|
<< Atgal
RIMANTAS VANAGAS
Provincija: išpuvę dantys, kantri
siela
Devinti metai gyvenu gimtinėje Anykščiuose,
ant dešinio Šventosios kranto tėvų pasiaukojamai suręstuos namuos. Ikonografiškas
pasaulis? Taip, čia gimiau ir augau, praleidau daug saulėtos laisvės akimirkų, tačiau
kai po trisdešimties metų vėl sugrįžau į vaikystės ir paauglystės šalį... Buvo
dienų ir naktų, kai miestelis Šventosios slėny dvėsavo po kojom kaip liūnas,
dvokianti kirmėlynė, iš kurios kaukdamas norėjau lėkti į visas dvidešimt keturias
puses! Negalėjau patikėti, susitaikyti, jog ir XXI a. pradžioj tebegyvos A.
Vienuolio-Žukausko atsiminimų iš XIX a. ypatos: tamsios, pavydžios, godžios,
žiaurios. Kaip, deja, menkai tepasikeitė žmonės per pastarąjį šimtmetį! Šok iš
apmaudo nuo tilto...
Bet pamažėl atsivėrė ir kitokių akimirkų.
Mieli, nepakartojami kasdienybės ir gamtos mažmožiai, nuo kurių džiugiai suplakdavo
širdis; pėdsekio, kalnakasio džiaugsmas išgirdus senovinį žodį ar posakį, aptikus
pamirštą įvykį arba dienoraštį, aukso grynuolį. Ir visa tai slypėjo ne
kvarciniuose pašventupių kloduose, ne dulkėtuose archyvuose ar apleisto dvaro rūsy, o
tų pačių mano mažųjų didžiųjų anykštėnų, vieversėlių ir molio
grumstelių, trobelėse ir atminty! Jų klausydamasis, klapsėjau ausimis, žagsėjau,
kasiausi pakaušį ir niekaip nesupratau, kaip šitie nuolat žeminti, kankinti,
dergti, anot A. Baranausko, juodo kaulo žmonės, sugebėjo išsaugoti tokį
nepaprastą gyvastingumą?
Nesakau, jog pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Bet
pasikeitė! Juo toliau, juo labiau jutau, kad stebuklingiausi yra paprasti, kasdieniai
stebuklai. Noras liesti vandenį, medį, žolę, žemę. Intuityvus gebėjimas būti savo
vietoje, susirasti savo tikslą ir pareigas. Neafišuojama, nedemonstruojama, niekam
neprimetama aistra gyventi. Visi šie ir daugelis kitų natūralių galių, sprendimų,
pasirinkimų ateina ne iš vadovėlių ar ideologinių įsitikinimų, o tarsi savaime, iš
toli toli, iš amžių ir gal net kosmoso glūdumos! Elementarios tiesos ir kartu
kažkoks mistinis, pirmykštis žinojimas (kaip žiniuonio vidinė klausa, pasakanti,
kokia žolė gydo nuo kokios ligos), gėrio, grožio, saugumo pajauta ir ilgesys,
sąžinės kuždėjimas, prilygstantis Dievo balsui.
Kartą žinomai psichoterapeutei pasakiau, kad
nemokytos, nekilmingos mano pasakų ir pasakojimų herojės neretai pranoksta
pačias tikriausias profesorkas, o nuošalioj pašilėj gimusi ir porą skyrių
tebaigusi mano motina išmanė apie vaikų auginimą geriau nei dabartinės aukštuosius
baigusios, moderniausią literatūrą skaitančios moterys. Dvasios ligonių gydytoja
labai nustebo ir išsitraukusi bloknotą puolė užsirašinėti; įtariu, ji nepatikėjo,
kad ir paprastas žmogelis gali būti apdovanotas sielos akimis...
Neseniai palaidojom mokytoją Joną Juknevičių.
Džonį taip jį vadino seni ir jauni. Fenomenalių gabumų vyrą, išmokiusį
kelias anykštėnų kartas. Amžinatilsį Džonis atleisk man, Rašytojų sąjunga,
už tokį palyginimą! buvo apdovanotas talentais gal net gausiau nei A. Baranauskas!
