|
<< Atgal
ARVYDAS ŠLIOGERIS
Meno likimas
technologinėje visuomenėje
Iš spaudai rengiamos knygos Niekis
ir Esmas.
Totalinės T mašinos pagamintoje technologinio mito
terpėje tampa nebereikalinga loginė T mašina. Tradicinė religija ir metafizika
išlieka rudimentiniais pavidalais, dėl inercijos ir dėl to, kad kiekviename mite esama
arba kitų dviejų mitų užuomazgų, arba jų liekanų, tačiau praranda savo
efektyvumą, vis labiau virsdama periferiniu arba elitiniu reiškiniu, retkarčiais
sukeliančiu restauracijos konvulsijas ir fundamentalizmo priepuolius, kurie gali būti
ypač isteriški, fanatiški ir net žiaurūs, tačiau ilgesnį laiką neįstengia
pasipriešinti virtualios realybės fundamentalizmui, jau nekalbant apie tai, kad pats
restauracinis radikalizmas tėra totalinės T mašinos produktas: realus teroras
aktualizuoja virtualų terorą, bet galiausiai siekia to paties, ko siekia pastarasis
intensyviausios Tikrovės. Kadangi loginė T mašina irgi pretenduoja į totalumą ir,
virsdama metafizika liaudžiai, pasitelkia estetines T mašinas, galima spėti, kad
loginio mito krizę turi lydėti estetinių T mašinų destrukcija: jei nebėra loginio
kūno, kam reikalingi estetiniai ramentai? Tai reiškia, kad įkandin tradicinės
religijos ir metafizikos į aklavietę neišvengiamai patenka menas ir menininkas,
nebežinantis, ką jis gali veikti PasaulyjeEkrane, kur viešpatauja totalinė gamyba,
įkūnyta vadinamojoje modernioje technikoje, perimančioje ne tik totalinę T gamybą,
bet kartu restauruojančioje lemtingą laukinio mito terpės konfigūraciją, kurią
apytikriai pavadinome T mašinos ir TN mašinos sinteze, ontotopinį prioritetą
besąlygiškai atiduodančia TN mašinai. Wozu Dichter in durftiger Zeit?
klausia Hölderlinas. Mes nesame visiškai tikri, kad technomito eonas būtinai turi būti
laikomas bergždžiu, tačiau kartu su Hölderlinu galime paklausti: kam reikalingas
menas technologinio mito terpėje ir triumfuojančios virtualios realybės laike?; ar jis
išvis reikalingas, jei orientuosimės ne į reakcingą elitą, o į tikrąjį
technosubjektą Masę (ir, žinoma, elitą kaip neišvengiamą tos Masės dalį, nes
Masės terpėje elitas gali būti tik masinis elitas, jau nekalbant apie tai, kad nedera
pasiduoti angelizmo nuodėmei ir niekada neužmiršti, kad visi mirtingieji lygūs prieš
Niekį ir, be išimčių, dalyvauja Esmo įniekinime ir Esmo fenomeno naikinime).
Loginį mitą turime laikyti meno klestėjimo terpe,
kadangi prezencija beveik idealiai atitinka aprezenciją, įniekinantį Niekio
intensyvumą atsveria įniekinamo Esmo intensyvumas, todėl meno kūrinyje pasiekiama
beveik tobula Platono olos peizažo reprezentacija; vaizduojamieji menai, poezija, muzika,
architektūra loginio mito terpėje išgyvena aukso amžių, įeidami į klasikos
struktūrinę konfigūraciją ir subrandindami vadinamąjį didįjį stilių. Meno
kūrinys kaip čiapasaulio reprezentacija gali būti pavadintas jusline metafizika;
kūrinyje įjuslintai loginei kalbai tarsi įšvirkščiama papildomo juslumo dozė, labai
suintensyvinanti grynojo Logo kvazijuslumą ir šitaip padidinanti ne tik
intensyvumąplius, bet ir suminį meninio Tikrovės falsimuliakro intensyvumą. Loginio
mito terpėje meno kūrinys pasiekia formos ir turinio harmoniją, atitinkančią Niekio
ir Esmo pusiausvyrą, lemiančią tai, kad čiapasauliškųjų juslinių duočių
įniekinimas vis dar saikingas, neperžengiantis tam tikro neregimo saiko ir rėmų
vėlgi todėl, kad alfa-taškas esti esu? bangos keteroje, neleisdamas dominuoti nei
hiperestezijai, nei hiperanestezijai. Net pati metafizika (ir religija) gali būti laikoma
ne tiek gnoziu ar technika, kiek būtent menu, loginės kalbos skulptūrinimo,
palenkto tapatybės principui, menu. Pats meno kūrinys įjuslina tapatybės principą,
sustabdo akimirką, nyksmą ir laiką sutelkdamas į amžinybės kristalą, tačiau
kartu išsaugodamas įniekinimo bei nyksmo pėdsakus ir kaip tik tuo aiškintinas
didžiojo stiliaus meno kūrinio stebuklas. Kadangi meno kūrinys orientuotas į
tapatybės principo juslinę kristalizaciją, klasikinis menas giliausia savo esme yra ir
turi būti mimetinis ir atitikti tiesos kaip atitikimo (mimezės) teoriją metafizikoje
bei absoliučią branduolinių žodžių tapatybę religijoje; signifikantas atitinka
signifikatą, reikšmė atitinka prasmę, antjuslumas juslumą. Kadangi meno kūrinys
dar neperžengia Platono olos juslinio horizonto, bet balansuoja ant jo linijos, lyg ant
skustuvo ašmenų, juslinis individualumas tampa toks kietas, kad atsilaiko prieš
naikinantį Niekio intensyvumą. Pakankamai stiprus, tačiau vis dar švelnus, Niekis
šlifuoja čiapasauliškojo juslumo masyvus, atlikdamas individuacijos ir
individualizacijos darbą. Pats Esmas, jau praradęs savo laukinę galybę, naikinimą ir
įniekinimą įspraudžia į saiką bei ribas, steigiančias sceną, gelmę, atstumą,
peizažą, ir vibruojančią, tačiau išliekančią ir pakankamai stabilią, daikto ar
kūno formą. Loginio mito terpėje juslumo masyvas ne tik pagaunamas kaip individualių
juslinių formų arba juslinių individų ansamblis, bet ir dar labiau individualizuojamas
meno kūrinyje. Statuariškumas turi neabejotiną prioritetą prieš tapsmą, tekėjimą,
rastį, nyktį ir procesualumą, nors pabrėžkime dar sykį, didžiojo stiliaus
meno kūrinyje išlieka rasties bei nykties pėdsakų. Šitaip ir įjuslinamas tapatybės
principas ir pats menas suvokiamas kaip tapatybės, identiteto, kuriame mirtingasis gali
atpažinti save ir savo čiapasaulį (kosmopolį, pažadėtąją žemę!), terpė.
