G r i g o r i j u s   Č c h a r t i š v i l i s  (Григорий Чхартишвили) – vertėjas iš japonų ir anglų kalbų, eseistas ir beletristas, išgarsėjęs stilizuotais detektyviniais romanais ir apysakomis, kuriuos pasirašo Boriso Akunino slapyvardžiu. 1999 m. jis išleido knygą „Rašytojas ir savižudybė“. Joje išsamiai tyrinėja savižudybės fenomeną. Autorius, nagrinėdamas įvairius istorinius, teisinius, religinius, filosofinius savižudybės aspektus, daugiausia dėmesio skiria literatų-savižudžių likimams, kaip padidintos savižudybės rizikos grupei, ir kartu kaip išskirtiniams ir savitiems homo sapiens atstovams. Knygą užbaigia „Literatūricido enciklopedija“, kurioje pateikiama daugiau nei 350 trumpų biografinių duomenų apie rašytojus, savo noru pasitraukusius iš gyvenimo, taip pat glaustai aprašomos jų mirties aplinkybės. „Metų“ skaitytojams siūlome knygos skyrių „Japoniška savižudybė“ ir jo priedą „Charakirio teorijos ir praktikos įvadas“.

VERTĖJAS      

       GRIGORIJ ČCHARTIŠVILI

       Japoniška savižudybė

       Iš rusų k. vertė LINAS RYBELIS

       Įtikinamiausią įrodymą, kad savižudiškumas yra nekintamas japonų tautinio charakterio bruožas, pateikia statistika. Unikalus atvejis žmonijos istorijoje: nūdien savižudybių rodiklis Japonijoje yra lygiai toks pat, koks 1882 metais, kai Saulės kilmės šalyje (o visai ne Tekančios saulės šalyje, kaip ją vadina daugelis, nes tai yra vertinys iš anglų kalbos) pirmąkart buvo tyrinėjamos mirtingumo priežastys. Per praėjusius šimtą ir daugiau metų būta, žinoma, ir pakilimų, ir atoslūgių – pagal bendrąjį Durkheimo dėsnį. Per didžiuosius karus, kaip ir dera, savižudybių skaičius sumažėdavo, o ekonominio šalies nuosmukio ir socialinių persitvarkymų metais – išaugdavo. Pavyzdžiui, šeštajame XX a. dešimtmetyje, kai, pralaimėjus imperijai, okupuotoji Japonija skausmingai kūrė naują gyvenimo santvarką, naują socialinę struktūrą, naują etiką, japonai žudėsi dažniau nei kas nors kitas. Japonų savižudybės pasaulyje siekė 8 proc., o gyventojų – tik 3 proc. Labiausiai savižudybių epidemija pakenkė jaunimui, o 20–29 metų moterų savižudybės tapo dažniausia mirties priežastimi.
       Tačiau vos tik visuomeniniai sukrėtimai truputį aprimdavo, magiškas vidurkis (17–18 savižudybių 100 000 tūkstančių gyventojų) kaskart su nepaaiškinamu atkaklumu atsikurdavo. Nesikeičia ir būdinga „dviejų viršūnių“ savižudybių kreivė, kurią suicidologai vadina „japonišku modeliu“: aukštas jaunimo savižudybių lygis, nuosmukis vidutinio amžiaus žmonių grupėje ir naujas pakilimas sulaukus senatvės. Tautinė specifika būtinai išlieka.
       Specifiką aš suprantu kaip vien japoniškas savižudybės motyvacijas ir atmainas. Natūralu, kad dauguma japonų žudosi dėl visai „trivialių“, bendražmogiškų priežasčių, tačiau gana dažnai pasitaiko grynai tautinio kolorito tragedijos, o tai leidžia rimtai kalbėti apie „savižudybę japonišku veidu“.
       Kitaip negu nacionaliniai rusų, vokiečių ir britų charakteriai, kuriuose ne taip jau lengva aptikti savižudiškos elgsenos šaknis, japonų psichokultūriniame modelyje jos yra išsišakojusios ir glūdi tiesiog paviršiuje.
       Apie perdėtos savidrausmės pavojų jau esu kalbėjęs minėdamas užslėptą vokišką jausmingumą. Japonams ši savybė pasireiškia dar stipriau. Nuo senų senovės buvo laikoma nepadoru atvirai rodyti stiprius jausmus, o santūrumas ir nuosaikumas buvo garbinami kaip svarbios dorybės. Ši nuostata leidžia išvengti minimalių kasdienių konfliktų, tačiau nesudaro sąlygų neigiamoms emocijoms išlieti. Didelis stresas, kai apsauginis elgsenos mechanizmas nėra pakankamai veiksmingas, gali prasiveržti tiek išorine, tiek vidine agresija. Pastaroji pasitaiko dažniau, o tai aiškinama tradicinio auklėjimo ypatumais.
       Tipiškam japonui yra būdinga orientacija ne į asmenines, o į kolektyvines vertybes. Būti nepriklausomam, originaliam, nepanašiam į kitus – blogas tonas. Blogybių blogybė – egocentrizmas. Griežtos struktūros visuomenė nepritaria asmeninei iniciatyvai, nuolat versdama žmogų jaustis ne vienišu kovotoju, o „komandos nariu“. Japonui yra būdinga savo tapatybę apibrėžti priklausymu konkrečiai grupei. Nėra nieko baisiau už ostrakizmą¹. Viduramžiais aukščiausia bausmė japonų bendruomenėje buvo ne mirtis, o gėdinga tremtis. Apkritai gėda yra pagrindinis veiksnys, reguliuojantis japonų etinę sistemą. Judėjų ir krikščionių moralė grindžiama nuodėmės samprata (nusižengti negalima, nes už tai atsakysi Dievui arba, jei esi nereligingas, savo sąžinei), o japonas elgiasi dorai todėl, kad bijo apsijuokti ir tapti pasmerkimo ar patyčių objektu.
       Grupinė priklausomybė japonui yra tiek apsauginiai šarvai, tiek Achilo kulnas: ji sergsti nuo asmeninių negandų, nes bendras reikalas svarbesnis už asmeninį, bet kartu grupei tenkantis smūgis suvokiamas kaip asmeninė tragedija. Mes nustebę žiūrime, kaip prieš kameras raudoja vienos bankrutavusios japonų korporacijos prezidentas ar kaip linkčiodamas atgailauja aukštas valdininkas, pakliuvęs į nemalonią istoriją. Panašiais atvejais neretai ir nusižudoma. Užsieniams tai panašu į japonišką egzotiką. Vadinamasis „vaidmens narcisizmas“ verčia japonų tarnautoją suvokti ir vertinti save pirmiausia kaip tam tikro profesinio vaidmens atlikėją, paverčia žmogų sklandžiai veikiančio mechanizmo sraigteliu. Tai naudinga visuomenei ir nepavojinga individui – ligi tol, kol mechanizmas neišsiderina ir sraigteliai nepradeda byrėti.
       Kita vertus, silpnai išsivystęs ego buvo būdingas užvakarykštei (feodalinei) ir vakarykštei (pramoninei) Japonijai. Nūdien šalis sparčiai juda į poindustrinę visuomenę, kurioje egzistuojanti socialinė-psichologinė konstrukcija neišvengiamai taps anachronizmu. Jaunieji japonai labai skiriasi nuo savo tėvų: mašinos, kurią vairuoja kažkas kitas, sraigtelių vaidmuo jiems nepatinka. Nūdienos Japonijai daug nerimo kelia naujosios kartos tingumas, neatsakingumas, o ypač – egoizmas. Ko gero, ne tokioje tolimoje ateityje savižudybė dėl bjaurios situacijos darbe taps retenybe. Tačiau vargu ar ši metamorfozė iš esmės paveiks savižudybių statistiką. Veikiausiai tiesiog įvyks restruktūrizacija – „visuomeninių“ savižudybių sumažės, o „asmeninių“ – padaugės.
       Tolerantiškas ir net prijaučiantis japonų požiūris į savižudybę turi gilią priežastį. Japonai ramiau žiūri į mirtį. Tai anaiptol nereiškia, kad jie nebijo mirties – tiesiog juos mažiau negu vakariečius baugina mintys apie mirtį. Budologas ir nacionalizmo ideologas Tomomatsu Entai (1895–1973) rašė: „Tiems, kurie nori vien gyventi, kurie laiko save pasaulio bamba ir siekia paimti iš gyvenimo kuo daugiau, mirtis visada bus pikų dama, kelianti siaubą. Visa europiečių civilizacija vadovaujasi lozungu: „Bet kas, tik ne mirtis“. Tai urvinė civilizacija, susisupusi į kokoną“. Nuo krikščioniško šūkio memento mori europietis krūpteli, nutaiso rūgščią miną ir kuo greičiau ima galvoti apie kažką malonaus. Japonui, priminus apie mirtį, nuotaika nė kiek nesuges. Pirmiausia todėl, kad jie niekad jos nepamiršta. Kasdienio, buitinio požiūrio į savo mirtį ištakos yra religija – budizmas ir konfucianizmas. Zeną, tiesioginio veiksmo budizmą, kaip ginklą pasirinko ir kūrybiškai perdirbo japonų karinė aristokratija, kurios ideologija ir etika daugiausia formavo japonų tautinį mentalitetą. Viduramžių Europoje bajorija kaip gynėjų luomas gana greitai išsigimė į parazitų luomą, o samurajai, griežtai laikydamiesi konfucianizmo kanono, laikė save prastuomenės tėvais ir mokytojais. Pirmasis bušido² teoretikas Yamaga Soko (1622–1685) samurajų privilegijų teisėtumą aiškina šitaip: iš samurajaus nereikalaujama, kad jis dirbtų – darbas prastuomenės dalia; samurajui užginta kautis, nes karai – jau praeities reliktas. Bet nejaugi samurajus – parazitas? Ne. Jo misija – rodyti japonų tautai moralinės elgsenos pavyzdį, ugdyti savo ir pavaldinių dorovę. O kadangi amžiams bėgant panieka savo gyvybei buvo skelbiama tauriausia kilniausio japonų luomo dorybe, ši idėja neišvengiamai įaugo į visos tautos kraują. Garsi samurajų maksima teigia: „Ryte pabudęs, galvok apie mirtį“. Palyginkime su japonų liaudies patarle: „Jei mirtis tau niekis, viską pasieksi“. Dar jėzuitai, pirmieji iš europiečių atsidūrę Japonijoje, kaip pagrindinę čionykščių ypatybę minėjo neįprastai lengvą požiūrį į mirtį. Japonai – vienintelė nacija, estetizavusi ir kuo nuodugniausiai išplėtojusi ritualinę savižudybę – charakirį³.
       Nemažą vaidmenį japonų požiūriui į savižudybę atlieka ir sena, kultūroje įsigalėjusi savanoriško pasitraukimo iš gyvenimo poetizacija. Romantinė aureolė, Vakarų tradicijoje gaubianti kai kuriuos savižudybės būdus, Japonijoje spindi dar ryškiau ir šviesiau. Kilnaus herojaus ar herojės savižudybė – pagrindinis klasikinės japonų literatūros siužetinis veiksmas, gražiausias ir labiausiai jaudinantis iš visų galimų finalų. Laiminga pabaiga maždaug kaip “ir ėmė jie gražiai gyventi, vargo nepažinti, tėvą motiną karšinti“ arba „gyveno jie ilgai ir laimingai“, japonų požiūriu, nuobodi ir netgi neskoninga. Visai kitas dalykas „Romeo ir Džuljeta“ (išradinga variacija junshi tema, apie kurią kiek vėliau) arba pjesė „Audra“, kurioje Katerina, patekusi į beviltišką padėtį (ji nusikalto vyrui ir negali susijungti su mylimuoju), pasielgia kaip tikra japonė: nusiskandinti nušokus nuo skardžio – kaip tai romantiška.
       Japonų kalboje egzistuoja visas savižudybės glosarijus, kuriame kiekvieną savižudybės rūšį atitinka atskira sąvoka.
       Garbingiausia ir labiausiai pavydėtina mirtis – pasiaukojimas mūšyje, kurio japonai nelaiko savižudybe. Samurajus, vykstantis į karą, turi galvoti ne apie grįžimą namo su pergale, o apie žūtį mūšio lauke. Išlydėdami sūnų, chrestomatiškai pavyzdiniai japonų tėvai sakydavo ne „saugok save“, o „mirk kaip didvyris“. Nuo tokios spartietiškos dvasios darosi kažkaip nejauku, net jei spėtume, kad tėvai garsiai kalbėjo viena, o galvojo kita. Šiaip ar taip, sūnūs į palinkėjimą žiūrėdavo rimtai, ir per patį pirmą ginkluotą Europos susidūrimą su Japonija, rusų–japonų karo metu, mikado kareiviai sukrėtė „raudonplaukių“ (tai yra mūsų protėvių) vaizduotę savo savižudiškomis atakomis. Jackas Londonas, buvęs japonų armijos korespondentas, pasibaisėjęs rašo, kaip atvira vietove kareiviai eina į frontalinį rusų įtvirtinimų šturmą ir kaip šrapnelis juos guldo šimtais. Amerikietis šioje, jo nuomone, nusikalstamoje taktikoje įžvelgė barbarišką japonų karvedžių panieką savo pavaldinių gyvybei. O iš tikrųjų savižudiška ataka neabejotinai vyko „apačių iniciatyva“.
       Antrojo pasaulinio karo metais, ypač į jo pabaigą, pasiaukojimas tapo viena iš imperatoriškosios armijos taktikos priemonių. Savižudiškas kario, kurį užvaldė troškimas žūtbūt, net savo gyvybės kaina sunaikinti priešą, polėkis yra toli gražu ne vien japoniškas reiškinys ir tikriausiai atsirado kartu su karu. Pirmasis karo Ramiajame vandenyne kamikadzė buvo... amerikietis: 1942 m. birželio 5 d. Midvėjaus mūšio metu leitenantas Flemingas savo lėktuvu taranavo japonų kreiserį. Mes pamename ir Raudonosios armijos lakūnus, pakartojusius savižudišką kapitono Gastello pikiravimą. Bet viena – polėkis, ir visai kita – apgalvotas, neafektuotas sprendimas, kurį priėmė tūkstančiai jaunų japonų, savo noru užsirašiusių į lakūnų savižudžių, pėstininkų savižudžių, jūreivių savižudžių eskadriles, batalionus ir būrius.
       Tragedija – puikesnė už komediją, laidotuvės – didingesnės už vedybas. Graži mirtis vertesnė už laimingą gyvenimą – tokia estetinė nuostata persmelkia visą japonų kultūrą ir palengvina savižudybės pasirinkimą. Japonų karinių maršų žodžiai pribloškia pesimizmu, apskritai nebūdingu šitam žvaliam muzikiniam žanrui. Visame pasaulyje ir visais laikais marširuojantys kareiviai traukė dainas apie tai, kaip jie įkrės priešui į kailį, o paskui su pergale grįš namo. Tik ne japonai. Antrojo pasaulinio karo japonų lakūnų maršas, laisvai išvertus, skamba taip:

       Turbūt nuo tokios rikiuotės dainos bet kurioje kitoje armijoje pagausėtų dezertyrų, tačiau japonams ji kėlė kovinę dvasią.
       Samurajų ir kamikadzių pasiaukojimas kelia pagarbą, tačiau tikėkimės, kad ši japoniškos savižudybės atmaina jau atgyveno. Nugrimzdo į praeitį ir kita paplitusi japonų savižudybės rūšis – oficialiai vadinama junshi („nusekti į mirtį“). Iš pradžių šis paprotys buvo gedulo apraiška mirus siuzerenui: atsidavę vasalai, nepajėgdami ištverti netekties, pasidarydavo charakirį. Junshi buvo laikoma didžiausia lojalumo apraiška ir išaukštindavo giminę, kurios atstovas šitaip pasiaukojo. Viduramžiais, kai samurajų luome vyravo tikras altruistinės savižudybės kultas, panūdusių pasekti šeimininko pavyzdžiu buvo tiek daug, kad vyriausybė galų gale uždraudė šią tradiciją. Tačiau junshi pasitaikydavo ir po draudimo. Vienas iš garsiausių – grafo Maresuke Nogi ir jo žmonos savižudybė 1912 m. Šlovingasis generolas, vadintas gyvuoju Bušido kodekso įsikūnijimu, prarado gyvenimo skonį dar nuo Port Artūro apsiausties laikų, kai prie miesto sienų krito du jo sūnūs. Jis norėjo nusižudyti iškart po karo, kad išpirktų taktikos klaidas, kurios pernelyg brangiai kainavo japonų armijai, tačiau imperatorius Meiji buvo prieš. Tada generolas sulaukė valdovo mirties ir pasidarė junshi. Jo žmona padarė tą patį, nusekusi paskui savo šeimininką, tai yra – vyrą. Ilgą laiką grafo ir jo ištikimos sutuoktinės atsisveikinimo nuotrauka kabojo daugelio japonų būstuose.
       Mūsų laikais firmos tarnautojai, žinoma, nesižudo gedėdami dėl generalinio direktoriaus mirties, tačiau junshi po senovei yra gana paplitusi – tik ne dėl ištikimybės valdžiai, o dėl asmeninių priežasčių. Japonijoje dažniau nei kurioje nors kitoje šalyje našlys ar našlė nusižudo nepajėgdami ištverti netekties skausmo. Įprastinės rusiškos paguodos logika („Nieko nepadarysi, gyventi tai reikia“) japoniškai skamba kaip absurdas. Reikia? Kam reikia?
       Dar vienos tradicinės savižudybės rūšies – inseki-jisatsu – pasikeitė tik forma, o turinys liko toks pat. Ši trumpa žodžių samplaika verčiama ilgu ir gremėzdišku sakiniu (ko gero, dėl sunkiai įsivaizduojamos pačios idėjos): „savižudybė suvokus savo kaltę dėl to, kas įvyko“. Žmogui, padariusiam didelę klaidą, yra tik vienas būdas išvengti gėdos, kuri, japonų supratimu, nepalyginamai blogiau už mirtį. Savanoriška bausmė iš dalies ar net visiškai grąžina nusikaltusiajam garbingą vardą. Kadaise atperkamąją savižudybę samurajui buvo galima primesti teismo sprendimu – paprastai ne už patį sunkiausią nusikaltimą. Tačiau daugelis japonų iš padidintos savigarbos darydavosi inseki-jisatsu be jokios prievartos ir dažnai europiečių akimis nereikšminga dingstimi. Vatelio, princo Condé majordomo, savižudybę amžininkai ir palikuonys palaikė ekscentrišku pokštu. Vargšelis persivėrė špaga išsigandęs, kad karalius laiku negaus žuvies patiekalo. Samurajaus požiūriu, toks poelgis yra absoliučiai normalus, kuris liudija, kad princui tarnauja žmonės, suprantantys žodžio „atsakomybė“ prasmę. 1945 m. rugpjūtį nusirito ištisa karininkų ir valdininkų savižudybių banga: atimdami sau gyvybę, patriotai „atsiprašydavo“ imperatoriaus už tai, kad nesugebėjo apginti jo švento asmens nuo priešų. Inseki-jisatsu yra ne tokios retos ir dabartinėje Japonijoje. Bankrutavusio ir klientus (partnerius, kreditorius) nuskurdinusio verslininko laukia trys keliai: pabėgti į užsienį, sėsti į kaltinamųjų suolą arba nusižudyti. „Naujasis rusas“ veikiausiai pasirinktų pirmąjį (nebent užsitikrintų deputato neliečiamybę), Vakarų verslininkas – antrąjį, japonas – trečiąjį kelią.
       Kita tradicinės savižudybės atmaina – kanshi („mirtis iš įsitikinimo“). Taip mirė ankstyvosios krikščionybės kankiniai, rusų sentikiai ir budistų vienuoliai, kurie susidegino gyvi protestuodami prieš Vietnamo karą. Japonijoje kanshi naudojama ir plačiau – ne tik kaip protesto išraiška, bet ir kaip argumentas ginčijantis: štai kokie nuoširdūs mano įsitikinimai, jie man svarbesni už gyvybę. Senojoje Japonijoje samurajus galėjo nusižudyti vien dėl to, kad atkreiptų aukštesniųjų institucijų dėmesį į vieną ar kitą faktą. Pavyzdžiui, 1891 m. jaunas karininkas pasidarė viešą charakirį, kad vyriausybė laikytųsi griežtesnės pozicijos Rusijos atžvilgiu. Mūsų akimis, toks poelgis yra beprotiškas, tačiau, kaip žinoma, japonų vyriausybė netrukus iš tiesų pasirinko antirusišką kursą, kuris baigėsi karu. Vienas iš palyginti nesenų kanshi pavyzdžių (1976) – demonstratyvi kino aktoriaus Maeno Mitsuyasu savižudybė. Nuosavu lėktuvu jis įsirėžė į politinio machinatoriaus Kodamos Yoshio, įvėlusio vyriausybę į purviną korupcijos skandalą, namus.
       Kita paplitusi kanshi rūšis – šeimyninė buitinė savižudybė, kurios griebiasi apgauti ar pamesti sutuoktiniai, o kartais net nuotakos ir uošvės, kad „sugadintų gyvenimą“ savo skriaudikams. Tai pasitaiko ir kitose šalyse, tačiau tik be sumanymo teisėtumo patoso.
       Garsiausia klasikinė japoniška savižudybė yra shinju, sutartinė savižudybė (tiesiogiai išvertus – „širdies gilumoj“ arba „širdžių vienuma“), kuri savo ruožtu skirstoma į joshi (įsimylėjėlių savižudybę) ir oyako-shinju (tėvų savižudybę kartu su vaikais). Joshi – tema plati, be to, ji glaudžiai siejasi su literatūra ir literatais, todėl meilės dramoms aš skirsiu atskirą skyrių. O šeimyninę savižudybę vadinu „klasikine japoniška“ ne todėl, kad ji yra vien tik lokalus reiškinys. Tėvai nusižudydavo kartu su vaikais įvairiomis epochomis, įvairiose šalyse ir dėl įvairiausių priežasčių. Panašių pavyzdžių pateikiama ir „Literatūricido enciklopedijoje“, ir ne iš japonų, o iš Europos literatūros. Vokiečių rašytojas Jochenas Klepperis (1903–1942), pirma, savo nelaimei, buvo vedęs žydaitę, antra, laikėsi griežtų moralinių principų. Kai gestapas nusprendė deportuoti rašytojo žmoną ir podukrą, visa šeima nusinuodijo dujomis. Kur kas trivialesnė priežastis, dėl kurios nusižudė austrų–vengrų rašytojas grafas Jánosas Mailáth'as (1786–1855). 1848 m. revoliucijos nuskurdintas ir sunkios ligos nukamuotas, jis nusižudė kartu su dukra, kuri ištikimai jį mylėjo ir daugelį metų ėjo sekretorės pareigas. Tėvas ir dukra susirišo virve, į drabužius prikrovė akmenų ir nusiskandino ežere – žodžiu, chrestomatiškesnės oyako-shinju ir nebūna.