Poliglotas vienu metu galėjęs skirtingose klasėse dėstyti vokiečių, prancūzų,
anglų kalbas (o kur dar visos kitos!), profesionalaus lygio smuikininkas ir
šachmatininkas, visų pripažintas daržininkas ir sodininkas, medžiotojas, žvejys,
fotografas, keliautojas, buvęs lakūnas ir boksininkas... Retos erudicijos, dvasingumo, o
bene keisčiausia šiais laikais išskirtinio kuklumo žmogus, tik iš prigimtinio
smalsumo sužinojęs esąs bajoras nuo Vytauto laikų...
Apkritai šviesių žmonių provincijoj kur kas
daugiau nei įsivaizduoja miesčionys. Tačiau šiuokart, bent mano akimis, Anykščių
padangėj atsivėrė tuštuma lyg Grainio liepai nuvirtus. Štai epizodas,
apibūdinantis mano buvusį mokytoją. Nuvykęs pas sūnų Irmantą į Šiaurės Dakotą
(JAV), jis iškart užkibo už tenykščių indėnų lakotų kalbos.
Triūsė tol, kol sudarė lietuviųlakotų kalbų žodynėlį. Kam jis skirtas? Ir
kas jį išleis, juo naudosis? paklausiau. Išspausdinsiu kelis egzempliorius,
vieną duosiu Vilniaus universitetui, kitą Mažvydo bibliotekai, gal kam kada
prireiks. Negalvojo apie jokį atlygį, asmeninę naudą, šlovę. Gal kam kada...
Ne sykį bandžiau šio provincijos žmogaus
akimis pažvelgti į tai, kas dedasi Lietuvoje, ir pradėdavau rausti! Kasdien
klausydamasis radijo mažiausiai dešimčia pasaulio kalbų, Džonis nepriklausė jokiai
partijai, niekad nesiveržė į jokią valdžią. Kokie vargšai ir apgailėtini jam
turėjo atrodyti nuolatiniai Anykščių svečiai skardžiabalsiai sostinės
politikai, ministerijų pareigūnai, seimūnai! Savo ausimis girdėjau, kaip vienas Seimo
narys, dažnas TV kanalų svečias, viešai rūgodamas Lietuvos stojimą į NATO ir
Europos Sąjungą, geranoriškai nusiteikusiai salei Venedikto Jerofejevo stiliumi
rėžė:
Lietuvai p-ec!
Kitas, nors ir labai garbaus amžiaus,
didžiavyriškai grasino, kad jei valdžia nepadarys to ir ano, visi kils prieš ją su
šakėmis; trečias net pasišokinėdamas (kad būtų didesnis) gyrėsi, girdi, jam
milijoną užkalti kaip kopūstų pavalgius driokstelti! Ketvirtas, pakeitęs gal jau
tris partijas, aiškiai klausėsi tik pats savęs, nes išgirdęs klausimą lyg niekur
nieko tęsė, ką pradėjęs... O žmonės buvo naiviai patikėję, kad ir valstybės
vyrai dar laiko juos žmonėmis... Po tokių susitikimų jauties lyg mazgote per veidą
gavęs (kuo jie mus po galais laiko?!) ir nenorom svarstai: ar begėdiškas valdžios
žmonių susireikšminimas, kalbėjimas lyg nuo bokšto, nematymas nieko, išskyrus save,
nėra savo tautos interesų išdavystė? Kas tuomet tikroji provincija ir tikroji
dvasios sostinė? Tradicinė samprata, jog teisybė ir tvarka ateina iš karalių, matyt,
bus gerokai pasenusi...
Antai žiniasklaida nepavargdama ir nesidrovėdama
trimituoja apie vis kitus nusikaltimus, savižudybes, nelaimingus autoįvykius
tautiečiai ne tik žirniais pabiro po gėlėtas pasaulio lankas, bet ir namie patys vieni
kitus sėkmingai pribaiginėja. O ar matyt šviesa tunelio gale? Kažkodėl neteko
girdėti optimistiškų atsakymų, prognozių. Nedovanotinai, apgailėtinai maža
žiniasklaidoj ir gerų darbų, šviesių asmenybių, gražios patirties, kitaip tarus
dvasinės paramos. (Elitiškasis Stiliaus tipo gyvenimas, manau, ne vienam sukelia
ne tiek pavydo, kiek pasibjaurėjimo niežulį...) Tūli miestelių ir kaimų gyventojai,
viską sąžiningai stebintys ir besidedantys galvon, nesupranta: kaip, iš kur nušvis
išganingieji pragiedruliai, jei net patys įstatymų leidėjai laužo įstatymus, sėda
teisiamųjų suoluosna? Ima kyšius, prisigeria kaip kiaulės, grobia žemes, savivaliauja
miškuose ir ežeruose? Ar kas suskaičiavo, kiek, tarkim, Seimo narių padarė
autoavarijų, sužeidė ir suvažinėjo žmonių, viršijo greitį? Tai ko stebėtis, kad
eismo taisykles pažeidinėja vaikėzai? Arba: kaip mes išnaikinsim brakonierius,
apeliuosim į piliečių sąžinę, jei su prožektoriais pyškina net valstybės šulai,
o kilus skandalui, labiausiai nukenčia tie, kas šį faktą iškėlė dienos švieson...
Mažo miestelio mažam gyventojui kyla vis daugiau
klausimų! Štai paima į rankas literatūrinį laikraštį mano bičiulis lituanistas,
pavarto ir klausia: kam jis skirtas? Kodėl išvis leidžiamas? Supermodernūs, su
nūdiena jokių sąsajų neturį tekstai, teorijos, įdomios tik specialistams,
atsitiktiniai vertimai, svarbūs nebent būreliui nepripažintų genijų prie taurelės ar
žvakės... Ne vieno literatūrologo straipsny tiek tarptautinių žodžių ir vingrybių,
pranašysčių ir visokių kloakų, kad net lietuviškos minties nebepagauni, kur jau
ten suvoksi ir mokiniams paaiškinsi lietuvių literatūros procesą!.. Taip mano
bičiulis mokytojas teisinasi, kodėl neskaito literatūros savaitraščių, nors kaip
tik lituanistai turėtų būti vos ne pagrindiniai tokių leidinių skaitytojai!
Nedidelis provincialus atradimas: kur
beklausinėjau Utenoje, Anykščiuose, Vyžuonose aktyviausi skaitytojai, knygų
pirkėjai yra ne gydytojai, ne valdininkai ar verslininkai, net ne šiandieniniai
mokytojai, o pensininkai. Vertinant socialiniu požiūriu, labiausiai nuskriausta,
skurdžiausia visuomenės dalis! Turinti moralinę teisę įsižeisti, nutolti nuo
aktyvaus gyvenimo, savišvietos. Bet yra atvirkščiai ir dažnai skambanti nuomonė,
girdi, knygos, laikraščiai neperkami pirmiausia todėl, kad žmonės neturi pinigų,
pakimba ore. Dar įdomiau, kad kaip tik provincijos žilagalviai, vos suduriantys galą su
galu (ko jau ko, o dantų nesusidėsi!), ne tik patriotiškai pėdina prie bet kokių
rinkimų urnų, bet ir nemažai laiko aukoja kūrybai, saviraiškai. Kiek jie išleidę
eilėraščių, apsakymų, prisiminimų rinkinių, kolektyvinių ir autorinių! Buvau
belinkstąs manyti, jog tai būdinga tik literatūriniams Anykščiams ar
nepaprastai gabiems svėdasiškiams, bet kai pernai metų pabaigoj nukakau į
Radviliškį, Literatūros aruodų šventę, buvau verste užverstas rajono
literatų knygelėm...
