|
<< Atgal
Hierarchijų truputį gaila
Poetą Kornelijų PLATELĮ kalbina
literatūrologė Audinga PELURITYTĖ
Publikacija parengta pagal pokalbį,
įvykusį 2004 m. balandžio 27 d. Vilniaus universitete, Lietuvių literatūros seminare.
Audinga Peluritytė. Pradėkime nuo
asmeniškiausių klausimų. Kas būtų leistina mums žinoti iš Kornelijaus Platelio
biografijos? Kur gimėte, augote? Kada pirmą kartą rimtai susidūrėte su literatūra?
Pvz., N. Miliauskaitė yra sakiusi, kad tai jai atsitikę būnant šešerių metų. Ji
perskaitė Odisėją, ir tai jai padarė nepaprastą įspūdį. Koks autoritetas
paliko įspūdį Jums? Nestudijavote filologijos, tad kodėl pasukote į literatūros
sritį?
Kornelijus Platelis. Esu savamokslis. Gimiau
ir augau Šiauliuose, baigiau Šiaulių dabartinę Didždvario gimnaziją, kurioje tada
neblogai mokė tiksliųjų mokslų ir anglų kalbos. Literatūros nestudijavau turbūt
todėl, kad mokykla manęs neįtikino ją esant ko nors vertą. Nuotykių romanus mėgau
kaip ir visi, tačiau nesusimąstydavau, kaip jie padaromi. Baigęs mokyklą literatūra
nesidomėjau, nors knygas skaitydavau, daugiau klasiką ir tuo metu prieinamą filosofinę
literatūrą V. Sezemaną, žurnalą Problemos. Pirmo susitikimo su kokiu nors
kūriniu neatsimenu. Man, dar skaityti nemokančiam, mama į atmintį sukalė daugybę S.
Nėries, Maironio, J. Aisčio, B. Brazdžionio eilučių.
A. P. O mama buvo lituanistė ar šiaip mėgo
skaityti?
K. P. Ji buvo geografijos mokytoja, tos
pačios mokyklos, kurioje mokiausi, direktorė. Mėgo sentimentalią poeziją ir man
deklamuodavo. Ne tik minėtų, bet ir savo kartos poetų, kurių, beje, neįsiminiau.
A. P. Gal Salomėja Nėris ir buvo pirmas
impulsas?
K. P. Tikrai ne. Kaip ir Nijolė, galiu
pasakyti, kad su literatūra rimtai susidūriau anksti, dar neidamas į mokyklą ar jau
lankydamas pirmąją klasę, kai pats pabandžiau rašyti. Iki šiol atsimenu tą vos ne
fizinį skausmą keliantį sunkumą ką nors papasakoti. Rašydavau, tiksliau
užrašinėdavau nugirstas pasakas. Pamenu, kaip vargau kurdamas pasaką apie
Jonuką ir Elenytę, o kai perskaičiau ją baltinius skalbiančiai mamai, ji pareiškė,
kad visa tai jau yra girdėjusi. Koks nusivylimas.
A. P. Pirmiausia kūrėte ne poeziją? M.
Martinaitis yra prisipažinęs, kad jo kūrybiniai bandymai prasidėjo su pirmaisiais
meilės jausmais. Šešerių septynerių metų jis parašė klasės draugei
eilėraščių, o kai jam sukako penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų, po vieno
poezijos vakaro buvo paprašytas pasirašyti į tą patį sąsiuvinį. Dėl istorijos
tikrumo negarantuoju: galėjo ir pajuokauti, bet pagyvenusią gerbėją su mokykliniu
sąsiuvinuku esu mačiusi per M. Martinaičio rinktinės Sugrįžimas pristatymą.
K. P. Man tokių išbandymų teko patirti kur
kas vėliau. O tada mano aplinkoje nebuvo laikoma vyrišku užsiėmimu mergaitėms rašyti
eiles. Baigęs mokyklą, įstojau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Maždaug
III kurse pradėjau rašyti, paskatintas panašių kaip ir Marcelijus aplinkybių. Tai
buvo 19711972 m. Jeigu atsimenate, tas laikotarpis iki R. Kalantos susideginimo buvo
ypatingo cenzūros atšilimo mūsų literatūroje laikas. Tada pasirodė daug gerų
poezijos knygų: S. Gedos 26 rudens ir vasaros giesmės, V. P. Bložės Iš
tylinčios žemės, J. Vaičiūnaitės, M. Martinaičio. O T. Venclovos knygą
Kalbos ženklas aš ir daugelis mano kartos poetų mokėjo mintinai nuo pradžios
iki galo, nors man šio poeto stilistika nėra artima.
A. P. O man atrodo, kad jis galėtų būti
laikomas Jūsų ankstyvųjų eilėraščių maestro.
K. P. Visa, kas patinka, vienaip ar kitaip
paveikia. Tačiau tada man labiau darė įtaką S. Geda. Bent taip liudija pirmieji
bandymai.
A. P. Kai gavote Nacionalinę premiją ir vyko
gražus vakaras Rotušėje, esate prisipažinęs, kad Ezra Poundas tartum išprovokavo
Jūsų santykius su poezija. Ar tai tiesa? Kada pradėjote versti? Juk esate vienas
įdomiausių ir stipriausių tokių sudėtingų autorių kaip E. Poundas, T. S. Eliotas
vertėjų.
K. P. Gal ne tiek išprovokavo, kiek privertė
permąstyti. Santykiai jau buvo nusistovėję anksčiau. Kai pradėjau rašyti ir
kryptingiau skaityti, jau buvau įpusėjęs kelių statybos inžinieriaus studijas. Jų
nutraukti negalėjau ir nenorėjau. Įsivaizdavau, kuo kvepia literato duona cenzūros
laikais. Manęs visai nežavėjo perspektyva dirbti kokioje nors redakcijoje ar
mokytojauti. Be to, bijojau, kad nepaimtų į kariuomenę, nors kai baigiau, vis tiek
paėmė dviem metams, tik jau karininku. Mat studijuodamas privalėjau lankyti karinę
katedrą. Man kariuomenė buvo dveji intensyvių literatūros studijų metai.
A. P. Kaip tai galėjo būti? Studijos ir
sovietinė karinė tarnyba lyg ir nelabai suderinami dalykai.
K. P. Karinė valdžia nelabai turėdavo
priešnuodžių neaktyviems dvimečiams karininkams. Karininko discipliną toje armijoje
palaikė kiekvieno karštas noras ir būtinybė kopti karjeros laipteliais. Kadangi tokia
karjera manęs nedomino, piktybiškai vengdavau gaišti laiką jų žaidimams
sėdėdavau kur nors užsidaręs ir studijuodavau, rašydavau. Taip vieną žiemą
praleidau Sibire, netoli Kinijos sienos, o pusantrų metų pusiaukelėje tarp Maskvos
ir tuometinio Leningrado.
A. P. Bet to laikotarpio patirtis neatsispindi
kūryboje, bent jau aiškiai atpažįstamais siužetais?
K. P. Reikia suvokti, kad karininkai buvo
privilegijuotas luomas jie gyvendavo ne kareivinėse, o atskirame barake. Tad ir
kokių nors traumų nepatyriau. Būdavo naktinių budėjimų, patruliavimo Sibiro kaime,
kai vietiniai, stengdamiesi nepataikyti, į mus pašaudydavo, bet nieko panašaus į,
tarkime, S. Parulskio patirtį. Ten buvo visai įdomių dalykų ir gamta, ir žmonių
santykiai. Tačiau tada jaučiausi patekęs ten prieš savo valią, tarytum įkalintas,
tad stengiausi psichologiškai atsiriboti nuo aplinkos. Žinoma, dabar taip nedaryčiau.
Bet skaitydavau viską, ką geresnio tuo metu išleisdavo mūsų leidyklos. Be to, knygų
atsiųsdavo būsimoji žmona iš universiteto bibliotekos. Daugiausia literatūros
istorijos veikalų, kurie anais laikais būdavo labai tendencingi ir mano suprantami
visiškai priešingai. O tai irgi nėra labai kūrybiškas požiūris.
A. P. Tai gal žmona paskatino išmokti anglų
kalbą? Vertimams nepakanka apsispręsti, reikia jausti svetimą kalbą, o kartu ir
mąstyti ja, jausti mąstymą, pavyzdžiui, tokio intelektualaus poeto kaip T. S. Eliotas.
K. P. Ne, anglų kalbą jau pusėtinai
mokėjau baigęs mokyklą, nes jos dėstymas buvo sustiprintas. Kariuomenėje versdavau
visus iš eilės autorius iš Radugos išleistos antologijos Anglų ir
amerikiečių poezija. Iš tų vertimų vėliau nelabai ką paskelbiau, tačiau tai
buvo puiki amato mokykla. Pirmasis, kurio poezija rimtai susidomėjau, buvo T. S. Eliotas,
paskui E. E. Cummingsas, dar vėliau E. Poundas. Negaliu sakyti, kad pastarasis iš pat
pradžių man buvo ypač artimas. Kita vertus, visi pirmosios XX šimtmečio pusės
modernistai buvo savaip artimi. Ir ne tik. Tam tikra prasme versti modernizmo klasiką,
plėsti stilistines lietuvių poezijos ribas man ir kitiems panašiems poetams buvo kovos
su cenzūra forma, savos teritorijos steigimas.
A. P. Kaip Jus pasiekė E. Poundo kūryba? Tuo
metu, kai net lietuvių egzodo literatūra nebuvo prieinama, intelektualų kūryba anglų
kalba nesimėtė po ranka.
K. P. Pirmiausia, žinoma, sudomino T. S.
Elioto Bevaisės žemės dedikacija il miglior fabbro geresniam
meistrui. Intriguojančių žinių apie E. Poundą buvau užtikęs ir literatūros
istorijoje. Pradėjau domėtis, koks dar čia fabbro gali būti il miglior
nei Thomas Stearnsas. Pirmiausia jo eilių aptikau įvairiose antologijose, paskui gavau
jo knygų. Tad ir pradėjau versti jausdamas, kaip pasiduodu jo kerams. O mūsų cenzūra
nebuvo labai išsilavinusi. Kai Kultūros baruose 1985 metais paskelbiau Canto
I, vienas į Lietuvą atvykęs vengras labai stebėjosi, kad pas mus tokie dalykai
spausdinami.
A. P. Kokios buvo pirmosios knygos rašymo
aplinkybės, santykis su savąja literatų karta, bendraminčių ratas? Poetas D. Kajokas
yra sakęs, kad jam labai stiprų įspūdį kūrybos pradžioje darė bendraamžio A. A.
Jonyno eilėraščiai. Ar Jūs esate jautęs tokio pobūdžio susižavėjimų?
K. P. Kolegų poezija labai veikė, nors
kažin kokių autoritetų neturėjau. Tais laikais mes intensyviai skaitydavome vieni
kitus. Ne tik knyga, bet ir menkiausia publikacija nelikdavo nepastebėta. Žinoma, tada
knygų ir publikacijų buvo kur kas mažiau nei dabar, ir visos jos turėdavo prasprūsti
pro kibius valdžios pirštus. Studijuodamas, po to tarnaudamas kariuomenėje, nepalaikiau
ryšių su jokiais poetais ir tarp literatų draugų neturėjau, nebent šviesios
atminties J. Kunčiną, su kuriuo Rotondoje (taip vadinome tą apvalų kioską
parke, Gedimino kalno papėdėje) dažnai gerdavome vyną. Tada jis rašė eilėraščius,
kurie jau buvo spausdinami laikraštyje.
A. P. Vadinasi, literatų bendruomenę
kūrybinio kelio pradžioje Jūs pažinojote tik iš tekstų?
K. P. Iš pradžių tik iš tekstų. Grįžęs
iš kariuomenės įsikūriau Druskininkuose, nes ten gyveno mano tėvai. 1977 metais
debiutavau Nemuno žurnale. Tada pradėjau bendrauti su V. Blože ir N.
Miliauskaite, kurie jau gyveno Druskininkuose, ir su S. Geda, kuris dažnai pas mus
užsukdavo pakeliui į gimtuosius Paterus. Automobilių tada neturėjome, tad tokia
kelionė kartais galėdavo užtrukti kelias dienas. Per juos susipažinau su kitais
modernistais, kaip juos pravardžiuodavo valdiška kritika, J. Vaičiūnaite, M.
Martinaičiu, A. Žukausku. O paskui pradėjau bendrauti ir su savo kartos poetais: D.
Kajoku, A. A. Jonynu, G. Patacku, A. Grybausku, V. Rubavičiumi. Mes vieni kitus
palaikydavome. Buvo susikūręs lyg ir toks frontas prieš valdžiai lojalią poeziją,
kuri pati save dažnai tapatindavo su tradicine lyrika. Turėjome ir mus palaikančią
kritiką, kurios priekyje buvo K. Nastopka. Ir patys jausdavome pareigą rašyti kritikos
straipsnius, gindami savo poetinę teritoriją.
A. P. Kas Jus palaikė, rėmė? Kaip
susiradote bičiulių, bendraminčių? O gal jie Jus susirado?
K. P. Kaip minėjau, po pirmos publikacijos
mane tiesiogine to žodžio prasme susirado V. Bložė su N. Miliauskaite. V. Bložė mane
mokė kirčiavimo, rimavimo taisyklių. Kirčiavimo neišmokau, dar dabar jį kartais
tenka tikrintis žodyne. Tais pačiais metais mane Komjaunimo tiesos priede
Versmės pristatė S. Geda. Eilėraščių tada turėjau daugybę. Prieš leisdamas
pirmąją knygą jau buvau parašęs tokias septynias.
A. P. Nuo septynerių metų?
K. P. Ne, ne. Daugiausia kariuomenėje. Iš
tų septynių knygų liko viena. Kitos atkrito savaime. Negaliu skųstis, kad pradėjus
spausdinti kūrybą, mane kas nors būtų labai mušęs ar stumdęs. Net galiu pasigirti,
kad mano Žodžiai ir dienos po T. Venclovos buvo pirmoji debiutinė knyga be jokio
tarybinio kvapelio. Nepaisant to, netgi kai kurie žmonės, tuomet vadinti tarybiniais
funkcionieriais, tą knygą palaikė. Jos išleidimo istorija gana juokinga. Jaunimui
priminsiu, kad grožinės literatūros knygas tada leisdavo tik leidykla Vaga, o
prie jos buvo sudaryta tokia pirmųjų knygų komisija, kuriai vadovavo Algimantas
Baltakis Pergalės vyr. redaktorius. Nunešiau jam knygą, mes maloniai
pasišnekėjom. Tada buvau neblogas pašnekovas, niekam nesakantis ko nereikia, nors ir
nedarantis to, kas, man atrodė, nedera. A. Baltakis, jauno, mandagaus žmogaus
įspūdžio paveiktas, iš karto parašė teigiamą recenziją, kurioje pasiūlė knygą
išleisti. Sekretorė atspausdino, jis pasirašė ir liepė išsiųsti į Vagą
kitoje gatvės pusėje. Tik po kurio laiko jis perskaitė rankraštį, ir pamatė, jog ten
nėra nieko, ko turėtų būti. Kviečiasi mane į redakciją. Atvažiuoju. Jis man
pradeda aiškinti, kad joje nėra jokios darbininkiškos, komjaunuoliškos tematikos, o
aš vis mandagiai išsisukinėju. Galiausiai mums abiem toks kvailas pokalbis nusibodo.
Aš ir sakau: Žinote, tai tokios kilnios temos, jaučiu, kad aš vis tiek už jus
geriau nepadarysiu. Tada jis vos ne įbeda veidą į mane ir sako: Mes čia visi tą
šūdą mindom, o tu nori baltom kojinėm vaikščioti? Tada iškart parašė neigiamą
recenziją, sekretorė atspausdino, jis pasirašė ir išsiuntė į Vagą. Ten
vyksta posėdis. Visi pasisako kas už, kas prieš. Ateina balsavimo metas.
Posėdžiui pirmininkavęs Vagos vyr. redaktorius J. Stepšys pasiūlo A. Baltakiui
nebalsuoti, nes jau turi jo nuomonę, išdėstytą raštu. Pasirodo, jis buvo išmetęs
neigiamą recenziją, o teigiamą pasilikęs. Taip knygą ir išleido. Kartais A.
Baltakiui primenu tą istoriją, ir abu smagiai pakikename. Mano antroji knyga pasirodė
sunkiau. Metams buvo atidėta. J. Stepšys tada juokavo: Žinai, vienus muša nueinant,
kitus pareinant... Matyt, ir jam buvo kliuvę už mano pirmąją. Suprantama, tokia
tvarka mums nepatikdavo, tačiau poezijai ji, ko gero, išeidavo į naudą. Turėdavome
gerokai pasitempti, sukaupti daug aistros, kūrybinės energijos. Dabar knygą gali
išleisti bet kas. Žmogus netenka prabangos pasijusti truputį nemylimas, nespausdinamas,
draudžiamas, o svarbiausia jam nesuteikiama pakankamai progų dar ir dar apmąstyti
savo kūrybą.
A. P. Jūsų poezija jau yra įgijusi
savotišką nuoseklumą ir filosofinių idėjų, poetinių vaizdinių dėsningą
plėtotę. Įsiminė toks M. Jonaičio recenzijos sakinys: Skirtingai nuo tradicinio
lietuviškojo lyrizmo modelio, šio poeto eilėraščio pagrindą sudaro minties
konstruktas. Platelis yra nelyginant mūsų poezijos Platonas, primenantis jį
filosofinių interesų užmoju. Įdomu būtų sužinoti, kokius filosofus skaitote,
kokios idėjos Jums artimesnės?
K. P. Iš tikrųjų nesu eruditas filosofijos
srityje. Šiek tiek skaičiau klasikinės filosofijos, F. Nietzsche, A. Schopenhauerį, K.
Jaspersą, A. Camus, bandžiau ne visai sėkmingai perkrimsti I. Kantą, tačiau tai
nebuvo pagrindinė mano domėjimosi sritis. Labiau domėjausi senąja poezija, kuri tikrai
man padarė įtakos, mitologija, religija, antropologija (C. Levi-Straussas, W. Turneris,
E. E. Evans-Prichardas). Nemažai jų darbų buvo leidžiama rusų kalba. Esu domėjęsis
psichologija (C. G. Jungas, Z. Freudas), tamsiais viduramžių mokslais alchemija,
atminties menu. Kartą Vaga manęs priprašė parašyti straipsnį Pasaulinės
literatūros bibliotekos tomui Senovės Rytų poezija. Parašiau, Vytautas Kubilius
jį labai gerai įvertino, tada tuometinis direktorius A. Krasnovas ėmė mane
įkalbinėti parašyti komentarus naujam J. J. Skvirecko versto Senojo Testamento
leidimui.
