|
<< Atgal
TOLSTANTIS, BET IŠLIEKANTIS
A n t a n u i K a l a n a v i č i u i
6 0
Tai va, Antanai, prigyvenom ir Tavo antrą rimtą
jubiliejų. Gaila, žinoma, kad kaip ir ankstesnį penkiasdešimtmetį be Tavęs.
Todėl ne švęsim, o tik minėsim. Įsivaizduoju, kaip būtumei sėdėjęs kokiame nors
savo pagerbime orus ir neabejotinai patenkintas (pripažinimo labai norėjai, tik
mažai Tau jo teko gyvam), kaip būtumei skaitęs eilėraščius tuo savo gūdžiu
kaip iš bačkos balsu, kaip būtumei apsidžiaugęs, jei tame pagerbime pirmoje
eilėje sėdėtų Tavo sūnus su savo atžalėle (taigi Tavo vaikaičiu ar dukraite, gerai
nebežinau, kas tavo Saugirdui gimė). Na, šito džiaugsmo, sakykim, ne per daug
tenusipelnei, nes Tavo sūnų ir labai rūpestingai užaugino kitas žmogus, o Tu
buvai sutikęs, kad Tavo vaikas turėtų kitą pavardę. Atgavai jį jau užaugintą, kaip
dovaną. Atsiprašau, nedera Tau prikaišioti jubiliejaus proga, daugiau to nedarysiu.
Šešiasdešimt metų, o Tu likai nepražilęs ir
nepraplikęs, ir kai mintimis atsigręžiu į Tave, matau vis tokį patį. Per mūsų
pažinties trisdešimt su trupučiu metų beveik nepasikeitei truputį pagilėjo
kelios raukšlės, ir tiek. Kadangi Tavęs šiame pasaulyje nebesutiksiu, matyti Tave
galiu visur, kur tik teko būti kartu.
Pirmiausia, žinoma, Universitete antai per
stojamuosius egzaminus prašmėžuoji pro Filologų berželį savo garsiosiomis baltomis
vilnonėmis mamos megztomis kojinėmis, o mergaitės kužda: Tai tas poetas, rašinį
parašęs eilėmis. Aure studentų bendrabučio kambaryje skaitai ir skaitai savo
eilėraščius, nors kai kas jau norėtų užsiimti kuo kitu, sakykim, vėlu, merginos jau
norėtų miego, bet kaip Tave sustabdyti? Nelabai paisei aplinkinių, dažniausiai
būdavai nugrimzdęs į tą savo vidinį pasaulį, kuriame gyveno eilėraščiai
daugybė gyvų, ryškių vaizdinių, daugybė visiškai niekam net negirdėtų žodžių
jiems nusakyti
Ir, suprantama, Tau buvo visiškai neįdomu kalti
visiems privalomas TSKP suvažiavimų datas ir pasakoti apie didelius komunistų partijos
nuveiktus žygius. Tuo labiau, kad Tavo sieloje skambėjo partizanų dainos, kad žinojai
apie pokarį Lietuvoje kur kas daugiau, negu aš, tremtinių vaikas (man tėvai beveik
nieko šiom temom nepasakodavo). Universitete išsilaikei neilgai, Pedagoginiame institute
turėjai daugiau Tau prijaučiančių dėstytojų, pavyko baigti, rodos, dar porą kursų,
bet po trečio vis tiek buvai pašalintas.
Tačiau Tavo eilėraščiai buvo spausdinami, ypač
Lietuvos pionieriuje eilėraščiai vaikams gražūs, vaizdingi. Ir kitoje
spaudoje jų būdavo, ir literatūros renginiuose, poezijos skaitymuose kurį laiką dar
girdėdavom Tavo balsą. Ir staiga jau gyreisi, kad va gavai avansą, tuoj išeis Tavo
knyga tyla. Kodėl iki šiol gerai nežinau. Versijų girdėjau visokių, bet
neketinu kartoti. Ten, kur esi dabar, tikriausiai viską žinai, kai susitiksim ant
debesų, gal papasakosi...
Vedei buvusią bendrakursę, su kuria mudvi
nuomodavom kambariukus Užupyje, Žvėryne, Giedraičių gatvėje. Visur ten Tavo buvota,
sėdėta, gerta kava, skaityta eilėraščiai, ginčytasi (daugiausia su manim, mano
bičiulė, o Tavo vienintelė mylimoji buvo kur kas geresnė diplomatė negu aš ir
suprato, kad su Tavim neverta ginčytis). Užsisėdėdavai iki vėlumos, kartais tekdavo
pakloti Tau šiokį tokį patalą ant grindų mūsų kambariuke. Po vedybų išsikėlėte
į Kauną. Ten gimė sūnus, bandei dirbti šen ir ten, niekur nepritapai. Šeima iširo.
Grįžai į Dzūkiją, į savo Nedzingę, į savo
vienkiemio tylą. Eilėraščiai buvo rašomi toliau, vis brandesni ir originalesni.
Beveik nespausdinami. Dirbai visokius darbus, daugiausia melioracijoje, matyt, ten ir
pakenkei savo širdžiai: fiziniai krūviai prisidėjo prie dvasinių išgyvenimų
vienišumo, atskirties, nepritapimo, nesaugumo, galų gale ir materialinio skurdo. Nes tas
infarktas, kurs Tave išplėšė iš mūsų regimojo pasaulio, pasirodo, buvo trečias.
O mes gyvenom kiekvienas savo gyvenimą, daugelis
anaiptol ne rožėmis klotą. Kas iš to, kad iš mūsų kurso net keli Onė
Baliukonytė (dabar Baliukonė), Petras Dirgėla, Viktoras Brazauskas ir aš
buvome išleidę po vieną ar kelias knygas. Visi turėjom savo rūpesčių, apie Tave
nebuvo kaip nė prisiminti žinojom, ten toli, kažkur Dzūkijoje esi, rašai. Kartais
šmėsteldavo spaudoje kokia publikacija. Aš apie Tave rimčiau susimąsčiau tik per
Atgimimą ir prikalbėjau Tavo buvusią žmoną kartu nuvykti į Nedzingę (aš nebuvau
ten buvusi).
Ir štai gražiausias prisiminimas apie Tave
gimtinės fone. Buvo puiki vasaros diena, mėlynas dangus vos padailintas debesiukais,
pušynai, mažiukė vargana trobelė, nedidukė žvali Tavo Motinytė, trypinėjanti
aplink, susirūpinusi, kuo čia mus pavaišinus, net keli šunėkai prie būdų ir
viščiukėliai, visur bėginėjantys. Kelelis per mišką pro penkiakamienį keružį
ąžuolą iki ežero. Daug visokios kalbos. Politika besidomįs (nuolat klauseisi
radijo), besidžiaugiąs Sąjūdžiu ir kad vėl pas mus spausdinami garsūs išeivijos
poetai (apie juos žinojai ir anksčiau). Ir, žinoma, poezija. Eilėraščių gausybė
susikaupusi. Paėmiau pluoštą, nuvežiau į Vilnių, po didokos publikacijos
Proskynos almanache Tau teko nemažas honoraras pirmas po ilgos pertraukos. Tavo
sudarytą eilėraščių vaikams knygelę bandžiau įpiršti Vyturiui, deja,
sulaukiau tik atsirašinėjimo.
Nebesusitikau Tavęs važinėjau į Armėniją,
nusiaubtą baisaus žemės drebėjimo, rinkau ir vežiau patrankomis apšaudomais keliais
labdarą į kasdien bombarduojamą, sugriautą, bet atkakliai kovojantį Kalnų
Karabachą. Iš ten, vargais negalais prisiskambinusi į Vilnių dukroms, išgirdau tą
žinią, kad esu kviečiama į Tavo laidotuves. Nebuvo įmanoma, nenuvykau. Vėliau
sužinojau, kad Tavo sesuo, brolis ir buvusi žmona (Tavo Motinėlė mirė anksčiau)
pasirūpino gražiai palaidoti, viskas buvę kaip dera.
Į pirmąsias metines nuvažiavau. Tavo kapą
begloboją ne tik giminės, bet ir Nedzingės žmonės, ypač mokytojos ir mokiniai.
Dar kelis kartus aplankiau tą smėlio kalnelį. Ten jau yra išmoningai išdrožtas
kryžius, rūpestingų rankų prižiūrimos sunkiai smėlyne prigyjančios gėlelės
žydi. Nedzingės mokyklos muziejėlyje Tu turi savo kampelį, ten esi svarbiausia
garsenybė. Mokinukai nagrinėja sudėtingus Tavo eilėraščius ir rašo rašinius ne
tik Nedzingėje ir Varėnoje, visoje Lietuvoje.
Pagaliau buvo išleista storoka Tavo kūrybos knyga,
ten įdėta šiek tiek laiškų ir prisiminimų. Tavo kūrybai skirta nemaža vietos
lietuvių literatūros istorijoje, literatūros vadovėliuose ir chrestomatijose, esama ir
bakalaurų bei magistrų darbų, gal jau ir disertacijų. Manau, Tau tai turėtų patikti.
Bent anksčiau tai būtų labai rūpėję. Dabar, kai esi niekur ir visur, gal kitaip
atrodo.
Kai paskutinį kartą per Antanines lankiau Tavo
kapą su Varėnos literatais ir Nedzingės mokytojom, visai virš mūsų galvų ilgai
kažką mums pasakojo čiauškutis paukščiukas, čiulbėjo nenutildamas, kol tik ten
buvom. O virš Tavo sodybos, kurią varėniškiai ir nedzingiškiai visaip stengiasi
išsaugoti, suko ir suko ratus Tavo apdainuotasis raibas vanagaitis. Kažkaip tai susiję
su Tavimi, ar ne? Netikiu, kad visiškai nutoltum nuo savo Nedzingės. O ir mums esi
išliekantis, nes kaipgi užmirši tokį vienintelį, tokį ypatingą, visiškai
Poetą.
M. KONTRIMAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|