Provincija kukli. Nedrąsi. Naivokai patikli. Ir
Viešpatie! kokia kantri! Gal net fatališkai. Kartais sunku besuprasti, kaip mūsų
tautiečiai iš tiesų nepasičiupo šakių?! Darbo miestely nėra, valdininkai stumdo,
daktarai verčia mėnesius laukti talono, mėnesiui baigiantis, plaukia ne pajamos, o
mokesčių kvitai... Pasaulio anykštėnų bendrija (yra tokia!), jos sekretorė Bronė
Lukaitienė (buvusi ilgametė kultūros darbuotoja, mero patarėja kultūrai) pasiūlė
surengti Anykščiuose akciją Gerumo dienos. Idėja tokia: jei jau suskatom burtis
į bendruomenę, tai ir padėkim vieni kitiems! Tęsdami prieškario tradiciją, patys,
nelaukdami valstybės, fondų, labdaros organizacijų, kiek išgalėdami paremkim sunkiau
besiverčiančius pažįstamus, kaimynus tada pagalba bus ne tik finansinė,
privaloma, bet ir dvasinė, neformali. Ir štai... B. Lukaitienė:
Iš pradžių susilaukėm kritikos, ypač iš
valdininkų, žurnalistų: cha, sumanė naujovę, labdaros organizacijų per akis, tegu
kiekvienas dirba savo darbą, ir visiems visko užteks! Bet netrukus atsivėrė mums
patiems netikėtas tragiškas vaizdas: niekieno neremiamų, tačiau neįtikėtinai
skurdžiai gyvenančių žmonių šimtai... Faktai pakoregavo išankstinę nuomonę,
jog labiausiai vargsta senukai, vieniši žmonės. Šitie žmonės dar gauna pensijytes
ir, gyvendami labai kukliai, dažnai ne tik nesiskundžia, bet ir padeda savo vaikams.
Sunkiausiai verčiasi vienišos motinos (ne
asocialios) su vaikais, ligoniai. Kad nereikėtų mokėti alimentų, išsiskyrę vyrai
neretai savo buvusiai šeimai palieka butą ar net namą, bet iš ko jai verstis, mokėti
mokesčius? Namo kampo neatsikąsi, namui išlaikyti reikia pinigų, o kokia dažnos
moters algelė? Nueini į tokią šeimą, matai: stogas kaip stogas, baldai kaip baldai,
bet visa tai iš vakar, o šiandien nebėra iš ko pataisyti sugedusio šaldytuvo ar
viryklės, sumokėti už elektrą, kurą, sočiau papietauti. Tai ir stovi po virykle
vietoj kojų akmenys, tai ir laukia pamėlyniję, alkani vaikučiai duonytės, mėsytės
kaip baudžiavos laikais... O kas dedasi bendrabučiuos! Ten jau nebėra ne tik normalių
baldų, bet ir sienų, langų... Ligoniai gi neretai todėl ir yra ligoniai, kad neturi
iš ko nusipirkti vaistų, nes jei nusipirktų, nebeturėtų už ką pavalgyti...
Pasak B. Lukaitienės, graudžiausia jai buvo matyti,
kaip nevilčiai palikti žmonės (kartoju tai netaikytina degradavusiems) gėdijasi
savo skurdo, nors kalbėdami šluostosi ašaras, nedrįsta kur nors kreiptis, prašyti.
Kenčia, meldžiasi ir laukia, kada pradės pildytis valdžios, seimūnų rinkimų
pažadai, kada pagelbės Europa ir galbūt atsitiktinumas ar koks ponas... O, kad jiems
kas dovanotų nors lašelį to įžūlaus pasitikėjimo, gražbylystės, kuria trykšta
partijų partijyčių lyderiai, garbūs svečiai iš sostinės!
...Dorai atlikti savo darbą, išauginti gerus
vaikus; ginti, saugoti šeimą, tėvynę, jos papročius, kalbą; nepakęsti melo,
išdavystės, smurto, priespaudos; mylėti artimą, padėti nelaimėje, užjausti... Ir
viskas, ir užtenka, kad jaustumeis laimingas, nugyvenęs visavertį gyvenimą! Tokia
niekur neužrašyta, niekieno nepasirašyta, bet daugelį amžių gyvuojanti sveikos
žmonių bendruomenės sutartis. Provincijos žmogus tai puikiai suvokia, jaučia kaip
savisaugos instinktą, buvimo žemėje prasmę. Tačiau kuo jis gyvas, kuo laikosi,
dažnai jam pačiam nebeaišku. Na nebent protėvių paveldu: narsa, neregėta kantrybe...
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|