A. P. Bet tai labai kruopštus, didelės
erudicijos reikalaujantis darbas. Ar jį paskatino Jūsų santykis su katalikybe,
krikščionybe?
K. P. Be abejo. Aš ilgai atsikalbinėjau, kol
kartą su A. Krasnovu Toronte gerdamas viskį (buvome nusibeldę į PEN kongresą) ne
visai atsakingai sutikau. Nesijaučiau tokiam darbui pasirengęs: nemokėjau hebrajų
kalbos, nebuvau šios srities kiek nuosekliau studijavęs. Juk literatūra, kurią pats
atsirenki skaityti, visada šiek tiek atsitiktinė. Tad mano paaiškinimai išėjo
ganėtinai mėgėjiški, tačiau gal tuo ir įdomūs. Stengiausi pateikti ir oficialią
Bažnyčios aiškinimų versiją, ir tai, ką rodė archeologiniai tyrinėjimai, ką
aiškino istorikai ir antropologai. Šis darbas man buvo įdomus. Keista, kad jo atsisakė
visi Vagos šnekinti kunigai. Tik išėjus tam PLB tritomiui, Druskininkuose sutikau
kunigą V. Aliulį. Pakreipęs galvą pasižiūrėjo į mane ir tarė: A, naujas
egzegetas... Na, prausim, prausim... Tačiau taip ir neišprausė. Savo požiūrį,
regis, labai nuosekliai išdėsčiau knygoje Tikėti ir rašyti. Ten rašiau, kad
esu gimęs kaip katalikas, pakrikštytas, ir mirsiu kaip katalikas. Kad tikinčiuosius
skirstau į praktikuojančius ir samprotaujančius apie religiją. Nors labiau gerbiu
pirmuosius, save priskiriu antriesiems. Apskritai istoristinės religijos, kurių tekstas
paremtas istorija: krikščionybė, judaizmas, islamas, man nėra mielos. Pirmiausia
todėl, kad jei tavo religijos tekstas nėra truputį virš tikrovės kabantis mitas, tada
imi gana keistai suprasti tiesą: jei pripažįsti istoriją kaip tikrą, turi
pripažinti, kad esama tik vienos tiesos. Nes negali būti įvairiai būti gali tik
taip, kaip tau teigia religinis tekstas bei autoritetai. Jei tavo tikėjimas remiasi tam
tikra įvykių seka, tuos įvykius pripažįsti kaip tikrus, tada turi pripažinti, kad
yra viena tiesa, vadinasi, yra teisieji ir neteisieji. Toks požiūris, man regis,
sukėlė nemažai religinių karų, žudynių, autodafė. Tai man neleidžia būti karštu
šios religijos išpažinėju, nors suprantu, kad jau niekas į Senąjį Testamentą kaip
į istorijos veikalą rimtai nebežiūri. Tačiau jame pačiame daugybės redaktorių
pastangos mitą pakeisti istorija labai ryškios. Šalia religijos yra ir demonologija.
Dėl jos ir lieku savoje konfesijoje. Juk vis tiek reikės iškeliauti anapus.
A. P. Ar dėl prieštaringo santykio su
šventais krikščionybės tekstais, ar dėl ko kito, bet man pasirodė, kad graikų
mitologijos tekstai stipriausiai veikia Jūsų poeziją, kad Jūs juos drąsiausiai
interpretuojate?
K. P. Mano poetiniame akiratyje graikų
mitologija atsirado pirmiausia. Ji man atrodo psichologiškesnė, atspindinti žmogaus
psichikos procesus. Kadangi cenzūros laikais aliuzijos į krikščionybę buvo
netoleruojamos (Naujasis Testamentas man jau tada darė didelį įspūdį), o į antikinę
mitologiją leistinos, daugelį dalykų stengdavausi išreikšti per pastarąją. Dar
ir dabar savo personažams neretai uždedu antikines kaukes. Be to, didelį įspūdį man
daro Vedų mitologija. Iki šiol Rigveda man yra geriausias poetinis kūrinys
pasaulyje ir modernus, ir archajiškas. Bandžiau jį versti, bandžiau išmokti
sanskritą, bet pačiam to padaryti nepavyko. Man gražu, kai pasaulis pradedamas taip pat
kaip žmogus, kai Indras per Kalėdas sviedžia vėzdą į Vritrą ir gimsta nauja Aušra,
Ugnis, naujas pasaulis.
A. P. Vadinasi, Vedų, sanskrito kultūra Jums
yra patraukliausia? Tai įdomu, nors ir nėra netikėta (esė galima rasti užuominų).
Vis dėlto skaitant Jūsų kūrybą atrodytų, kad ir Konfucijaus gyvenimo etikos
filosofija galėtų būti artima. Tačiau apskritai Vakarų Europos klasikinės kultūros
tekstai, mitai Jūsų poezijoje rekonstruojami nuosekliau. Kuriai kultūrai, kuriam
kultūros tipui save priskiriate?
K. P. Negaliu pasakyti, kad gyvenu kokioje
nors vienoje kultūroje, veikiau kaip visi postmodernistinėje jų mišrainėje.
Tiesiog man patinka Vedų sakralinis santykis su pasauliu. O Konfucijus man irgi įdomus,
ir Laozi, ir Zhuangzi. Kartą Taibėjuje per spaudos konferenciją buvau pristatytas kaip
žmogus, besidomintis kinų kultūra. Vienas žurnalistas paklausė, kuri religija man
artimesnė konfucionizmas ar taoizmas? Atsakiau, kad kol esu darbe konfucionizmas,
o parėjus namo taoizmas. Jiems tai patiko. Taoizmas tai metafizika, intuityvios
pastangos išsiveržti iš suvokimo ir mąstymo matricų. Konfucionizmas siūlo gyvenimo
taisykles, reglamentuoja kiekvieną žmogaus judesį. Šiaip jis ir liktų nuobodus, jei
tam tikrame taške visi tie kodeksai ir sąvadai nesušvytėtų grožiu, ir per jį
sistemos nepersmelktų jausmas, ji netaptų metafiziška. Nes grožis taip pat
metafizika. Norintiesiems tai patirti siūlyčiau palyginti E. Poundo Canto XIII ir
Laozi 38 skyrių. Man įdomi ir kinų poezija. Tiek, kiek galiu jos pažinti per vertimus.
