TEKSTAI.LT
<< Atgal
 


R. Tamošaičio nuotr.

 

RENATA ŠERELYTĖ

 

 

 

 

N o v e l ė

 
       Nelaimingas puodas

 
       Kūrinys smuikui su orkestru, kontroversišku Likimo balsu ir juodu
       Žudiko motyvu

       Kūnas pamažu bunda... Naktis surūdijusiu rakteliu atrakina blakstienas, pirštų galuose atgyja nervai ir ima siųsti skausmingus nelaimės signalus. Vėjas pro pamatų plyšį pusto pakulas, draikosi siūlai kaip žiurkių uodegos. Va kyštelėjo pabaisos snukis – žalias, išvirtusiomis žlibėmis, visai kaip pasiutusio brigadininko. Man sarmata, kad sėdžiu jam matant ant šikpuodžio, bet gal bus bent tiek susipratęs ir nevarys šitaip užsiėmusio žmogaus į laukus.
       Tylu, tik klaksi kažkas, lyg musė kanopomis į skardą.
       Čiagi mano blakstienos daužosi viena į kitą – tokios sunkios, tokios griausmingos, kad sunku neužsimerkt.
       Kažkur tiksi laikrodis, silpnai ir tyliai, tarsi pakištas po pagalve. Man atrodo, ten mano širdis. Kada gi suskambės varpelis ir galutinai mane pažadins?..
       Neskamba.
       Lauke nešvinta.
       Sėdžiu ant puodo ir negaliu atsikelti. Jėgos visai mane apleido.
       Tik baidyklė spokso pro plyšį ir žiburiuoja akimis. Taip smarkiai, kad net šikpuodis ima šviesti. Ko čia užsižiebei, neprotingas daikte, tuoj pat užgesk. Čia tau ne Paryžius.
       Ir nedūsauk.
       Ne oras į plaučius plūsta, o žalsvos prietėmių dujos. Tokių neiškvėpsi, jos nusės ant plaučių sienelių kaip tirštas drėgnas pelėsis, ir vietoj atodūsio išspjausiu sūrį.
       Smegenų narveliuose pamažu bunda mintys. Dingteli, kad iš mokyklos tuoj grįš Anabelė.
       Pasakys, kad Dievo nėra, o visi žmonės išsivystė iš beždžionių.
       Aš manau, kad tai netiesa.

 
       Kaip netiesa, senele!.. Kaip netiesa!.. Juk pionierių vadovė pati prisipažino, kad kilo iš makakos!.. O tas baisus bernas, kuris mokosi dešimtoje klasėje, pirmininko sūnelis, King Kongas – jo net rankų delnai plaukuoti!.. Iš vienos pusės – siaubinga, iš kitos – didinga. Tu tik pagalvok, senele, kokia beždžionė turėjo būti sąmoninga, kad pavirstų žmogumi!.. Ir netgi socializmą sukurtų!..

 
       Bet komunizmo nesukurs. Tai – ne beždžionės jėgoms. Gal nori blynų, vaikeli?..

       Kokių dar blynų!.. Tu, senele, visiškai!.. Mes juk gyvename permainų laikais, – o permainų laikais svarbiausia kovoti, degti, nenurimti!..

       Nori pasakyti, kad komunistai irgi degs pragare?.. Gal geriau suvalgytum blynų?..

       Tu, senele, beviltiška. Ar girdėjai ką nors apie Pavliką Morozovą?..

       Ne. Ko jis pridirbo, tas Marozas?..

       Įskundė tėvą, nes šis susidėjo su buožėmis.

       Tavo tėvas, Anabele, ne buožė. Jis nieko nepadarė, kad jį įskųstum.

       Ką jis padarys, girtuoklis toksai. Pasigeria, apsižliumbia ir eina miegoti.

       Ir ačiū Dievui. Gal norėtum, kad siautėtų kaip kokia Bekevičiūčia, viską aplink griaudamas?..

       Ak, senele!.. Betgi kodėl jo dvasia nėra veržli ir ugninga?.. Aš taip norėčiau didžiuotis savo tėvu!.. Kodėl gi jis negali kaip kapitonas Hateras atrasti Šiaurės ašigalio?..

       Nori, kad tavo tėvas būtų toks kaip senis Šeškus?.. Vaikščiotų, atkišęs strampus vietoj kojų?.. Nušalo pusny begulėdamas. Netgi rajoninis jo nelaimes aprašė, dar pavadinimą atsimenu – „Alkogolizmas – tarybinės visuomenės gėda“.

       Tu nemoki skaityti, senele.

       Kaip nemoku?.. Jei nemokėčiau, nebūčiau iškarpų iš rajoninio surinkusi. Ir ne tik apie Šeškų, bet ir apie tavo tėvą. Va paklausyk... „Rapolui V. pareikštas papeikimas, nes, įvažiavęs su traktoriumi į tvenkinį, sugadino šlaitą ir kolūkio inventorių...“ Arba dar: „Rapolas V. apsvarstytas draugiškame teisme už naminės varymą. Kolūkio pirmininko nuomone...“ Gaila, nuomonę kažkas nuplėšė. Ar ne pats Rapolas. Užpakalį nusišluostęs bus...

       Ne, senele, ne. Tu esi tamsios praeities liekana. Piemenaitė, šviežiam karvašūdy šildanti kojas. Tu ne tik skaityti, tu šiuolaikinio meno suvokti negali. Neprieštarauk – geriau atsisėsk ir paklausyk, kaip aš dainuosiu. Tėvai, ko svirduliuoji? Ir tu atsisėsk. Ir neplok kaip išprotėjęs po kiekvieno stulpelio, nes aš tave užmušiu. Nustok, sakau!.. Gal proto netekai!.. „Rodina slyšit, rodina znajet“ – graži daina, bet bisui jos nevalia prašyti. Nevalia!.. Tai – tarybinio meno įžeidimas.

 
       Ko tu nervinies, vaikeli. Nusiramink. Jeigu jau viską, net ir meną, makakas sukūrė, tai ko čia ploti?.. Geriau paklausyk, kaip naktipuodis Brežnevo balsu šneka. Va čia tai tikras menas. Ir plojimai pritinka. Kuo daugiau, tuo geriau. Ar girdi?.. Jau krenkščia, jau ryja skreplius... „Dorogije tovarišči...“

 
       Aš išeinu, senele.

       Eik, vaikeli, eik. Ką tu veiksi su sena boba ant šikpuodžio. Neįdomios tau mano kalbos, ir aplinka nuobodi. Sienos anava apsilaupiusios, pečius aprūkęs... o tėvas visąlaik miega. Susivėlęs kaip pakulų kuodas. Paimsiu plastmasines šukas, kurių viena pusė skirta utėlėms iššukuoti, ir perbrauksiu jam per plaukus. Pabirs ne utėlės – kombikormas ir avižos, turbūt, užuot dirbęs, miegojo kolūkio sandėly. O kai šukos bus pilnos plaukų, mesiu jas ant kelio, pirmininkui po kojom – gal miškas užaugs.
       Neužaugo. Keista. Matyt, šukas reikia mesti iš medžio. Įsikart aukštai, kad matyčiau vilnijančias avižas – auksines kaip Antano plaukai. Anava ir jis pats ateina, gražus kaip cherubinas, kaip blaivus brigadininkas... Antanai!.. Antanai!.. Padėk man išlipti!..

 
       O ko ten užsikorei?.. Kaimynų juokinti?..

       Ne, brangiausias mano, ne!.. Galvą labai skauda. Daktaras sakė – pjaus...

       Čiobrelių išsivirk, ir praeis!.. Jeigu aš eigulys, tai manai, kad dar ir tave turiu iš medžių kilnoti?.. Medžių man jau gana. Miške kažkas uosiukus vagia. Girininkas piktas kaip velnias, ponas Pšibilskis nepatenkintas, tik žydui juokas...

       Antanėli mielas... aš gi visai negeidžiau, kad taip išeitų...

       O ko tu geidei?.. Ar tu apskritai gali ko geisti, šikšna šitokia?..

       Antanėli... aš gi šitaip tave myliu...

       Myliu, myliu... Gulėt su tavim negera!.. Kojos kaip varlės!.. O dar į medžius laipioji... papjūtis!..

       Nevok uosiukų, Antanėli... pasodins tave į belangę... ką aš, nelaiminga, darysiu?..

       O kam man durna pati?..

       Ne durna, Antanėli, ne durna. Durna nesugalvotų šito – į medį įlipti. O žinai, kodėl lipau?..

       Nežinau.

       Ogi medyje yra pagalbos teleponas. Pačioj viršūnėj. Juk jį tik ponas Pšibilskis ir nuovados viršininkas teturi!.. Niekam neleidžia skambinti. Aišku, kur jau ten leis, juk kitam laido gale ponas Dievas atsiliepia!..

       Jėzau Jėzau.

       Aš ir sakau!.. Jėzus!.. Tai kaip nelipsi medin, kaip nesikarsi viršūnėn?.. A?..

       Palauk. Atnešiu kopėčias. Bet žinok... jeigu dar kartą rasiu medyje...

       Nebepadėsi išlipti?.. Eisi pas kitą?.. Pas Jadzę?..

       Eisiu lošti.

       Lošti tu visada eini.

       Bet šįkart lošiu rimtai.

       Antanėli, saulele, taigi iš ko?.. Pinigų nebeturim, žiedo vestuvinio – irgi, nedaviau jo iš pradžių, tai kasas man tarpdury privėrei... Yra dar uosiukų miške, bet ir jie baigsis...

       Užtat nelipk į medį!..

       Mielasis, aš gi iš meilės šitai darau. Pasveikti noriu. Kad galvelė šviesi būtų. Kad durna manęs žmonių akyse nebevadintum, o už akių nebsakytum, kad ženijaisi tik dėl pinigų... Žinai, Antanėl, neseniai sapnavau pranašingą sapną. Dievą su baltu kalatu. Jis siūlėsi mane gydyti, bet kai sužinojo, kad nemoku skambinti teleponu, atsisakė – kaipgi aš, kalbėjo jis, palaikysiu su jumis ryšius ir kontroliuosiu jūsų sveikatą, jeigu tamsta nesugebat paskambinti teleponu...
       O tu dar sakai – ko lipi į medį!.. Jeigu nelipsiu – nepasveiksiu!..

       Jėzusmarija, nutilk. Renkis. Važiuosim ligoninėn. Gal ten ką padarys.

       Padarys, padarys!.. Galvą man nupjaus!..

       Gyvensi ir be galvos.

       Aha, o tu – su Jadze?.. Aniuole šilkaplauki, jeigu nemyli, kam mane vedei?.. Kam?..

       Man patiko ilgais rudens vakarais tau nugarą kasyti. Įsivaizduodavau, kad groju arfa...

       O dabar, vadinasi, nebepatinka?..

       Atsibodo. Be to, aš nelabai ir mėgstu muziką. Klausos neturiu.

       Kaip neturi?.. Aniuole mano, juk avižose – kaip danguj, negi neatsimeni, kaip ten mums buvo gera?.. Gulėjom sau, o aplink visokie orkestrantai tik čirpia, tik groja, ir galvelės man nedaužei, o švelniai glostei... sakei, kad esu graži kaip smuiko meliodija... negi negirdi, Antanėli, mieliausias?.. Klausyk!.. Kaip garsiai groja muzika!.. Vis garsiau ir garsiau!..

       Čia tavo šikpuodis. Įsivaizduoja esąs orkestras. Tfu.

       O ką jam, vargšui, daryt, kai kalbama apie meilę ir muziką?.. Gal ir puodas turi svajonę?..

       ŽINOMA, KAD TURIU!..

 
       Aš išeinu.

       Jau eini?.. Palieki mane vieną?.. Kaip tada avižose?.. Tu toks jaunas ir gražus, kad net širdį man gelia. Iš pavydo, iš ko daugiau. Žinau, kad iš avižų lauko lėksi tiesiai pas Jadzę, apsivyniojusią liemenį vogtomis dešrelėmis...
       Ir tokį mėsos kalną tu, Antanėli, pamilai!.. Nukankino tave pokario badmetis, ne kitaip... nukamavo gyvenimo sunkumai... juk atsimeni – ateidavo žiaurus brigadininkas, popierių ant stalo, naganą nugaron – rašykis, bo nudėsiu! Atlaužia gaiduką, spiria stalan... Kai sakau, jogei rašyti nemoku, jis surinka, kad ir jis nemoka. Dėk kryželį, liepia. Kam jam to mano kryželio bereikia – jo popieriai ir taip panašūs į kapines. Turbūt jau visi pasirašė... Tylėk, vėl aršiai surinka, čia ne kapinės, čia – šviesi ateitis.
       Šviesi ateitis... Žinot, pons brigadininke, aš sėdžiu dabar ant puodo ir laukiu, kada gi prašvis. Jau visa amžinybė praėjo, o nešvinta. Tik puodas žiburiuoja. Vienintelė mano paguoda tamsybėse. Gal tamsta jį turėjot galvoj?..
       Pasižiūrėkit, ką jūs su savo kryželiais pridirbot. Prie sugriautos karvių fermos stovi Anabelė ir verkia juodom ašarom, nors paakiai nudažyti ryškiai mėlynai. Šlapia cigaretė iš burnelės iškritus... Ko gi tu raudi, vaikeli?.. Ko, Anabele?..

       Ne Anabelė, senele. Anabel Li. Anabel Li.

       Jėzau. Ištekėjai už kino?..

       Ne.

       Tai kam tas Li?.. Ko dabar raudi?..

       Mane išprievartavo.

       Kas?.. Kinas?..

       Senele, tu visiškai visiškai... rasistė kažkokia!.. Kinai čia niekuo dėti. Dėl visko kaltas King Kongas. Jis mane krūmuose užklupo. Čia, prie fermos. Kur baltas kaulų alebastras miškeliuos mėtos...

       O ko ten ėjai?..

       Išklausyk tu pagaliau mane!.. Kur alebastras mėtos, kur juodas varnas sako Nevermore, kur romantizmo sklando vėlės... ten demono aistringo laukiau, gal jis mane paims ir paskraidins... deja, sulaukiau tik plaukuotais rankų delnais orangutango. Paskui, bjaurybė, dar nusišlapino į kaukolę!.. Čiurkšlė skambėjo kaip fleita...

       Neverk, vaikeli, neverk. Ką dabar bepadarysi. Gaila man tavęs, ir puodui gaila – jis ragais ir valtornom prabilo, sukrėstas iki gelmių. Girdi, kaip trimituoja. Ausys plyšta. O dėl to Kim Koko – ir ko tu su tais užsieniečiais prasidedi, savų negana – nesijaudink. Geruoju jis nebaigs. Tėvas – toks šulas, o sūnui, va, šulo aiškiai trūksta.

       Todėl tėvas ir metė sūnų, ir išsikėlė į miestą, ir savo meilužę vedė!.. Ak, senele, jis persekioja mane sapnuose...

       Kas?.. Pirmininkas?..

       Ne!.. King Kongas!.. Ir sidabrinė fleitos melodija. Romantizmas. Sidabras, varvantis pro kaukolės akis.

       Nesijaudink, vaikeli, tai ne žmogaus, o veršio kaukolė. Puode, liaukis grojęs Preslį. „Love me tender...“ čia visai nepritinka. O tau, vaikeli, duosiu gerą patarimą. Jeigu tas pametęs šulą vaikigalis vėl tave persekios...

       Sapnuose.

       Nesvarbu, sapnuose ar ne, – pasidėk šalia plaktuką. Arba kirvelį.

       Plaktukas nepadės. Reiks kreiptis į psichiatrą. Arba Jungą paskaityti. Ar tu, senele, skaitei Jungą?..

       Ir Jungą, ir Froidą, bet nieko nesupratau. Plaktukas geriau.

       Matyt, senele, mes viena kitos niekada nesuprasime.

       O ką tu siūlai?..

       Geriausias dalykas, jei nori pamiršti smurtą, – ieškoti parduotuvėse išpardavimų. Ir turėti pinigų. Daug. Tada kentėti lengviau. Nes jei piniginėj teturi saujelę centų, lieka vienintelė išeitis – šokti nuo tilto.

       Tikrai?.. Man, kvailei, nė į galvą neateitų... Ką gi, vaikeli, eik. Eik, išsiparduok. Tik neraudok paskui, jei patykos kas su kirveliu.
       Jau eini?.. Palauk, palauk. Nenoriu, kad šoktum nuo tilto. Duosiu kokį rublį iš pensijos!..
       Nebėra vaiko. Išlėkė. Užtat nuo riksmo atsibudo Rapolas. Žiovauja ir atrodo labai susirūpinęs. Panosė šlapia. Še skudurą, nusišluostyk. Ko toks susimąstęs?..

       Sutikau, moč, elektriką. Už trifazio įvedimą reikia sumokėti penkis rublius. Paskolink, paskui atiduosiu.

       Ar tikrai?.. Palauk, paieškosiu... radau kelis. Imk. Tik nepragerk.

       Tu ką, moč?.. Sakiau gi aiškiai, trifazis, elektrikas niurgzlys, nori pinigų tuoj pat. Supykęs dar laidus nutrauks!..

       Ak, vaikeli, vaikeli... Žiūriu aš į tave ir galvoju, gal ne tą vardą tau davėm. Koks gi tu Rapolas arkangelas – tu už rublį visus velnius į rojų suleistum... Ir dabar – eisi pas našlę, prisirysi ir su traktorium įlėksi pirmininko kūdron. Būtum koks Feliksas, ir tiek.

       Ne!.. Nemenkink manęs, motin. Aš – komunistas, aš – žmogus, mano kojos remias į žemės rutulį!..

       Ko čia dabar plyšauji?.. Būk tu nors ir liuciperis, tik nelėk iš namų ir nedaužyk durų!..
       Ar aš nežinau – pareisi visas šlapias, nusmurgęs, vilkdamas tinklą... Ar aš to nežinau?..
       Nelašink vandenio, mesk tą tinklą, imk antklodę ir susisupk. Ir nebandyk sakytis žmogumi esąs. Ir taip matau – žmogus parėjo. Vadinasi, įlėkei kūdron?

       Įlėkiau.

       Nereikėjo eit pas tą našlę. Sena, bjauri, denatūratą laka.

       Aš ne tik komunistas ir žmogus, bet ir vyras, motin.

       Žinau, vaikeli. Žinau.

       O mano žmona nežinojo. Pabėgo. Su zootechniku.

       Ir ačiū Dievui. Ji visąlaik ant tavęs rėkė. Daryk taip, daryk anaip, peilį kreivai laikai, barščius sriaubi kaip karvė vandenį, tualetinio popieriaus nenaudoji!..

       Ji sakė, kad laikraščiais šluostytis nesveika.

       Nesąmonė. Brežnevo nuotrauka dar nė vienam šiknos neišdraskė. Gal valgysi sriubos?..

       Tai kad... šliurpsiu kaip veršis...

       Šliurpk į sveikatą. Kvaila ta tavo žmona. Ir gerai, kad pabėgo. Tegu zootechniką gerų manierų moko – žiūrėsiu, ar negaus tik karvės lenciūgu į kaktą... Valgyk, mažiuli, greičiau užaugsi. O tai dabar nosis tau bėga, kaimynų gaidžio bijai, apsimyži, mokytoją pamatęs... Kaip aš tave myliu!..

       Taip, mama, taip. Man dar tik keturiasdešimt.

       Tai sėdėk, pienburni, ir valgyk!.. Anksti tau dar apie moteris galvoti.

       Mama!.. Tu neteisi... „Sižu ja v temnice, oriol molodoj!.. I piščiu terzaju krovavym kliuvom!..“

       Ko dabar rėkauji!.. Ko valgį mėtai!.. „Piščiu terzaju...“ Aš tau paterzosiu!.. Susivyniok į antklodę, nes peršalsi!.. Oriol molodoj... Tu apie motiną geriau galvok, ne apie Puškiną.

       Mama!... Aš dūstu... aš trokštu laisvės!.. Dėl jos aš pasiryžęs daug kam... Matai, net tavo puodas mane palaiko. Jis irgi trokšta laisvės!.. Tu mus abu užspaudei, tu mus sugniuždei...

 
       Į LAISVĘ!.. Į TIESĄ!.. PASAULIS JAU TIESIA!.. IR LYGINA AUKŠTĮ KALNŲ!..

 
       Ša!.. Ša, maištininkai!.. Būgnai ir trimitai, lėkštės ir trombonai... Laisvės, matai, užsigeidė. Kaipgi tu ją įsivaizduoji, aniuole... varly nelaimingas?.. A?.. Dumblu visas dvoki... kaip šikpuodis!.. Abu labu tokiu!..
       Pasižiūrėk va ten, po pamatais – matai, žali veizolai dega?.. Gal tau atrodo, kad tenai – laisvė?.. O ne, mielas vaike, ne laisvė – ten likimas, žiaurus ir beširdis brigadininkas. Atėmė man vyrą, sugadino sūnų, su naganu varydavo į laukus, atsigert iš balos neleisdavo... Dabar sėdžiu ant šikpuodžio ir laukiu, kada man gyvybę atims. Nieko daugiau iš tokio likimo nesitikiu. Nieko!.. O ir nereikia. Galėjo tik tą baudžiavą lengvesnę padaryti. Ir nebandyk, likime, man ką nors sakyti – matau, išžiojai nasrus.
       Aš su šikpuodžiu nesusišneku, kaip aš su tavimi susikalbėsiu. Iš kur man žinot, ar neturi nagano.
       Prakeiktas puodas vėl triukšmauja. Groja pilietinio karo dainas. Apie baltagvardiečius. Kaip jis man nusibodo! Imsiu jį ir suspardysiu. Vis vien, kvailys, nieko nejaus.

 
       GANA!.. GANA!.. AŠ NEBEIŠTVERSIU!.. LIAUKITĖS!.. VISĄ GYVENIMĄ BUVAU ŽEMINAMAS!.. NEBENORIU!.. NEBESILEISIU!..

 
       Jėzaumarija. Nusiramink, puodeli, nusiramink. Nemaniau, kad tu toks jautrus. Neraudok taip garsiai, neraudok. Geriau paklausyk, ką mums pasakys likimas. Matai, jau išsižiojo. Gerklė kaip vargonai. Kalbėk, pone brigadininke.

       Supratau, kad esate nepatenkinti likimu. Kadangi likimas yra struktūra, priklausanti gerovės kėlimo institucijoms, atsižvelgsiu į jūsų raudas beigi skundus ir pakreipsiu tamstų gyvenimą kita linkme.

       Sakai, pakreipsi?.. Tai kodėl atėjai taip vėlai, kai man į kapus jau laikas?.. Kur anksčiau buvai?.. Juk dabar viskas tebus žaidimas. Lošimas!.. Anava Antanas atridena žalią kortų staliuką. Spindi jo avižų spalvos plaukai, ir mane suima neregėtas graudulys... Ką tu, mieliausias mano, darysi?.. Kaip pakeisi mūsų gyvenimą?.. Gal proto man daugiau duosi?.. Grožio?.. O gal tik dešrelių iš po Jadzės sijono?..

       Proto neduosiu. Anei grožio. Užtat būsiu tau geras ir švelnus vyras. Ištikimas kaip kapo akmuo. Mesiu pirmąją kortą.
       Oho, kad dunkstelėjo. Kaip plytgalis. Korta rodo, kad idealus būti negaliu. Jeigu jau apleidžiu lošimą, turiu gauti kitą ydą. O jeigu būčiau girtuoklis?.. Neprieštarausi?..

       Dievai nematė, Antanėli. Būk. Svarbiausia, kad mane mylėtum.

       Mesiu atrąją kortą – mūsų sūnui Rapolui iškris spindintis Felikso vardas. Bus vyras kaip ąžuolas, baisus savimyla, ir moterų jam nereikės.

       Kokia aš laiminga. Du vyrai – ir abu mano.

       Mesiu trečią kortą – Anabelei. Anabelė amžiams liks maža, ir baisūs ateities įvykiai niekados jos neužklups. Vaikščios su raudonu kaklaraiščiu ir dainuos.

       Koks tu geras, Antanėli.

       Ne man dėkok – likimui.

       Ačiū, pone brigadininke. Ačiū.

       Štai ir viskas. Likimas nulemtas. Visi patenkinti.

 
       AŠ!.. AŠ LIKAU NEPATENKINTAS!.. NENORIU BŪTI ŠIKPUODŽIU!.. TROKŠTU TAPTI ŠVIESTUVU!..

 
       Tebūnie. Mesiu ketvirtąją kortą. Iškrito. Paimk jį, motin, pakabink virš lango. Tegu šviečia. Tegu būna laimingas.

       Pakabinau.

       Kadangi likimui jau padėkojom, jisai išėjo. Liko viena neišmesta korta. Išmesiu ją tiems, kurių čia nėra, bet labai nori, kad jų likimas pasikeistų. Kad pakiltų gyvenimo gerovė ir nusileistų kas nors kitas. Kas – nesvarbu. Tik, susimildami, nekaltinkit manęs, jeigu korta neiškris. Aš gi ne savo darbą dirbu.

 
       Kokia ilga tyla – nieko negirdėt.
       Negi neiškrito?.. Antanėl, gal ne ta puse metei?.. Kortų, kaip žinai, visokių būna...
       Neiškrito, tai neiškrito. O visgi gaila... tos gerovės tai man nereik, bet va tautai... Lietuvai... Ir sąmoningumo man nereik, bet va tautai...
       Tiek to. Nekaltinu tavęs dėl to, Antanėli. Tauta neprapuls, o juk šitiek amžių be sąmonės buvo. Svarbiausia – meilė. Meilė juk neteisia ir neatmena pikto. Aš tave myliu, ir man netgi Jadzės gaila. Likimas nebuvo jai geras – neišmetė naujos kortos. Vogs nabagė dešras iki paskutinės savo gyvenimo dienos, kol numirs. Ir joks angelas neims jos, storai apsivyniojusios sardelėmis... O tave paėmė – tikrai žinau. Dingai tamsiuose miškuose prieš Stalino mirtį, radau tik auksinį plauką, skambų kaip skripkos styga...
       Šiugžda kaži kas mano sieloj, pačiam jos dugne, tamsoj, šliauždamas prie vienintelio žiburio, norėdamas jį užgesinti. Akelės mano ankančios, neužsimerkit, nepaleiskit paskutinės šviesos kibirkštėlės... Kad ir tos, kruvinos. Spalio švenčių...
       Kaži kas per gruodą sunkiai kvėpuodamas ateina, išsigandęs dar labiau negu aš. Praveria duris. Nusikeikia. Irgi iš baimės. Ko jam čia reik?..

 
       Kongai... a, Kongai...

 
       Ko, Šlapuokli?..

 
       Ko mes čia sugrįžom?.. Pinigus taigi paėmėm... radom po čiužiniu...

 
       Tylėk, durniau. Peilį palikau. Tu ką, mentų bijai?.. Taigi lavonas dar šiltas. Atras jį tik po kelių savaičių. O gal ir neatras. Žiurkės sugrauš.

 
       O kur tas tavo peilis?..

 
       Kur kur. Senės nugaroj. Negi nematai.

 
       N... neee... aš gi sargyboj stovėjau, kol tu...

 
       Kol aš, kol mes!.. Eik tu, sargybini... Neprisimyžai iš baimės saugodamas mane nuo skersvėjų ir šešėlių?.. A?.. Nuo kada toks budrus pasidarei?.. Gal nuo to laiko, kai toji merga, kurią sučiupom prie fermų besišlaistančią, kulniuku tau į tarpkojį spyrė?..

 
       Durna merga. Eilėraščius prie fermų deklamavo. Apie mirtį ir varną.

 
       Romantikė!.. Kaip ji spiegė, kaip draskėsi, orangutangu mane išvadino. Nutilo, kai peilį prie gerklės prikišau, šitą patį, ir pasakiau, kad atauštų, nes tuoj šypsosis nuo ausies iki ausies. Atsirado mat Marytė Melnikaitė. „Neliksite nenubausti, prakeiktieji, padugnės, likimas jūsų nepasigailės!..“ Tfu.

 
       Klausyk, Kongai... man atrodo, kažkas rėkia.

 
       Kur?..

 
       Ten, laukuose. Toli. Ir kažkas šaudo. Pykšt pokšt.

 
       Nieko negirdžiu.

 
       NELIKSITE NENUBAUSTI, PADUGNĖS, IŠSIGIMĖLIAI!..

 
       Gal tu vitaminų užrijai?

 
       Nieko nerijau. Aš ne narkomanas. Tik tėvo raminamuosius vagiu.

 
       Tai ko bliauni – laukuose šaudo?.. Niekas nešaudo.

 
       Šaudo, šaudo. Negi tu negirdi?..

 
       Negirdžiu. Aš ramus ir be raminamųjų.

 
       Aha... ramus. O aš – ne. Be to, lavonas iš mūsų juokiasi. Žiūrėk, kokia kreiva šypsena. Dar ims ir ką pasakys...

 
       Nesakys. Ir ne šypsena čia, o mirties sutraukti raumenys.

 
       Aha... raumenys... jergau... Pykšt pykšt!.. Negi tu negirdi?.. Kažkas čia pat iššovė!.. Kažkas keikiasi lauke, nemūsiškai... spardo duris... va, įgriuvo pro duris!.. Du!.. Su automatais!..
       Žinai, ką aš galvoju?.. Čia turbūt kinas.

 

       Koks kinas. Jo akys plačios ir plaukai geltoni. Čia – vokiečių kareivis.

 
       Vadinasi, kinas apie karą. Su vokiečiais.

 
       Ne su vokiečiais. Su rusais. Antrasis – rusas. Raudona žvaigždė ant šalmo.

 
       Ir ką jie mums dabar darys?.. Nušaus?.. Matai, kaip jie į mus žiūri. Su baisia neapykanta. Kaip kine. O kodėl?.. Ką aš jiems padariau?.. Argi galima už nieką imti ir nušauti žmogų?..

 
       Galima, kvaily. Bet jie nešaus. Čia, esu tikras, tik tokia auklėjimo priemonė. Pamatysi, tuoj išrėš paskaitą apie tautinį dorovinį ugdymą.

 
       O paskui nušaus!..

 
       Žinai, ką aš tau pasakysiu?.. Ogi čia visai ne kareiviai. Čia dirikas su lietuvių kalbos mokytoja. Pastebėjai, kad be „Halt“ dirikas daugiau nieko ir nepasakė?.. Moka vokiškai tiek, kiek girdėjo tarybiniuose filmuose. Nesistebėčiau, kad „Zuruck“ jam reikštų „Sūriuką“. O senė lituanistė baisiai nekentė rusiškos kultūros. Čiastuškų ir anekdotų. Nors pati atrodo kaip iš anekdoto apie Petką ir Čiapajevą. Tuoj kojines į kampą pastatys.

 
       MOLČAT'!..

 
       OTSTAVIT'!..

 
       Nebliauk, Šlapuokli. Ar nematai, kad vaidina.

 
       Aha... nebliauk. Lengva tau pasakyti!.. Jie ir manęs nekentė!.. Debilu vadino, mižnium... visuomenės gėda... Netikau nei į grandininkus, nei į vėliavnešius, ir meninių gabumų neturėjau... Nušaus jie dabar mane, aš tau sakau. Kam toks kvailys reikalingas?

 
       Patylėk, vėliavnešy. Tegu šauna. Esu tikras, kad jų šautuvuose – popierių dulkės. Kitko ir negali būti. Ponai pedagogai – bejėgiai viščiukai. Didžiausias jų ginklas – moralas. Va su tuo tai gerai per galvas padaužo. O čia... šautuvai, vienas juokas. Jie jų net užtaisyti nemoka.

 
       Tai jau kaži. Žiūrėk, kiek dirikas ant krūtinės patronų turi. O senė kaip karabiną atlaužė. Siaubas!..

 
       Oho. Nesitikėjau. Ponia mokytoja moka elgtis su šautuvu. Vikriai užtaisė. Tuoj pils. Nagi, ponia mokytoja... pirmyn!..

 
       Jėzau, šauna!.. Šauna...

 
       ATLIKTA.

 
       DIEVE, KAIP GERA. KAD ŠITAIP JUOS VISUS. VISUS!..

 
       NESIJAUDINK, PETIA. ATEIS IR TOKIA DIENA.

 
       EIME.

 
       Rodos, aš jau negyvas.

 
       Žalia pragaro šviesa šviečia.

 
       Kaip tylu. Ar anam pasauly visada taip tylu?..

 
       Apsidairyk, kvaily, atidžiau. Čia visai ne anas pasaulis. Matai – niekas nepasikeitė. Vadinasi, visa tai, kas vyko, buvo tik žaidimas. Likimo pokštas. Juk ir likimas turi humoro jausmą.

 
       O aš jau maniau, kad esu nemirtingas. Gaila...

 
       Užsičiaupk tu pagaliau. Mali ir mali nesąmones. Mirtis, nemirtingumas, kuo jie geresni vienas už kitą?.. Niekuo. Tai – tik žodžiai. Su jais net per galvą nepadaužysi. Verčiau susitvarkyk – tavo kelnės šlapios.

 
       Jėzau, gal tai kraujas!..

 
       O gal triperis?.. Kiek panų turėjai?..

 
       Eeee... dar neturėjau. O ką tai turi bendro su...

 
       Užčiaupk žabtus. Nešdinamės. Ilgiau pasilikti pavojinga. Lipk per langą. Greičiau!..

 
       Lipu, lipu. Žiūrėk, kaip ta bobutė kraupiai šypsosi. Ji turbūt kažką žino apie nemirtingumą. Kažką baisaus... Jėzaumarija!.. Aš nukritau!.. Gelbėkit!.. Gelbėkit!.. Čia dilgėlynas!..

 
       Na ir skystakiaušis. Nori suprast nemirtingumą, o nežino, kas yra triperis. Tfu. Varau iš čia. Užkniso. Ate, bobuliuk. Jau ataušai ir pamėlai. Ilgai čia nedrybsok, eik ten, kur visos bobutės eina. Ne, ne į amžinybę, negi tu manai, kad aš toks kvailas. Amžinybę turime mes. Ji – prieš akis. Tau reikia į rojų, į laikiną prieglobstį. Nedelsk – apkirmijusios tavęs nebepriims. Tik žemėje visi turi teisę būti tokiais, kokiais nori. Gi rojuje visiems reikia būti gražiems. Su baltais marškinaičiais ir iškrakmolintom kelnaitėm... Velnias, kiek dilgėlių!..

 
       Aha, ir tu nukritai į dilgėlyną. Nereikėjo iš manęs juoktis.

 
       Aš tau tuoj peiliuku rėžtelėsiu.

 
       Už ką?.. Aš ir taip jau sušaudytas. Miręs. O tu mane dar raižysi. Ar ne kvailai atrodo?.. Anas pasaulis iš mūsų juoksis... Ar girdi?.. Kongai... ar tu girdi?..

 
       Ne!!!

 
       Kažkas juokiasi!.. Juokiasi iš mūsų!.. Ar tiktai ne bobutė?.. Bėgam iš čia!.. Bėgam greičiau!..

 
       Aš nuo nieko nebėgsiu. Tegu sau juokiasi!.. Tegu kvatojasi!.. Manęs tuo neišgąsdins.

 
       Žinau, Kongai, koks tu drąsus, ir visgi bėgam iš čia kuo greičiau... maldauju!.. Jinai vis juokiasi... juokiasi!..

 
       Na ko jau čia man juoktis, verkti reikėtų, juk tam skystablauzdžiui, tėvo primuštam, snarglį nušluostydavau ir saldainį duodavau, kad nežiūrėtų pjaunamo veršelio akim. Užaugo didelis veršis, bet akys liko tos pačios. Pilnos ašarų. Geriau jau būtų sausos... Sako, kad, rydami savo auką, tik krokodilai verkia. Netiesa. Oi, daug kas šiame pasaulyje netiesa...
       Ir aš verkčiau, bet blakstienos susiskliautė, sunkios, surūdijusios, liko mažas plyšelis, pro kurį regiu tik žalią šviesą virš lango.
       Kas ten taip šviečia?.. Karalių žvaigždė?.. Likimo akis?.. Brigadininko batarejka?..
       Kūnas pamažu minga... vis tyliau tiksi laikrodis, kiniškas, pigus, koks begali būti, pirktas pas tūlą Li, kaži kokie azijiečiai raudonais kalatais iš mano kūno trauko vinutes ilgomis, ugny pakaitintomis replėmis, ir kaulai ima skleistis kaip kalijų puokštė, oda išsivynioja kaip žydo brokatas turguj... Mergelė didele galva, tokios būna tik durnelių arba labai protingų, nusikrato brokatą nuo basų kojų, pasižiūri į mane – nesuprasi, su gailesčiu ar su panieka – ir nueina per turgaus grendymą tolyn, auksinių avižų, žalio vasarojaus link...
       Su ja ir Antanas, ir Rapolas, ir net Jadzė – visi jauni, gražūs... nors rėk pavymui. Iš skausmo. Kaip pjaunamas veršis, kuris mato, kaip veda tolyn jo motiną ir jai iš akių kapsi didelės skaidrios ašaros...
       Jeigu tu, mergele didžiagalve, esi mano siela, tai kas gi esu aš?.. Tavo kūnas?..
       Kuo aš tau nusidėjau, kad mane palieki?..
       Liksiu čia, ir žalia likimo akis žiburiuos man virš lango, švies tol, kol prašvis, ateis diena ir ryški šviesa ją užgesins...

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt