą
(naktiniam mieste pamažu miršta..., p. 11) įtemptai sekami vos pastebimi gyvybės
tvinksniai, gyvo kūno ir gyvo gamtos pasaulio suartėjimai, supanašėjimai. Ši
egzistencijos tikrumo patirtis, suprantama, yra ir mirties artumos išgyvenimas. Vienas
gražiausių eilėraščių Atminai. Su savo gyvenimu ir artimųjų netektimi
nesutaiko nei bendruomeniniai papročiai, nei malda, tik melancholiškas močiutės
gėlėtos suknelės ir gėlėmis sužydusio jos kapo sąskambis: ...stebėjau kaimo
moteris suknelės / išeiginės į kuodus susegti plaukai / patogios menkai avėtos
basutės / kulnai supleišėję nuo vaikščiojimo / basomis kėlė didesnį graudulį nei
/ Dievo žodis mano amžinatilsį / močiutė paliko tokį pat dar naują / bet jau
nemadingą apavą niekada / neprireiks galiniam kambary / lakuotoj spintoj kabančių
suknių / viena ypač tau tiko ant mėlyno / dugno didelės raudonos gėlės / sodriai
žydi begonijos ant kapo (p. 26). Gėlėmis sužydęs kapas tai tobulai su žmogaus
kūnu sutampantis pasaulis tarsi drabužis, nebenusirengiamas kasdienai.
Antras skyrius Kitas krantas turi ir kelionės
į kitą Baltijos krantą realijų (Visbis, p. 39), tačiau ryškesnė čia vidinės
kelionės apmąstymų apie kitą, susidūrimų su kitu linija. Asmeninės dramos,
išskyrusios į skirtingus krantus, nuotrupos (Dalybos I, p. 46), iš atstumo dar
labiau išryškėjanti pasaulio tuštuma ir nepažinumas, bejėgė kalba, nesulaikanti
patirties, neatlaikanti jos slėgio (Gęstančios automobilių šviesos po
langais..., p. 44; mano gyvenime per daug gyvenimo, p. 54), pro kito kranto
svetimumo slėgį vos suvirpantys savasties prisiminimai (Visbis, 39; Bandau
taikytis su pasauliu, p. 52). Skyrius baigiamas eilėraščio Virsmas
išsinėrimo iš senos odos motyvu (p. 59).
Tačiau oda juk atauga ta pati, nors ir nauja.
Trečio skyriaus Namuose bendra atmosfera iš tikrųjų nepasikeičia. Išsiskiria
lengvos ironijos niuansas, lydintis kalbančiosios pastangas suderinti jos gyvenamojo
pasaulio vidinį ir išorinį ritmą: mokausi ištikimybės savo buvimui / plaukų
spalvai nagų formai kvepalams / vonios druskos aromatui mokausi valgyti / raudoną
papriką ančiuvius krabus midijas / <...> mokausi būti ištikima / tam atvaizdui
kurs dabar ryškėja vonios / apniukusiam veidrody migdolinei akių / formai ir spalvai ji
nuolat kinta mainosi / mokausi ištikimybės kad galėčiau būti / tokia permaininga kaip
pajūrio vėjas / kad pati savęs nerasčiau sugrįžus (Ištikimoji, p. 65).
Ironija dėl šių ritmų nesuderinamumo neužslopina nerimo: ...esu kasdien ir
nepamainomai tuo pačiu laiku / kaip traukinys arba užrašas prie uosto vartų / slow
speed muxuu xod lėta eiga priešybė / visam mūsų auto-, techno-, info- ir visokiam
/ kitokiam gyvenimui slow speed sakau sraigei / Tiškevičiaus parke slow speed paskutinei
/ vasaros dienai plaukiant iš Smiltynės keltu / ieškau išganingo perspėjimo
darbininkai / perdažo uosto krantinę likę tik s-o-s... (Slow speed, p. 87).
Ironija prasiveržia mizantropiškai apmąstant buvimą su kitais (Dolce vita, p.
83).
E. Karnauskaitės poezijoje surasta įtaigi
pasaulėjautos ir poetikos dermė. Be minėtojo išblėstančio eilėraščio
modelio, tekstuose dar meistriškai vartojamas perkėlimas (anžambemanas). Perkėlimas
čia nėra eilėraščio spyruoklė, užlaikanti įtempianti prasmę, kad
efektingiau ją atpalaiduotų. Perkėlimas laisvina sintaksinius frazės ryšius, sukuria
raizgios kalbos tėkmes, sunkiai atrandamo žodžio įspūdį, išskaido pasakymą į
atskiras frazes, tarp kurių esantis ryšys ima atrodyti veikiau atsitiktinis, nebūtinas,
kadangi nutraukta eilutė galėtų būti ir kitos visumos fragmentas. Sekant tokią lėtą
eilučių slinktį, sąmonę prislegia neišsakomos emocijos svoris, tarsi nejauki tyla
pokalbyje. Eilėraščių kalba nedaugiažodė, įvairiau neintonuojama, uždara,
nekelianti beveik jokių intertekstinių asociacijų, o jei jų pasirodo verčiama
jomis abejoti. Ši kalba susijusi su savita rašančiosios tapatybe transformuotu
beraštės moters variantu: <...> mano prosenelė / vietoj parašo dėdavo
kryžiuką / močiutė nemokėjusi skaityti mat / nelankė mokyklos anksti ištekėjo /
vienas po kito gimė vaikai kur jau / ten knygos ir mokslas kai reikėdavo / parašo
pavardės raides piešdavo / žiūrėdama į daug kartų skleistą / apglamžytą
popierėlį (Kitokia, p. 27). Moters neraštingumas, tai atsisakymas
išreikšti poetės amžininkų lietuvių kūrybai taip pat būdingą tuštumos ir
beprasmybės pajautą agresyvia, naikinančia kalba. E. Karnauskaitės melancholija nors
tiršta, bet neįkyri, nesureikšminanti kenčiančio ego, nepiktžodžiaujanti,
kažkokiu būdu išsauganti kalbančiosios orumą. Rinkinyje jį palaiko ir daili
Gražinos Oškinytės grafika. Šis balsas kad ir paraštėj (Autografas, p.
63) neveda į autodestrukciją. Šiaurietišką moterišką atkaklumą remia turbūt
paskutinis motyvas tylus, gal net nesąmoningas, gal ir gerokai priblėsęs, bet vis
dėlto gyvybės principo suvokimas (plg. slopinantis šios vasaros karštis, p.
7). Apie buvusios Žemaičių kunigaikštystės moteris nuo Nevėžio Czesławas Miłoszas
Gimtojoje Europoje yra paliudijęs: Kobiety były zrobione z najmocniejszej
tkaniny (Moterys buvo iš tvirčiausio audinio). Šio tvirtumo gija įausta ir į
E. Karnauskaitės eilėraščius.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|