A. P. Jūs daugiau rusiškai skaitėte?
K. P. Daugiau rusiškai. Rusų sinologų ir
apskritai vertimo mokykla yra labai gera. Be to, rusų bei lenkų kalbos artimesnės
lietuvių nei anglosaksų. Pavyzdžiui, į anglų kalbą ritmiškai išverstų
Rigvedos himnų neįmanoma skaityti. Dėl joje dominuojančių trumpų žodžių
išeina paprastas jambas. Kai kurios kalbos tinka vienos rūšies poezijai, kitos
kitõs. Į lietuvių kalbą nelabai pavyksta išversti grakštaus angliško jambo.
Skaičiau kinų poeziją ir angliškai. Man pasirodė, kad rusiška ir angliška tai
visiškai skirtingos kinų poezijos, todėl apie ją spręsti nesiimu.
A. P. Ar Jūs knygoje Atoslūgio juosta
kūrėte haiku, ar tai tiesiog trieiliai? Jie kaip nors paveikti skaitomų Rytų tekstų,
poezijos tradicijos?
K. P. Be abejo, šiek tiek paveikti ne tik
japonų poezijos, bet ir mados. Kita vertus, man įdomu bandyti įvairias formas, nors
kokios nors vienos poetikos adeptu pasidaryti nesirengiu. Puikiai suprantu, jog tapti
haiku kūrėju man neleistų nei kalba, nei mano mąstymo bei gyvenimo būdas, o be jokios
distancijos naudodamas, tarkime, eleginį distichą, atrodyčiau tiesiog juokingas. Gal
tik hegzametras ir silabotoninės formos mūsų tradicijoje skamba kiek natūraliau. Į
visus tekstus, taip pat ir į savo, stengiuosi žiūrėti iš šiokio tokio atstumo.
Todėl mano eilėraščiai nėra lyriški tiesiogine prasme. Nors nenoriu sutikti su tais,
kurie sako, kad jie neemocingi. Mano eilėraščių aš nėra aš. Stengiuosi ne
išsakyti, o perteikti situaciją, kurioje ką nors pajutau ar suvokiau. Nuo savo
ankstyvųjų kūrybos programų jaučiuosi ir nutolęs, ir nenutolęs. Eina laikas,
kaupiasi patirtis, sensti pats, keičiasi bendruomenės klausa. Niekam jau nebeįdomūs
mūsų sudėtingi mitologiniai klaidžiojimai, cenzūros apgaudinėjimai to jau ir
nebereikia. Aišku, rašėme ne cenzūrai. Rašėme skaitytojui, kuris buvo toje pačioje
situacijoje negalėjo keliauti, užsiimti verslu, neturėjo net banalių pramogų
žurnalų, laikraščių, televizijos. Kas jam belikdavo? Gerti degtinę arba skaityti
mūsų poeziją. Tad jis ir skaitydavo. Kiekviena publikacija sulaukdavo gyvo atgarsio. Be
abejo, tai buvo malonu. Bet jau tada įtariau, kad skaitančiųjų poeziją dėl jos
pačios, o ne dėl pro cenzūros muitinę kontrabanda gabenamų prekių, nėra labai daug.
Dabartinė patirtis tai patvirtino.
A. P. Kaip jaučiasi poetas dabar, kai rašo
ne miniai? Ar poetas turi stengtis būti suprantamas auditorijai? Prisimenu Jūsų tekstą
apie piarus. Piarais viename Literatūros ir meno numeryje pavadinote kai kuriuos
autorius, prisitaikiusius prie naujos situacijos ir pradėjusius pigiai vaikytis
skaitytoją.
K. P. Man teikia malonumo pats kūrybos
procesas. Tai labai įdomus ir jaudinantis bandymas susivokti savyje ir pasaulyje.
Todėl aš blogai nesijaučiu. Apskritai poetai, manau, jaučiasi gerai, tik kai kurie gal
patyrė šoką, kai nustojo būti įdomūs plačiajai publikai. Aš dėl to per daug
nesijaudinu, nors reikia prisipažinti, kad mano kūryba tapo šiek tiek
demokratiškesnė, lengviau suprantama. Nematau nieko blogo, kai poetas kuria gerus,
lengvai visiems suprantamus eilėraščius, dainų tekstus. Jų net labiau reikia, nes
eteris pilnas visokių nesąmonių. Rašydamas stengiuosi, kad mano poezija bent vienu
lygmeniu būtų suprantama, logiškai išaiškinama, pirmiausia man pačiam. Tada
eilėraštis gali būti suprantamas ir kitam, tiksliau kito interpretuojamas. O
rašyti chaotiškus tekstus, kurių pats nesupranti, bet tau atrodo, jog čia pasakyta
įdomiai, nematau prasmės. Aišku, rašant gerą tekstą nusidriekia gijos į tai, kas
esti už supratimo ribų, kas klausia tavęs ir teikia atsakymus, kurių balsu nedrįsti
ištarti.
A. P. Kaip Jūs rašote, kokių turite
įpročių?
K. P. Dirbdamas statybininku ar vien tik
poetaudamas visada rašydavau tuo pačiu laiku nuo 11 iki 14 valandos kasdien, be poilsio
dienų. Dabar taip darau tik savaitgaliais. Kai nejaučiu savyje jėgos rašyti
eilėraštį ar neturiu idėjų, verčiu ar dar ką nors darau. Eilėraštis man prasideda
nuo kokio nors dalyko pamatymo, suvokimo, nes suvokimą visada lydi emocija. Kartais
iš anksto matau eilėraščio kontūrus, kartais einu apčiuopomis. Dažniausiai
užrašau pirmą variantą, paskui labai daug taisau. Tačiau tas pirmas užrašymas labai
svarbus. Jei rašai tekstą apimtas kūrybinės jėgos (ar įkvėpimo), ji pasilieka, net
jei kartais taisant pasikeičia teksto prasmė. O knygų, manau, joks poetas
nerašo, tik surenka į jas eilėraščius. Todėl ir pavadinimą galvoja vėliau. Nors,
pavyzdžiui, Pinklės vėjui tai metafora, atsispindinti daugelyje mano
eilėraščių, rašytų po to, kai jau šį pavadinimą buvau sugalvojęs.