Šioje terpėje žmogiškasis individas identifikuoja save ir nežmogiškąjį individą,
kosmopolio bendruomenės narį ir partnerį, patvirtinantį jo egzistenciją. Kaip tik
todėl, kad meno kūrinyje ir kosmopolyje kaip meno kūrinyje vyrauja statuarinis
individualumas, menas jokiu būdu nesutampa su gamta (laukinio Žaliąja Mase), o
tik mėgdžioja gamtą, kitaip tariant, iš laukinės gamtos juslinio srauto
išskiria individualizuotas ramybės salas; šis meno ir menininko darbas vadinamas
idealizacija arba stilizacija. Pamėgdžioti gamtą reiškia meno kūrinyje
išsaugoti jos idealizuotą arba stilizuotą ekvivalentą, susilpninantį ir
intensyvumąminus, ir intensyvumąplius, bet kaip tik todėl įsteigiantį Grožio
teritoriją. Didžiojo stiliaus menininkas, kaip ir kiekvienas mirtingasis, turi daug
iliuzijų, tačiau jis neturi iliuzijos ir yra tikras dėl vieno dalyko, kad jis kuria
iliuziją: gamtos iliuziją, Tikrovės iliuziją, iliuzinę gamtą ir iliuzinę
Tikrovę, kurios struktūriniu provaizdžiu, žinoma, gali būti tik Sapnas, tačiau tik
ir tik g r a ž u s Sapnas, taigi Sapnas be nešvankybės, smurto,
naikinimo, žiaurumo ir teroro elementų, išsireiškus paradoksaliai ne
realistinis, o iliuzinis Sapnas, turintis išsaugoti maksimalų intensyvumąplius
ir minimalų intensyvumąminus. Štai ką reiškia mimezė, idealizacija ir
stilizacija: pamėgdžioti gamtą, meno kūrinyje ją transformuojant į kerintį,
angelišką Sapną. Didžiojo stiliaus meno kūrinys atlieka dvejopą, o todėl
paradoksalų, darbą: viena vertus, loginio mito terpėje dirbantis menininkas siekia
įveikti kasdienybės anesteziją, restauruoti sukurti prarastą laukinio
juslinės terpės intensyvumą, atgaivinti sakralumą, įsteigti unikalią dirbtinio
sakralumo teritoriją, duoti mirtingajam intensyviausią Tikrovę, kaip gražų Sapną ir
nuostabią iliuziją, dovanojančią ramų džiaugsmą, džiaugsmingą ramybę, nuostabą
ir šventosios akimirkos palaimą; kita vertus, kadangi loginio mito terpėje
Tikrovė dar pakankamai intensyvi, meno kūrinys turi neutralizuoti ir net pašalinti
kasdienės realybės sunkį, bjaurasties elementus, Transcendencijos žiaurumą, kietumą
ir atšiaurumą, kitaip tariant sušvelninti nežmogiškumo svetimybę, pašalinti iš
šios svetimybės ateinantį siaubą, o sykiu gražaus Sapno kamščiu užkimšti
Juodąją Skylę, atsivėrusį ir netgi tematizuotą Niekį. Didžiojo stiliaus meno
kūrinys yra žmogaus kovos su nežmogiškumu ikona, Niekio ir Esmo gigantomachijos scena,
tačiau tokia scena, kurioje tarsi užbėgama į priekį (tokia idealizacijos ir
grožio esmė!), ir toji gigantomachija paženklinama žmogaus triumfo prieš
nežmogiškumą inkrustacijomis. Klasikinis meno kūrinys heroizuoja Niekio Sūnaus
titanizmą ir dienos dievų pergalę prieš tamsos demonus, tiksliau pasakius, tą
akimirką, kai pergalė dar nepasiekta, bet jau aišku, kad tuojau pat, kitą akimirką,
žmogus taps nežmogiškumo nugalėtoju. Kūrinyje matoma tik Šėtono uodega, o pats jis
beveik virtęs angelu. Štai iš kur kyla pamatinė ontotopinė meno kūrinio
dviprasmybė, nulemta Niekio klastos ir T mašinos paradokso: vienu metu siekiama
Tikrovės, bet kartu geidžiama sušvelninti Transcendencijos atšiaurumą, ją
prijaukinti ir patupdyti į narvą: meno kūrinys tai Transcendencija narve, tačiau
vis dar Transcendencija juk toji Šėtono uodega yra nors ir nežymus, bet
ontotopiškai pats svarbiausias meno kūrinio akcentas, Esmo indeksas ir transliuotojas,
intensyvumoplius šaltinis ir nykstančios (bet nenunykusios) Transcendencijos
pėdsakas. Galimas daiktas, kad meno kūrinyje falsimuliuota Transcendencija lieka prieš
menininko valią, prieš jo sąmoningą geismą, tačiau kartu žymi ir inkarnuoja
slaptą, vadinasi, aiškiai nesuvoktą, Tikrovės kaip Absoliučios Transcendencijos
geismą. Štai kodėl šią nesuvoktą pastangą galima vadinti maksimaliai sąmoninga:
menininko, kaip ir bet kurio mirtingojo, pasąmonė gamina Niekį ir naikina, nors jo
mąstančios akys puoselėja Esmą ir kuria falsimuliuotą, švelnų, malonų, taigi
gražų Esmo fenomeną ir tokių fenomenų peizažą gražaus Sapno teritoriją.
Kaipgi pasiekiamas toks paradoksalus efektas gražus Sapnas, prijaukinta
Transcendencija, Esmas be spyglių, kartumo, nuodų ir bjaurasties? Labai paprastai: ta
pačia mimeze, meno kūrinyje įtvirtinant gelmės, nuotolio, peizažo, scenos, kosmopolio
konfigūraciją. Didžiojo stiliaus meno kūrinyje Platono olos daiktas ar kūnas
nutolinamas taip, kad, likdamas arti, kartu išsaugoja individualumą ir kartu esmingąją
Esmo fenomeno transcendentiškumo tolumą. Niekio plėvelė, steigianti laukinio terpės
sakralumą, loginiame mene tarsi sustorinama taip, kad į individualumą įstumtas ir į
esmingąją tolumą nustumtas daiktas ar kūnas vieną ir tą pačią akimirką praranda
laukinį sakralumą, bet apgaubiamas atstumo nulemto dirbtinio sakralumo (žinoma, savo
intensyvumu nusileidžiančio Žaliosios Masės sakralumui) aura. Grožio conditio sine
qua non toluma, tačiau šiapus juslinio horizonto regima toluma; pasakius
paradoksaliai artima toluma arba tolima artuma. Kaipgi techniškai meno kūrinyje
realizuojama pseudotranscendencija, falsimuliuojanti Tikrovės intensyvumą, kuriame
vyrauja intensyvumasplius? Vienas šios technikos aspektas mums jau žinomas: meno
kūrinio, kaip estezės mašinos, įtaigumą lemia tai, kad atskiri menai izoliuoja ir
šitaip sustiprina vieną juslę, kiekvienas pasitelkdamas vieną Angelą ir pašalindamas
kitus keturis Angelus: šitaip dekonstruojama sinestetinė kasdienybė ir įveikiama
sinestetinės duoties anestezija. Siekti to, ką Wagneris vadina Gesamstkunstwerk,
nepasitelkus totalinės gamybos, reiškia nesuprasti klasikinio meno esmės ir nežinoti
jo teikiamo intensyvumo resursų izoliuoto Angelo-akies, a r b a
Angelo-ausies, a r b a Angelo-nosies, a r b a Angelo-odos,
a r b a Angelo-liežuvio estetinės galybės. Antras technikos aspektas
kontrasto, išskirties, izoliacijos principas: meno kūrinys turi būti kruopščiai
atskirtas nuo kasdienybės ir iš jos išskirtas, trumpai tariant, į r ė m i n t a
s. Įrėminimo maksima galioja ne tik paveikslui, bet ir muzikai, poezijai,
architektūrai, teatrui ir net aukšto rango kulinarijai. Galų gale tarkime šitaip:
įrėminti pirmiausia ir reiškia individualizuoti, išplėšti daiktą ar kūną iš
kasdienybės bangovaizdžio ir menkai artikuliuoto banalaus juslumo srauto,
kraštutiniu atveju, iš juslinės masės pilkosios, žaliosios, žydrosios ar
baltosios, nesvarbu, kaip ją pavadintume. Šių dviejų techninių judesių ribose
išsiskleidžia tai, kas nepaaiškinama ir vadinama talentu ar genijumi menininko
sugebėjimas atlikti įrėminančios individualizacijos judesį kartu išsaugojant
minimalią juslinės formos vibraciją ir šitaip sukurti esu? bangos, kurios
alfa-taškas esti jos keteroje, ikoną. Tai gražaus lavono archetipas. Štai kur glūdi
didžiojo stiliaus meno kūrinio stebuklas ir paslaptis: nuogas lavonas be
tendencijos (taip kaip Ekrane) išsaugoja keistą patrauklumą, negyvybė falsimuliuoja
gyvybę, neturėdama svarbiausio gyvasties bruožo akivaizdžiai duoto įsiniekinimo,
įsukto į rastiesnykties elipsę ir negrįžtamumo bei vienkartiškumo ein Mal
Jedes, nur Einmal hiperbolę. Taigi didžiojo stiliaus menas turi dovanoti
gražaus Sapno iliuziją; tai reiškia Sapno, kuriame išlieka maksimalus
intensyvumasplius, bet kartu minimalus intensyvumasminus. Be to, tai reiškia, kad
nors meno kūrinys reprezentuoja, juo slapčia siekiama absoliučios prezencijos (kurią
kur kas geriau realizuoja Ekranas). Meno kūrinio tikslas ne reprezentuoti, o
prezentuoti, kaip laukiniame mite. Tačiau kasdienybės ir joje pasirodančios realybės
požiūriu menas (kaip ir sapnas) yra iliuzija. Vadinasi, menas (kaip ir sapnas) dovanoja
prezencijos iliuziją arba prezenciją kaip iliuziją, tačiau ne taip kaip tikrame Sapne,
meno kūrinio dovanojama prezencija ne tiesioginė, todėl ne tokia intensyvi, be to,
stilizuota ir idealizuota, o tai reiškia, kad bet kuriame didžiojo stiliaus meno
kūrinyje esama kičo (vartojant technomito žargoną) elementų, ir kuo daugiau
stilizacijos, idealizavimo statuarizmo, tuo daugiau kičo. Joks menas neįmanomas be
kičo, tačiau, žinoma, klasikiniame arba didžiojo stiliaus meno kūrinyje kičo
elementus ar pėdsakus nutrina formos vibracija, o klasicistiniame meno kūrinyje kičas
švenčia visišką pergalę. Žinoma, riba tarp klasikinio ir klasicistinio meno kūrinio
neryški; nesama metodų, leidžiančių šią ribą nustatyti: ši riba regima, bet
netematizuojama. Klasicistiniame meno kūrinyje į paviršių iškyla lavono
nuogybė, o klasikiniame lavoniškumas lieka užkulisiuose, nes jį uždengia
liekamojo intensyvumominus aura, nuolat klibinanti absoliučios formos hiperrealumą.
Dabar bus aišku ir tai reikia ypač pabrėžti, kad <...>
<...> menas beveik visada nuvilia, nes labai
retai ateina netikėtai. Iš anksto projektuodami vartoti daiktą kaip T mašiną, šiuo
atveju kaip meno kūrinį, mes projektuojame ir Transcendencijos intensyvumą, jo
tikimės, laukiame ir net reikalaujame, bet kaip tik todėl iš anksto uždengiame meno
kūrinį kalbos ekranu ir iš anksto žinome apie galimą, ar net būtiną,
Transcendencijos įvykį. Tačiau tai, kas žinoma, negali būti patirta kaip įvykis.
Todėl meno kūrinys gali tapti Transcendencijos įvykio vieta tik ir tik tada,
kai į mūsų regos (ar klausos) lauką patenka netikėtai, kasdienės banalybės
teritorijoje: kur nors gatvėje nugirsta melodija, nušiurusi reprodukcija, rasta
šiukšlyne, poezijos eilutė atsitiktinai atvertus n e p o e t i n ę knygą
susitikimo su Transcendencija galimybės sąlygos. Muziejai, bibliotekos, galerijos,
koncertai, circenses visa tai patikimiausios Transcendencijos lavoninės.
Transcendencija niekada neįvyksta tada, kai mes sąmoningai įjungiame T mašiną.
Transcendencijos žaibas turi plykstelėti nelauktai iš pilko kasdienybės dangaus.
Tai dovana, o ne prekė ar gaminys. Juk galiausiai aišku, kad Transcendencijos
pagaminti neįmanoma. Negana to: menas netgi ne melancholiškas, ne taip kaip debesys arba
spalio miškas <...>
<...> menas falsimuliuoja Tikrovę, bet
nesimuliuoja realaus čiapasaulio ir nemėgdžioja kasdienybės. Todėl būtų
visiška kvailystė iš klasikinio meno reikalauti realizmo, jame įžvelgti
realizmo užuomazgas, rudimentus ar net miglotas pretenzijas į realizmą.
Didžiojo stiliaus meno kūrinys antirealistiškas ne atsitiktinai, bet iš principo,
imperatyviškai, nes jis sudaro organišką loginio mito dalį, kaip sakyta, loginio mito
terpėje kalbos, vadinasi, ir jos daiktiškųjų kristalizacijų meno kūrinyje, kelias
nukrypsta nuo nežmogiškojo pasaulio kelio ir pasuka į vadinamosios idealybės
kontinentą. Loginio meno kūrinys priverčia realaus čiapasaulio duotis
atitikti branduolinio žodžio duotį ir tik šitaip sukuria gražų Sapną ir nuostabią
iliuziją, jau nekalbant apie tai, kad pats grožis neturi nieko bendro su realistiškai
interpretuojama tiesa ir priklauso iliuzijos kontinentui.
Akivaizdu, kad technomito terpėje neišvengiamai
turi vykti meno agonija ir meno kūrinio degradacija. Net jei menas nenunyksta kaip
fizinė duotis, irgi akivaizdu, kad visiškai pasikeičia jo metafizinis statusas, ir
pasikeičia taip, kad tai, kas technomito eone dar vadinama menu, turi būti
klasikinio, loginio, meno priešybė. Prisiminkime, kad technomitą funduoja esu?
banga, kurios didžiąją dalį sudaro niekingasis šlaitas, aprezencija, o esmiškasis
šlaitas išlieka tik kaip rudimentinė liekana, tirpstanti didžiulį intensyvumą
pasiekusio intensyvumominus vandenyne, todėl prezencija tampa nykstamai menka. Jei
metafizinį technomito branduolį sudaro aprezencijos reprezentacija, menas, klasikine
šio žodžio reikšme, tampa nebereikalingas ir net neįmanomas, nes juk neįmanoma
pačiu tirščiausiu juslumu kuriuo ir naudojasi klasikinis menas reprezentuoti
gigantišką antjuslumo sritį, Niekio ir intensyvumominus aprezenciją. Jei net žodis
Niekis sunaikina paties Niekio aprezenciją, kaipgi beveik visą esu? bangą
apimantį intensyvumąminus gali reprezentuoti juslinė forma, spalva, garso formulė,
polytis, skonis ar kvapas, panardinti ir panardinantys į tirščiausio juslumo
tirščius? Net binariniu kodu, diferencialinėmis ar telekompiuteriniu išvaizdžiu
realizuojama aprezencijos reprezentacija reikalauja ontotopinio oportunizmo, kurį ir
išreiškia įžymioji reprezentacijos krizė. Savaime suprantama, kad jei aprezenciją
bandoma reprezentuoti estetinėmis duotimis, ontotopinis oportunizmas pasiekia tokį
lygmenį, kur pseudoreprezentacija gali reikštis tik kaip n-tojo laipsnio falsimuliakras
marazmas, kliedesiai ir haliucinacijos. Technomito terpėje menas turėtų
reprezentuoti Niekį: kaipgi įmanoma juslinė Niekio mimezė akivaizdu, kad tai
visiškas absurdas, ir jei technomito eone dar egzistuoja tai, kas vadinama menu,
tai nereiškia, kad šie keisti kvaziestetiniai produktai iš tikrųjų, struktūriškai
ir ontotopiškai, atlieka autentišką estetinės T mašinos darbą. Juk pseudoestetinis
pseudomeno pseudokūrinys technomito terpėje privalo atlikti tą funkciją, kurią, beje,
tik irgi iš dalies, bet, žinoma, daug sėkmingiau negu nuogas meno lavonas,
atlieka modernioji technika ir jos koncentratas, Ekranas, kompensuoti didžiulę
Tikrovės stoką, įveikti maksimalią anesteziją tokiomis priemonėmis, kurios
efektyvios tik vyraujant santykinai silpnai anestezijai, sukeliamai alfa-taško, estinčio
esu? bangos keteroje. Paprasčiausia inercija ir niekada neišnykstantys loginio
mito rudimentai lemia tai, kad technomito terpėje menas ir menininkas stengiasi išlikti
bet kuria kaina, nieko nepaisant, kad ir kas būtų, obscesiškai,
isteriškai, melodramatiškai ir net tragiškai griebdamasis bet kokių priemonių, kurias
pateisintų beviltiškas tikslas išsaugoti meno simuliakrą ten, kur metafiziškai
menas nebeturi vietos ir gali egzistuoti tik kaip vaiduoklis pomirtinėje Hado
karalystėje; o juk technomito terpė ir yra estetinis Hadas, apgyvendintas meno
šmėklų, likusių iš praeities arba karštligiškai gaminamų technologinėje
dabartyje. Tai nereiškia, kad technomito terpėje visiškai išnyksta tai, kas vadinama
menu, ir tai, kas simuliuoja klasikinį meną; netgi priešingai, net nežinodami
pastarųjų trijų šimtmečių meno istorijos, aprioriškai galime spėti, kad kaip tik
technomito terpėje menas, tampantis savotišku parazitu, turi pradėti daugintis
metastatiškai, kaip kvaziestetinio vėžio ląstelės; turi atsirasti ištisa meno
industrija, imituojanti totalinę techninę gamybą; metafizinės kokybės stoką, kaip
įprasta, turi būti bandoma kompensuoti mechaniniu kiekybės pertekliumi. Ir iš
tikrųjų niekada nebuvo tiek daug meno kaip technomito eone, niekada nesiautėjo
tokia grafomanija, audiomanija ir videomanija kaip estetinio Hado karalystėje, niekada
nebūta tiek Bairoito (ir dar daug radikalesnių) tipo estetinių orgijų, niekada
menininkas nepretendavo į pranašo ar išganytojo vaidmenį, jokiame kitame mite
negalėjo nuskambėti žodžiai, įtvirtinantys estetinį mesianizmą Menas
išgelbės pasaulį, ir tuo pat metu... visas šis triukšmas tik patvirtina
banalią tiesą, kur trūksta Tikrovės, ją reikia kompensuoti kalba, riksmu,
isterija, traukuliais, ideologija, imitacija, trumpai tariant, pomirtinėmis
konvulsijomis. Technomenas pomirtinis menas, nors tai nereiškia, kad technomito
epochoje negali būti sukurta aukščiausio, galimas daiktas, niekada nepranokto lygio
meno kūriniai: saulėlydis toks pat nuostabus kaip ir saulėtekis; prieš pasinerdama į
tamsą saulė dovanoja savo paskutinį spindulį, mirgantį visomis vaivorykštės
spalvomis. Vis tiek!, nieko nepaisant!, bet kuria kaina! iš
šitokios orientacijos gali atsirasti liūdnas, bet sykiu ir tragiškas kūrinys,
pranokstantis net ramią klasikos didybę: tragiškas didysis stilius retas, keistas,
svetimas, netikėtas, nesuprantamas, neharmoningas, bevietis lyg brangakmenis šiukšlių
krūvoje dovanoja mums kažką kitą nei klasikinis didysis stilius: nebe grožį,
nebe gražų Sapną, o paslaptingąjį Tai, kurį Proustas yra nusakęs tokiais
žodžiais: tačiau tikras grožis savitas, nepaprastas ir todėl mums atrodo, kad tai
išvis ne grožis. Tačiau pabrėžkime: didžiojo stiliaus meno kūrinys technomito
terpėje gali išlikti tik kaip reta išimtis, o ne kaip taisyklė, o jo poveikis saujelei
reakcingų loginio mito romantikų tikrai nebėra estetinis, ar bent jau, tik
estetinis. Bevietis, pomirtinis meno kūrinys gali veikti kaip religija, ezoterinė
religija, tik vienišose ir mažytėlėse salose konkuruojanti su Ekrano religija, tačiau
beviltiškai; pomirtinis meno kūrinys gali būti atpažintas tik iš jo spinduliuojamos
melancholijos.
Tai kaipgi meną keičia technomito terpė ir kaip
šitas pomirtinis pseudomenas bando obscesiškai kompensuoti totalinę anesteziją?
Akivaizdu: tik bandydamas mėgdžioti pamatinius technomito metafizinius judesius ir
šitaip susinaikindamas kaip menas tradicine, logine šio žodžio reikšme. Mūsų
nedomina meno degradacijos istorija; tegul ją pasakoja menotyros specialistai. Irgi
akivaizdu viena: kas sukurta per tūkstantmečius, sunaikinta per trejetą šimtmečių,
ir jau Hegelis konstatuoja įvykusį faktą: Visais šiais požiūriais menas savo
aukščiausiomis galimybėmis mums lieka kažkuo, kas nugrimzdo į praeitį. Jis mums
prarado autentiškos tiesos ir gyvastingumo pobūdį, realiame pasaulyje nustojo grumtis
už savo buvusią būtinybę ir jame nebeužima savo ankstesnės aukštos padėties, o
veikiau perkeltas į mūsų vaizdinių sritį (9, 17). Hegelis neteisus tik dėl vieno
dalyko: kaip tik technomito eono menininkas žinoma, aukšto egzistencinio rango,
tragiškas menininkas, vienišius, išimtis, rara avis, tremtinys, autsaideris
tiesiog privalo grumtis už savo buvusią būtinybę, ir, tiesą sakant, jo kūryba
tėra šios beviltiškos grumtynės, kurias jis visada pralaimi. Tačiau pakartokime: meno
kūrinys gali išlikti kaip pomirtinis meno simuliakras tik perimdamas pamatines
technomito ir totalinės gamybos metafizines konfigūracijas ir nunykti kaip meno
kūrinys. Meno kūrinį nužudo tai, kas dovanoja (lavono) gyvybę totaliniam Ekrano
falsimuliakrui: close up estetizavimas ir greito naikinimo mimezė; taigi
nešvankybė ir kvaziestetinis falsimuliakrų holokaustas; meną nužudo arčiau negu
arti imperatyvas, atstumo, scenos ir peizažo sunaikinimas: meną nužudo tai, kad
menininkas, įkandin virtualo, techniko ir mokslininko pabėga iš Platono olos ir pakyla
į grynosios idealybės dangų, nusėtą Niekio žvaigždžių ir maksimaliai įniekinto
Esmo ūkų bei miglynų. Trumpai tariant: meną nužudo r e a l i z m a s, ypač kai
jis įeina į savo esmę ir virsta hiperrealizmu bei natūralizmu. Bet realizmas
klastingas žodis: jį išgirdus galima pamanyti, kad pomirtinis menininkas įveikia Sapno
metafizinę konfigūraciją ir gamina pačią realybę ar net Tikrovę. Žinoma, jis, kaip
ir loginio mito menininkas, siekia pagaminti Tikrovę, tačiau apverčia aukštyn kojom
pačią realybės ar Tikrovės sampratą, ir iš tikrųjų gamina bjaurų,
šokiruojantį, nešvankų, žiaurų, sadomazochistinį Sapną. Kaip tik toks, nešvankus
ir žiaurus, Sapnas tampa aiškiai suvoktu ar naiviai perimtu realizmo imperatyvu.
Kaip tik bjaurasties, žiaurumo ir ekstatinio naikinimo sukeltas realistinis šokas
turi kompensuoti miražu ar Majos skraiste virtusio čiapasaulio ir virtualaus pasaulio
efemeriškumą. Technomito terpėje meno kūrinio funkcija poliariškai priešinga loginio
mito terpėje išaugančiam meno kūriniui: gražų Sapną pakeičia bjaurus Sapnas,
grožį išstumia nešvankybė, ir išstumia taip radikaliai, kad grožio pradedama
gėdytis ir ištikimybės tiesai vardu grožis paskelbiamas neleistina prabanga,
melu, nesąžiningumo kristalu ir galiausiai tapatinamas su kiču. Niekam nebereikia
grožio, bet visiems reikia tiesos, sutampančios su close up duotimi ir
stulbinamai naiviai mėgdžiojančios technomokslo tiesą. Atrastajame laike
Proustas įmena technomeno mįslę, tarsi netyčia ištardamas tokią frazę: Niekas
nieko nesuprato. Netgi pritariantys tam, kaip aš suvokiau tiesas, kurias vėliau norėjau
iškelti šventovėje, sveikino mane atskleidus jas pro mikroskopą, tuo tarpu aš,
priešingai, naudojausi teleskopu, kad pastebėčiau tikrai mažus daiktus, nes jie buvo
labai toli ir kiekvienas jų buvo atskiras pasaulis (21, 271). Sancta simplicitas!
Tarsi teleskopas bent minimaliai skirtųsi nuo mikroskopo, tarsi teleskopas nebūtų
žvaigždžių mikroskopas, o mikroskopas virusų teleskopas. Štai kaip
galilėjiškoji technomito pradžia, telemikroskopinis žvilgsnis iš
arčiauneguarti, totalizuojasi brandžiame technomite ir totalizuojasi taip, kaip
pats Proustas yra aiškiai pasakęs, kad įspūdis rašytojui yra tas pat, kas
mokslininkui eksperimentas, ir skiriasi tik tuo, kad mokslininko darbe protavimas eina
pirma, o rašytojo seka paskui (21, 147). Proustas nepasako, kaip nustatyti
skirtumą tarp pirma ir paskui, tačiau jo įžvalga geniali: technomeno
kūrinys turi būti mokslinio eksperimento variantas. Mes pasakytume taip: meno kūrinys
technomito terpėje tai trečiasis brolis, kvailelis, kuriam gelžbetoninis
technomokslo tikratikis jaučia tik atlaidžią panieką. Technomokslinio close up
nešvankybė, vojerizmas ir pornografija esmingai, tačiau implicitiškai, glūdėję
dekartiškame ir galilėjiškame gamtos projekte, palaipsniui perimami ir
eksplikuojami technomeno ir pereina visas realizmo pakopas: nuo renesansiškos linijinės
perspektyvos, trompe l'oeil, natūralizmo iki hiperrealizmo, siurrealizmo ir
nefigūratyvinio meno įniekinimo žanrų; ir nuo mechaninių robotų iki
performanso bei hepeningo naikinimo žanrų. Įkandin technomokslo, gaminančio
teisingą, vadinasi, tikroviškesnęnegutikrą siurrealybę arba
hiperrealybę, technomenas skelbia savo tikėjimo simbolį: kurti realybę, kuri būtų
tikroviškesnė negu tikroviška. Iš mimezės tyčiojamasi, ir visai neatsitiktinai,
kadangi meno kūrinys turi būti daugiau negu nemeninė tikrovė; taip ir sakoma:
menas nemėgdžioja tikrovės, bet kuria ir privalo kurti antrą tikrovę,
hiperrealybę ir šitaip ne tik tapti pirmosios tikrovės pakaitalu, bet o
kodėl ne? vienintele pačios tikroviškiausios ir autentiškiausios tikrovės vieta
lygiai kaip Newtono teorija, kvantinė mechanika arba kolaideriai. Tiesą sakant,
tikresnės negu tikros tikrovės gamyba nėra koks nors kaprizas ar užgaida: technomito
terpėje niekas nebetiki pirmąja Tikrove, čiapasauliu, pačia Platono ola,
niekas nebetiki paties juslumo tikroviškumu (juk tikrovė sudaryta iš monadų,
atomų, elektronų, bangų ir t. t.). Čiapasaulio juslumas tampa efemeriškas ir
todėl, kad totalinė gamyba gamina dirbtinę Platoną olą, kurios provaizdžiu
laikytinas megalopolis, todėl pats čiapasaulis tam tikru požiūriu virsta savotišku
meno kūriniu. Dirbtinis pasaulis kaip totalinė duotis, kaip kasdienybė, atlieka
tą pačią funkciją, kurią kadaise atlikdavo menas kaip šventė. Tirštu
technokalbos šydu uždengti čiapasaulio daiktai virsta miražu, Majos skraiste,
iliuzija ir vien todėl menas klasikine šio žodžio prasme tampa beprasmis: iš
tikrųjų, kam reikalingas miražo miražas, iliuzijos iliuzija; kam reikalinga antro
laipsnio mimezė, mėgdžiojanti technomokslo pagamintą technoproduktą, savo ruožtu
mėgdžiojantį tikrąjį, neregimąjį niutoniškųjų kūnų, elektronų,
energijos ir bangų pasaulį. Jei juslumas neberealus, kam reikalingas menas, paremtas
gamtinių juslinių formų mimeze; jei nerealus kasdienio čiapasaulio
daiktiškųjų krešulių juslumas, kasdienės juslinės formos, tai juolab nerealesnis
klasikinio meno kūrinio steigiamos juslinės formos juslumas. Jei čiapasaulis virsta
anestezuotu Sapnu, kam reikalingas sapno sapnas? Technomito terpėje menas nebeturi ko
pamėgdžioti. Jam lieka vienintelė išeitis, ir kaip tik ta, kurią siūlo technomokslas
kurti naują pasaulį, kitą tikrovę, realesnę už tai, kas duota pirmojoje
neberealioje, tuščioje, niekingoje. Jei technomenininkas laikytųsi klasikinio meno
prietarų, jis patektų į platoniškojo šarlatano situaciją turėtų gaminti
šešėlio šešėlį, dublio dublį, kopijos kopiją, miražo miražą, regimybės
regimybę, anestezuoto sapno sapną, iliuzijos iliuziją. Kurti tradicinį meną
technomito terpėje reiškia dvigubinti iliuziją ir net haliucinuoti haliucinaciją.
Teatras teatre toks būtų klasikinio tipo meno kūrinio statusas virtualioje
realybėje ir virtualizuotame, beveik totaliai pagamintame, technočiapasaulyje. Jei
niekas nebetiki kasdiene realybe, niekas nebegali tikėti ir ją mėgdžiojančiu menu.
Štai kodėl techninio meno paradigma tampa šlykštus Sapnas, košmariškas Sapnas, ir
kuo tas Sapnas košmariškesnis, tuo geriau, nes bjaurastis ir košmaras gali sukelti
šoką paskutinį Tikrovės intensyvumo avatarą, merdinčios realybės atodūsį.
Pagal makabrišką šlykštaus Sapno logiką sukurta visa posezaninė plastika:
siurrealizmas, nefigūratyvinė tapyba; pagal košmariško ir net nešvankaus Sapno
logiką sukurta Prousto, Kafkos ir Joyce'o estetinė imperija. Makabrišką Sapną
modeliuoja vadinamasis pasąmonės srautas ir kiti avangardiniai triukai. Košmariškas
Sapnas tampa paradigmine realybe ne tik Freudui, bet visam technomenui. Kaip ir Ekrane,
technomeno klimaksu tampa reality show, tačiau šis show b ū t i n a
i turi būti bjaurus. M e n a s t u r i d v o k t i.
Technomeno kūrinys tai patiekalas iš grynų pipirų; jis raižo akis, ausis, odą ir
liežuvį; jis verčia užsimerkti iš siaubo ar šleikštulio, užsikimšti ausis dėl
šaižaus decibelų kriokimo; jis turi būti išsigimęs, demonstruoti visokiausių tipų
nenormalumus, iškrypimus (būti iškrypėliu gražu!), veikti kaip action direct,
fiziologiškai; dirginti vartotojo epidermį štai kaip metafizika įsiskverbia į
mūsų sielas pro odą; jis turi būti maksimaliai taktiliškas, žeisti, skaudinti,
pykinti, erzinti, siutinti, trumpai tariant, kelti pačius rafinuočiausius (o gal pačius
grubiausius?) negatyvius pojūčius, kadangi tik žiaurus negatyvumas dar sukelia
tikrovės intensyvumą, tiksliau pasakius, simuliuoja intensyvumą. Obsceniškumas
įsivyrauja ne dėl technomenininko cinizmo, chamiškumo, begėdiškumo, polinkio į
nešvankybę ar akibrokštų pomėgio (nors esama ir šito), o dėl to, kad nešvankybės
reikalauja pati technomito metafizika. Pats kūrinys ontotopiškai turi būti
akibrokštas, išblokšti iš kasdienio čiapasaulio banalybės, nuobodulio, n e r e a
l u m o, anemijos ir anestezijos. Estezė kaip spjūvis į veidą, kaip peilio smūgis,
kaip išmatų dušas. Be to, vartotojas turi nebe stebėti meno kūrinį, o jame
dalyvauti, nes šitaip padidėja technoestetinių dirgiklių intensyvumas; jau vien
todėl turi išnykti scena, distancija, gelmė ir peizažas. Artaudo svajonė išsipildo,
nors jis ir nesuvokia šito: visas technomenas geidžia tapti ir tampa žiaurumo teatru ir
nešvankybės misterija, kurioje vartotojas dalyvauja ir nori dalyvauti tiesiogiai, nes
nebejaučia, kad dalyvautų realaus čiapasaulio vyksme.
Technomito terpės pavyzdiniu menu neatsitiktinai
tampa muzika šitas nemenas par excellence, vienintelis hermafroditas,
vienintelis androginas iš visų menų, vienintelis nemimetinis menas netgi loginio mito
terpėje. Muzika pats grubiausias, pats barbariškiausias menas iš visų
aukštųjų menų. Neatsiprašinėdama, nesidairydama į šalis, ji prikemša
sielos skrandį metafiziškiausio iš visų galimų maistų narkotikų. Muziką
išties galima pavadinti sonorine metafizika, įsiskverbiančia pro odą, nes ji, be
jokios abejonės, ir taktiliškiausias menas; arba triukšmo mistika, įjuslinančia
radikaliausią virtualų nihilizmą. Muzika naikina viską, kas nėra ji pati, ir
subjektą, ir čiapasaulį. Odisėjas puikiai suvokia pavojingą muzikos esmę:
sirenų giesmės tai masinės narkozės seansai, kadangi muzika pats paveikiausias
menas; ji veikia be ceremonijų, fiziologiškai, kaip kokainas arba alkoholis. Užtat
muzikinis imperializmas laikytinas tikrų tikriausiu Tikrovės prarasties indeksu,
žmogaus vienatvės ir kosminio apleistumo simboliu. Galimas daiktas, muzika geriausiai
inkarnuoja geismą, geidžiantį geisti geismo nebegeisti, leidžia įeiti į tiesioginį
sąlytį su pačiu Niekiu ir patirti ekstatinio naikinimo palaimą. Muzika: pati
autentiškiausia paties Niekio kalba. Bet technomito žmogui muzika patraukliausia tuo,
kad kaip tik ji beveik idealiai inkarnuoja close up ir greitesnio negu greito
naikinimo paradigmą. Juk savo metafizine prigimtimi muzika nešvanki dėl dviejų
priežasčių. Pirma: muzika neturi paviršiaus, todėl galima sakyti, kad ji vyksta kaip
ištisinė gelmė, grynieji viduriai, gryna materija, beformė, be kontūrų, įkyriai,
nemandagiai, kaip tik savo įžūliu materialumu lendanti į ausis, apgaubianti ir
ištirpdanti ir kūną, ir sielą, sunaikinanti Aš ir bloškianti į
Nirvaną. Štai kur muzikos magija: tai narkotikai, aktualizuojantys Nirvanos
sindromą. Antra: muzika obsceniška tiesiogiai; garsas neturi vietos, o muzika ne tik
nesteigia jokios scenos, peizažo, distancijos, daiktavardžio ar daiktiškųjų formų
ansamblio, bet sunaikina net tą banalią sceną, kurioje ji atliekama. Keista, kad
Platonas nesupranta muzikos metafizinės galybės: tai patikimiausias būdas pabėgti iš
Platono olos, tai mašina, gaminanti fantastišką duotį juslinį antjuslumą ir
antjuslinį juslumą. Tiesą sakant, muziką reikėtų vadinti ne menu, o jusline
matematika, sonorine algebra, generuojančia skambančias diferencialines lygtis.
Muzika yra aritmetinis veiksmas sielos, nemokančios skaičiuoti, sako
Leibnizas, pataikydamas į dešimtuką. Bet žinoma, technomitas radikaliai transformuoja
klasikinę muziką ir nesunku atspėti, kokia kryptimi: realizmo nešvankybės ir
narkotinio poveikio stiprinimo link. Tam tikru požiūriu muzikos likimas technomito
terpėje pavyzdinis. Ji vis labiau praranda formą, melodiją, artikuliaciją ir net
ritmą, virsdama masyviu, garsesniu negu garsiu triukšmu. Ji nebenori ir nebegali
reprezentuoti ir gamina grubią prezenciją, sonorinį tiesiogiškumą; ji virsta
audiomanija, grynu, veikiančiu tik fiziologiškai, triukšmu, audionarkotiku,
papildančiu ar net pakeičiančiu videonarkotikus Ekrano falsimuliakrus. Įsigali
audionarkozės performansai, kurių nepranokstamas provaizdis (kuo ne degradavusių
romėnų cirkas?) stadione šėlstanti šimtatūkstantinė minia, dalyvaujanti
audionihilizmo misterijoje ir pasirengusi virtualų naikinimą bet kurią akimirką
paversti realiu. Prastas tas koncertas, kurio metu nesulaužoma nė viena kėdė ar
neišdaužomi langai. Technotriukšmas: heavy metal, decibelai, perkusija, individo
susinaikinimas, audionirvana; barbarybės seansai gal niekur kitur taip ryškiai
neatsiskleidžia technomito giminystė su laukiniu mitu. Audiomanas kaip ir virtualas
jau yra barbaras, laukinis anksčiau nusakyta ontotopine, o ne sociotopine reikšme.
Taktilinė nešvankybė technomuzikoje pasiekia apogėjų: nešvankybė kaip katarsis! O
Heideggeris ir Sodeika siūlo klausytis būties...
Keblią technomeno situaciją liudija maksimaliai
dviprasmiška menininko padėtis technomito sociotopijoje. Viena vertus, jis niekinamas,
kadangi nebeatstovauja realybės principui, todėl pats beveik neberealus, o juk
realybė technomito terpėje tampa geidžiamiausia vertybe, kadangi labiausiai
trūksta kaip tik jos, o technomenininko gaminama hiperrealybė nė iš tolo negali
prilygti Ekrano gaminamam totaliniam falsimuliakrui. Kita vertus, menininko savaip
bijomasi, o daiktais jis net heroizuojamas (nors tai jau praeitis), kadangi vis
dėlto, nieko nepaisydamas, bet kuria kaina vis dar gamina juslinį
intensyvumą, taigi bent jau netiesiogiai atstovauja realybės, tegul tik antrarūšės,
principui. Be to, menininkas egzotiškas, panašiai kaip iškrypėlis, invalidas,
galvų medžiotojas arba transvestitas, o egzotikoje irgi dar žėri mirštančios
Tikrovės žarijos; egzotika gali beveik pavaduoti nešvankybę. Tačiau abiem
liumpenizavimo ir heroizavimo atvejais technomenininką patikimiausia traktuoti kaip
simptomą, prasmės stokos, gyvenimo intensyvumo sumažėjimo, patirties praradimo
patologinį simptomą, atskleidžiantį dar vieną technomeno bruožą panieką
reprezentacijai ir stulbinančią tiesioginės prezencijos apoteozę; stulbinančią
todėl, kad tiesioginė prezencija neįmanoma iš principo, o ypač technomite, kur
prezencija gali būti steigiama tik kaip aprezencijos prezencija, kaip estetinis
oksimoronas, vis dėlto tampantis pamatiniu technomeno orientyru. Šiuo požiūriu dera
skeptiškiau žiūrėti į vadinamąją reprezentacijos krizę. Kalbant maksimaliai
tiksliai, technomito terpėje krizę jei ne krachą patiria ne reprezentacija, o
prezencija. Technomite net daugiau negu per daug kalbos, todėl per daug ir
reprezentacijos, tegul tai būtų tik aprezencijos reprezencija. O štai apie prezenciją
galima tarti taip: technomito terpė prezencijos badmetis, todėl ir menas vis labiau
suvokiamas ir daromas ne kaip reprezentacija, o kaip pati grubiausia prezencija arba kaip
intensyviausia, tačiau pagaminta, dirbtinė prezencija. Visas avangardas, ypač
plastiniuose menuose, be kita ko, gali būti apibūdinamas ir taip: kuo mažiau diskurso,
kuo mažiau pasakojimo ir kuo daugiau grubios, agresyvios, į paprasčiausią dirgiklių
generavimą pereinančios juslinės prezencijos. Medžiagos pirmenybė prieš
formą, spalvos pirmenybė prieš piešinį, faktūros pirmenybė prieš liniją ir
kontūrą, sonorinės masės pirmenybė prieš artikuliuotą frazę, ritmo ar aritmijos
pirmenybė prieš melodiją, minimum reikšmės ir maksimum prasmės, o sykiu maksimum
nebylaus, bekalbio juslumo akivaizdi technomeno kompensacinė funkcija.
Technomenininkas bet kuria kaina geidžia restauruoti, taigi pagaminti, laukinio juslinį
intensyvumą, žinoma, jau be Niekio plėvelės, todėl desakralizuotą. Gausindamas
grynąją prezenciją technomenas džiaugsmingai išsižada reprezentacinės funkcijos ir
vien todėl tampa ezoterinis ar elitinis, kur kas ezoteriškesnis net už aukštąjį
klasikinį meną. Toks paradoksas: Masės žmogus neatpažįsta savęs gryniausioje
Masėje (o gal tai instinktyvi mirtingojo reakcija prieš ištirpimą Masėje, gal tai
Itakės sindromo likučiai?). Tačiau galų gale technomenininkas pasmerktas pralaimėti:
paradoksas tas, kad avangardinis menas, siekdamas gryno juslumo ir maksimalios prezencijos
intensyvumo, tampa a b s t r a k t u s ir virsta didžiulio esu? bangos
niekingojo šlaito ikona: štai kur vėl pasirodo Niekio klasta. Į technomeną vis labiau
skverbiasi nihilistinio naikinimo elementai deformacija ir deindividualizacija, taigi
tie patys elementai, kuriuos žymiai geriau ir nepalyginamai efektyviau panaudoja
technomokslas ir Ekrano religija. Technomenas barbarizuojasi ir galiausiai virsta
nihilistinio naikinimo ar menininko savinaikos performansu.
Tačiau negalima neigti ir šiame beviltiškame
prezencijosbetkuriakaina gaminime glūdinčio tragizmo. Juslinės prezencijos
likutis technomito terpėje toks nežymus, toks anestetiškas, toks anemiškas, juslinė
egzistencinė patirtis tiek nusivadėjusi, kad bet kokia juslinės prezencijos dirbtinė
restauracija reikalauja didžiulių, beveik titaniškų, pastangų. Pakanka priminti
Cezanne'o, van Gogh'o tragediją arba tikrą estetinį Rilke's heroizmą (nors juos
pranoko romantikų neviltis Hölderlino išprotėjimas, Novalio drama, Blake'o
maištas, Schellingo labirintai ir t. t.). Meno kūrinys tampa nebeįmanomas be isterijos
ir manijos ramentų, žinoma, jei juo vis dar siekiama to, kas nepasiekiama labiau negu
nepasiekiama. Gelbėti mylimą regimybę, šitaip išsitaria Rilke darosi
vis sunkiau. O absurdas tas, kad galiausiai, kaip sako tas pats Rilke, regimybę galima
išgelbėti tik ją pervedant į neregimybę į Niekio saugyklą, grynųjų santykių
ontotopinį regioną, kuriame, deja, šeimininkauja diferencialinės lygtys
raiškiausia juslumo karikatūra, arba, geriausiu atveju, estezė, beveik tobulai
pagaminta Malevičiaus: Baltas baltame, arba Juodas juodame: kas? Niekis!
Tačiau netgi Duino elegijų Angelas nė iš tolo neprimena kurio nors iš mūsų
penkių Angelų: Tai toji būtybė, kuri mums garantuoja, kad neregimybė yra
aukščiausio rango realybė. Šitaip technomenininkas pasuoja prieš technomokslą:
juslinis pasaulis išnyksta ir lieka diferencialinės lygtys, plūduriuojančios
virtualumo vandenyne.
Jei Ekrano magas be vargo sintetina totalinį
falsimuliakrą, sudarytą iš absoliučių priešybių lavoniško close up
išvaizdžio ir falsimuliakrų holokausto, statiško reklamos objekto ir kraštutinės
naujienų srauto dinamikos, iš to, kas arčiau negu arti, ir to, kas greičiau negu
greita, tai to paties siekiantis technomenininkas, neįstengiantis nusikratyti tradicinių
prietarų, vis dar turi reikalo su inertiška gamtine substancija natūralia
kalba, drobe, dažais, daiktų ir kūnų formomis, akmeniu, medžiu nepasiduodančia
totalinės gamybos visagalybei, todėl pasmerktas blaškytis tarp dviejų kraštutinumų
sterilaus formalizmo ir chaotiško materializmo, tuščios formos ir beformės
medžiagos, ir šitaip patenka į kičo spąstus. Technomeno terpėje viešpataujantis
kičas savaip unikalus: jis svyruoja tarp kičo, įprasta šio žodžio reikšme, ir
antikičo, kuris irgi yra kičas, tik su minuso ženklu. Kičas ir antikičas broliai
dvyniai. Technomenininkas nuolat svyruoja tarp kičo Skilos ir antikičo Charibdės;
šitaip atsiranda hyper-, foto- ar siurrealistinės mumijos, gryniausias kičasplius,
arba nefigūratyvinė tapyba, automatinis rašymas, pasąmonės srautas, dodekafoninė
muzika, pastišas, heavy metal ir kitokie postmodernūs kokteiliai, gryniausias
kičasminus. Vienintelė išeitis griebtis absoliutaus realizmo ir estetizuoti
trivialiąją kasdienybę, žinoma, pirmiausia ir dažniausiai purviną, dvokiančią,
smurtaujančią, žiaurią, trumpai tariant, negražią. Paprasčiausias
tuštinimasis gali tapti meno kūriniu, jei tik patenkinama vienintelė sąlyga: šis
herojiškas aktas turi būti atliekamas viešai kaip hepeningas, performansas arba
instaliacija. Šitaip menas praranda savo differentia specifica, ir nebėra ribos
tarp meno bei nemeno sričių. Niekas nebežino, kur baigiasi menas ir prasideda nemeno
teritorija. Ar esama bent minimalaus meno specifikos kriterijaus? Taip, štai jis: menas
yra tai, ką mes (das Man) v a d i n a m e menu. Ir netgi radikaliau: menas yra
tai, ką a š v a d i n u m e n u. Šitaip menas
palenkiamas kalbos diktatūrai, kurios jis šitaip stengėsi nusikratyti. Jis būtinai
turi būti perfiltruotas per kalbos (ženklų, vartojimo indeksų) filtrą: jam turi būti
į r e k l a m u o t a vertė, galinti neturėti nė menkiausio ryšio su
estetine verte. Todėl kūrėjas Ekrano falsimuliakras, žvaigždė, įvaizdis
turi absoliutų prioritetą prieš kūrinį. Kūrinys vertingas tiek, kiek prie jo
prilipdoma etiketė: Picasso, Fellini, Leonardo ir t. t. Meno be
reklamos nebėra. Tiksliau tariant, reklama ir yra vienintelis, autentiškas technomito
terpės menas. Reklama įpučia vertę (netgi estetinę) į muilo burbulą tai gryna
hoministinė vertė, nebeturinti nė menkiausio sąlyčio taško su meno esme
falsimuliuoti Sapną puoselėjant Transcendencijos pipirus. Štai kodėl meno
kūriniu gali tapti bet koks artefaktas įskaitant gamtinį daiktą kaip
artefaktą, kalbos maišą, išimtas iš banaliosios, pragmatinės, ženklų
grandinės ir perkeltas į parodą ar muziejų, pavyzdžiui, unitazas, butelys
arba sudaužytas automobilis. Viską lemia ne kūrinio esmė, o jo s i t
u a c i j a. Unitazo šventadienis štai trumpas šios situacijos apibūdinimas.
