|
<< Atgal
R. Tamošaičio nuotr.
|
RENATA ŠERELYTĖ
N o v e l ė |
Nelaimingas puodas
Kūrinys smuikui su orkestru, kontroversišku
Likimo balsu ir juodu
Žudiko motyvu
Kūnas pamažu bunda... Naktis surūdijusiu
rakteliu atrakina blakstienas, pirštų galuose atgyja nervai ir ima siųsti skausmingus
nelaimės signalus. Vėjas pro pamatų plyšį pusto pakulas, draikosi siūlai kaip
žiurkių uodegos. Va kyštelėjo pabaisos snukis žalias, išvirtusiomis žlibėmis,
visai kaip pasiutusio brigadininko. Man sarmata, kad sėdžiu jam matant ant šikpuodžio,
bet gal bus bent tiek susipratęs ir nevarys šitaip užsiėmusio žmogaus į laukus.
Tylu, tik klaksi kažkas, lyg musė kanopomis į
skardą.
Čiagi mano blakstienos daužosi viena į kitą
tokios sunkios, tokios griausmingos, kad sunku neužsimerkt.
Kažkur tiksi laikrodis, silpnai ir tyliai, tarsi
pakištas po pagalve. Man atrodo, ten mano širdis. Kada gi suskambės varpelis ir
galutinai mane pažadins?..
Neskamba.
Lauke nešvinta.
Sėdžiu ant puodo ir negaliu atsikelti. Jėgos visai
mane apleido.
Tik baidyklė spokso pro plyšį ir žiburiuoja
akimis. Taip smarkiai, kad net šikpuodis ima šviesti. Ko čia užsižiebei, neprotingas
daikte, tuoj pat užgesk. Čia tau ne Paryžius.
Ir nedūsauk.
Ne oras į plaučius plūsta, o žalsvos prietėmių
dujos. Tokių neiškvėpsi, jos nusės ant plaučių sienelių kaip tirštas drėgnas
pelėsis, ir vietoj atodūsio išspjausiu sūrį.
Smegenų narveliuose pamažu bunda mintys. Dingteli,
kad iš mokyklos tuoj grįš Anabelė.
Pasakys, kad Dievo nėra, o visi žmonės išsivystė
iš beždžionių.
Aš manau, kad tai netiesa.
Kaip netiesa, senele!.. Kaip netiesa!.. Juk
pionierių vadovė pati prisipažino, kad kilo iš makakos!.. O tas baisus bernas, kuris
mokosi dešimtoje klasėje, pirmininko sūnelis, King Kongas jo net rankų delnai
plaukuoti!.. Iš vienos pusės siaubinga, iš kitos didinga. Tu tik pagalvok,
senele, kokia beždžionė turėjo būti sąmoninga, kad pavirstų žmogumi!.. Ir netgi
socializmą sukurtų!..
Bet komunizmo nesukurs. Tai ne beždžionės
jėgoms. Gal nori blynų, vaikeli?..
Kokių dar blynų!.. Tu, senele, visiškai!..
Mes juk gyvename permainų laikais, o permainų laikais svarbiausia kovoti, degti,
nenurimti!..
Nori pasakyti, kad komunistai irgi degs pragare?..
Gal geriau suvalgytum blynų?..
Tu, senele, beviltiška. Ar girdėjai ką nors
apie Pavliką Morozovą?..
Ne. Ko jis pridirbo, tas Marozas?..
Įskundė tėvą, nes šis susidėjo su
buožėmis.
Tavo tėvas, Anabele, ne buožė. Jis nieko
nepadarė, kad jį įskųstum.
Ką jis padarys, girtuoklis toksai. Pasigeria,
apsižliumbia ir eina miegoti.
Ir ačiū Dievui. Gal norėtum, kad siautėtų
kaip kokia Bekevičiūčia, viską aplink griaudamas?..
Ak, senele!.. Betgi kodėl jo dvasia nėra
veržli ir ugninga?.. Aš taip norėčiau didžiuotis savo tėvu!.. Kodėl gi jis negali
kaip kapitonas Hateras atrasti Šiaurės ašigalio?..
Nori, kad tavo tėvas būtų toks kaip senis
Šeškus?.. Vaikščiotų, atkišęs strampus vietoj kojų?.. Nušalo pusny begulėdamas.
Netgi rajoninis jo nelaimes aprašė, dar pavadinimą atsimenu Alkogolizmas
tarybinės visuomenės gėda.
Tu nemoki skaityti, senele.
Kaip nemoku?.. Jei nemokėčiau, nebūčiau
iškarpų iš rajoninio surinkusi. Ir ne tik apie Šeškų, bet ir apie tavo tėvą. Va
paklausyk... Rapolui V. pareikštas papeikimas, nes, įvažiavęs su traktoriumi į
tvenkinį, sugadino šlaitą ir kolūkio inventorių... Arba dar: Rapolas V.
apsvarstytas draugiškame teisme už naminės varymą. Kolūkio pirmininko nuomone...
Gaila, nuomonę kažkas nuplėšė. Ar ne pats Rapolas. Užpakalį nusišluostęs bus...
Ne, senele, ne. Tu esi tamsios praeities
liekana. Piemenaitė, šviežiam karvašūdy šildanti kojas. Tu ne tik skaityti, tu
šiuolaikinio meno suvokti negali. Neprieštarauk geriau atsisėsk ir paklausyk, kaip
aš dainuosiu. Tėvai, ko svirduliuoji? Ir tu atsisėsk. Ir neplok kaip išprotėjęs po
kiekvieno stulpelio, nes aš tave užmušiu. Nustok, sakau!.. Gal proto netekai!..
Rodina slyšit, rodina znajet graži daina, bet bisui jos nevalia prašyti.
Nevalia!.. Tai tarybinio meno įžeidimas.
Ko tu nervinies, vaikeli. Nusiramink. Jeigu jau
viską, net ir meną, makakas sukūrė, tai ko čia ploti?.. Geriau paklausyk, kaip
naktipuodis Brežnevo balsu šneka. Va čia tai tikras menas. Ir plojimai pritinka. Kuo
daugiau, tuo geriau. Ar girdi?.. Jau krenkščia, jau ryja skreplius... Dorogije
tovarišči...
Aš išeinu, senele.
Eik, vaikeli, eik. Ką tu veiksi su sena boba ant
šikpuodžio. Neįdomios tau mano kalbos, ir aplinka nuobodi. Sienos anava apsilaupiusios,
pečius aprūkęs... o tėvas visąlaik miega. Susivėlęs kaip pakulų kuodas. Paimsiu
plastmasines šukas, kurių viena pusė skirta utėlėms iššukuoti, ir perbrauksiu jam
per plaukus. Pabirs ne utėlės kombikormas ir avižos, turbūt, užuot dirbęs,
miegojo kolūkio sandėly. O kai šukos bus pilnos plaukų, mesiu jas ant kelio,
pirmininkui po kojom gal miškas užaugs.
Neužaugo. Keista. Matyt, šukas reikia mesti iš
medžio. Įsikart aukštai, kad matyčiau vilnijančias avižas auksines kaip Antano
plaukai. Anava ir jis pats ateina, gražus kaip cherubinas, kaip blaivus brigadininkas...
Antanai!.. Antanai!.. Padėk man išlipti!..
O ko ten užsikorei?.. Kaimynų juokinti?..
Ne, brangiausias mano, ne!.. Galvą labai skauda.
Daktaras sakė pjaus...
Čiobrelių išsivirk, ir praeis!.. Jeigu aš
eigulys, tai manai, kad dar ir tave turiu iš medžių kilnoti?.. Medžių man jau gana.
Miške kažkas uosiukus vagia. Girininkas piktas kaip velnias, ponas Pšibilskis
nepatenkintas, tik žydui juokas...
Antanėli mielas... aš gi visai negeidžiau, kad
taip išeitų...
O ko tu geidei?.. Ar tu apskritai gali ko
geisti, šikšna šitokia?..
Antanėli... aš gi šitaip tave myliu...
Myliu, myliu... Gulėt su tavim negera!.. Kojos
kaip varlės!.. O dar į medžius laipioji... papjūtis!..
Nevok uosiukų, Antanėli... pasodins tave į
belangę... ką aš, nelaiminga, darysiu?..
O kam man durna pati?..
Ne durna, Antanėli, ne durna. Durna nesugalvotų
šito į medį įlipti. O žinai, kodėl lipau?..
Nežinau.
Ogi medyje yra pagalbos teleponas. Pačioj
viršūnėj. Juk jį tik ponas Pšibilskis ir nuovados viršininkas teturi!.. Niekam
neleidžia skambinti. Aišku, kur jau ten leis, juk kitam laido gale ponas Dievas
atsiliepia!..
Jėzau Jėzau.
Aš ir sakau!.. Jėzus!.. Tai kaip nelipsi medin,
kaip nesikarsi viršūnėn?.. A?..
Palauk. Atnešiu kopėčias. Bet žinok...
jeigu dar kartą rasiu medyje...
Nebepadėsi išlipti?.. Eisi pas kitą?.. Pas
Jadzę?..
Eisiu lošti.
Lošti tu visada eini.
Bet šįkart lošiu rimtai.
Antanėli, saulele, taigi iš ko?.. Pinigų
nebeturim, žiedo vestuvinio irgi, nedaviau jo iš pradžių, tai kasas man tarpdury
privėrei... Yra dar uosiukų miške, bet ir jie baigsis...
Užtat nelipk į medį!..
Mielasis, aš gi iš meilės šitai darau.
Pasveikti noriu. Kad galvelė šviesi būtų. Kad durna manęs žmonių akyse
nebevadintum, o už akių nebsakytum, kad ženijaisi tik dėl pinigų... Žinai, Antanėl,
neseniai sapnavau pranašingą sapną. Dievą su baltu kalatu. Jis siūlėsi mane gydyti,
bet kai sužinojo, kad nemoku skambinti teleponu, atsisakė kaipgi aš, kalbėjo jis,
palaikysiu su jumis ryšius ir kontroliuosiu jūsų sveikatą, jeigu tamsta nesugebat
paskambinti teleponu...
O tu dar sakai ko lipi į medį!.. Jeigu nelipsiu
nepasveiksiu!..
Jėzusmarija, nutilk. Renkis. Važiuosim
ligoninėn. Gal ten ką padarys.
Padarys, padarys!.. Galvą man nupjaus!..
Gyvensi ir be galvos.
Aha, o tu su Jadze?.. Aniuole šilkaplauki,
jeigu nemyli, kam mane vedei?.. Kam?..
Man patiko ilgais rudens vakarais tau nugarą
kasyti. Įsivaizduodavau, kad groju arfa...
O dabar, vadinasi, nebepatinka?..
Atsibodo. Be to, aš nelabai ir mėgstu
muziką. Klausos neturiu.
Kaip neturi?.. Aniuole mano, juk avižose kaip
danguj, negi neatsimeni, kaip ten mums buvo gera?.. Gulėjom sau, o aplink visokie
orkestrantai tik čirpia, tik groja, ir galvelės man nedaužei, o švelniai glostei...
sakei, kad esu graži kaip smuiko meliodija... negi negirdi, Antanėli, mieliausias?..
Klausyk!.. Kaip garsiai groja muzika!.. Vis garsiau ir garsiau!..
Čia tavo šikpuodis. Įsivaizduoja esąs
orkestras. Tfu.
O ką jam, vargšui, daryt, kai kalbama apie
meilę ir muziką?.. Gal ir puodas turi svajonę?..
ŽINOMA, KAD TURIU!..
Aš išeinu.
Jau eini?.. Palieki mane vieną?.. Kaip tada
avižose?.. Tu toks jaunas ir gražus, kad net širdį man gelia. Iš pavydo, iš ko
daugiau. Žinau, kad iš avižų lauko lėksi tiesiai pas Jadzę, apsivyniojusią liemenį
vogtomis dešrelėmis...
Ir tokį mėsos kalną tu, Antanėli, pamilai!..
Nukankino tave pokario badmetis, ne kitaip... nukamavo gyvenimo sunkumai... juk atsimeni
ateidavo žiaurus brigadininkas, popierių ant stalo, naganą nugaron rašykis, bo
nudėsiu! Atlaužia gaiduką, spiria stalan... Kai sakau, jogei rašyti nemoku, jis
surinka, kad ir jis nemoka. Dėk kryželį, liepia. Kam jam to mano kryželio bereikia
jo popieriai ir taip panašūs į kapines. Turbūt jau visi pasirašė... Tylėk, vėl
aršiai surinka, čia ne kapinės, čia šviesi ateitis.
Šviesi ateitis... Žinot, pons brigadininke, aš
sėdžiu dabar ant puodo ir laukiu, kada gi prašvis. Jau visa amžinybė praėjo, o
nešvinta. Tik puodas žiburiuoja. Vienintelė mano paguoda tamsybėse. Gal tamsta jį
turėjot galvoj?..
Pasižiūrėkit, ką jūs su savo kryželiais
pridirbot. Prie sugriautos karvių fermos stovi Anabelė ir verkia juodom ašarom, nors
paakiai nudažyti ryškiai mėlynai. Šlapia cigaretė iš burnelės iškritus... Ko gi tu
raudi, vaikeli?.. Ko, Anabele?..
Ne Anabelė, senele. Anabel Li. Anabel Li.
Jėzau. Ištekėjai už kino?..
Ne.
Tai kam tas Li?.. Ko dabar raudi?..
Mane išprievartavo.
Kas?.. Kinas?..
Senele, tu visiškai visiškai... rasistė
kažkokia!.. Kinai čia niekuo dėti. Dėl visko kaltas King Kongas. Jis mane krūmuose
užklupo. Čia, prie fermos. Kur baltas kaulų alebastras miškeliuos mėtos...
O ko ten ėjai?..
Išklausyk tu pagaliau mane!.. Kur alebastras
mėtos, kur juodas varnas sako Nevermore, kur romantizmo sklando vėlės... ten demono
aistringo laukiau, gal jis mane paims ir paskraidins... deja, sulaukiau tik plaukuotais
rankų delnais orangutango. Paskui, bjaurybė, dar nusišlapino į kaukolę!.. Čiurkšlė
skambėjo kaip fleita...
Neverk, vaikeli, neverk. Ką dabar bepadarysi.
Gaila man tavęs, ir puodui gaila jis ragais ir valtornom prabilo, sukrėstas iki
gelmių. Girdi, kaip trimituoja. Ausys plyšta. O dėl to Kim Koko ir ko tu su tais
užsieniečiais prasidedi, savų negana nesijaudink. Geruoju jis nebaigs. Tėvas
toks šulas, o sūnui, va, šulo aiškiai trūksta.
Todėl tėvas ir metė sūnų, ir išsikėlė
į miestą, ir savo meilužę vedė!.. Ak, senele, jis persekioja mane sapnuose...
Kas?.. Pirmininkas?..
Ne!.. King Kongas!.. Ir sidabrinė fleitos
melodija. Romantizmas. Sidabras, varvantis pro kaukolės akis.
Nesijaudink, vaikeli, tai ne žmogaus, o veršio
kaukolė. Puode, liaukis grojęs Preslį. Love me tender... čia visai nepritinka. O
tau, vaikeli, duosiu gerą patarimą. Jeigu tas pametęs šulą vaikigalis vėl tave
persekios...
Sapnuose.
Nesvarbu, sapnuose ar ne, pasidėk šalia
plaktuką. Arba kirvelį.
Plaktukas nepadės. Reiks kreiptis į
psichiatrą. Arba Jungą paskaityti. Ar tu, senele, skaitei Jungą?..
Ir Jungą, ir Froidą, bet nieko nesupratau.
Plaktukas geriau.
Matyt, senele, mes viena kitos niekada
nesuprasime.
O ką tu siūlai?..
Geriausias dalykas, jei nori pamiršti smurtą,
ieškoti parduotuvėse išpardavimų. Ir turėti pinigų. Daug. Tada kentėti
lengviau. Nes jei piniginėj teturi saujelę centų, lieka vienintelė išeitis šokti
nuo tilto.
Tikrai?.. Man, kvailei, nė į galvą neateitų...
Ką gi, vaikeli, eik. Eik, išsiparduok. Tik neraudok paskui, jei patykos kas su kirveliu.
Jau eini?.. Palauk, palauk. Nenoriu, kad šoktum nuo
tilto. Duosiu kokį rublį iš pensijos!..
Nebėra vaiko. Išlėkė. Užtat nuo riksmo atsibudo
Rapolas. Žiovauja ir atrodo labai susirūpinęs. Panosė šlapia. Še skudurą,
nusišluostyk. Ko toks susimąstęs?..
Sutikau, moč, elektriką. Už trifazio
įvedimą reikia sumokėti penkis rublius. Paskolink, paskui atiduosiu.
Ar tikrai?.. Palauk, paieškosiu... radau kelis.
Imk. Tik nepragerk.
Tu ką, moč?.. Sakiau gi aiškiai, trifazis,
elektrikas niurgzlys, nori pinigų tuoj pat. Supykęs dar laidus nutrauks!..
Ak, vaikeli, vaikeli... Žiūriu aš į tave ir
galvoju, gal ne tą vardą tau davėm. Koks gi tu Rapolas arkangelas tu už rublį
visus velnius į rojų suleistum... Ir dabar eisi pas našlę, prisirysi ir su
traktorium įlėksi pirmininko kūdron. Būtum koks Feliksas, ir tiek.
Ne!.. Nemenkink manęs, motin. Aš
komunistas, aš žmogus, mano kojos remias į žemės rutulį!..
Ko čia dabar plyšauji?.. Būk tu nors ir
liuciperis, tik nelėk iš namų ir nedaužyk durų!..
Ar aš nežinau pareisi visas šlapias,
nusmurgęs, vilkdamas tinklą... Ar aš to nežinau?..
Nelašink vandenio, mesk tą tinklą, imk antklodę
ir susisupk. Ir nebandyk sakytis žmogumi esąs. Ir taip matau žmogus parėjo.
Vadinasi, įlėkei kūdron?
Įlėkiau.
Nereikėjo eit pas tą našlę. Sena, bjauri,
denatūratą laka.
Aš ne tik komunistas ir žmogus, bet ir vyras,
motin.
Žinau, vaikeli. Žinau.
O mano žmona nežinojo. Pabėgo. Su
zootechniku.
Ir ačiū Dievui. Ji visąlaik ant tavęs rėkė.
Daryk taip, daryk anaip, peilį kreivai laikai, barščius sriaubi kaip karvė vandenį,
tualetinio popieriaus nenaudoji!..
Ji sakė, kad laikraščiais šluostytis
nesveika.
Nesąmonė. Brežnevo nuotrauka dar nė vienam
šiknos neišdraskė. Gal valgysi sriubos?..
Tai kad... šliurpsiu kaip veršis...
Šliurpk į sveikatą. Kvaila ta tavo žmona. Ir
gerai, kad pabėgo. Tegu zootechniką gerų manierų moko žiūrėsiu, ar negaus tik
karvės lenciūgu į kaktą... Valgyk, mažiuli, greičiau užaugsi. O tai dabar nosis tau
bėga, kaimynų gaidžio bijai, apsimyži, mokytoją pamatęs... Kaip aš tave myliu!..
Taip, mama, taip. Man dar tik keturiasdešimt.
Tai sėdėk, pienburni, ir valgyk!.. Anksti tau
dar apie moteris galvoti.
Mama!.. Tu neteisi... Sižu ja v temnice,
oriol molodoj!.. I piščiu terzaju krovavym kliuvom!..
Ko dabar rėkauji!.. Ko valgį mėtai!..
Piščiu terzaju... Aš tau paterzosiu!.. Susivyniok į antklodę, nes peršalsi!..
Oriol molodoj... Tu apie motiną geriau galvok, ne apie Puškiną.
Mama!... Aš dūstu... aš trokštu laisvės!..
Dėl jos aš pasiryžęs daug kam... Matai, net tavo puodas mane palaiko. Jis irgi
trokšta laisvės!.. Tu mus abu užspaudei, tu mus sugniuždei...
Į LAISVĘ!.. Į TIESĄ!.. PASAULIS JAU TIESIA!.. IR
LYGINA AUKŠTĮ KALNŲ!..
Ša!.. Ša, maištininkai!.. Būgnai ir trimitai,
lėkštės ir trombonai... Laisvės, matai, užsigeidė. Kaipgi tu ją įsivaizduoji,
aniuole... varly nelaimingas?.. A?.. Dumblu visas dvoki... kaip šikpuodis!.. Abu labu
tokiu!..
Pasižiūrėk va ten, po pamatais matai, žali
veizolai dega?.. Gal tau atrodo, kad tenai laisvė?.. O ne, mielas vaike, ne laisvė
ten likimas, žiaurus ir beširdis brigadininkas. Atėmė man vyrą, sugadino sūnų,
su naganu varydavo į laukus, atsigert iš balos neleisdavo... Dabar sėdžiu ant
šikpuodžio ir laukiu, kada man gyvybę atims. Nieko daugiau iš tokio likimo nesitikiu.
Nieko!.. O ir nereikia. Galėjo tik tą baudžiavą lengvesnę padaryti. Ir nebandyk,
likime, man ką nors sakyti matau, išžiojai nasrus.
Aš su šikpuodžiu nesusišneku, kaip aš su tavimi
susikalbėsiu. Iš kur man žinot, ar neturi nagano.
Prakeiktas puodas vėl triukšmauja. Groja pilietinio
karo dainas. Apie baltagvardiečius. Kaip jis man nusibodo! Imsiu jį ir suspardysiu. Vis
vien, kvailys, nieko nejaus.
GANA!.. GANA!.. AŠ NEBEIŠTVERSIU!.. LIAUKITĖS!..
VISĄ GYVENIMĄ BUVAU ŽEMINAMAS!.. NEBENORIU!.. NEBESILEISIU!..
Jėzaumarija. Nusiramink, puodeli, nusiramink.
Nemaniau, kad tu toks jautrus. Neraudok taip garsiai, neraudok. Geriau paklausyk, ką mums
pasakys likimas. Matai, jau išsižiojo. Gerklė kaip vargonai. Kalbėk, pone
brigadininke.
Supratau, kad esate nepatenkinti likimu.
Kadangi likimas yra struktūra, priklausanti gerovės kėlimo institucijoms, atsižvelgsiu
į jūsų raudas beigi skundus ir pakreipsiu tamstų gyvenimą kita linkme.
Sakai, pakreipsi?.. Tai kodėl atėjai taip
vėlai, kai man į kapus jau laikas?.. Kur anksčiau buvai?.. Juk dabar viskas tebus
žaidimas. Lošimas!.. Anava Antanas atridena žalią kortų staliuką. Spindi jo avižų
spalvos plaukai, ir mane suima neregėtas graudulys... Ką tu, mieliausias mano, darysi?..
Kaip pakeisi mūsų gyvenimą?.. Gal proto man daugiau duosi?.. Grožio?.. O gal tik
dešrelių iš po Jadzės sijono?..
Proto neduosiu. Anei grožio. Užtat būsiu tau
geras ir švelnus vyras. Ištikimas kaip kapo akmuo. Mesiu pirmąją kortą.
Oho, kad dunkstelėjo. Kaip plytgalis. Korta rodo,
kad idealus būti negaliu. Jeigu jau apleidžiu lošimą, turiu gauti kitą ydą. O jeigu
būčiau girtuoklis?.. Neprieštarausi?..
Dievai nematė, Antanėli. Būk. Svarbiausia, kad
mane mylėtum.
Mesiu atrąją kortą mūsų sūnui Rapolui
iškris spindintis Felikso vardas. Bus vyras kaip ąžuolas, baisus savimyla, ir moterų
jam nereikės.
Kokia aš laiminga. Du vyrai ir abu mano.
Mesiu trečią kortą Anabelei. Anabelė
amžiams liks maža, ir baisūs ateities įvykiai niekados jos neužklups. Vaikščios su
raudonu kaklaraiščiu ir dainuos.
Koks tu geras, Antanėli.
Ne man dėkok likimui.
Ačiū, pone brigadininke. Ačiū.
Štai ir viskas. Likimas nulemtas. Visi
patenkinti.
AŠ!.. AŠ LIKAU NEPATENKINTAS!.. NENORIU BŪTI
ŠIKPUODŽIU!.. TROKŠTU TAPTI ŠVIESTUVU!..
Tebūnie. Mesiu ketvirtąją kortą. Iškrito.
Paimk jį, motin, pakabink virš lango. Tegu šviečia. Tegu būna laimingas.
Pakabinau.
Kadangi likimui jau padėkojom, jisai išėjo.
Liko viena neišmesta korta. Išmesiu ją tiems, kurių čia nėra, bet labai nori, kad
jų likimas pasikeistų. Kad pakiltų gyvenimo gerovė ir nusileistų kas nors kitas. Kas
nesvarbu. Tik, susimildami, nekaltinkit manęs, jeigu korta neiškris. Aš gi ne savo
darbą dirbu.
Kokia ilga tyla nieko negirdėt.
Negi neiškrito?.. Antanėl, gal ne ta puse metei?..
Kortų, kaip žinai, visokių būna...
Neiškrito, tai neiškrito. O visgi gaila... tos
gerovės tai man nereik, bet va tautai... Lietuvai... Ir sąmoningumo man nereik, bet va
tautai...
Tiek to. Nekaltinu tavęs dėl to, Antanėli. Tauta
neprapuls, o juk šitiek amžių be sąmonės buvo. Svarbiausia meilė. Meilė juk
neteisia ir neatmena pikto. Aš tave myliu, ir man netgi Jadzės gaila. Likimas nebuvo jai
geras neišmetė naujos kortos. Vogs nabagė dešras iki paskutinės savo gyvenimo
dienos, kol numirs. Ir joks angelas neims jos, storai apsivyniojusios sardelėmis... O
tave paėmė tikrai žinau. Dingai tamsiuose miškuose prieš Stalino mirtį, radau
tik auksinį plauką, skambų kaip skripkos styga...
Šiugžda kaži kas mano sieloj, pačiam jos dugne,
tamsoj, šliauždamas prie vienintelio žiburio, norėdamas jį užgesinti. Akelės mano
ankančios, neužsimerkit, nepaleiskit paskutinės šviesos kibirkštėlės... Kad ir tos,
kruvinos. Spalio švenčių...
Kaži kas per gruodą sunkiai kvėpuodamas ateina,
išsigandęs dar labiau negu aš. Praveria duris. Nusikeikia. Irgi iš baimės. Ko jam
čia reik?..
Kongai... a, Kongai...
Ko, Šlapuokli?..
Ko mes čia sugrįžom?.. Pinigus taigi
paėmėm... radom po čiužiniu...
Tylėk, durniau. Peilį palikau. Tu ką, mentų
bijai?.. Taigi lavonas dar šiltas. Atras jį tik po kelių savaičių. O gal ir neatras.
Žiurkės sugrauš.
O kur tas tavo peilis?..
Kur kur. Senės nugaroj. Negi nematai.
N... neee... aš gi sargyboj stovėjau, kol tu...
Kol aš, kol mes!.. Eik tu, sargybini...
Neprisimyžai iš baimės saugodamas mane nuo skersvėjų ir šešėlių?.. A?.. Nuo kada
toks budrus pasidarei?.. Gal nuo to laiko, kai toji merga, kurią sučiupom prie fermų
besišlaistančią, kulniuku tau į tarpkojį spyrė?..
Durna merga. Eilėraščius prie fermų deklamavo.
Apie mirtį ir varną.
Romantikė!.. Kaip ji spiegė, kaip draskėsi,
orangutangu mane išvadino. Nutilo, kai peilį prie gerklės prikišau, šitą patį, ir
pasakiau, kad atauštų, nes tuoj šypsosis nuo ausies iki ausies. Atsirado mat Marytė
Melnikaitė. Neliksite nenubausti, prakeiktieji, padugnės, likimas jūsų
nepasigailės!.. Tfu.
Klausyk, Kongai... man atrodo, kažkas rėkia.
Kur?..
Ten, laukuose. Toli. Ir kažkas šaudo. Pykšt
pokšt.
Nieko negirdžiu.
NELIKSITE NENUBAUSTI, PADUGNĖS, IŠSIGIMĖLIAI!..
Gal tu vitaminų užrijai?
Nieko nerijau. Aš ne narkomanas. Tik tėvo
raminamuosius vagiu.
Tai ko bliauni laukuose šaudo?.. Niekas
nešaudo.
Šaudo, šaudo. Negi tu negirdi?..
Negirdžiu. Aš ramus ir be raminamųjų.
Aha... ramus. O aš ne. Be to, lavonas iš
mūsų juokiasi. Žiūrėk, kokia kreiva šypsena. Dar ims ir ką pasakys...
Nesakys. Ir ne šypsena čia, o mirties
sutraukti raumenys.
Aha... raumenys... jergau... Pykšt pykšt!.. Negi
tu negirdi?.. Kažkas čia pat iššovė!.. Kažkas keikiasi lauke, nemūsiškai... spardo
duris... va, įgriuvo pro duris!.. Du!.. Su automatais!..
Žinai, ką aš galvoju?.. Čia turbūt kinas.
Koks kinas. Jo akys plačios ir plaukai
geltoni. Čia vokiečių kareivis.
Vadinasi, kinas apie karą. Su vokiečiais.
Ne su vokiečiais. Su rusais. Antrasis
rusas. Raudona žvaigždė ant šalmo.
Ir ką jie mums dabar darys?.. Nušaus?.. Matai,
kaip jie į mus žiūri. Su baisia neapykanta. Kaip kine. O kodėl?.. Ką aš jiems
padariau?.. Argi galima už nieką imti ir nušauti žmogų?..
Galima, kvaily. Bet jie nešaus. Čia, esu
tikras, tik tokia auklėjimo priemonė. Pamatysi, tuoj išrėš paskaitą apie tautinį
dorovinį ugdymą.
O paskui nušaus!..
Žinai, ką aš tau pasakysiu?.. Ogi čia visai
ne kareiviai. Čia dirikas su lietuvių kalbos mokytoja. Pastebėjai, kad be Halt
dirikas daugiau nieko ir nepasakė?.. Moka vokiškai tiek, kiek girdėjo tarybiniuose
filmuose. Nesistebėčiau, kad Zuruck jam reikštų Sūriuką. O senė
lituanistė baisiai nekentė rusiškos kultūros. Čiastuškų ir anekdotų. Nors pati
atrodo kaip iš anekdoto apie Petką ir Čiapajevą. Tuoj kojines į kampą pastatys.
MOLČAT'!..
OTSTAVIT'!..
Nebliauk, Šlapuokli. Ar nematai, kad vaidina.
Aha... nebliauk. Lengva tau pasakyti!.. Jie ir
manęs nekentė!.. Debilu vadino, mižnium... visuomenės gėda... Netikau nei į
grandininkus, nei į vėliavnešius, ir meninių gabumų neturėjau... Nušaus jie dabar
mane, aš tau sakau. Kam toks kvailys reikalingas?
Patylėk, vėliavnešy. Tegu šauna. Esu
tikras, kad jų šautuvuose popierių dulkės. Kitko ir negali būti. Ponai pedagogai
bejėgiai viščiukai. Didžiausias jų ginklas moralas. Va su tuo tai gerai per
galvas padaužo. O čia... šautuvai, vienas juokas. Jie jų net užtaisyti nemoka.
Tai jau kaži. Žiūrėk, kiek dirikas ant
krūtinės patronų turi. O senė kaip karabiną atlaužė. Siaubas!..
Oho. Nesitikėjau. Ponia mokytoja moka elgtis
su šautuvu. Vikriai užtaisė. Tuoj pils. Nagi, ponia mokytoja... pirmyn!..
Jėzau, šauna!.. Šauna...
ATLIKTA.
DIEVE, KAIP GERA. KAD ŠITAIP JUOS VISUS. VISUS!..
NESIJAUDINK, PETIA. ATEIS IR TOKIA DIENA.
EIME.
Rodos, aš jau negyvas.
Žalia pragaro šviesa šviečia.
Kaip tylu. Ar anam pasauly visada taip tylu?..
Apsidairyk, kvaily, atidžiau. Čia visai ne
anas pasaulis. Matai niekas nepasikeitė. Vadinasi, visa tai, kas vyko, buvo tik
žaidimas. Likimo pokštas. Juk ir likimas turi humoro jausmą.
O aš jau maniau, kad esu nemirtingas. Gaila...
Užsičiaupk tu pagaliau. Mali ir mali
nesąmones. Mirtis, nemirtingumas, kuo jie geresni vienas už kitą?.. Niekuo. Tai tik
žodžiai. Su jais net per galvą nepadaužysi. Verčiau susitvarkyk tavo kelnės
šlapios.
Jėzau, gal tai kraujas!..
O gal triperis?.. Kiek panų turėjai?..
Eeee... dar neturėjau. O ką tai turi bendro
su...
Užčiaupk žabtus. Nešdinamės. Ilgiau
pasilikti pavojinga. Lipk per langą. Greičiau!..
Lipu, lipu. Žiūrėk, kaip ta bobutė kraupiai
šypsosi. Ji turbūt kažką žino apie nemirtingumą. Kažką baisaus... Jėzaumarija!..
Aš nukritau!.. Gelbėkit!.. Gelbėkit!.. Čia dilgėlynas!..
Na ir skystakiaušis. Nori suprast
nemirtingumą, o nežino, kas yra triperis. Tfu. Varau iš čia. Užkniso. Ate, bobuliuk.
Jau ataušai ir pamėlai. Ilgai čia nedrybsok, eik ten, kur visos bobutės eina. Ne, ne
į amžinybę, negi tu manai, kad aš toks kvailas. Amžinybę turime mes. Ji prieš
akis. Tau reikia į rojų, į laikiną prieglobstį. Nedelsk apkirmijusios tavęs
nebepriims. Tik žemėje visi turi teisę būti tokiais, kokiais nori. Gi rojuje visiems
reikia būti gražiems. Su baltais marškinaičiais ir iškrakmolintom kelnaitėm...
Velnias, kiek dilgėlių!..
Aha, ir tu nukritai į dilgėlyną. Nereikėjo iš
manęs juoktis.
Aš tau tuoj peiliuku rėžtelėsiu.
Už ką?.. Aš ir taip jau sušaudytas. Miręs. O
tu mane dar raižysi. Ar ne kvailai atrodo?.. Anas pasaulis iš mūsų juoksis... Ar
girdi?.. Kongai... ar tu girdi?..
Ne!!!
Kažkas juokiasi!.. Juokiasi iš mūsų!.. Ar
tiktai ne bobutė?.. Bėgam iš čia!.. Bėgam greičiau!..
Aš nuo nieko nebėgsiu. Tegu sau juokiasi!..
Tegu kvatojasi!.. Manęs tuo neišgąsdins.
Žinau, Kongai, koks tu drąsus, ir visgi bėgam
iš čia kuo greičiau... maldauju!.. Jinai vis juokiasi... juokiasi!..
Na ko jau čia man juoktis, verkti reikėtų, juk tam
skystablauzdžiui, tėvo primuštam, snarglį nušluostydavau ir saldainį duodavau, kad
nežiūrėtų pjaunamo veršelio akim. Užaugo didelis veršis, bet akys liko tos pačios.
Pilnos ašarų. Geriau jau būtų sausos... Sako, kad, rydami savo auką, tik krokodilai
verkia. Netiesa. Oi, daug kas šiame pasaulyje netiesa...
Ir aš verkčiau, bet blakstienos susiskliautė,
sunkios, surūdijusios, liko mažas plyšelis, pro kurį regiu tik žalią šviesą virš
lango.
Kas ten taip šviečia?.. Karalių žvaigždė?..
Likimo akis?.. Brigadininko batarejka?..
Kūnas pamažu minga... vis tyliau tiksi laikrodis,
kiniškas, pigus, koks begali būti, pirktas pas tūlą Li, kaži kokie azijiečiai
raudonais kalatais iš mano kūno trauko vinutes ilgomis, ugny pakaitintomis replėmis, ir
kaulai ima skleistis kaip kalijų puokštė, oda išsivynioja kaip žydo brokatas
turguj... Mergelė didele galva, tokios būna tik durnelių arba labai protingų,
nusikrato brokatą nuo basų kojų, pasižiūri į mane nesuprasi, su gailesčiu ar su
panieka ir nueina per turgaus grendymą tolyn, auksinių avižų, žalio vasarojaus
link...
Su ja ir Antanas, ir Rapolas, ir net Jadzė visi
jauni, gražūs... nors rėk pavymui. Iš skausmo. Kaip pjaunamas veršis, kuris mato,
kaip veda tolyn jo motiną ir jai iš akių kapsi didelės skaidrios ašaros...
Jeigu tu, mergele didžiagalve, esi mano siela, tai
kas gi esu aš?.. Tavo kūnas?..
Kuo aš tau nusidėjau, kad mane palieki?..
Liksiu čia, ir žalia likimo akis žiburiuos man
virš lango, švies tol, kol prašvis, ateis diena ir ryški šviesa ją užgesins...
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|