|
<< Atgal
PETRAS
BRAŽĖNAS
Netikėtos atverstinės,
rūstūs atminai
Juozas Aputis. VIEŠKELYJE DŽIPAI.
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,
2005. 511 p.
Lyg ir neblogai pažindamas autorių ir jo kūrybą,
rengdamasis rašyti šį straipsnį vis dėlto turėjau net ne viename šaltinyje
pasitikrinti netikėtą atradimą: tarp metų pradžioje pasirodžiusios Juozo
Apučio novelių knygos Vieškelyje džipai ir prieš tai išėjusios dviejų
dešimtmečių tarpas: Keleivio novelės pasirodė 1985-aisiais. Net jeigu kas ir
pri(si)mins, kad po metų 1986-aisiais leista novelių rinktinė Gegužė ant
nulūžusio beržo, tai nieko nepakeis: pirmiausia rinktinėje naujų novelių, rodos,
ir nebuvo, o vienerių metų patikslinimas tikrai nieko nekeičia. Ištikimu žanrui
vadinti rašytoją, du dešimtmečius šį žanrą palikusį likimo valiai, iš pradžių
pasirodė abejotina ir rizikinga. Trumpai pasirodė. Šiandien šiuos žodžius jau rašau
be abejonės ir rizikos jausmo, net ir numanydamas, kad žodžio precizijos mėgėjas čia
gali gauti progą pasvarstyti, ar ištikimybė vienareikšmiškai vertintina tik
teigiamai, ar neslepia ji kartais stagnacijos požymių, kai galvojam apie literatūros
raidą, ir kažkokio nesavikritiško užsispyrimo, kai turim omeny žmogų, asmenybę: juk
pusantro dešimtmečio išgyvenom intensyvių virsmų atmosferoje, kur ištikimybė tam,
kas buvo prieš dvidešimt metų, jau gali pasirodyti net įtartina.
Neva užbėgdamas už akių tariamam žodžio
precizijos mėgėjui, autorius, tiesą sakant, suveda sąskaitas su savo paties
aprioriniais lūkesčiais ir nuogąstavimais. Lūkesčiai komentaro nereikalauja:
tikriausiai jie labai panašūs į visų J. Apučio talento gerbėjų ir vertintojų. Už
nuogąstavimus vis dėlto tenka atsiskaityti. O jų būta ne vieno. Pirmiausia dėl
žanro: pripažintas novelistas per tą dvidešimties metų laikotarpį išleidžia dvi
apysakas Vargonų balsas skalbykloje ir Skruzdėlynas Prūsijoje (1989)
bei romaną Smėlynuose negalima sustoti (1996), ir nors tai buvo kūriniai, ilgokai
pagulėję stalčiuje, galėjai įtarti, kad ir J. Aputis galbūt pasuks keliu, kuriuo
pasuko ne vienas: nuo novelės per apysaką prie romano. Devyneri metai be naujos
knygos irgi stiprino nuojautą, kad pagaliau bus išmesta kažkas stambaus.
Kitas nuogąstavimas buvo jau ne dėl žanro, o dėl
esmingesnių dalykų: kaip ir apie ką prabils J. Aputis, skaudžiau už daugelį savo
plunksnos brolių jautęs sovietinės tikrovės svetimumą ir sovietinės cenzūros
gaubtą? Ar visas per dešimtmečius susikaupęs negatyvios patirties ir neišreikštų
emocijų užtaisas neišsiverš staiga kokia nors postmodernistine forma, kuria jau lyg ir
spėta pasisotinti kitų prozininkų kūryboje? Kas bus, jei ir J. Apučio, kuris kelis
dešimtmečius kalbėjo prislopintu ir vis dėlto labai girdimu balsu, kuris, net iš po
cenzūros gaubto retkarčiais išsprūsdamas ir tik pašnibždom supratingam skaitytojui
ką nors ištardamas, pasakė daugiau už tuos, kurie turėjo privilegiją kartais ir
smarkiau, opoziciškiau pašūkauti, staiga neliks?..
Todėl dabar, naujosios rašytojo knygos dėl savo
lengvabūdiškų nuogąstavimų sugėdintas, žodį i š t i k i m y b ė
rašau ir su pasitenkinimu, ir su pasitikėjimu. Rašau kaip pagrindinį patirtų
įspūdžių motyvą.
Neatsispyriau pagundai, pasakysiu J. Apučio
žodžiais, atkreipti dėmesį į knygos pavadinimą, juolab kad pats autorius tai
išprovokavo, prisipažindamas nusižiūrėjęs jį nuo K. Jankausko romano. Niekada iki
šiol nebuvau pagalvojęs, kad Vieškelyje plytų vežimai esąs nepralenkto
grožio pavadinimas. Nepasikeitė mano nuomonė ir dabar, nors galbūt čia yra ir
kokios simbolinės prasmės. Tebūnie. Įžvelgti simboliką ir tam tikrą ryšį nėra
sunku: per dvidešimtojo amžiaus tempu pralėkusius dešimtmečius džipai pakeitė
vežimus, bet vieškelio tęstinumas išsaugotas (tarp Vieškelyje plytų vežimai
ir Vieškelyje džipai dar įrašytini ir Priešaušrio vieškeliai);
vieškelis ir džipas gali reikšti ir tam tikrą santykį tarp to, kas įsiveržė į
mūsų krašto panoramą pastaraisiais metais, ir to, kas toje panoramoje dar liko
išsaugota.
Bet ne dėl šitos ar galimos kitokios simbolinės
prasmės stabtelėjau prie pavadinimo: norėjau atkreipti dėmesį į knygos paantraštę
Novelių knyga. Prisiminkite, ar buvote kada skaitę tokią žanrinę nuorodą
pirmame viršelio puslapyje. Bent jau šių eilučių autorius tokio atvejo neprisiminė.
Pažįstant J. Aputį, nieko nedarantį atsitiktinai, šita nuoroda mane intrigavo net
labiau negu vieškelis ir džipai. Nesistengdamas panašiai suintriguoti ir skaitytojo,
pasakysiu iš anksto: Vieškelyje džipai ne rinkinys ir ne rinktinė, kad ir
kaip apdairiai ir kryptingai būtų sudaryti, o novelių knyga, reto vidinio vieningumo,
labai aiškios idėjinės krypties (įspėju: tai ne iš praeities atskambėję, o į
ateitį gravituojantys žodžiai), kūrybinės pilnatvės įsikūnijimo knyga.
Visa, ką iki šiol pasakiau, galbūt natūraliau
skambėtų rašinio pabaigoje kaip apibendrinančios išvados iš to, kas patirta
skaitant, bet tokį kelią pasirinkau sąmoningai: visa, kas patirta, apie ką mąstyta
sustojus ne viename puslapyje, reikalautų didesnio nei įprasta recenzijai teksto. O iš
anksto išsakęs (supratingas skaitytojas, tikiuosi, neįtars, kad iš anksto
reiškia prieš skaitymą) tai, kas lyg ir gaubia visą knygą, jos viduje galėsiu
stabtelėti tiek, kiek leis aplinkybės
Tris ilgesnius stabtelėjimus savotiškai
užprogramavo pats autorius, suskirstęs kūrinius į aiškias skiriamąsias ribas
turinčius (ir vis tiek, kaip sakyta, vidinės vienybės siejamus) skyrius:
Atverstinės novelės, Atminų novelės ir Rudeninės novelės.
Dėl atminų ir rudeninių novelių turinio
skaitytojas gali ir paspėlioti, ir daugmaž atspėti, o su atverstinėmis tikriausiai
būtų sunkiau. Pabandykite, bet kritikui, kuris tariasi pažįstąs autorių, tai
nepavyko. Pirmojo skyriaus turinyje aptikęs keletą pažįstamų novelių pavadinimų,
pirmiausia pagalvojau apie įprastą rinktinės principą: per du dešimtmečius išaugo
nauja skaitytojų karta, kuriai taip pat pravartu būtų turėti šiokią tokią rašytojo
kūrybos retrospekciją. Kituose skyriuose tokios retrospekcijos neaptikęs jau ėmiau
mintyse kritikuoti autorių, kad tiek gal nė nevertėjo dėti, o jeigu jau įdėta, tai
ar tos, ir t. t. Žodžiu, viskas, apie ką pagalvojau, buvo pro šalį, nes atverstinės
novelės originalus, netikėtas kūrybinis eksperimentas, drąsus bridimas į tą
pačią laiko upę, autoriui, kaip ir mums visiems, iš anksto žinant, kad į tą patį
vandenį antrą kartą įbristi neįmanoma.
Rašytojas nė nesistengia paneigti šios dar antikos
laikais suformuluotos aksiomos, bet praturtina ją neabejotinai: nebeįbrisdamas į tą
patį vandenį, jis meniškai įtaigiai ir prasmingai parodo ir įrodo tos pačios upės
vagos buvimą. Tegu kai kur ta vaga jau laiko smėlio gerokai užnešta, tegu dažnai dėl
užmaršties liūnų ir krūmų geroku lankstu apeinama, tegu meninės atminties
žemėlapyje tik punktyru pažymima, tegu pagaliau po tų praleistų vingių nebe tokiu
pačiu pločiu ir gelme atsiverianti, net kryptį netikėtai pakeitusi, bet yra.
Įtempkime atmintį ir sugrįžę porą
dešimtmečių į praeitį prisiminkime, su kuo mes atsisveikinome jau minėtose J.
Apučio knygose. Prisimenate Petrą Gvildį (Horizonte bėga šernai),
traktorininką, kuris vieniems labiau įstrigo dėl to, kad žmona ražu išdūrė akis, o
kitiems todėl, kad išgyveno ir kalbėjo apie kažkokį nesuprantamą liūdesį, kurio
priežastis jau kiekvienas atskirai bandėme išsiaiškinti, Petrą Gvildį, kurį jau
kitą rytą po incidento sunerimę kaimo žmonės rado kimsynuose, gražioje
salelėj, lyg šventąjį su baltos marlės aureole žiūrintį į salelės
pakrašty augantį beržą, kuriame tupėjo išsigandusi gegužė? Žinoma,
prisiminėte. Taigi šitą Petrą Gvildį, dabar jau pensininką, sutiksime Palangoje, to
metafizinio liūdesio, atrodo, atsikračiusį ir praktiškesniu žvilgsniu į gyvenimą
žvelgiantį, skaudžių netekčių (net skaudesnių už akies praradimą, bet neerzinsiu
skaitytojo iš anksto išplepėtu siužetu) patyrusį, bet gerokai šnekesnį, ne
tiek dramatiškai, kiek ironiškai traktuojantį visa tai, kas vyksta aplinkui. Tam, kas
neskaitė dabar jau klasika tapusios novelės Horizonte bėga šernai, kurį laiką
neaiški liks pirmojo knygos kūrinio (Prisiminimai prie nematomos jūros) pabaiga,
atrodo, pridurta kaip tik tiems, kurie aną yra ir skaitę, ir prisimena. Bet dabar
perskaitys abi kartu ir supras.
Susitikimas laukia ir su kitu nepamirštamu veikėju
Milašium iš Skraidančių obelų, kuriam kažkada, padarius sandėrį su
valdžios vyrais ir sąžine, ėmė vaidentis ne tik poetiškai skraidančios obelys, bet
ir siurrealistiškai apsireiškusi mirusi motynėlė, sudžiūvusiu pirštu rodanti
į smakrą, ant kurio vietoj kadaise styrojusio ilgo plauko augo nedidelė balta
obelėlė. Milašius dabar susenęs, jį jau tik kaip liudytoją verslą pradėjęs
sūnus veža į kažin kada, dar prieš tą obelų skraidymą, jam priklausiusius laukus.
Kadangi tuo pačiu metu, kai Milašiaus sūnus planuoja ateitį, vyksta ir šiurpi jo bei
kaimyno dukters drama, tai senis, matyt, norėtų kažką patarti, dėl kažko įspėti,
bet jo leisgyviu balsu ištarti žodžiai, rodos, ėjo ne iš lūpų, o iš laukų, kur
prie kokio nors horizonto šernai, kur kadaise skraidė obelys, kur grūmojo genties
pirštas. Vėl cituoju paskutinį naujosios novelės (Vieškelyje džipai)
sakinį, nes J. Apučio novelių pabaigos, kartais tiesiog pabrėžtinai neutralios ir
išoriškai neefektingos (šiuo atveju, žinoma, yra priešingai), racionaliai apgalvotos
ar intuicijos pašnibždėtos, gali būti vertos ir atskiros platesnės kalbos. Šį
kartą tik trumpai pasakysime, kad paskutinis sakinys per sąmonėje dar neišblėsusius
šernų, obelų ir motynėlės įvaizdžius ne tik siužetiškai susieja naująją
novelę su dviem iš senesniųjų laikų, bet ir prideda skaudų prasminį kirtį:
sąžinės balsas, kažkada stipriai trikdęs net pakaušusį Milašių, jau greičiau
liko tik pasakotojo prisiminimas, o ne giminės paveldas. Jo leisgyviu balsu ištarti
žodžiai vargu ar ką bepasakys suaugusiems vaikams, o jam kažkada grūmojęs
genties pirštas vargu ar kada jiems bepasirodys.
Vienintelė gyva iš trijų likusi moteris Rozalija
(Lapsinis geras yra) taip pat pasiligojusi ir pasenusi, besiguodžianti tik tuo,
kad auga alkoholikės dukters jos globai palikta anūkė Čelesta, gal kada nors dar ir
įstengsianti išeiti į pasaulį, kuris prieš daugelį metų neaiškiai vaidenosi
pačiai Rozalijai. Trijų karalių vardais (cenzūrai nepastebėjus ar apsimetus
nepastebinčia) anksčiau pavadinti trys novelės vyrai viltį teikiančių atžalų taip
pat nepalikę: alkoholis, tada nusinešęs į mirtį to dar tikrai nenusipelniusias
moteris, šiandieniniame kaime siautėja dar pražūtingiau, toks išoriškai
tramdomas, bet iš vidaus krūtinę draskantis skausmas tampa pagrindiniu šito
retrospektyvaus teksto (Ilgas gyvenimas, trumpas etikos išpažinimas) varikliu.
Sąlygiškai šviesesne galėtume laikyti novelę
Važiuojam, besiremiančią į chrestomatinę Dobilę. 1954 metų naktį. Kiek
teko patirti, bent jau šitą novelę gerai prisimena ir jaunesnioji skaitytojų karta.
Bet tas paauglys, kuris pagal klasikinės literatūros dėsnius visada lieka kiekvienos
naujos kartos bendraamžis (turiu omeny Martynuką, tada sarginusį sunkiai sergančią
moterį ir užsikrovusį ant pečių vienintelio šeimoje vyro pareigas), šiandien
pagal autoriaus sau nusistatytas taisykles taip pat jau senelis, su trimis anūkėmis
važiuojantis aplankyti gimtųjų vietų. Novelė Važiuojam stiliaus atžvilgiu
gerokai išsiskiria iš kitų: įpratinęs skaitytoją prie skausmingų psichologinių
atsiręžimų į praeitį, į atmintį, į sąmonę, šį kartą prozininkas (sakykim,
pasakotojas) nemažiau autentiškai įsiklauso į paauglišką anūkių erzelynę,
subtiliai fotografuoja situaciją (kai užspringusį kledarą padeda atgaivinti
vienintelė sustojusi moteris), atveria gimtosios tarmės intonacijas išsaugojusią
atmintį, saikingą humoro jausmą (kai Martynas leidžiasi į žaismingą dialogą su
savo geradare). Žinoma, Aputis nebūtų Aputis, jeigu ir čia nepraslinktų negrįžtamai
tolstančio laiko, neišvengiamų praradimų šešėlis: ir dobiliena, ir Dobilė, ir
namas, pro kurio langą į žaibų skrodžiamą naktį tąkart žvelgė Martynukas, ir
šuniukas, ištikimai lydėjęs jį, bėgantį ieškoti nutrūkusios karvės, likę tik
prisiminimuose. Bet paguoda, kad anūkės dar klausosi senelio, kad prisimena kai ką ne
tik iš jo pasakojimų, bet ir parašymų, kad nori kaip nors užfiksuoti bent vietą,
kurioje kažkada vyko mažo berniuko didelė drama (deja, pamirštas fotoaparatas), yra
šiuo atveju esmingesnė už stoiškai suvokiamą nesustabdomą laiko bėgsmą.
Viena iš dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės
mūsų novelistikos viršūnių jau seniai yra pripažintas novelių triptikas Ak,
Teofili!, daugelio atmintyje dar įtvirtintas ir G. Lukšo filmo. Atsimenate, kaip
trečiosios triptiko novelės (Brikelis išvažiuoja) pabaigoje, šviesaus liūdesio
nuotaikos pagauti, kartu su pasakotoju (o gal pagrindiniu veikėju) šešiolikmečiu Benu
kartojom:
Ak Vilija, Milda, Jonai, Vladai,
Amerikone, Milašiau, Vaciuk, Jūrate, Teofili, kaip būtų tuščia gyventi, jeigu taip
viskas ir pasibaigtų, jeigu Benas vakare, paėmęs dviratį, nelėktų pamišęs tais
takais, prie tų vietų, kur buvo įsmeigtas teodolito trikojis, kur lijo lietus, ir jeigu
kartu su tuo, ką vadiname laime, neužsimegztų ir kitas vaisius praradimo! Kokie
nelaimingi mes būtume savo laimėje! (J. Aputis. Gegužė ant nulūžusio beržo,
Vilnius, Vaga, 1986, p. 96.)
Prisimenu iš tų laikų vieną triptiku
susižavėjusią skaitytoją, kuri priekaištavo autoriui, tiesa, už akių, kad jis taip
ir paliko viską be tęsinio, kurio ji tikrai nekantriai lauktų. Tikiuosi, ta skaitytoja
sveika ir gyva, ir dabar galės pasidžiaugti, kad iš to simpatiško Benučio išaugo
rimtas vyras, rašytojas, skaitytojų kviečiamas į susitikimus, kuriuose tenka pamatyti
ir seniai matytų veidų. Arba
prasilenkti su žmonėmis, kuriuos gal ir įdomu būtų
sutikti. J. Aputis šį kartą renkasi antrąjį variantą: užuot leidęs Benui susitikti
su romantiškąja ankstyvosios jaunystės meile Vilija, leidžia jam perskaityti savo
paties tada rašytus laiškus. Geriau jau būtų neleidęs, girdžiu balsą
minėtos skaitytojos, kurią autorius bus ir antrą kartą nuvylęs.
Suprasdamas pačias įvairiausias skaitytojų
aspiracijas ir šiek tiek kilstelėjęs uždangą nuo atverstinių novelių siužetų,
nebegaliu toliau mėgautis šiuo tikrai maloniu užsiėmimu ir turiu sausesne kritiko
kalba pasakyti, kaip skaitant knygą tirpo visokie mano nuogąstavimai ir su kiekviena
novele stiprėjo jausmas, kad dvidešimt metų novelisto nestovėta vietoje, kad ne vieną
kartą pakelta kartelė naujam meniniam šuoliui ar bent jau išlaikytas kūrėjo raumenų
tonusas, kad tos kartelės neužkliudytum ir nenumestum.
Visą novelių knygą aprėpiančias išvadas
paliekant pačiai rašinio pabaigai, atverstinių novelių fenomenui priklausančią
duoklę reikėtų atiduoti iš karto. Jau anksčiau akcentuotą pačios atvertimų
idėjos originalumą dabar galima papildyti išvada, kad nė vienu atveju tai nebuvo tik
formos originalumas ar naujovė: puikus stiliaus meistras J. Aputis niekada
nepiktnaudžiavo savo meistriškumu, o šį kartą yra beveik pabrėžtinai susitelkęs
ties tuo, ką nori pasakyti apie du ar tris dešimtmečius nematytų savo herojų
gyvenimą. Juodo kasdieninio darbo, prakaito skonio ir kvapo, kuris paprastai lydi
menininko pastangas ieškant savojo k a i p p a s a k y t i, J. Apučio
prozoje nejausdavome ir anksčiau: jis visada ilgai ir tikriausiai nelengvai
nešiodavo, bet pakankamai greitai ir lengvai gimdydavo. Šįkart
nešiota, kaip matome, dar ilgiau, o gimdyta
vos nepasakiau be
skausmo, nors tai gal ir nebūtų baisi neteisybė, jeigu turėtume omeny tik formos
dalykus: naujųjų novelių stilius asketiškesnis, J. Apučiui būdingus lyrinius
atsidūsėjimus pakeitęs ironiškas šypsnys, sąmoningą kompozicijos darymą
visiškas pasitikėjimas tuo, ką pasiūlo pats gyvenimas.
Bet juk įdėmus įsižiūrėjimas, įsiklausymas į
gyvenimą ir sukelia skausmą ne kūrybinių paieškų, o egzistencinių išgyvenimų
maudulį.
Antra mintis, kurią žadina atverstinės novelės,
susijusi su J. Apučio prieraišumu savo herojams. Ne vieno jų, ypač Martynuko ar
Benuko, paveikslai, kaip jau seniai kritikos įžiūrėta, turi autobiografinių
elementų. Autentiškų prototipų, atrodo, būta ir už kitų personažų nugarų.
Martynuko ir Beno išaugimas į rašytojus tas senas įžvalgas, suprantama, patvirtina,
bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad tiems personažams kažkada buvo įkvėpta tiek
gyvenimiškosios ir meninės gyvybės, kad ji nespėjo išsikvėpti ir per prabėgusius
dešimtmečius. Kita vertus, nė viena atverstinė novelė neleidžia nė užsiminti apie
gyvenimo ar kūrybos proceso inerciją: kiekvienu atveju įvyksta toks netikėtas
posūkis, kurio nebūtų atspėjęs ne tik pats įžvalgiausias skaitytojas, bet kai
kuriais atvejais greičiausiai ir autorius. Nenorėdamas suteikti jam progos pasišaipyti
iš kritiko prielaidų, apsidrausiu viena išlyga: kad ir kokio tamprumo ryšiai sietų
autorių, pasakotoją, prototipą ir meninį personažą, skaitytojui svarbiausias,
gyvesnis už visus gyvus, vis dėlto yra pastarasis. Ir jeigu skaitytojas savo
jėgomis net niekada nebūtų galvojęs, kaip gali pasisukti pažintų herojų gyvenimai,
šiandien autoriaus pateiktus posūkius tikriausiai priims neabejodamas.
Pabrėžtinas ir dar vienas aspektas: sėkmingai
meniškai realizuoti atverstinių idėją J. Apučiui padėjo ne tik ir net ne tiek
meistro patirtis ir įgūdžiai, kiek ypač stiprus tiesos jausmas bei sąžinės balsas.
Novelė Ak, Benai! (triptiko atverstinė) baigėsi, kaip sakyta, kažkada Vilijai
rašytu Beno laišku. Daug minčių ir prisiminimų sukėlė man šitas naivus, bet
ambicingas šešiolikmečio laiškas, kurį cituoti kaip savąjį imtųsi retas
plunksnos brolis, iš tolimos paauglystės atplaukęs į literatūrą, prie klasikų
užstalės
Ne savo turiniu sukėlė tą turinį iš esmės sudaro sąrašas
anais laikais privalomos ir proteguojamos literatūros, kurią triptiko herojus kuo
nuoširdžiausiai jau savo vardu rekomenduoja svajonių mergaitei, ir kurią visi, prie
knygų linkusieji, buvom perskaitę.
Prisiminimus ir mintis sukėlė to sąrašo
paskelbimo laikas, vieta ir kitos aplinkybės. Būtų autorius tą sąrašą įtraukęs į
triptiką (juk kalbėjo ten Benutis ir net ne kartą apie A. Čechovą), ir
t o k i o triptiko šiandien, žinoma, neturėtume, bet pageidaujamą
idėjinį skambesį, kurio amžinai trūkdavo J. Apučio prozai, jis būtų tikrai
įgijęs. Bet kam reikėjo šitą kompromatą priklijuoti simpatingajam Benui dabar,
turbūt pagrįstai nesupras ne tik anksčiau minėtoji, bet ir ne viena jį nostalgiškai
prisimenanti skaitytoja.
Dabar, kai savotiška mada tampa demonstruoti savo
hamletišką ar faustišką sudėtingumą, žmogų ir pilietį priešinant valstybės
vyrams ar mažesniems pareigūnams, aš irgi kaip žmogus būčiau linkęs stoti
skaitytojos pusėn: kaip smagu būtų kažkada pamiltą Benutį tiesiog išvysti tarp
literatūros klasikų, skaidrų kaip krištolas, labai natūraliai pamiršusį savo
peizeliojimų pradžią ir prisimenantį tik tai, kad vėliau dėl subrendusio
žmogaus nusistatymų esi metų metus kentėjęs.
Nutylėti daug palankesniu laiku autoriaus jau
nutylėtas mažas idėjines šešiolikmečio Beno nuodėmes, atrodo,
primygtinai siūlytų atverstinėje daug ryškiau nei triptike juntamas
autobiografiškumas. Dar kartą priminsiu kitame kontekste jau cituotus rašytojo
žodžius: Galbūt čia yra ir kokios simbolinės prasmės. Ta prasmė ne
simbolinė, o idėjinė, etinė ir meninė yra štai kokia: be šito laiško erdvėje
pakibtų keletas puslapių reto psichologinio atvirumo ir intelektualinės minties
koncentracijos teksto, kuris neabejotinai galėtų praturtinti ir publicistiką, ir
eseistiką, ir memuarus, bet būtų kiek per sunkus grožiniam kūriniui ar bent jau
šiai atverstinei. Pavyzdys gali būti štai šis rašytojo Beno vidinio monologo
fragmentas:
Štai ir dabar tu tebesi taip
idiotiškai pažeidžiamas, sakė sau, tu esi tikra silpnybė, jei tave ant menčių taip
guldo tas vaikiškas anų laikų išsipažinimas. Laisvas žmogeli ir šiandien tai
šiurpiai užgauna tavo ambiciją? Štai kur didžioji ne tik tavo, bet ir daugybės tavo
amžiaus žmonių bėda anasai nelaisvas laikas išrovė žmogaus išsipažinimo
laisvę! (p. 178)
N e l a i s v a s l a i k a s
i š r o v ė ž m o g a u s i š s i p a ž i n i m
o l a i s v ę. Pasibraukime šituos žodžius, atskirai kur nors juos
įsirašykime kaip dvasinės mūsų visuomenės būklės diagnozę. Galima pasiguosti, kad
ji skirta tik kartai, išgyvenusiai tą nelaisvą laiką. Neskubėkime guostis.
Rašytojas savo atverstinės novelės personažo Beno lūpomis įspėja:
Juk ir dabar, šiandien, peršamos
rašytinės beprasmybės, bedvasio kūno glostymo menai, raštų kūrėjai raginami kuo
greičiau patraukti plastmasinių žodžių ir dirbtinių išgyvenimų keliais, o pakelėj
atsigerti mineralizuotų papilvės vandenų! (p. 179)
Ar šitokiais mineralizuotais papilvės
vandenimis pagirdytas žmogus bus pajėgus atgauti išsipažinimo laisvę? Taip
suformuluoto klausimo novelės tekste nerasime, bet potekstėje jis skamba tikrai
įspūdingai ir įspėjamai.
Visos penkios atminų novelės triptikas
Ateina!.. ( Politrukai, Jūzapi, čia tu? ir Šešių raidžių
nuosprendis), Tarp mažų, tarp didelių eglių (1968), Trys brandos
slenksčiai jau pačiais savo pavadinimais grąžina į seniai praėjusius pokario
metus, užmaršties dulkėmis dar neužneštus ne tik autoriaus, bet, kaip parodė neseni
debatai dėl gegužės devintosios minėjimo, ir tautos sąmonėje. Atvirai, dorai,
sąžiningai literatūros ar kito meno kūrinyje pavaizduotas pokaris iki pačios
devintojo dešimtmečio pabaigos buvo neįmanomas dalykas, o bandymai nors kiek atviriau,
sąžiningiau jį aptarti buvo susiję ne tik su pavojingais kompromisais, bet ir su
rizikingu dalinės tiesos ir melo artumu. J. Aputis šiuo atžvilgiu kompromisų
nepripažino, vengė rizikingai balansuoti ant tiesos ir melo ribos. Jo poziciją galima
apibūdinti žodžiais, kuriais A. Zalatorius yra apibrėžęs ne vieno šios kartos
menininko laikyseną: atseit jeigu neleidžiate mums pasakyti tiesos apie esminius
dalykus, tai mes rašysime apie nieką. J. Apučio atžvilgiu, žinoma, būtinas esminis
patikslinimas: rašymas apie nieką, kaip protesto ir keršto forma, jam buvo
nepriimtinas. Laimei, tuo laiku, netikėtų politinių šalnų pertraukiamo atlydžio
metais, tarp atviro melo ar gėdingų kompromisų reikalaujančių temų jau galima buvo
apsibrėžti gana plačią moralinių, psichologinių žmonių santykių bei dvasinių
kolizijų erdvę ir darbuotis joje, liaudies rašytojo vardo gal ir nesitikint, bet
rašytojo poziciją išsaugant nepažemintą.