Galiausiai, kaip sako Nietzsche, visas pasaulis gali būti p a s k e l b t a s
meno kūriniu, į k a l b i n t a s būti meno kūriniu; šitaip meno
kūrinys virsta gryniausiu ženklu be to, ką jis ženklina, signifikatu be signifikanto,
tapdamas technomitą funduojančios esu? bangos beveik be esmiškojo šlaito ikona;
Niekio ikona; Niekio ekskrementu. Šitaip įgyvendinama Baudelaire'o svajonė: meno
kūrinys virsta absoliučia preke, kadangi jis egzistuoja, atsiranda arba nunyksta tiek
ir tik tiek kiek yra įkainojamas ir susilygina su pinigais. Estetistinė
propaganda skelbia, kad didieji meno kūriniai neįkainojami (nors tai netiesa:
tiesa ta, kad jie kainuoja labai daug ir nuo neamžinų meno kūrinių skiriasi tik
tuo, kiek pilna piniginė skiriasi nuo pustuštės). Meno kūrinys apskritai gali būti
įkainojamas tada ir tiek, kada ir kiek jame (fantastika!) nebelieka
Transcendencijos pipirų. O Transcendencija neturi piniginio, ženklinio, hoministinio,
k a l b i n i o ekvivalento. Štai kodėl kūrinys, virtęs absoliučia
preke, nebėra meno kūrinys. Kas gi jame įkainojama? Kaip tik tai, kas sudaro
kūrinio ženklinę pusę signifikatas, turintis tik ženklinę vertę ir sutampantis
su hoministine panhoministine reikšme. Bet ši reikšmė radikaliai priešinga
tikro meno kūrinio vertei, kaip signifikantui, o tokia vertė yra kaip tik
neženklinė, transcendentinė, nežmogiška ir bekalbė. Technomenas susilygina su
banaliąja gamyba, totaline gamyba: jis gamina tik vartojimo indeksą
hoministinį pinigą. Štai kodėl technomeno gaminio esmė diametraliai priešinga
loginio meno kūrinio esmei. Šis menas iš tikrųjų vadintinas antimenu, nes jame lieka
tik hoministinė vertė; jis pats tampa monolitiška vertybe, absoliučios
imanencijos, o todėl ir nihilizmo, simboliu. Klasikinio meno kūrinio situacijoje vis dar
perkama Transcendencija, tegul tai būtų tik pseudotranscendencija, tegul tai būtų net
visiškas absurdas, kadangi Transcendencija neturi piniginio, ženklinio, kalbinio
ekvivalento. Technomeno kūrinyje perkama imanencija (tai visiškai nuoseklu ir logiška):
pinigai perka pinigus, vartojimas perka vartojimą. Popartas ar instaliacija, kaip ir
konvejerinė prekė, tėra Niekio ekskrementas, atvedantis prie nuoseklios, tačiau
ironiškos baigties: kūno ekskrementai gali tapti meno kūriniu, kaip jau ir yra
atsitikę. Absoliuti prekė sutampa su absoliučiu kiču, nesvarbu, ar tai būtų
kičasplius, ar kičasminus.
Meno kūrinys, tradicine šio žodžio reikšme,
technomito terpėje paprasčiausiai nebeturi vietos. Ši terpė stumte išstumia iš
savęs meno kūrinį, lyg vanduo į jį panardintą kamštį. Kodėl? Akivaizdu, kad
technologinė gamyba daug geriau atlieka tą paslaptingą darbą, kuris kadaise buvo
menininko monopolija. Tas darbas tai Transcendencijos gamyba ir pagamintos
transcendencijos paradoksas. Technogamyba pagamina transcendenciją tiek, kad ji beveik
pašalinama: totaliniame gaminyje beveik nebėra Transcendencijos liekanų arba jų yra
tiek, kiek binariniame kode. Totalinė gamyba nepalyginamai radikalesnė už kūrybą,
kadangi beveik vis dėlto beveik! realizuoja absoliučią Niekio imanenciją
atitinkančią totalinę PasaulioEkrano imanenciją, kurioje menininko pastanga
imanentizuoti Esmą ir jo svetimybę atrodo apgailėtina, kompromisinė, oportunistinė.
Jei visas kasdienybės laukas tam tikru požiūriu virsta dizaino produktu, jei
pasaulis virsta globalopoliu, taigi savos rūšies meno kūriniu tegul tik
virtualiu arba anonimišku individuali pastanga <...>
<...> stulbina jie, paskutiniai didžiojo
stiliaus meno mohikanai, kuriems menas dar yra būtinybė, o ne sociotopinis
atsitiktinumas. Kas jie? Restauratoriai, konservatoriai, meno kankiniai, jutę savo
pastangų bergždumą? kas akimirką įveikinėję neviltį, nuolat pakibę tarp
dangaus ir žemės, tarp purvo ir žvaigždės, tarp grožio ir bjaurasties, nuolat
kybantys tragiškojo Tarp kartuvėse. Galbūt niekada meno kūrinys nebuvo pasiekęs
tokios tragiškos, tokios melancholiškos, tokios paprastos, tokios kuklios didybės;
gimęs iš nevilties, šis menas skverbiasi į paties meno esmę ir virsta herojišku menu
dėl paties meno, menu kaip prometėjiška misija, menu kaip malda ir prakeikimu, menu
kaip maištu ir nuolankumu, menu kaip auka ir askeze, menu kaip religija ir fanatizmu.
Cezanne'as, van Gogh'as, Gauguinas, Mallarmé, Rilke, Kafka, Faulkneris, Proustas,
Joyce'as, Rodinas tik antžmogiškomis pastangomis, asketizmu, pasiaukojimu,
ištikimybe, laisve, drąsa ir paprastumu jiems pavyksta išsaugoti didžiojo stiliaus
meno draiskanas. Tačiau kokias! Van Gogh'as įeina į pačią tapybos esmę ir, galimas
daiktas, niekas pasaulinėje tapyboje negali prilygti jo Žvaigždėtai nakčiai,
Vakariniam pasivaikščiojimui, Kiparisams, Overo peizažams. Lyginant su kai
kuriais Faulknerio (karvės ir idioto meilės istorija) ar Prousto (Kombre, Šalių
vardai šalis) puslapiais, Shakespeare'as atrodo tik kaip antraeilis literatas. O
Gauguino Karaliaus žmona, Iš kur mes ateinam...! Absoliučiai gražiausi
paveikslai visoje meno chronotopijoje! Net olandų meistrų drobėse vėlgi lyginant
su meno saulėlydžio meistrais pernelyg daug kičo. Įvyksta beveik stebuklas: visi
jie dirba semiosensotektūros lygmenyje, ant skustuvo ašmenų, Tarp kičo ir antikičo,
todėl taip lengvai nuslysta arba į vieną, arba į kitą pragarmę. Kad ir ką sakytum,
o Joyce'o Ulisas Nešvankybės Biblija; o Faulkneriui prireikia Joknapataufos
kosmopolio, Platono olos paradigmos, bet ir ji dažniausiai nepadeda. Jų poezija
balansuoja ties kalbos galimybių riba; toliau eiti nebeįmanoma, nes kalba virsta
Finnegano šermenimis arba Sodoma ir Gomora; paveikslas virsta chaotiška close
up ikona, kaip vėlyvieji Cezanne'o etiudai. Kad ir kaip būtų, atiduokime jiems savo
meilę: melancholišką; liūdną; tyrą; karčią; su pelynų prieskoniu; vėlyvo rudens
meilę <...>
<...> nukreipta į i š s
k i r t i n į meno kūrinį, atrodo komiškai ar tragikomiškai, o
veikiausiai melodramatiškai; tik retai ši melodrama pereina į tragediją, o
dažniausiai į farsą. Net Leonardo kūrinys technomito terpėje gali funkcionuoti
tik kaip kičas. Panhoministinė technomito terpė Transcendencijos meninio sužmoginimo
darbą paverčia visiška beprasmybe arba niekam nebereikalinga prabanga. Vienintelė
išeitis menininkui tapti Šėtono advokatu, tamsos, chaoso, beprasmybės trubadūru.
Menas turi tapti antihumanišku. Tačiau kaip tik todėl jis turi nustoti būti menu ir
tapti antimenu. Į panhoministinę masę jis turi investuoti bent jau mikroskopines
nežmogiškumo dozes. Tačiau ir šios antimenininko ir antimeno pastangos nueina niekais
panhoministinė terpė tokia stipri, kad labai lengvai neutralizuoja antimenininko
maištą: antimeno kūrinį perkeldama į Ekraną.
Technomito pabaiga tarsi sugrįžta į
galilėjiškąją pradžią: o vis dėlto ji sukasi! Taip, totalinio Sapno mašina sukasi,
nesustodama nė akimirkai. Bet Niekio ir Esmo ironija išlieka. Kadangi sapnuoti visą
laiką neleidžia realybės principas, o Tikrovė įniekinta ir paversta anestezuotu
sapnu, kasdienybės anesteziją tenka kompensuoti ypač stipriais narkotikais
decibelų lavinomis, LSD, heroinu, seksu, egzotizmu, turizmu, o galiausiai kuo? Technomito
galutinis tikslas totalinis gaminys, kurį šiek tiek ironiškai galima
pavadinti absoliučiu meno kūriniu. Koks jis? Totalitarizmo kitas totalinio nihilizmo
pavadinimas! eros apyaušryje jį ypač raiškiai ir tiksliai nupiešia Walteris
Benjaminas. Štai jo portretas: Jos (žmonijos A. Š.) susvetimėjimas su
savimi pasiekė tokį laipsnį, kad savo destrukciją ji gali patirti kaip aukščiausio
rango estetinį malonumą (3, 235).
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|