A. P. Kokios spontaniškumo ir konstravimo
proporcijos Jūsų kūryboje?
K. P. Sunku nustatyti, nes skirtingai būna
kiekvienu atskiru atveju.
A. P. D. Kajokas yra prisipažinęs, kad
neskelbtus savo jaunystės eilėraščius kartais leidžia sau prisiminti, pertvarkyti,
perkonstruoti taip, kad tie senieji perteiktų naują patirtį.
K. P. Atoslūgio juostoje aš irgi
panašiai dariau. Į tą rinkinį įdėjau keletą labai seniai parašytų, bet knygose
dėl įvairių priežasčių nespausdintų eilėraščių, žinoma, juos pataisydamas
pagal savo naująjį supratimą. Tačiau iš naujo leidžiant tuos pačius eilėraščius,
man ranka nekyla pataisyti tai, kas atrodo taisytina. Dažniausiai taisau tik skambesį,
kartais atsisakau vieno kito tropo, kurio pats nebesuprantu, o ne iš esmės perdarau.
A. P. Norėčiau paklausti apie istorijos ir
vaizduotės santykį Jūsų kūryboje. V. Kavolis yra svarstęs apie metafizikos ir
istorijos derinį šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Man atrodo, kad Jūsų
poezijoje istorija yra metafizinė. Tai nėra tikra istorija atsirinkti tam tikri jos
reiškiniai interpretuojami sąmonės šviesoje.
K. P. Istorija irgi tekstas, beveik meninis.
Graikai ją buvo paskyrę mūzos Klėjos globai. Kiekvieno žmogaus galvoje istorija
susideda iš įvairių tekstų. Kalbėdamas apie religiją minėjau, kaip pavojinga
laikyti tą savo susigalvotą ar kur nors perskaitytą istoriją tiesa apie tai, kas buvo,
tikrąja istorija. Argi mums, išaugusiems su slapta skaitomu A. Šapoka,
nepakankamai jaukia protus dabartiniai istorikai? Faktai, žinoma, sutikrinami. Bet kas
tie faktai be interpretacijos, be vaizduotės? Iš mūsų patirties kylanti interpretacija
bei vaizduotė istorijai ir teikia metafizinį matmenį. Ši tradicija tęsiasi nuo Senojo
Testamento laikų. Kartais tokia metafizika būna ir groteskiška, ir pavojinga.
Pavyzdžiai lenkų poetai romantikai ir Česlovas Gedgaudas. Tačiau ranką ant
širdies padėjęs negalėčiau pasakyti, jog pats nesu nusidėjęs protui tokia
metafizika. O kitokia? Labai mėgstu K. Kavafį, mėgstu žaisti istoriniais kontekstais,
kartais juos iškraipyti. Tačiau į kai kurias interpretacijas žiūriu labai rimtai,
nežaidžiu jomis. Žodžiu, elgiuosi kaip visi.
A. P. O kasdienybės ženklai, dabartis? Ji
privalo atsispindėti šiuolaikinio poeto tekste? Gal užtenka vien simbolinio,
universalaus, nekintančio patirties lygmens?
K. P. Tarybinės kritikos buvau baramas už
tai, kad mano kūryboje nėra jokio ryšio su tikrove. Vien tik perskaitytų knygų
perkūrinėjimas. Man visada atrodė, kad mano eilėraščiai savo kultūriniu arsenalu
labai gyvai diskutuoja su tikrove. Nors klasicistai, kuriems kartais būdavau
priskiriamas, manė, jog visi siužetai jau saugomi kultūros arsenale, tereikia juos
tinkamai atkurti, o išgalvoti naujus siužetus blogas skonis, skaudi pasakos apie
Jonuką ir Elenytę patirtis verčia mane galvoti kitaip. Pavyzdžiui, mano pirmoji knyga
prasideda eilėraščiu Kilimėlis ant sienos. Ko gero, tai pirmasis
postmodernistinis eilėraštis, kuriame rimtu veidu traktuojamas kičas kaip bet kuris
kitas artefaktas. Menine prasme man tai atrodė gana tiksli santykio su tarybine tikrove
išraiška. Be to, šiuo tekstu parodijavau kitus poetus, tuo metu rašiusius apie
renuarus, rembrantus, van gogus. Net pačiuose tamsiausiuose mano tekstuose daug
sąsajų su aplinka poemoje Ugnies miestas veikia kolegos poetai. Kai ją
paskelbiau, daugelis net vieni kitus atpažino.
A. P. O moterys Ugnies mieste? Realios
ar išgalvotos? Klausiu, nes jos atrodo stiprios, temperamentingos.
K. P. Veikia ir J. Vaičiūnaitė, ir N.
Miliauskaitė. Todėl nemanau, kad mano tekstai yra kaip nors susipykę su tikrove, o juo
labiau, kad ja nesidomi. Pasakyčiau priešingai jei ne šis aplink mus vykstantis
gyvenimas, vargu ar domėčiausi pačia poezija. Todėl ir prasme nuo savo ankstyvųjų
tekstų nesijaučiu nutolęs.
A. P. Vienas gražiausių Jūsų
eilėraščių, Pienas ir pomidorai, iš ankstesnės kūrybos itin tikroviškas.
K. P. Jis iš pirmosios knygos. Daugeliui
patinka. Nežinau kodėl. Gal todėl, kad paprastas, buitiškai perteikiantis
nesudėtingą bendravimo situaciją, bet pilnas erotinių užuominų. Manau, jis artimas
šiuolaikinei jaunųjų poetų kūrybai. Dabartinė poezija irgi yra įdomi,
besistengianti perteikti akimirkos įspūdį, netikėtą požiūrį į daiktus.
A. P. O ką Jums reiškia postmodernizmas?
Sutrūkę tikrovės ir meno ryšiai? Neigiamų patirčių sankaupa?