Nereikia įrodinėti, kad tokia laikysena,
išsaugojusi nuo sąžinės priekaištų, negalėjo numarinti neišsakytos tiesos ir
neįvykdyto bent meninio teisingumo jausmo. Pusantro Nepriklausomybės
dešimtmečio yra pakankamas laikas, kad galima būtų išrėkti tai, kas ilgai buvo
slėpta už suspaustų lūpų ir kietai sukąstų dantų. Turime visko nuo memuarinės
autentikos iki buitinės ar psichologinės prozos, nuo groteskinių pokario paveikslų iki
postmodernistinių jo interpretacijų. Gal ne viskas kritiškai apmąstyta ir vertybiškai
pasverta, bet tai jau kita tema. Apeidamas ją, pasakysiu tiesiai ir ne itin
diplomatiškai: kaip pokario metus prisimenantis žmogus, nevienareikšmiai priimdamas jau
Nepriklausomybės metais pasirodžiusius ar parodytus jo literatūrinius pavidalus, aš
visą laiką nekantriai laukiau J. Apučio, R. Granausko ir kitų šios kartos prozininkų
žodžio. Kartos, viską mačiusios ideologinių valkčių dar neaptrauktomis vaikų ir
paauglių akimis, viską patyrusios intensyvaus auklėjimo dar neiškreipta sąmone ir
nesusitepusios kompromisų bei dalinių tiesų meninio įforminimo nuodėme. Turbūt ne
atsitiktinis dalykas yra tai, kad jų laukti teko ilgiausiai: drįstu prognozuoti, kad
atitinkamai ilgesnis gyvenimo laikas skirtas ir jų literatūriniams anų dienų
paliudijimams.
Intuityviai tai jausdamas, ilgokai ieškojau
racionalesnio pagrindo savo prognozėms pagrįsti. Neturiu iliuzijų, kad jį visą
aptikau. Mes visada esame tik atradimų kelyje, kažkada kažkieno pradėtame, bet niekam
nepažadėtame nueiti iki galo.
Meninės atminų novelių sugestijos paslaptį
būčiau linkęs sieti su jų dviplaniškumu ar daugiaplaniškumu, kurį lengviau
paaiškinti ne literatūrologinėm kategorijom, o vienas ant kito užplaukiančių,
persišviečiančių kino ar televizijos kadrų technika. Efektyviausias,
patikimiausiai kritiko įžvalgas pagrindžiantis būdas būtų detali bent vienos
novelės ar net jos fragmento analizė ir interpretacija. Dabar belieka primygtinai
siūlyti skaitytojui neskubėti įkandin siužeto įvykių ir ypač sulėtinti akių
bėgsmą tose teksto vietose, kur joks matomas įvykis ir nenutinka. Gal kaip tik ten jis
pamatys tą antrąjį ar trečiąjį, ar dar kelintą planą, kurie, beje, nuolat
keičiasi vietomis.
Novelė Politrukai prasideda ne nuo politrukų,
o nuo filosofiškai abstrakčios refleksijos, kad, pasakę taip dar nebuvo,
galime ir suabejoti, nes tuojau pat galėsime prisiminti, kad panašių pajautų ir
išgyvenimų buvo daugybę kartų, kad ir gamta, ir žmonės amžinai kuria panašius
gyvenimo pavidalus, tik laikas, to laiko įtampos nevienodai aštriai išgalanda mūsų
klausą, regėjimo ir atminties ašmenis (p. 246). J. Aputis, kaip prisimename, savo
novelėse pasakotojo teisę ne taip jau dažnai atiduodavo savo rango personažui
dažniau tai būdavo pasakotojas su eilinio kaimiečio ar eilinio inteligento kauke.
Šį kartą jau nuo pirmųjų eilučių pajuntame, kad pasakoja mąstytojas, tikriausiai
žodžio menininkas, nevengiantis ryškių metaforų ar palyginimų, išmanantis, kuo
už lango girdimas šauksmas skiriasi nuo literatūros ar muzikos tikrovės.
Išmanantis, bet tam tikroje situacijoje gyvenimui atiduodantis neabejotiną pirmenybę
meno atžvilgiu: Bet jeigu tai joks menas, jeigu taip yra buvę, jeigu tai gyva, tikra,
jeigu tai lyg erkė nuo vaikystės laiko įsisiurbė į tavo kūną? (p. 246).
Toliau nuo literatūros teorijų ir literatūrinio
žaidimo konvencijų esančiam skaitytojui tokie novelės pradžios pasažai gali ir
nepatikti, ir apsunkinti kelią iki tų puslapių, kur jis bus negailestingai įsuktas į
įvykių verpetą nepriklausomai nuo to, ar panašių įvykių pats yra patyręs, ar tik
iš tėvų girdėjęs, ar tiesiog pirmą kartą į juos patekęs ir nejučiom pamiršęs,
kad čia vis dėlto tėra menas, o ne tikras gyvenimas. Nepriekaištauju tokiam
skaitytojui ir neturiu jokios teisės reikalauti iš jo daugiau, tik noriu, kad jis
neišsigąstų pirmųjų puslapių filosofijos ir tegu ir pagreitintu žingsniu
žengtų prie situacijos, kai į taikią valstiečio sodybą įsiverš penketas
tarybinės armijos dezertyrų, mirtinai fiziškai ir dvasiškai pavargusių nuo savo
pergalingo žygio į Vakarus, nuo nuolatinės baimės padėti galvą svetimoje
žemėje jau imant šviestis karo pabaigos vilčiai, nuo žvėriškos baimės sulaukti
negailestingos savųjų bausmės, nuo išgerto alkoholio, nuo nepatenkinto gašlumo, nuo
vos ne iki galo iššvaistytų paskutinių žmogiškumo atsargų.
