|
<< Atgal
RAMUTĖ DRAGENYTĖ
Salomėjos veltiniai
Viktorija Daujotytė. SALOMĖJA NĖRIS: FRAGMENTO
POETIKA. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. 238 p.
Gražus, didelis jubiliejus yra puikus pretekstas
knygai išleisti. Žymieji klasikai turi tokią savybę niekada nenumirti. Savybę,
kurią mes, gyvieji, vadiname privilegija, o kaip vadina patys mirusieji, nežinome ir,
matyt, niekada nesužinosime. Interpretacija turi didelę galią, ji yra diskurso ir bet
kokio mito egzistavimo prielaida. Vieni kaupia nuosėdas, kiti jas rūpestingai šveičia,
o kai prabyla koks nors užsilikęs liudytojas, ką jūs darote, apie tokias prasmes
velionis nė nesapnavo, visi interpretuotojai atlaidžiai jam šypsosi. Tačiau
Salomėja Nėris sapnavo... Jos sapno vertę atkakliai liudija Viktorija Daujotytė.
Ką naujo galima rasti trečioje V. Daujotytės
knygoje apie Salomėją Nėrį? O gal reikėtų paklausti kitaip, nes autorė nieko
ypatingo ir nesiekia, tik trumpai įsimąstyti į poetės sąmonės situaciją,
būseną, žodį, sakinį (p. 23). Profesorės teigimu, fragmento poetika įmanoma tik
tuomet, kai istorinis ir klasifikacinis aprašymas jau yra užbaigtas. Tada lieka
pasinerti į estetinius išgyvenimus, kylančius intensyviai mąstant apie S. Nėries
gyvenimo poetiką. S. Nėris yra tapusi tam tikru mitiniu objektu, vis dar prieštaringai
vertinamu. Kita vertus, literatūrai reikalingos ryškios asmenybės, ypač su
sklindančiu das Ewig Weibliche, kurį A. Nyka-Niliūnas yra interpretavęs kaip
nuolat besitęsiantį dabarties momentą. Tad ir V. Daujotytei rūpi S. Nėries gyvenimo
ir kūrybos prasmė, atsiverianti čia ir dabar.
V. Daujotytės knygų skaitytojai jau seniai
nebesistebi studijų gausa nuostabą jie įpratę patirti kartu su autore atrasdami
kažką nepaprasto, blūkčiojančio, estetiškai svaiginančio. Gana paradoksalu
autorė prasitaria, kad ją pačią veikia tik patys tekstai, o ne kalbėjimas apie
literatūrą (tiesa, kaip išimtį pamini H. Nagio reakciją į S. Nėries lyriką). Tad
kodėl skaitytoją turėtų jaudinti V. Daujotytės mąstymas apie literatūrą? Autorė
tokiems skeptikams pasakytų, kad kalba ne apie, bet iš literatūros, o tai
labai skirtingi dalykai. Vis dėlto sunku atsikratyti įtarumo kirbėjimo. Didelis
autorės produktyvumas gali priartėti prie kartojimosi. Pirmiausia kartojasi tie patys
nagrinėjamos poezijos fragmentai, nors kiekvienąkart į juos pažvelgiama vis kitu
aspektu, nes bet koks tekstas slepia savyje ne vieną prasmę, ir tik fenomenologinė
pa(si)kartojimo galimybė leidžia funkcionuoti neišsemiamam interpretacijų laukui.
Šiuolaikiniai metodai yra linkę plėsti savo ribas.
Tačiau dažnai vienų metodų šalininkai su nepasitikėjimu ir įtarumu žvelgia į
kitų atstovus, ypač kai šie savaip interpretuoja bei subjektyvizuoja perimtas
metodologines sąvokas. V. Daujotytė subtiliai užsimena, kad jaučia ir dekonstrukcijos
ribą. Autorė rašo apie prasmės plevenimą buvimą nebūnant, nebuvimą
būnant, apie plevenančias fragmentinės poetikos struktūras. Gražios metaforos
it pienės pūkai ar nykštukinės biodalelės. Niuansuotas junglumas, iš dalies kylantis
visumos, kosmos jausmas. Vis dėlto atsiranda rizika peržengti ribas, galbūt
tik vienintelis semiotikos metodas dėl savo metakalbos bent jau teoriškai yra
objektyvus. Fenomenologija ir hermeneutika visuomet balansuoja ties blankia subjektyvumo
ir objektyvumo perskyra. Pokalbyje su A. Birgere bei G. Šmitiene (Šiaurės
Atėnai, 2004 m. lapkričio 20 d.) profesorė pripažįsta, kad pati fragmento poetika
yra rizikinga, pažeidžianti distancijos ribą. Tiesa, V. Daujotytė stengiasi nuotolį
išlaikyti ar bent išlikti neveikiamojo dalyvio (p. 162) situacijoje, tačiau
kartais tekstuose ryškėja ne kalbinančiosios, bet kalbančiosios pozicija. Iš
sintaksinių konstrukcijų galima pajausti pačios autorės reflektavimo ir skaitymo,
kuris jai labai svarbus, gal net svarbesnis už patį rašymą, intonacijas. Pavyzdžiui:
Muzika, taip, svaiginančio ritmo pagavoje slypi muzikos galimybė (p. 95). Dažnu
įterpiniu tampantis žodelis taip reiškia ne tik teigimą, bet ir savotišką
subjektyvią reakciją skaitymo metu.
V. Daujotytė knygos pradžioje rašo apie žmogaus
būties ir kultūros fragmentiškumą kaip apie archeologinį (hermeneutinį) dalies ir
visumos santykį. Fragmentuose apie S. Nėrį prasmė blūkčioja
fenomenologiškai rodosi ar atsiveria. Fragmento sąvokos atžvilgiu V. Daujotytės
mąstyme pasirodo tam tikrų prieštaravimų. Tarkim, M. Bachtinas, kurį taip pat
linkstama priskirti fenomenologinei tradicijai, teigė, kad žmogus mene yra visas ir
kūnu, ir siela. Visuma yra įprasminama per santykį su kitu, per kito (interpretuotojo)
refleksiją. V. Daujotytė straipsnyje Literatūros fenomenologija postmodernizmo
erdvėje (Literatūra, 2001 m., Nr. 43) rašo apie XX a. įvykusią individo
decentraciją į dividą fragmentuotą, šizofrenišką sąmonę. Todėl, profesorės
teigimu, tai, kas nėra sutelkta, o tik fragmentuota, išardyta, negali sukelti
energetinio santykio, pagrįsto nuostaba. Fenomenologijos tikslas ir esąs sutelkti bei
sublimuoti. O knygoje apie S. Nėrį, pavadintoje Fragmento poetika, būtent
fragmentas tampa nuostabos patyrimo pagrindu. Prieštaravimus galima paaiškinti nebent
tuo, kad autorė pasineria į postmodernistinį žaidimo kontekstą į tam tikrą
simbiozinę postmodernistinę hermeneutiką. Žaidimą fragmentais, kaip
chaotišką, niekam neįpareigotą veiksmą, liudija ir pati V. Daujotytė: Tų
mažyčių, keistų lapelių, kurie buvo kišami į didelį voką, susidarė nemažas
pluoštas <
>; ėmiausi klasifikuoti: vienus į vieną voką, kitus į kitą.
Žaidžiau tokį žaidimą. Rašymas ant lapelių arba rašymas fragmentais visų pirma
yra atėjęs iš dienoraščių tradicijos (plg. A. Nykos-Niliūno Dienoraščio
fragmentus), o jų rašymas sau, net ir labai intymus, ne tik praktiškai, bet ir
teoriškai netenka prasmės, kai suvokiama, kad pati kalba atlieka fikcijos, dekonstravimo
vaidmenį.
Labiausiai autorei artimas reikšmės pėdsakų,
archirašto ieškojimas, kuris skatina skaityti, nes skaitant sukuriama ne reikšmė, bet
apčiuopiamas ženklas, nurodantis dar į kažką kitą, negu jis pats. Kitaip tariant,
dėmesio centru tampa decentruotas diskursas. Toks skaitymas galėtų būti siejamas su
nagrinėjamų S. Nėries eilėraščių ar jų segmentų keliomis redakcijomis,
dienoraščiais, rankraščiais genetiniu pirminio rašto ieškojimu. Lyginama,
stebima, kaip poetė išgrynina paskutinį eilėraščio variantą iki paties skaidriausio
kalbos branduolio, kaip susiduria prasmės (pvz., Theatrum Mundi: gramatika).
Tačiau dekonstrukcija kalba ir apie kitus dalykus: jos tikslas ne perskaitymas, bet
neįskaitymas, neišvengiamos supratimo klaidos demaskavimas.
Įdomu, kad poetės bendrakartis (V. Daujotytės
sąvoka) J. Aistis pats mėgo rašyti apie poesis et veritas, aiškinti savo teksto
genezę, o S. Nėries atveju tokį vaidmenį prisiima V. Daujotytė. Autorė analizuoja
tartum grįždama prie rašyto, bet neparašyto S. Nėries eilėraščio. Susitelkia ties
struktūriniais elementais rimais ar žodžių pasikartojimais. J. Habermasas apie J.
Derrida yra pasakęs, kad savo gramatologijoje (šią sąvoką V. Daujotytė linkusi
versti į raštologiją) jis įrodęs, jog fonetika yra tos pačios kilmės kaip ir
metafizinis mąstymas. Panašiai galima pasakyti ir apie V. Daujotytę profesorės
apmąstymo objektas detalė visuomet pakyla į metafiziką. Metafizinį veiksmą
leidžia atlikti metafora, o jai autorė sukuria vis naujas definicijas, šįkart tokią:
Metafora yra ekstatinių būsenų pėdsakas kalboje, jau sukristalėjęs (p. 166).
Fragmentai rašomi ne tik iš eilėraščių tekstų,
bet ir iš būsenų, nuotaikų, pajautų nuo faktų iki sapnų, ezoterikos.
Jie neįpareigoja kalbėti apie visumą, galima
susitelkti į rūpimą ar naujai pasirodančią esmę. Visa tai gali kalba kaip kalba,
pasakytų H. G. Gadameris. Meninio kontempliavimo procesas yra pokalbis, šiuo atveju
dviejų moterų. Tokios moterys spinduliuoja egzistencine rūpesčio aura, jos trokšta
kažką pasakyti. Tas kažkas, pačios profesorės pamėgtu žodžiu tariant, yra
tarp poezijos ir mokslo. Su kuo nors nesutikti ar ginčytis būtų beprasmiška.
Tekste pateikiamos ne abstrakčios charakteristikos, bet iš patirties kylančios
įžvalgos. Ar galima nesutikti su teiginiu, kad oranžinė S. Nėries pavasario diena yra
toks vienintelis lietuvių literatūroje dienos apibūdinimas (p. 168) arba kad
žodis pusnuogiai tikriausiai vienintelį kartą lietuvių poezijoje yra sualsavęs
tokia aistra ir gyvybe (p. 174)? V. Daujotytė kalba iš žinančiosios, reginčiosios
(raganiškosios) pozicijos. Toks kalbėjimas yra itin gilus, prasmingas, turintis
literatūros mokslo raidoje tradiciją ateityje ji gal net bus pavadinta
daujotytiška. Nesutinkančiam ar fenomenologinių rodymųsi tekstu nepasitikinčiam
skaitytojui belieka ieškoti kitos alternatyvos, kurių pasiūla šiuolaikinėje lietuvių
literatūrologijoje nėra tokia jau didelė. Kas pažvelgs į S. Nėrį ir visą jos
recepciją iš kokio nors modernaus sociologinio žiūros taško ir parašys išsamią
studiją? Kita vertus, galbūt S. Nėries eilėraščiai visa savo spinduliuojančia,
išgryninta lyrikos energija gali atsiverti tik kartą, o visa kita tebus interpretacijos
nuosėdos, apnašos, klaidinantys ar niekur nevedantys pėdsakų pėdsakai.
Poetės veltiniai viena įstabiausių
nuotraukų, iliustruojančių knygą. Kaip tikrai autentiškas S. Nėries būties
fragmentas. Daiktiškas, kone kūniškas. Poetės metonimija. Tiktų būti net ir
šiuolaikinio meno objektu. Tokių fragmentų refleksija tik įrodo, kad svarbiausia yra
filosofiškojo cogito galimybė mąstyti iš pačios literatūros ir surasti naujų
gyvenimo teksto prasmių.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|