K. P. Postmodernizmo neapibūdinčiau
neigiamai, kaip dabar neretai tenka išgirsti. Dažnai jis tapatinamas su nihilizmu.
Nepritariu tam. Tai kas, kad jis nepripažįsta vertybių hierarchijų, autoritetų, kad
per daug šaiposi? Jei modernizmas buvo lyg ir protestas prieš buvusias sistemas,
senuosius režimus, prieš seną vertybių hierarchiją, pripažintus meno kanonus, tai
postmodernizmas prieš nieką neprotestuoja. Priešingai nei modernizmas, kuris aršiai
diskutavo su tradicija, stengėsi eksponuoti psichikos procesus, susieti juos su menu,
taip išduodamas savo romantišką prigimtį, postmodernizmas tai tam tikras
grįžimas prie tvarkos. Tvarka nebūtinai turi būti paveldėta iš klasicizmo
postmodernizmas pats sau susikuria taisykles. Jis toleruoja kitas vertybes, bet nelabai
jomis tesidomi, turi savo vertybių, bet jų nesistengia demonstruoti. Tai
šiuolaikinės mąstysenos ir visuomenės santvarkos, jei norite, įkvėpta meno srovė.
Galima kalbėti apie ryšius tarp postmodernizmo ir demokratijos. Postmodernizmas yra
demokratijos kūdikis, nes demokratinėje visuomenėje nebėra autoritetų (vien tik
šiaudinės masinės kultūros žvaigždės), hierarchijų (jų man truputį gaila), visi
su savo vertybėmis yra lygūs ir turi savo vietą po saule. Dėl to po truputį nyksta ir
pačios vertybės, dėl jų nebediskutuojama, už jas ar prieš jas nebekovojama.
A. P. Čia ir yra didžiausias pavojus, nes
atsakomybė užgriūna kiekvieną atskirai.
K. P. Tačiau senieji menai, didžioji
literatūra niekur nedings. Kiekviena karta, pažindama pasaulį, išsiugdo savo
požiūrį į kultūros tradiciją. Kūrėjai visais laikais privalės išlaikyti meninį
lygį. O tai yra kas kita nei stilistika ar pasaulėžiūra. Pavojus, jei jo iš viso
esama, glūdi kiekviename iš mūsų. Jei tapsime tingūs, menkai išsilavinę ir labai
savimi pasitikintys, tada kils pavojus suvokti pasaulį tik taip, kaip siūlo populiarioji
žiniasklaida. Bet juk visada bus ir kitokių žmonių.
A. P. Kurie pasitrauks į universitetus, kaip
į senovės vienuolynus, kur būreliais susėdę nagrinės senuosius tekstus?
K. P. Jei pažvelgtume į JAV, šie procesai
ten susigulėję: yra gatvių-kavinių ir universitetų poezija. Abi turi savo auditorijas
ir abi nedaug kam berūpi. Europos poetams lengviau iš įvairių biudžetų jie gauna
lėšų ir gali trims žmonėms už neblogą honorarą skaityti eilėraščius. Kartais ir
man tenka taip daryti.
A. P. Ar dažnai tenka keliauti su tokiom
kūrybos misijom?
K. P. Kartais. Specialiai nesistengiu
organizuoti tokių kelionių, nes didelio pasitenkinimo jos man neteikia.
A. P. Taigi postmodernizmą sietumėte su
tolerancija ir demokratija?
K. P. Taip, tai, regis, jų padarinys. Jis
nėra toks destruktyvus, kaip kartais vienam kitam atrodo. Mano teiginys, kad yra ydingas
tikėjimas, kurį grindžia istorinis tekstas, suprantamas kaip tikras, tai gryna
postmodernistinė mintis. Bet aš neteigiu, jog pats tikėjimas beprasmis ar kad istorija
tai religijos rūšis. Galima apsieti ir be postmodernizmo etiketės. Galima sakyti,
jog šiuolaikinė demokratija, teigdama pliuralizmą, religijos srityje įtvirtina tam
tikrą neopagonybę. Joje esama man priimtinų dalykų: žmogaus gyvenimas su visais jo
paklydimais laikomas vertingesniu už jo nepastovias, kartais neadekvačias idėjas. Bet
tokioje gyvensenoje nebelieka vietos sakralumui, apeigoms, aukštesnėms patirtims. Ar tai
nelemia ir Vakarų konflikto su taip pat genetiškai istoristiniu arabų pasauliu? Poezija
tai tokia erdvė, kur patirti sakralumą dar galima, jeigu norima. Tačiau tai labai
individuali, jokio poveikio visuomenei nebedaranti veikla.
A. P. Ar priskirtumėte save prie
postmodernistų? Yra tokių, kurie priskiria, ir man jie neatrodo visai neteisūs.
K. P. Apskritai nenorėčiau savęs prie nieko
priskirti, prisiklijuoti jokios etiketės. Kiekvienas gyvename visuomenėje, klausomės
jos balsų, prisiderinam prie laiko, kažkaip su juo sutariam. Šia prasme gal ir
taip. Bet esame perėmę ir šiokią tokią kultūros tradiciją. Nesijaučiu esąs joks
postmodernizmo ideologas ar propagandistas. Apie jį samprotauju tik paklaustas.
A. P. A. A. Jonynas yra įdomiai svarstęs,
kodėl vis dar tokia stipri Lietuvoje poezijos šaka. Jis iškėlė versiją, kad
lietuvių literatūroje poezija iki galo neatliko savo misijos ir kol jos neatliks, tol
dominuos. Poezija apima daugiausia žmogaus būties problemų, santykių su pasauliu
aspektų. Lietuvių proza iki tokio lygmens dar nepriartėjo, ji neaprėpia tiek temų.
K. P. Toks mesianistinis požiūris galimas,
bet juo reikia patikėti arba ne. Aš taip pat jaučiu tokią poezijos stiprybę, bet
aiškinčiau ją tuo, jog cenzūros laikais daugelis autorių vengė prozos, ypač
stambiosios. Romane išvengti sąlyčio su tikrove (o kokia tikrovė yra ir kokia turi
būti valdžia nurodydavo) buvo labai sunku. Romanų autoriui tekdavo peržengti
skausmingesnius moralinius barjerus, todėl žanras atrofavosi. Apsakymas ir poezija, kur
buvo galima laisviau manevruoti, lengviau išsisukti nuo ideologinių reikalavimų, tapo
pagrindiniai lietuvių literatūros žanrai. Masinis poezijos rašymas dar ir dabar
palaiko tą inerciją, nors proza sparčiai atgyja. Kita vertus, Vakarų Europoje poetų
taip pat nemažai. Poeziją skaityti renginiuose daug patogiau negu prozą. Net ilgesnis
apsakymas, skaitomas auditorijai, skamba nuobodžiai. Nemažam poetų būriui tie
skaitymai tapo neblogas pajamų šaltinis.
A. P. O ką Jūs skaitote laisvalaikiu? Ar yra
tokia lektūra, kuri padeda mąstyti? Kokios knygos iš naujausios literatūros Jums
padarė stipriausią įspūdį? Nebūtinai gerą, gal keistą, dviprasmišką?
K. P. Prisipažinsiu, kad neskaitau pramogai.
Daug metų skaičiau tai, ką maniau esant reikalinga... Be abejo, skaitau poeziją,
kartais vieną kitą romaną. Man patiko naujas V. Papievio romanas. Štai geros
literatūros pavyzdys nieko pasakotino ten neįvyksta, kartais net nuobodokai
samprotaujama, o imi ir perskaitai neatsitraukdamas.
A. P. Kaip vertinate dabartinę literatų
bendruomenę? Jau keliolika metų iš eilės Jūs organizuojate Poetinį Druskininkų
rudenį, tenka bendrauti su kitomis literatų bendruomenėmis.
K. P. Mūsų literatų bendruomenė šiuo metu
yra kiek pakrikusi, nes visiems reikia duoną kasdieninę užsidirbti, o iš literatūros
nelabai pragyvensi. Be to, kaip visada esama atskirų grupių, kartų. Šios bendruomenės
reikalai mane tebejaudina. Anais laikais ji taip pat buvo susiskaldžiusi į valdžios
mylimus ir nelabai. Mes buvom puslaukiniai, išpaikinti publikos dėmesio, didelių
tiražų, slegiami savo aureolių. Vienas Poetinio rudens tikslų ir buvo civilizuoti,
pratinti prie viešo gyvenimo tiek save, tiek savo kolegas.
A. P. Mano įspūdis apsilankius Poetiniame
Druskininkų rudenyje gana dviprasmiškas. Mūsų poetai sėdi grupelėmis, ir taip
susiglaudę, kad niekas nosies neįkištų į jų tarpelį. O atvažiavę poetai iš
Rusijos ar Naujosios Zelandijos vaikšto po vieną ir ieško, su kuo galėtų pabendrauti.
Atrodo, kad mūsų bendruomenei gana vienas kito, o kuo mažiau tuo smagiau.
K. P. Būna ir taip, būna ir kitaip. Kartais
užsimezga pažintys, sugalvojami nauji projektai, kaip dabar sakoma, mūsų poetai
pakviečiami svetur. Šis festivalis tai poetų bendruomenės festivalis, dėl to
daugelis jį mėgsta. Atvažiuoja 100 poetų (apie 80 iš Lietuvos), tad ne visiems
tenka paskaityti. Pirmuosius festivalius prisiminus, vaizdas dar liūdnesnis: niekas su
niekuo nediskutuoja, visi susikaustę, nes staiga atsiduria ne prieš publiką, o tarp
savo kolegų, ir nebūtinai tarp tų, su kuriais kiekvieną vakarą sėdi Trečiame
brolyje prie vieno staliuko. Dabar reikalai pasikeitė. Bendraujama kur kas atviriau.
Kodėl kviečiame daug svečių iš užsienio? Kai kas man dėl to priekaištauja, neva
patiems nebelieka laiko skaityti. Bet visiems, manau, pravartu paklausyti, kas ir kaip
rašoma svetur, pabendrauti, įsitikinti, kad poezija kuriama ne tik Lietuvoje. Žinoma,
ne visi dar susikalba užsienio kalbomis, bet šie reikalai taisosi.
A. P. Tad vienas tikslų kultūros ir
literatūros sklaida?
K. P. Taip, dėl to ir mus geriau pažįsta,
ir mes kitus, tačiau turime ir kitokių tikslų. Norime pagyvinti kultūrinį gyvenimą.
Dabar kultūrinės spaudos lyg ir netrūksta, nors visa ji neturtinga, tačiau jai ima
trūkti autorių. Literatūroje ir mene pradėjome po porą puslapių skirti
jaunimui. Taip siekiame pagyvinti literatūros ir kitų menų refleksiją, suteikti
jauniems žmonėms erdvės išdėstyti savo požiūriui į šiuolaikinės kultūros
reiškinius, išsiugdyti naujų autorių. Pripažinkime, kad mūsų literatūros procesas
apskritai nėra pakankamai reflektuojamas. Lietuvoje neliko sąlygų išgyventi tokiam
gyvūnui kaip literatūros kritikas. Nes jis užauga per ilgą laiką. Reikia bent
penkerių metų, kad visuomenė pradėtų pasitikėti jo nuomone ir sąžiningumu, kad
patikėtų jį kūrinius vertinant pagal savo skonį, o ne pagal konjunktūrą ar
pažintis. Tačiau kas jį visą tą laiką augins, kas jam mokės algą? Skaitytojų
dėmesys kultūrinei spaudai sumažėjo taip pat kaip ir knygoms. Mes privalome
reflektuoti savo kultūrą, dėl jos ginčytis, kitaip liks tik populiarusis laikraštinis
postmodernizmas. Ir dabartiniu Literatūros ir meno lygiu dar nesu patenkintas. Net
ir antraštės žodį literatūra ne visada pateisiname. Literatūros kritika
neaprėpia pasirodančių knygų. Bandom keisti žmones, ieškoti naujų autorių, bet vis
nepasiekiame norimo rezultato. Mokslo institucijose irgi vyrauja tam tikro profilio
kritika, kuriai trūksta gyvumo, drąsos, gal net paprasto, blaivaus, nepretenzingo
požiūrio, priimtino iš skaitytojo pozicijų. Padėtis greičiau keistųsi tada, kai
visiems mums tikrai rūpėtų dalykai, kuriais užsiimam, ne tik savo daržo reikalai,
bet visos literatūros srities.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|