Situacijos įtampa, veiksmo dinamika, psichologinių
išgyvenimų tikrumas, lakoniškų personažų charakteristikų tikslumas, tiesiog
grafiškai brėžiamos linijos, žyminčios ribas, minėtus žmoniškumo likučius
skiriančias nuo negrįžtamų degradacijos padarinių, visa sukrečiamai tikra,
baugu, įsimintina. Tai kuriam laikui priverčia pamiršti meną, įtikina nepakartojamu
gyvenimo tikrumu, ir tik bent kiek atsitokėjęs nuo patirto įspūdžio imi galvoti, kad
vis dėlto tai ir yra menas. O tada pamąstai ir dar apie vieną dalyką, dar vieną
užplaukiantį planą, kuriam vieno pavadinimo nesiryžtu siūlyti. Besąlygiška
ištikimybė konkretaus įvykio tiesai, sąmoningas saiko jausmas, pasąmonėje glūdinti
krikščioniškoji atlaidumo nuostata, intuityvus įgimto talento šnabždesys? Turiu
galvoje siužeto pabaigą ir novelės atomazgą. Viskas, atrodo, buvo paruošta pačiam
šiurpiausiam finalui motina bus išprievartauta paauglio sūnaus akyse, visa šeima
iššaudyta. Ir jeigu taip būtų atsitikę, niekas neturėtų teisės priekaištauti
autoriui: tokių gyvenimiškų finalų istorinė atmintis yra pakankamai užfiksavusi. Bet
autorius pasirenka kitą pabaigą politruką erzinančios varnos nesėkmingo
šaudymo sceną. Įtariu, kad ne taip paprastai ir lengvai pasirenka, bet už tai tokį
apsisprendimą laikau gal ir subjektyviai eiline m e n i n i n k o
pergale.
Antroje triptiko novelėje (Jūzapi, čia tu?)
tragiškos baigmės lyg ir nelauki, tikėdamasis, kad miško broliai tik pagąsdins
stribytelio dėdės šeimą ir paliks ramybėje. Bet nesitiki ir dviejų labai
reikšmingų siužeto posūkių trumputės atpažinimo scenos, davusios vardą
novelei, ir kaimynų dialogo pačioje novelės pabaigoje. Be platesnių komentarų, be
akivaizdesnio pasakotojo įsikišimo, vien psichologiniu atžvilgiu preciziškais
dialogais autorius užfiksuoja įsimintinus žmonių tarpusavio santykių aspektus
apsimetinėjimą ir nuoširdumo proveržį, baimę ir savo galios pabrėžimą, nuoširdų
dėkingumą ir teisėtą nuoskaudos jausmą. Nuo besąlygiško tiesos siekimo, tvirto
etinių principų laikymosi iki vienintelio tiksliausio žodžio, išraiškingos detalės,
net daugtaškiu išreikšto nutylėjimo, viskas aputiška.
Šešių raidžių nuosprendis taip pat
įsimena dėl kelių dalykų: kompozicijos atžvilgiu dėl labai netikėtos, bet ir
labai logiškos laikų sąšaukos, didžiosios teksto dalies pasakojimo atžvilgiu
dėl savotiško raiškos minimalizmo, kurį gali sau leisti, matyt, tik gyvenimo ir
kūrybos brandos metų sulaukęs prozininkas, stiliaus atžvilgiu dėl meistriškai
kaitaliojamų registrų nuo buitiško vaizdo, įstrigusio į paauglio atmintį, iki
intelektualinės refleksijos, kuri visiškai natūrali jau suaugusiam pasakotojui,
už kurio pečių beveik nesidangstydamas stovi pats autorius. Didelė pagunda būtų savo
teiginius paremti nors trumpiausiais pavyzdžiais, bet už nugaros jaučiu nekantrų
redaktorių, kurio atsakingos pareigos verčia priminti įsismaginusiems raštininkams,
kad kritika ne romanas, ne eseistika, o žanras, kuriam vis dėlto numatytas puslapių
limitas
Jeigu tos limito ribos iš tiesų jau peržengtos,
tai ties daugtaškiu tekstą galima būtų ir nukirpti. Autorius galėtų apsimesti, kad
rudeninės J. Apučio novelės yra artimiausios toms, kurias dar prisimename ir po
dvidešimties metų, ir kantriai palaukti kitos progos plačiau jas aptarti. Pabrėžiu
galėtų apsimesti, nes iš tiesų galvoja kitaip: rudeninės novelės yra
neatskiriama šios knygos dalis, bet, pratęsdama dvi pirmąsias (ir kartu su jomis),
visai knygai suteikia epinį mastą, leidžiantį regėti ne tik atskirų personažų
likimus, bet ir visos tautos pusės amžiaus istoriją.
Esmingai knygos vertę padidina ir literatūrinis
rudeninių novelių naujumas ir savitumas, meniški pačių netikėčiausių temų,
problemų, idėjų, motyvų ir estetinės raiškos, formos, stiliaus paieškų lydiniai.
Yra juose elementų, kuriuos autorius atsinešė ateidamas į literatūrą: dėmesys
eiliniam, paprastam žmogui ir žmogiškumo išlaikymas; pastangos suprasti ir nuolat
šlifuota psichologizmo raiška; tiesos siekimas ir teisybės gynimas; sąžinės, kaip
ypač svarbaus žmogiškumo kriterijaus, akcentavimas ir su tuo sietina nuolat tobulinta
saikingo, bet labai tikslingo vidinio monologo technika; dėmesys smulkiausioms detalėms
ir savikontrolė, neleidžianti jomis piktnaudžiauti; polinkis į lyrinius nukrypimus ir
tam tikrų retorinių figūrų pomėgis. Visa tai yra, bet atskirų elementų proporcijos
dažniausiai yra pasikeitusios. Kai kuriais atvejais beveik iki rizikingos ribos.
Štai pirma rudeninė novelė Atgaila. Tema
iš tiesų labai aputiška, nors pagrindiniai personažai paskutines dienas gyvenantis
profesorius ir paskutinį patepimą jam suteikęs kunigas rašytojo novelistikoje
ryškesnių pirmtakų lyg ir neturi. Artėjančios mirties situacija rašytojui nėra
nauja, bet paskutinės išpažinties vaizdavimas dėl suprantamų aplinkybių nėra
dažnas. Bet pats netikėčiausias, bijau, kad kai ką net šokiruoti ar papiktinti
galintis dalykas yra nuodėmė, kurią grožiniame tekste galima nusakyti vienu
žodžiu, bet kurio į kritikos leksiką, atrodo, dar neįvedė net jaunesni ir drąsesni
kolegos.
Neabejoju, kad kokioje nors apskrito stalo
diskusijoje novelė gali tapti ir aštraus nuomonių susikirtimo objektu, susilaukti
prieštaringų interpretacijų, bet pats sau susiformulavau vieną: sąžinę turinčiam
žmogui smulkmenų nebūna. Kaip papildomą novelės prasmę dar drįsčiau nurodyti
moralisto J. Apučio iššūkį tiems, kas be jokių išpažinčių ir atgailų,
kartais su ciniškomis nebaudžiamųjų veido išraiškomis nurašo ne tokius dalykus. O
jeigu kas nors novelėje įžvelgtų tiesiog liūdną ir ironišką J. Apučio šypsnį,
taip pat nepulčiau ginčytis.
Turinio atžvilgiu gal ir atminų skyriuje galėjęs
būti kūrinys Kojaitės, porykit! savo forma iš visos knygos išsiskiria kaip
savotiška novelė-metonimija, šį kartą viena iš nedaugelio (čia būtinai pridėčiau
katino monologą Baimė baigėsi, bet gali būti
) reprezentuojanti
sąlygiškąjį, sapnais, vizijom, fantazija žaidžiantį J. Aputį. Nors iš visų
sąlygiškųjų knygos novelių platesnei analizei rinkčiausi daugiausia asociacijų
keliantį tekstą Priapo ašaros.
Apskritai rudeninėms novelėms sunkiau nei bet
kuriam ankstesniam skyriui surasti bendrą vardiklį: taip jos skiriasi viena nuo kitos
savo siužetais, veikėjais, įvykiais, idėjomis, pasakotojais, stilistine raiška. Tik
aplinkybių spiriamas gali ryžtis ant vieno prasmės siūlo žmogiškumo, žmogaus
gyvenimo nepakartojamumo verti visa, kas pakliūva į menininko akiratį.
Kita vertus, pasakymas visa, kas pakliūva yra
labai sąlygiškas, o gal ir visai neteisingas: kad novelių knyga atsivertų prieš mus
kaip kokia gyvenimo pilnatvės atverstinė, turėjo būti atliktas didžiulis
atrankos darbas, kad už jos ribų liktų kuo mažiau to, dėl ko gyvenimo pilnatvė
atrodytų skurdesnė, bet ir nepatektų vienas nuo kito mažai besiskiriantys
dubliai. Jeigu kritiko kodeksas (ir ambicija) leistų iš anksto
pakamantinėti autorių apie kūrybos ar atrankos procesą, jis tikriausiai išgirstų
dalykų, kurie būtų įdomūs ne tik jam, bet ir platesniam skaitytojų ratui. Bet taip
elgtis neįprasta ir nepriimta, todėl tenka daryti bent hipotetinę prielaidą, kad
atsirinkinėta ne iš parašytų kūrinių gausos (kaip dažnai būna sudarant rinktines),
o iš paties menu dar netapusio gyvenimo. Gyvenimas pagal Aputį, perfrazuojant
vienos verstinės knygos pavadinimą, nėra nei paprastas, nei lengvas, o jo pavertimas
menu dar sunkesnis ir sudėtingesnis. Kaip savarankišką namų darbą
siūlau skaitytojui įdėmiau, o gal ir pakartotinai sugrįžtant įsižiūrėti į kai
kurių novelių pradžias ar savotiškus intarpus apie kūrybą, net jeigu šito skambaus
žodžio ir nepavyks aptikti tekste.
Mažiausiai porą punktyru nubrėžtų linijų verta
atskirai paminėti: pirmosios pradžia savotiškai pažymėta jau cituota mintimi Bet
jeigu tai joks menas, jeigu taip yra buvę, jeigu tai gyva, tikra
ir leidžia
autentiškiau suvokti esmines J. Apučio, kaip kūrėjo, etines nuostatas. Šitoje
linijoje atsidurs ir autoironiška frazė išdidintais žodžiais išsitarsime, ir
kūrėjo laboratorijos duris praveriantis prisipažinimas, kad atmintis lengviau
plėšia tolimo laiko atplaišas (gal čia ir paaiškinimas, kodėl J. Aputis
neskubėjo plėšyti naujausio laiko atplaišų?) ir kiti įdomūs dalykai.
Antroje linijoje gražiai rikiuojasi perliukai, kai
autorius, rašytojas, tarsi akimirkai nusimetęs tam tikrų konvencijų varžomo
pasakotojo kaukę, iš tiesų prabyla tais išdidintais žodžiais, rodančiais,
kiek neišnaudotos poetinės ir intelektualinės potencijos yra susikaupę per
sąlygiško, kaip dabar suprantame, novelisto tylėjimo metus (fragmentai: Ir šitaip
sukasi gyvenimo ovalas
(p. 336337), arba P. S. 2004 metų vasario 4 dieną,
lyjant
(p. 505506).
Ilgėliau stabtelėjęs nurodytuose puslapiuose (ir
dešimtyse nenurodytų), skaitytojas ras įdomių, filosofiškai gilių ir estetiškai
nušlifuotų refleksijų, išryškinančių ontologinius ir egzistencinius žmogaus
gyvenimo aspektus, istorinį ir asmeninį laiką, moralinius imperatyvus ir kūrybos
paslaptis. Arba tiesiog iš ankstesnės novelistikos jau pažįstamų, bet šiandien dar
gilesnių atsidūsėjimų, prisiminus artimos dvasios bendrakeleivius, dažniausiai
jau baigusius savo kelią.
Puslapis, užbaigiantis visą novelių knygą, nėra
vien poetiška abstrakčių retorinių kreipinių psalmė: arčiau literatūros
esantis žmogus už tų kreipinių atpažins J. Vaičiūnaitę ir B. Baltrušaitytę, B.
Radzevičių ir R. Klimą, A. Ramoną ir R. Jonutį, J. Kunčiną ir R. Gavelį, A.
Zalatorių ir V. Kubilių, monsinjorą K. Vasiliauską
Įsimenantis miniatiūrinis
panteonas, kurį puošia ne akmens, o žodžio paminklai. Taip prasmingai užbaigiamas per
visą knygą nuo atverstinių iki rudeninių novelių plėtojamas Atminties
motyvas. O knygos, gaivinančios atmintį, ir pačios į ją patenka ilgam.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|