|
<< Atgal
JŪRATĖ
SPRINDYTĖ
Paskutinė, aštuntoji
Vytautas Kubilius.
BIRUTĖ PŪKELEVIČIŪTĖ AKTORĖ IR
RAŠYTOJA. Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2004. 156 p.
Vytautas Kubilius pusę šimtmečio brėžė toli
siekiančias minties trajektorijas, plėtusias prižemintą, kaip pats yra sakęs,
mūsų kultūros horizontą. Kai sudarinėjome Lietuvių literatūros ir tautosakos
instituto perspektyvinius planus keleriems būsimiems metams, V. Kubilius siūlė
literatams magistralines temas: Literatūros atvirumas ir uždarumas,
Postmodernizmo reiškiniai, Literatūra ir tautinė savimonė. Tų temų labui
pats vienas daugiausia ir nuveikė. Kol jos būdavo svarstomos, o paskui užkonservuojamos
kolektyvinių planų blankuose, pats ima ir parašo. Ir taip ne kartą. Šitaip atsirado
straipsnių rinkinys Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje (2003). Ir kad
Profesoriui rūpi Birutė Pūkelevičiūtė, mes sužinojom tik tada, kai monografija jau
buvo parašyta. Radijo programos Klasika žurnalistė Regina Germanavičiūtė buvo
paskutinė prieš pat žūtį įrašiusi V. Kubiliaus balsą.
Šiemet vasario 17 d., minint mirties metines,
kalbėjomės su ja apie Profesoriaus darbus, apie įspūdingą straipsnį Talento
mįslės, pasirodžiusį 1972 m., ir ji paklausė: o kokia V. Kubiliaus talento
mįslė? Sutrikau, nes atsakymų daug. Darbštumas, fatališkas prisirišimas prie
literatūros. Labai tikslingai panaudojama kūrybinė energija. Tai buvo ne tik akademinis
literatūrologas, solidus kritikas, o ir rašytojas. Tą patvirtina ir žmonos,
literatūrologės Janinos Žėkaitės, išsitarimas, kad asmeniniame archyve ji rado
jaunystėje sukurtų novelių ir kad jo ankstyvieji dienoraščiai alsuoja pakiliu
beletrizuotu stiliumi. Bet labiausiai rašytojo pašaukimą liudija mokslinių darbų
egzistencinis žmogiškasis matmuo ir ypatinga metaforizavimo galia. V. Kubiliaus mąstymo
ir raiškos stiliaus nesupainiosi su jokio kito lietuvių literatūrologo. Visada
pavydėtinai kruopščiai restauruojama kiekvieno aptariamo rašytojo gyventa aplinka, jos
istorinis psichologinis kontekstas, pilnas unikalių detalių, o kūrybos charakteristikos
trykšta neišsenkančiomis metaforų kaskadomis. Ir rašytojo biografija, ir kūryba
interpretuojama taip, kad adresato sąmonėje be paliovos iškyla vizualūs pavidalai: kai
tėvai nusivedė Birutę, mažą mergaitę, į Spragtuko baletą, ją pakerėjo
tamsiai raudona uždanga su didele balta rūta (p. 5); palikto krašto regėjimai
ir tautinės vertybės keliamos aukštyn kaip ostija per pakylėjimą (p. 46);
Metūgėse ji kalba nuo scenos, sviesdama vieną po kito supoetintų vaizdų
gabalus (p. 34); grįžusi į Vilnių įsikūrė savo bute, kur pro langus matyti
Šv. Jonų bažnyčios varpinės bokštas (p. 144).
Dienoraštyje V. Kubilius rašė: Teorija tai
pilstymas iš tuščio į kiaurą. Monografija rimtas studijinis darbas (1979
sausio 20). Ir toliau samprotauja, kad bet kuriai monografijai reikia asmenybės
maištaujančios, besikeičiančios, legendinės. Tik apie tokią norėtųsi rašyti. O
šiaip iš akademinio intereso neįdomu. V. Kubiliaus plunksnai priklauso monografinės
studijos apie Salomėją Nėrį, Julių Janonį, Kazį Borutą, Ievą Simonaitytę,
Antaną Vaičiulaitį, Joną Aistį, Kazį Puidą ir Oną Pleirytę-Puidienę. Ir štai
paskutinė monografija Birutė Pūkelevičiūtė. Kaip naują knygą pradėtų
raštininkas, kurio talento mįslė aiškesnė ar tos mįslės išvis nėra? Pradėtų nuo
sureikšmintų frazių apie pasirinkto objekto išskirtinumą, ilgų giminės
genealogijų, datų perviršio. V. Kubiliaus tekste nėra jokių panašių nuobodžių
įsibėgėjimų. Monografijos pradžia efektinga, kubiliška. Pirmas sakinys pačios
B. Pūkelevičiūtės žodžiai, citata iš romano Devintas lapas: Teatras yra
liga. O, baisi nepagydoma liga taip nusakomas aktorės pašaukimas, kuriam V.
Kubiliaus knygoje skirti du skyriai iš septynių. Sakinys kitas ir visa tarpukario
Kauno situacija kaip ant delno. Mečiau skaitomą lietuvių prozą šalin, nes V.
Kubiliaus rašymas sugestyvumu man pranoko bet kurį romaną; tai ne tik meniškas, bet ir
kultūriškai labai informatyvus tekstas. Stulbina visada turtinga V. Kubiliaus knygų
dokumentinė faktūra kada spėdavo išnaršyti fondus, archyvus, perversti daugybę
empirinės medžiagos? Šioji monografija irgi supinta citatomis iš periodikos, laiškų,
atsiminimų, asmeninių pokalbių, tuometinės literatūros ir teatro kritikos ir t. t.
Paprasta knygos struktūra ir dėstymo stilius, bet
tokio paprastumo, išmintingo skaidrumo pasiekia tik aukštos kvalifikacijos meistras.
Turinio antraštės vos vieno dviejų žodžių, sakiniai sklandūs, ir nelengva suvokti,
kaip į juos sutalpinama taip daug informacijos. Mokslininkas paskutines knygas rašė
nespecializuota bei neformalia kalba ir nebuvo linkęs smulkintis metaforiškas
laisvumas ekspresyviai subloškia į vieną sakinį ir mokslininko frazę, ir citatą iš
erudito lobyno, ir interpretatoriaus eseistinę saviraišką. Tokia individualaus mąstymo
maniera vis retesnė mūsų viešajame diskurse, nes angažuotą asmenybinę laikyseną
yra pakeitęs žongliravimas gerai įvaldyta madingų metodologijų retorika.
Viename sovietmečio dienoraščio įrašų V.
Kubilius samprotauja, kaip neišvengiamas kompromisinis kelias žlugdo savarankišką
laikyseną ir mąstymą, todėl ir nėra asmenybių. Man pasirodė, kad šioje
monografijoje kaip tik stebimas ir atskleidžiamas asmenybės formavimosi kelias. B.
Pūkelevičiūtė regima kaip užsispyrusi, turinti charakterį, stuburą, įsitikinimus,
savo nuomonę, metanti iššūkius, drąsi ir vieniša moteris. Ji ryškinama kaip
nekompromisinė esybė nuo pat vaikystės troško teatro, nuėjo į dramos studiją
prieš tėvų valią (šie norėjo ją matyti pianiste, blogiausiu atveju poete),
nutraukė ryšius su Literatūros lankais, negalėdama paaukoti savo
intelektualinės nepriklausomybės ryžtingai išsiskyrė su A. Škėma, parašė
pirmą erotinės poezijos knygą lietuvių literatūroje Metūgės, atsisakė bet
kokių kontaktų su okupuota Lietuva, oponavo konservatyviai literatų bendruomenei ir t.
t. Nesigriebdamas kokių nors feministiniam diskursui būdingų nuostatų, V. Kubilius
tiksliai apibūdina moters poezijos kitoniškumą, jos pasaulio skirtingumą, moters
jausenos, jutimų specifiką ir lakoniškai apibendrina: Pirmą kartą pokario
sumaišties ir netekties literatūroje prabilo moteris, gyvenanti visavertį gyvenimą
čia ir dabar, nenugrimzdusi praeityje ir nesužeista likimo (p. 35). Tokia ori ji
matoma ir kaip romanų autorė, nors juose vaizduojama jauna mergina žiauriai lamdoma ir
grūdinama karo ir egzilio išbandymų žaizdre. Gintis, apsispręsti ir veikti
tik tokia galimybė išlikti, raiškiai įkūnyta romanų dilogijoje. Gana netikėta, kad
santūriai vertinamas romanas Aštuoni lapai, o Devintas lapas, tarytum
pavėlavęs dvynys, giriamas už brandą ir atsiradusią kandžią ironiją.
Šios knygos atvėrė naują patyrimo klodą mūsų literatūroje, sako V. Kubilius. Kiti
du romanai ir apsakymų rinkinys aptariami striukiau ir sausiau, kadangi, literatūrologo
manymu, jie nebuvo kaip nors lemtingi lietuvių literatūros istorijai.
Tenka stebėtis, kaip V. Kubilius natūraliai pina
biografijos ir kūrybos naratyvus į vieną darnią pynę. Tikrai virtuoziškas teksto
struktūravimas monografiją paverčia ne tik įdomiu tekstu, bet ir sukuria papildomus
argumentacijos mechanizmus kūrybą grindžia moters likimas, natūros vitališkumas,
asmenybės aikštingumas ir savarankiškumas, pasaulėžiūros dalykai. Svarbiausia, kad
visi papildomi motyvai atsiranda laiku ir vietoje. Tai ypač ryšku analizuojant
idėjiškai angažuotą B. Pūkelevičiūtės kūrinį poemą Atradimo ruduo,
kuri apibūdinama kaip šermenų giesmė mirusiam partizanui ir mišios už išdaviko
žmoną (p. 119). Kaip tik šiame skyriuje apžvelgiamos rašytojos politinės
pažiūros orientacija į radikalųjį sparną, jos santykiai su išeivijos
literatūrine spauda, įvairiomis organizacijomis. B. Pūkelevičiūtė traktuojama kaip
menininkė, kuriai buvo svetima bėgti į išgrynintų formų ramybę, į
susiliteratūrinimą nepaskelbus savo tiesų, savo tikėjimo, savo idėjų (p.
120). Toks aktyvus kūrėjo santykis su kultūra ir savo tautos lemtimi pačiam V.
Kubiliui buvo pats patraukliausias. Gal tai vienas iš motyvų, kodėl monografijos
objektu pasirinkta ši rašytoja.
Skaitydami šią lakonišką studiją, sužinosite
viską, kas svarbiausia apie B. Pūkelevičiūtę, kuri, dviejų didžiųjų gyvenimo
pasijų teatro ir literatūros vedama, buvo ne politikė, ne mistikė, ne
rafinuota individualistė, o tik paprasta moteris, kuri tik nujaučia, kad joje
glūdi šis tas svarbaus (p. 121). Knygoje gausu ne vien taiklių interpretacijų ir
turtingų kontekstų, bet esama ir ypatingos atjautos, žmogiško supratimo, korektiškumo
ir takto, susidūrus su dramatiškais svetimos biografijos momentais (meilė, liga); tai
visada labai svarbu, rašant apie gyvą rašytoją amžininką. Be autorinės priežiūros
spaudai rengtoje knygoje, deja, liko kelios klaidos: ne 1944-aisiais, o pora metų
anksčiau B. Pūkelevičiūtė pradėjo artistės karjerą Kauno jaunojo žiūrovo teatre
(p. 17), miuziklas Meilė ir mirtis Veronoje yra sukurtas ne K. Borutos romano, o W.
Shakespeare'o dramos motyvais (p. 81), nurodyta klaidinga aktoriaus pavardė prie
nuotraukos (p. 131).
V. Kubiliaus žodžiai apie B. Pūkelevičiūtę,
pasiekusią vidukelės pusiausvyrą, peradresuotini jo paties paskutinio dešimtmečio
darbams: Stebėk ūžiantį pasaulį ir žmonių karnavalą iš ramybės pusiasalio,
stebėk su lyrine užuojauta ir humoru, nesuveldama to stebėjimo su savo likimu. Tada
pasakojimas bus laisvas. Tokia laisvė kiekvienos meno rūšies siekis (p. 113).
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|