|
<< Atgal
LATVIŲ POEZIJOS INDIVIDUALISTAS
Kiekvienoje literatūroje rastume ne vieną
ryškų pavyzdį, kai kūrybinis palikimas pradedamas nuodugniau analizuoti ir vertinti
autoriui jau išėjus amžinybėn. Atskleidžiama, jog kūrėjo tekstų kalba, forma ir
struktūra novatoriška, jog autorius gebėjęs pralaužti įsigalėjusių nacionalinių
stereotipų užkardas ir kt. Toks nūdienos kontekste yra latvių poetas Hermanis Margeris
Majevskis (1951. IV. 252001. X. 6).
Tiek gyvenime, tiek straipsniuose, tiek poezijoje
Margeris buvo gilios metafizinės Europos kultūros žmogus. Parnasietis kaip
įvardijo Uldis Berzinis nekrologe. Margeris aštriai jautė šios metafizinės dimensijos
trūkumą Latvijoje. Ko gero, šį trūkumą jis stengėsi kompensuoti studijomis Maskvos
teatro institute, po to išvykdamas į Lietuvą, kad giliau suvoktų jos kalbą ir
kultūrą (Lietuvoje jis surado savo pirmą gyvenimo draugę, iškilią lietuvių poetę
Juditą Vaičiūnaitę; kita jo gyvenimo draugė Lietuvos lenkė Henrika Kukainė iki
šiolei Vilniuje išsaugojo Margerio kambarį tokį, koks jis buvo jam gyvam esant).
Margeris kartu su Knutu Skujenieku, Pėteriu Brūveriu ir Vytautu Kalva tapo
latvių ir lietuvių kultūrų tarpininku: Latvijos spaudoje nuolat pasirodydavo jo
tekstai apie Lietuvos kultūrą ir vertimai, rašo latvių poetas Maris Salėjis
straipsnyje Latvių poezijos individualistas Hermanis Margeris Majevskis, kuris buvo
paskelbtas šių metų vasario mėnesį latvių literatūriniame žurnale Karogs. Šios
publikacijos, kurią autorius pavadino savo vizija apie Margerį, platesnė versija bus
publikuojama šiemet išeisiančioje knygoje Latvių rašytojų portretai.
H. M. Majevskio gyvenimiškieji ir kūrybiniai
ryšiai su Lietuva užsimezgė 1981 m. ir plėtojosi iki šio poeto, eseisto mirties
Rygoje 2001 m. rudenį. Prieš atvykdamas į Lietuvą, jis debiutavo eilėraščių
rinkiniu Atsisveikinimas su upe (1979). Lietuviškąjį gyvenimo ir kūrybos
laikotarpį reprezentuoja poezijos rinkiniai Vienatvės gimimas (1987) ir Tamsoje
dundėdamas ledas (2001 m., jau po mirties). Pastarojoje greta originalių
eilėraščių yra skyrius Iš Lietuvos dvasingųjų valandų. Palydėtuvės, jame
įdėti J. Juškaičio, A. Nykos-Niliūno, A. Marčėno, S. Gedos, J. Vaičiūnaitės
eilėraščių vertimai. 2002 m. Latvijoje buvo išleistas vienas reikšmingiausių H. M.
Majevskio vertimų J. Vaičiūnaitės poezijos rinkinys. 1984 m. jis kartu su kitais
kolegomis vertė lietuvių jaunųjų poetų rinktinę Aušroje gimusi širdis.
Leidiniuose ir periodikoje yra paskelbęs vertimų iš anglų, čekų, moldavų ir lenkų
kalbų, bet daugiausia iš lietuvių.
Daugeliui poetų, kurie pažinojo Margerį, jis liko
atminty kaip sielos aristokratas, nepaprastai reiklus savo ir kitų kūrybai, jis net
sovietmety buvo apgaubtas nepriklausoma nuo išorinio pasaulio dvasingumo aura.
M. Salėjis pabrėžia, kad Lietuva Margeriui
suteikė tą būtiną dvasinę atmosferą ir brendimo galimybes, kurių jam trūko
Latvijoje, padėjo ištrūkti iš valstietiškos latvių kultūros pasaulėjautos
latvių miesto elitarinis sluoksnis buvo pernelyg plonas ir nepatraukė jo.
H. M. Majevskis buvo Europos metafizinio etoso
nešėjas, postmoderniųjų formų ieškotojas, jautė kūrybos dvasios artumą latvių
kultūros poetams K. Skujeniekui, U. Berziniui, L. Briedžiui.
Apžvelgdamas H. M. Majevskio kūrybą, M. Salėjis
nurodo, kad jis gyveno poetiškai: savo išgyvenimus plėtojo iki bendražmogiškojo
lygmens. Straipsnio autorius pažymi, jo nuomone, ryškiausius H. M. Majevskio kūrybos
principus, kuriais jis vadovavosi įkūnydamas savo poetinę viziją: polinkį į
metafiziką; į ryšių su romantizmo tradicija paiešką; eilėraščio kūrimą be
individualaus išgyvenimo šiukšlių; poezijos ribų praplėtimą epikos elementais;
kiekvieną eilėraštį rašyti taip, tarsi jis būtų vienintelis; polifoninę
eilėraščio struktūrą.
Ne vienas poezijos žinovas paliudija, kad H. M.
Majevskio poezijos skambesys latvių lyrikos fone yra labai savitas. Pasak M. Salėjo,
jo poezija yra už latvių poezijos magistralinių vystymosi linijų, visiškai
alternatyvi atšaka.
Kiek anksčiau M. Salėjis apie H. M. Majevskį yra
teigęs: Galima sakyti, kad Margeris eilėmis, vertimais, eseistika ir recenzijomis
sukūrė kažin kokį ypatingą liturginį latvių kalbos variantą. Jos svorio
centras yra kažkokiame nenusakomame anapusiniame taške, kuriame susitinka visos pasauly
esančios (ir buvusios) kalbos. Margeris gebėjo girdėti ir mums atiduoti iš tenai
sklidusius viršgarsinius sąskambius. Ne jo kaltė, kad amžininkų lyrinės klausos
diapazonas kartais buvo per siauras.
Anot K. Skujenieko, H. M. Majevskis buvo vienas iš
nedaugelio šiuolaikinių poetų, kurie jautė pauzės reikšmę ir mokėjo ją įterpti
į eilėraštį.
Toks individualumas yra ir vienišumo išraiška. H.
M. Majevskio poezija dar nepateko į reikšmingiausius pastarųjų metų latvių
literatūros istorijos leidinius. Netgi aną mirties rudenį, kai Kultūros kapitalo
fondas neskyrė pinigų rinkinio Tamsoje dundėdamas ledas leidybai (rankraštis jau
buvo įteiktas leidyklai Dauguva), šią poezijos knygą bičiulių pastangomis
išleido Elpa. Jo kolegos lietuvių poetai ketina parengti Margerio poezijos
rinkinį lietuviškai. Lietuvos literatūrinių ryšių istorijai H. M. Majevskio
kūrybinės veiklos įamžinimas būtų tikrai reikšmingas.
A. VALIONIS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|