       Šios savižudybės atmainos „japoniškumą“ apibrėžia ne egzotiškumas (kaip matome, tai toli gražu ne taip), ne ypatingas jos paplitimas Japonijoje ir netgi ne tai, kad būtent japonai nukalė specialų terminą. Pamatinis skirtumas yra toks: jei kitose šalyse gimdytojas, pasmerkęs savo vaikus mirčiai, kelia siaubą ir būna pasmerktas, tai Japonijoje į tokį poelgį žiūrima su atjauta ir supratimu.
       1985 m. Kalifornijoje 32 metų japonų emigrantė, sukrėsta vyro neištikimybės, pamėgino nusižudyti kartu su dviem mažais vaikais. Moterį išgelbėjo, vaikų – ne. Amerikos teismas „pabaisą“ nuteisė už pirmojo laipsnio žmogžudystę, o tai Japonijoje sukėlė tikrą šoką ir protestų bangą. Japonų požiūriu, amerikiečiai parodė barbarišką žiaurumą: maža to, kad vargšės šeima suiro, kad žuvo vaikai, kad jai neleido mirti, tai dar užtraukė gėdą ir daugeliui metų uždarė į kalėjimą. Japonė motina, pasiryžusi mirti kartu su vaiku, taip elgiasi ne iš egoizmo, o vadovaudamasi etine nuostata, jog klasta yra blogiau už mirtį. Palikti savo bejėgį vaiką priešiško, negailestingo pasaulio malonei, kai ji pati verčiau nutaria pasitraukti iš šio pasaulio, – pikčiausia išdavystė. Japonijoje dažniau negu kur kitur dar ir šiandien pasitaiko ikka-shinju („visos šeimos savižudybė“) – paprastai dėl ekonominių sumetimų. Čia jau galima daryti prielaidą ne apie trumpalaikį proto aptemimą, ne apie isterijos priepuolį, o apie kruopščiai pasvertą sprendimą, šeimai pasitarus ir pritarus.
       Už mažylius sprendžia tėvai, o paaugus vaikams suicidinė iniciatyva neretai priklauso jiems. Ir čia mes susiduriame su viena iš skaudžiausių šiuolaikinio japonų gyvenimo temų – paauglių savižudybėmis. Visuomenė niekaip negali susitvarkyti su šia rykšte – kasdien vidutiniškai nusižudo trys nepilnamečiai japonai, o mėginimų nusižudyti yra keliskart daugiau. Motyvai sukrečia. Bet kuris vaikas, už išdaigas likęs be ledų, gali svajoti, kaip mirs ir štai tada tėvas ir mama gailėsis to, ką padarė. Bet japonų vaikai lengviau nei jų bendraamžiai užsienyje nuo svajų pereina prie darbų. Priešmirtiniuose, vaikiška rašysena prikeverzotuose rašteliuose galima perskaityti maždaug štai ką: „bijau egzamino“, „išbarė mokytoja“, „tėtė nenupirko slidžių“. Būna ir rimtesnių priežasčių. Kasmet nusižudo apie pusantro šimto bendraklasių užguitų moksleivių. Nejaugi japonų vaikai išsiskiria ypatingu žiaurumu savo bendraamžiams? Visai ne, vaikai kaip vaikai. Tačiau japonų mažamečiai parijai kur kas skaudžiau reaguoja į ostrakizmą ir pasityčiojimą. O svarbiausia – kitoks požiūris į mirtį.
       Mums įprasta nuo vaikų „slėpti“ visa, kas susiję su mirtimi. „Senelė išvažiavo“, sakom mes, nenorėdami traumuoti vaiko. Dėl to vaikams vėlai susiformuoja mirtingumo samprata, ji netampa esminių gyvenimo pažinimo formų dalimi. O japonų vaikai į mirtį žiūri ramiai. Jie nuo pat mažumės žino, kad yra mirtingi, ir šis faktas ne toks baisus, kadangi suvokiamas kaip duotybė. Toks mąstysenos skirtumas matyti, tarkim, iš pavyzdžio su „tamagochi“ žaisliuku, iš pradžių sugalvotu japonų vaikams. „Mirtingo“ numylėtinio idėja niekada neateitų į galvą Vakarų žaislų išradėjams. Koks šokas vaiko psichikai – stebuklingas žvėrelis „mirė“! Užsienio vaikams tenka sugalvoti modifikacijas paverčiant viščiuką angelėliu ir pan. Mažiesiems japonams vargšo „tamagochi“ mirtis nėra problema: jie liūdnai atsidus, tvarkingai palaidos ir pareikalaus iš tėvų naujo žaisliuko.
       Man kartą teko skaityti japonų trečiokų rašinius standartine tema „Kuo norėčiau būti“. Jei neatsižvelgsime į nacionalinį koloritą (vienas berniukas norėjo pasiekti laimėjimų sumo sporte, o viena mergaitė lyg ketino mokytis geišos meno), vaikai svajojo maždaug apie tai, apie ką ir dera svajoti devynmečiams. Išskyrus viena – visi trisdešimt rašinių baigėsi vienodai: savo mirties aprašymu. Vienas norėjo romantiškai mirti jaunas, kitas planavo gyventi iki šimto metų, tačiau nė vienas moksleivis nepaliko atviros pabaigos. Mirtis kaip gyvenimo kelio galas – tai natūralu. Kaipgi kitaip?
       Mirtis yra japono akiratyje nuo pat vaikystės; ji visada – alternatyva. Kas čia keista, jei paauglys, išbandęs įvairius žaidimus, mėgina sužaisti ir šitą? Neretai pasitaiko, kad japonų vaikai gauna galą iš smalsumo. Pavyzdžiui, taip pasielgė jauniausias mūsų knygos herojus, poetas Oka Shinji (1962–1975), kurio talentingai parašyti eilėraščiai buvo išspausdinti pomirtiniame rinkinyje „Man 12 metų“. Shinji nušoko nuo stogo ir užsimušė. Jis norėjo sužinoti, kas ten – po mirties. Dabar žino.
       Visą Japoniją sukrėtė šešiolikmečio moksleivio savižudybė. 1966 m. lapkričio 20 d. jis „suvaidino Mishimą“. Gatvėje, tiesiog praeivių akyse, berniukas persismeigė gerklę šeimos kardu, saugotu tėvų namuose. Paaiškėjo, kad prieš tai per televiziją rodė filmą „Kardas“, susuktą Mishimos kūrinio motyvais.
       Nors japoniškų savižudybių vaizdas yra savitas, tačiau savižudybių lygiu Japonija toli gražu nepirmauja pasaulyje. Galiausiai įprotis visur laikytis etiketo ir apibrėžtų elgesio taisyklių žmogaus gyvenimui suteikia daugiau saugumo ir jaukumo, o savo tamsiąja puse – depresija ir suicidiniu proveržiu – atsisuka tik ekstremaliais atvejais, kurių sąrašas taip pat reglamentuotas. Vargu ar Japonijoje galima rasti aštuonis šimtus savižudybių priežasčių, kurias nustatė Pasaulinės sveikatos organizacijos (PVO) tyrėjai. Japonai tikrai neišnaudoja ir visų aštuoniasdešimt trijų PVO užregistruotų savanoriškos mirties būdų. Tvirtos gyvenimo taisyklės numato ir mirties taisyklių laikymąsi. Neseniai vienas Osakos tarnautojas užlipo ant biuro pastato stogo ir nušoko žemyn. Policija įtarė žmogžudystę, nors pagal visus požymius mirtis atrodė (taip ir buvo) kaip savižudybė. Įtarimą sukėlė „neteisingas“ savižudžio, naujosios kartos žmogaus, elgesys: pirma, jis neparašė priešmirtinio raštelio, antra, ant stogo krašto nepaliko batų. Į mirtį, kaip į naują būstą, reikia eiti kaip į namus – nusiavus.

       Jei apskritai pereisime nuo tiesiog japonų prie japonų, rašančių knygas, mes būtinai įsidėmėsime vieną šios šalies rašytojų ypatybę: kitaip nei kosmopolitiški Vakarų kolegos, jie pirmiausia yra savo tautos vaikai, o tik paskui – rašytojai. Tai paaiškina tautinės kultūros autonomiškumas ir originalumas, taip pat „saloms“ būdingas monolitinis japonų mentalitetas. Visai dar neseniai japonų literatūra buvo skirta ne visai žmonijai (kaip kitos didžiosios literatūros), o japonams. Manyta, kad užsieniečiai nesugebės kaip dera išversti jos į savo kalbas, gal ir nepanorės įvertinti pagal nuopelnus.
       Jei „Literatūricido enciklopedijoje“ japonų visgi nėra tiek daug, tai galima paaiškinti tuo, kad ten įtraukti tik paskutinio šimtmečio duomenys, kai, Vakarų supratimu, Japonijoje susiformavo literatų luomas. Kitaip tektų prisiminti begalę feodalizmo laikotarpio karių ir valdininkų, kūrusių eiles ir baigusius gyvenimą perskrostais pilvais. Kadangi eilėraščių rašymas sudarė privalomą samurajaus auklėjimo programą, sąrašas nusitęstų iki begalybės. Tektų pradėti nuo vieno iš samurajaus luomo protėvių, narsiojo Minamoto Yorimasos (1104–1180), kuris buvo ne tik karvedys, bet ir talentingas poetas. Jo plunksnai (tiksliau – teptukui) priklauso garsus penkiaeilis, parašytas minutė prieš charakirį:

       Šiuolaikinis japonų rašytojas savižudybės atžvilgiu laikosi nacionalinės tradicijos, tik reikia patikslinti, kad verstis jo pavojingu amatu šiomis sąlygomis yra ypač rizikinga. Visuomenėje, kurioje viskas daroma drauge, kolektyviai, užsiimti pačia individualiausia iš visų profesijų, – tai tiesus kelias į savižudybę. Rašytojas – tai ta pati styranti vinis, kuri, pasak japonų patarlės, pirmoji gauna plaktuku per galvutę. Iš penkių pasaulinį pripažinimą pelniusių XX a. japonų klasikų keturi (Akutagawa Ryonosuke, Dazai Osamu, Mishima Yukio ir Kawabata Yasunari) nusižudė ir tik penktasis Tanizaki Junichiro laimingai mirė savo mirtimi.
       Pagrindinę rašytojų savižudybių priežastį Japonijoje galima nuspėti: aplinkinei gynybai, kurios griebėsi grupėmis susiskirstę tėvynainiai, vienišius literatas gali priešpriešinti tik savo kūrybinę energiją. Kai rašytojui atrodo, kad išsisėmė, kad magiškasis šaltinis išseko, jį apninka depresija ir panika, o išeitį iš šios padėties pasufleruoja tautinės pasaulėžiūros logika. Kita vertus, rašytojo savižudybė, kaip tikros ar menamos kūrybinės krizės išdava, yra tarptautinis reiškinys, o japonų literatūros istorijoje esama ir tragiškų atomazgų su nepakartojamu „vietiniu koloritu“.
       Kolektyvizmo dvasia pasireiškia ne tik gyvenimo, bet kartais ir mirties sanklodoje. Japonijos istorijoje apstu „kolektyvinės“ savižudybės pavyzdžių. Feodalinių vidaus karų laikais vieno iš priešiškų klanų pralaimėjimas tapdavo masinio pralaimėjusiųjų charakirio priežastimi. Klasikinis savižudybių orgijos pavyzdys – Hojyo giminės žūtis (XIV a.). Pralaimėjęs karą, siuzerenas savo vasalams surengė atsisveikinimo puotą, per kurią 870 pakviestųjų atėmė sau gyvybę. Iš viso tą dieną nusižudė 6000 abiejų lyčių samurajų. 1944 m. taip pasielgė ir Saipano salos gynėjai. Jie kovėsi su amerikiečiais iki paskutiniosios, o paskui nusižudė (iš 23 000 žmonių gyvi liko tik maždaug tūkstantis civilių).
       Nors kolektyvinės altruistinės savižudybės tradicija yra sena ir plačiai paplitusi, japonų rašytojams toks finalas nebūdingas. Akivaizdi „nekolektyvinės“ profesijos įtaka. Tačiau jei kitų šalių literatūros istorijoje mes nežinome tokių atvejų, kai rašytojas nusižudo „dėl kompanijos“, dėl tam tikros masinės idėjos, tai Japonijoje toks pavyzdys yra. Talentingasis Hasuda Zemmei (1904–1945), „japonų romantikų mokyklos“ dainius, iki armijos buvo kuklus mokyklos mokytojas, tačiau kare pasireiškė kaip didesnis samurajus nei kiti kadriniai karininkai. Kai pulko vadas karininkams ėmė skaityti imperatoriaus kapituliacijos aktą, leitenantas Hasuda nušovė „išdaviką“ ir nusišovė pats, taip prisijungė prie valdžiai ištikimų patriotų, kurie nepanorėjo susitaikyti su pralaimėjimu. Kitaip nei europiečiai rašytojai-kolaborantai, kurie žudėsi, kad išsisuktų nuo neišvengiamo teismo, Hasuda politiniu atžvilgiu buvo nežymi figūra ir galėjo nesibaiminti represijų. Čia viskas įvyko pagal Durkheimo altruistinės savižudybės apibrėžimą: poetas nusprendė „išsilaisvinti nuo savo asmenybės tam, kad pasinertų į kažką kitą, ką laikė savo tikrąja esme“.
       Nemažiau japoniška buvo ir garsiausia visų laikų ir tautų rašytojų savižudybė – Yukio Mishimos (1925–1970) charakiris. Dabar nenorėčiau smulkiau nagrinėti šios efektingos istorijos⁴. Tik pabrėšiu, kad nepaisant viso patriotiškai altruistiško spektaklio, kurį surengė rašytojas, fono, tikrieji jo poelgio motyvai buvo grynai asmeniniai, o ne politiniai, kaip įsivaizduoja japonų nacionalistai.
       Kaip samurajus sąskaitas su gyvenimu suvedė ir Murakami Ichiro (1920–1975), rašytojas, beveik nežinomas už Japonijos ribų. Šis literatas nugyveno audringą ir padriką gyvenimą: iš pradžių buvo laivyno karininkas, paskui komunistas ir socialistinio realizmo šalininkas, o galiausiai virto ultradešiniuoju. Murakami norėjo žūti kartu su Mishima, tačiau jam nepavyko pro policijos užkardą pasiekti savo vienminčių-maištininkų. Po penkerių metų jis kardu persismeigė gerklę.
       Visgi patį egzotiškiausią savižudybės motyvą pasirinko poetas romantikas Kitamura Tokoku (1868–1894). Aistringas Vakarų literatūros gerbėjas, Kitamura pasikorė todėl, kad japonų literatūra toli gražu neprilygo europietiškajai. „Niekada japonas nesukurs tokių kūrinių kaip „Prarastasis rojus“, „Vargdieniai“ ar Dante's „Pragaras“, – rašė jis. Savižudybių dėl kultūrinio nepilnavertiškumo komplekso pasitaiko ir kitose šalyse (pavyzdžiui, advokatas Krameris, Krafto iš romano „Jaunuolis“ prototipas, arba žymus žydas antisemitas Otto Weiningeris), tačiau, ko gero, tik japonas galėjo nusižudyti dėl užgauto literatūrinio patriotizmo ir kultūrinio nepilnavertiškumo komplekso.
       Vargšelis Kitamura klydo. Netrukus japonų literatūrą imta laikyti ne tik visaverte, bet ir nepaprastai ryškia bei savita. Japonų kultūra – tiek tradicinė, tiek ir šiuolaikinė – Vakarams tapo vienu iš pagrindinių estetinių ir dvasinių atradimų XX amžiuje. Bet man atrodo, kad žmonija ne iki galo supranta proceso, pastaruosius dešimtmečius audringai besivystančio Tolimųjų Rytų salyne, svarbą. Mano giliu įsitikinimu, Japonija šiandien yra pati įdomiausia planetos vieta. Ten vyksta neregėtas eksperimentas kuriant naująjį Žemės gyventoją, kuris galbūt pirmąkart per visą žmonijos istoriją sugebės įveikti amžinąjį pasaulio dvipoliškumą ir organiškai sulydys savyje Vakarų ir Rytų kultūros pasiekimus: racionalumą ir intuiciją, griežtumą ir lankstumą, erdvės ir laiko pajautą, gyvenimo ir mirties suvokimą, know-how⁵ ir know-why⁶. Mūsų akyse gimsta dvikultūris androginas, būtybė su dviguba civilizacijų pilietybe. Kada nors, galbūt po šimto metų, japonų nutiestu keliu pasuks ir Kinija, ir tuomet trečiojo tūkstantmečio homo sapiens įgaus galutinį pavidalą.
       Visų mūsų bendras palikuonis veikiausiai bus juodaplaukis, rudų ir kiek įkypų akių. Jis išsiskirs puikiu išsilavinimu, subtiliai jaus grožį, vienodai lengvai cituos Shakespeare'ą ir Konfucijų. Jis išmoks pagydyti vėžį, AIDS ir net Alzheimerio ligą, lengvai keis susinešiojusius žmogaus kūno organus ir gyvens labai ilgai. Jei norės.
       Todėl kad šauniajame naujame pasaulyje, kur nebus kruvinų konfliktų ir nepagydomų ligų, pirmoji mirčių statistikos vieta priklausys savižudybei.

 
       GRAŽI MIRTIS

       Charakirio teorijos ir praktikos įvadas

       P a s i r u o š i m a s .  Atsikelti anksti ryte, kai tekanti skaisti saulė, savo spinduliais tą dieną dar nelytėjusi žemės, tik tik pažvelgs iš už milžiniško vandenyno krašto.
       Švarutėliai nusiprausti, kruopščiai sušukuoti ir tiesiai per skusto viršugalvio vidurį paguldyti samurajišką kaselę.
       Nieko nevalgyti ir negerti, nes su žemiškaisiais reikalais baigta, o išangę užkimšti vatos gniužulėliu, kad paskutinę akimirką, kai valia jau nevaldo kūno, gėdingas atsitiktinumas nesudrumstų vyksmo tobulybės.
       Apsivilkti šventišką kimono be herbų. Spalva – balta, kraštutiniu atveju – gelsva ar žydra.
       Atsisėsti prie lakuoto staliuko ir parašyti atsisveikinimo trieilį. Galima ir rašalu, bet geriau savo krauju – užtenka lengvai brūkštelėti durklu per riešą. Raudona ant balto – štai šiandienos, iškilmingiausios viso gyvenimo dienos, spalvos. Eilėraštis neturi būti poetinis šedevras, tuštybei šiandien – ne vieta. Kas nors paprasta, ramu ir vyriška, be afektacijos:

       Dabar viskas, laikas eiti.
       V i e t a .  Ne ta, kur gyvenama, valgoma ir miegama. Geriausia – budistų šventyklos kiemas. Gerai ir sodas. Ant žemės – šiaudiniai dembliai, padengti balta medžiaga. Iš viršaus skaisčiai raudonas paklotas, kad plūstantis kraujas nemargintų jo ryškiais atsitiktiniais raštais, neatitrauktų stebėtojų dėmesio nuo didžios paslapties reginio. Virš galvos tegu kabo balto audinio atraiža. Balta – tai Mirtis.
       S t e b ė t o j a i .  Jokių giminaičių – jie liko už Ribos. Jokių pašalinių, nes puikuotis narsa prieš vėplas – niekinga. Tik oficialūs liudytojai, ceremonialo žinovai. Tik Valdžios atstovas. Ir dar kaishakunin, sekundantas, artimas draugas, gerai valdantis jausmus ir kardą.
       G i n k l a s .  Samurajus turi du kardus – ilgą ir trumpą. Ilgojo šiandien neprireiks. Trumpasis, wakizashi, aštresnis už Toledo ir Damasko plieną. Ryžių popierius, krentantis ant ašmens, perpjaunamas pusiau. Ilga rankena, nedidelis apvalus ar stačiakampis efesas, geležtės ilgis – vienas shaku (30 centimetrų). Ant veidrodinio geležtės paviršiaus vingiuoja grūdinant atsiradęs raštas.
       V e i k s m a s .  Jei norisi, galima tarti atsisveikinimo žodžius. Galima ir nutylėti. Liudytojas paduoda padėklą, ant kurio guli wakizashi ašmenimis į priekį. Paimti abiem rankomis, atsargiai pakelti iki kaktos ir nusilenkti. Už rankenos neimti, plieną apjuosti baltu audiniu ar standžiu popieriumi, tik patį galiuką palikti neuždengtą. Kimono nusmaukti žemiau juosmens, o rankoves parišti po keliais. Tai svarbu, nes kristi aukštielninkam nepadoru, kūnas turi pasvirti į priekį, kniūpsčiom. Kiek žemiau nuleisti klubjuostę, atpalaiduoti įsitempusius pilvo raumenis. Lig šiol vyravo kanonas, tačiau dabar galima rinktis, nes aprobuotų būdų – marios. Klasikinis: durklą įsmeigti į kairiąją apatinę pilvo pusę, pjūvį varyti tik iki dešinės, tada durklą ašmenimis pasukti į viršų ir, truputį rėžtelėjus šonkaulių link, ištraukti. Galima kryžmai. Tačiau nedraudžiama parodyti ir vaizduotės – pavyzdžiui, paimti ir pilvo viduryje išraižyti hinomaru, nacionalinę vėliavą. Tik reikia tiksliai apskaičiuoti, kad užtektų jėgų rankoms su ištrauktu durklu ištiesti ir palinkti į priekį. Daugiau nereikia nieko, viskas atlikta nepriekaištingai. Sekundantas, stovintis kiek užpakaly su parengtu ilguoju kardu, vienu gražiu kirčiu nukirs galvą. Gerai būtų, jei galva nenusiristų ant žemės, o pakibtų ant odos skiautelės, tačiau tam reikia ypatingo meistriškumo.
       Moteriai, žinoma, paprasčiau. Atsisėsti, smeigti durklą į gerklę ir grakščiai nuvytusia gėlele susmukti ant šono.

       Mishima Yukio, didis charakirio teoretikas ir praktikas, rašė, kad ne japonui suvokti šito ritualo prasmę ir grožį – neįmanoma.
       Dėl prasmės – tiek to, bet apie kokį grožį čia galima kalbėti?

       Kai leitenantas ašmenis nuvarė iki pilvo dešinės, geležtė jau buvo visai negiliai, o nuo kraujo ir riebalų slidūs ašmenys beveik išslydo iš žaizdos. Gerklę ėmė smaugti šleikštulys, ir leitenantas kimiai sugargaliavo. Nuo traukulių skausmas dar sustiprėjo, pjūvio kraštai prasiskyrė, iš ten ėmė virsti viduriai, tarsi pilvą irgi pykintų. Žarnoms nerūpėjo šeimininko kančios. Sveikos, blizgančios, jos džiaugsmingai išsiveržė į laisvę. Leitenanto galva nukaro, pečiai sunkiai kilnojosi, akys susiaurėjo iki plyšelių, iš burnos nutįso seilės gija. Auksu plykstelėjo munduro antpečiai. (Mishima Yukio. Apsakymas „Patriotizmas“)

       Apie antpečius – gražu, bet apie žarnas…
       „Čia griebiamasi keisčiausio keršto būdo, – prieš keturis šimtus metų Vakarų pasauliui referavo jėzuitas Valery traktate „Apie blogus įpročius ir kitokias keistenybes“: „Japoną įžeidus, nuskriaustasis prisistato prie skriaudiko namų ir persipjauna pilvą, po to skriaudikui nelieka nieko kito, kaip pasidaryti tą patį“. Apie tą patį Dostojevskio „Idiote“ pasakoja Ivanas Petrovičius Pticynas, aiškindamas Nastasjos Filipovnos elgesį: „Žinote, Afanasijau Ivanovičiau, šitaip, sako, japonai kartais padaro. Įžeistasis ten esą einąs pas įžeidėją ir sakąs jam: „Tu mane įžeidei, todėl aš ir atėjau persiskrosti pilvo tavo akyse“. Sulig tais žodžiais iš tikrųjų persiskrodžiąs pilvą įžeidėjo akyse ir jaučia turbūt nepaprastą pasitenkinimą, tarytum ir iš tikrųjų būtų atkeršijęs. Keistų pasitaiko charakterių pasaulyje, Afanasijau Ivanovičiau!“
       Europiečių požiūriu šis barbariškas paprotys – absurdiškas, atgrasus ir tiesiog juokingas.
       Absurdiškas, nes nėra nieko brangiau už gyvybę, o jei gyvybė tau nebemiela, esama greitų, veiksmingų ir neskausmingų jos nutraukimo būdų.
       Atgrasus, nes pilvas, viduriai ir žarnos – šlykštu.
       Ir juokingas, nes baisus.
       1868 m. japonų Sakajo uoste vietiniams policininkams susirėmus su lėbaujančiais prancūzų jūrininkais, žuvo keturiolika jūreivių (visai kaip dainelėje „deniu nužygiavo, trapu nusileido keturiolika prancūzų kareivių“). Konsulas Léonas Roches'as pareikalavo, kad kaltuosius griežtai nubaustų Japonijos vyriausybė, ir pastaroji ėmėsi priemonių: dvidešimčiai policininkų buvo liepta pasidaryti charakirį. Į ceremoniją pakvietė patį poną Roches'ą. Jis stebėjo, kaip nuteistieji vienas po kito, griežtai laikydamiesi ritualo, paleidžia sau žarnas. Konsulas pasirodė esąs kaip reta tvirtų nervų, jis išsėdėjo vienuolika raundų ir, tik pradėjus dvyliktąjį, jam pasidarė bloga. Egzekucija buvo nutraukta, kitų devynių policininkų buvo pasigailėta. Ši istorija daro įspūdį stulbinančiu nepalenkiamos eilinių japonų „snukiadaužų“ narsos ir europietiško baikštumo kontrastu.
       Tai, ko negali pats, protingiausia išjuokti.
       Bet kodėl gi negali?
       1913 m. rugpjūčio 14 d. laikraštis „Novoje vremia“ skyrelyje „Įvykiai“ glaustai ir nekomentuodamas praneša: „Zabalkanskij prospekto name Nr. 2 iš valstiečių kilęs darbininkas Ivanas Kučkinas, 19 metų, durklu persiskrodė pilvą ir mirė“. Akivaizdu, tai pavėluotas Mandžiūrijos karo aidas, pirmosios masiškos rusų pažinties su japonų kultūra padarinys. Bet pati idėja persiskrosti pilvą pirmiausia atsirado ne Japonijoje.
       Japonai dažnai kaltinami tuo, kad nemoka išrasti nieko savo, o tik mielai supirkinėja užsienietiškus patentus ir naudojasi kitų išradimais: ir Nobelio premijos laureatų jie turi mažai, ir jų išgirtasis menas – kinų kilmės, ir išgarsintas karatė-džiudžitsu taip pat iš ten.
       Aš kategoriškai nesutinku su šiuo teiginiu, tačiau turiu pripažinti, kad pirmasis charakiris išties užpatentuotas ne Japonijoje, o Senajame Testamente. Net jei karaliaus Sauliaus, kuris „pačiupo savo paties kalaviją ir krito ant jo“, savižudybės nelaikysime savižudybe, mat ji pernelyg mažai panaši į samurajų ritualą (be to, dar neaišku, kaip Saulius krito ant kalavijo – pilvu ar krūtine), tai pašėlusio judėjų seniūno Razio⁷ mirties istorija jau tikrai verta Kabukio teatro scenos. Iš esmės jis pasidarė šlovingiausią charakirį dėl visiškai suprantamos priežasties – verčiau mirtis nei gėdinga nelaisvė. Po daugelio amžių Razio žygdarbį pakartojo pašėlęs samurajus Murakami Yoshiteru, savaime suprantama, niekada nelaikęs rankose Biblijos ir net nieko apie ją negirdėjęs. 1333 m., siaučiant vidaus karui, Yoshiteru, kad užlaikytų priešą ir duotų laiko savo siuzerenui išsigelbėti, surengė tikrą spektaklį: padegė namus, užlipo ant stogo, persipjovė pilvą, paėmė į saują savo vidurius, nukapojo juos ir metė į priešus, paskui, įsmeigęs sau durklą į gerklę, metėsi žemyn. Išties panašu, ar ne?
       Kitas Vakarų literatūroje šlove apgaubtas charakiris, tai jau minėta Katono Jaunesniojo savižudybė, kurią aprašė Plutarchas, o vėliau apdainuota literatūroje bei įamžinta dailėje. Jis nusižudė 46 m. prieš mūsų erą, o pirmasis japonų charakiris buvo užfiksuotas visu tūkstantmečiu vėliau – 988 metais. Garsus plėšikas Hakamadare Yasusuke, sargybinių apsuptas, atsišliejo į stulpą ir kalaviju persipjovė pilvą. Jis ilgai kankinosi, kol numirė. Iki ištobulinto ritualo dar buvo labai toli.
       Gražaus ir taisyklingo pilvo skrodimo taisyklės buvo parengtos gerokai vėliau, XVII a., Japonijai įžengus į stabilumo ir griežtai centralizuotos valdžios epochą. Visos gyvenimo sritys buvo kuo smulkiausiai reglamentuotos. Kiekvienas visuomenės narys privalėjo tvirtai žinoti savo teises ir pareigas, elgsenos kanonus, kaip dera gyventi ir mirti. Tuo metu charakiris iš tradicijos virsta įteisinta institucija, kurios ceremonialas buvo kuo detaliausiai išplėtotas. Leidžiamos pagalbinės priemonės su charakiriui skirtais patarimais ir rekomendacijomis, netgi katalogai su leidžiamų ir draudžiamų pilvo pjūvių iliustracijomis. Atsiranda dar vienas nacionalinio meno žanras. Ikebana – menas gražiai ir taisyklingai komponuoti puokštes. O charakiris – menas gražiai ir taisyklingai ant balto pilvo piešti raudonąją gėlelę.
       Kuo jau taip samurajams neįtiko vargšas pilvas, švelniausia, visiškai neapsaugota ir kartu absoliučiai neromantiška dūlaus žmogaus kūno dalis?
       Dalykas tas, kad įtiko. Kitaip nei Europoje, kur pilvas laikomas niekingu ir nešvariu dalyku, kūno apačios reikmeniu, vadinasi, pašaipų objektu, japonams pilvo ertmė kelia visai kitas asociacijas. Chara – tai pakylėta ir romantiška. Tai – kūno centras, gyvasties šerdis (juk mūsų protėviams žodis „pilvas“⁸ kadaise taip pat turėjo kitokią prasmę). Japonų supratimu, chara – tai buveinė, kurioje gyvena žmogaus siela. Žinoma, ne siela, kaip ją supranta krikščionybė, o dvasia, valia, tikroji prigimtis.
       Senovės japonai manė, kad veidas skirtas mandagybei, lūpos gali meluoti, rankos nusidėti, ir tik pilvas neapgaus, nes ten slypi pagrindinė esmė, tiesa, giliausioji prasmė. Kiek žemiau bambos, kūno svorio centre, yra magiškas taškas tanden. Sėdimos meditacijos – ji vadinama zazen – metu reikia įsmeigti žvilgsnį į vieną tašką ir gal tuomet pasieksi nušvitimą. Praktikuojant kovinius menus sensėjus (mokytojas) liepia mokiniams koncentruoti tandene energiją ir dvasios jėgą. Ten slypi veiksmo šaltinis, tikrumo pamatas. Darant charakirį pjūvis būtinai turi kirsti tandeną – juk žmogus, persiskrosdamas pilvą, apnuogina savo tikrąją esmę, paleidžia savo sielą į laisvę.
       Skirtingus vakariečių ir japonų požiūrius į pilvą liudija ir idiomatika. Japonų kalboje posakis „didžpilvis“ reiškia „plačių pažiūrų žmogų“. Jei kas „neturi pilvo“, neskubėkite džiaugtis jo grakščia figūra, nes iš tiesų prieš jus – šiaudadvasis. „Pačiupinėti kam pilvą“ toli gražu ne familiarumas, o posakis, reiškiantis „išsiaiškinti tikrus santykius“. „Pralaužti pilvą“ reiškia „prisipažinti“ (tai kažkiek panašu į mūsišką „palūžti“). Jei japonas pasakė, kad Jūs „storapilvis“, jis pasakė komplimentą, vadinasi, Jūs – dosnus žmogus.
       Lygiai taip pat japonui juokinga ir absurdiška girdėti tokį rusų frazeologizmą kaip „iš juoko likti be pilvo“ (tai yra pražudyti savo charą?!) arba patarimą „klausyk ausimis, ne pilvu“ (kaip tik chara gerokai labiau tinka klausytis įsijautus).
       Charakiris (arba, laikantis kiniško tų pačių hieroglifų tarimo, sepuku) tiesiog reiškia „pjauti pilvą“.
       Niekas nežino, kiek samurajų per praėjusį tūkstantmetį pasitraukė iš gyvenimo pasirinkę šį sielvartingą (japoniškai tiesiogine šio žodžio prasme), patį gražiausią mirties būdą.

       Štai japonų logikos seka.

       Mirtis – gražiausias žmogaus gyvenimo dalykas.
       Gražiausias mirties būdas – savižudybė.
       Gražiausia savižudybė – charakiris.

       Japonų tradicija, kitaip negu krikščioniškoji, žmogaus kūno nelaiko gėdingu, todėl žiūri į jį pagarbiai. Savo kūno sandarą laikyti bjauria, japonų požiūriu, yra paprasčiausiai kvaila. Samurajui nėra ko gėdytis: darydamasis charakirį, jis atsiveria pasauliui iki galo – ir širdimi, ir viduriais, nedalomais kūnu ir dvasia, vienodai gražus tiek savo vidumi, tiek išore (žr. novelės epigrafą).
       Pergalė prieš baimę, skausmą ir laikinumą, ko gero, tai – išties gražu.
       Grožis – baisus ir šiurpulingas dalykas. Ar tu žinojai šitą paslaptį, ar ne?

       Versta iš:
       Чхартишвили Г. ПИСАТЕЛЬ И САМОУБИЙСТВО.
       Изд. 3-е. Москва: Новое литературное обозрение , 2003

 
       ¹ Ostrakizmas – valstybei pavojingų asmenų ištrėmimas senovės Graikijoje (vert. past.). (Atgal>>>)
       ² Kario kelias (vert. past.) (Atgal>>>)
       ³ Šiai temai yra skirtas VI skyriaus priedas (autoriaus past.). (Atgal>>>)
       ⁴ Žr. skyrių „Gyvenimas kaip romanas“ (autoriaus past.). (Atgal>>>)
       ⁵ Žinojimas kaip (angl.). (Atgal>>>)
       ⁶ Žinojimas kodėl (angl.). (Atgal>>>)
       ⁷ Žr. Makabiejų II 14, 41–46. „Kariai jau buvo beveik paėmę bokštą ir, verždamiesi pro išorines duris, šaukė atnešti ugnies durims uždegti. Būdamas apsuptas, Razis puolė ant kalavijo, pasirinkdamas verčiau mirti kilnia mirtimi, negu patekti į tų niekšų nagus ir kentėti jo kilmės nevertą smurtą. Tačiau grumtynių įkarštyje jis tiesiai nepataikė, o minia jau veržėsi į vidų pro duris. Drąsiai užbėgęs ant sienos, jis didvyriškai puolė žemyn ant minios. Bet, kariams greitai pasitraukus, atsirado tuščia vieta, ir jis nukrito į tuščiosios vietos vidurį. Vis dar gyvas ir degdamas pykčiu, jis atsikėlė ir, nors iš rimtų žaizdų sunkėsi kraujas, nubėgo per minią. Atsistojęs ant stačios uolos, kraujui visiškai išsekus, jis persiskrodė vidurius ir, abiem rankomis paėmęs juos, sviedė į minią, šaukdamasis gyvasties ir dvasios Viešpaties, kad jis vėl juos jam sugrąžintų. Tokia buvo jo mirtis.“ (Atgal>>>)
       ⁸ Rusų kalboje pilvas (живот) ir gyvastis (жизнь) yra tos pačios kilmės žodžiai (vertėjo past.). (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt