JUOZAS APUTIS

 
       Plėšia plaučius šitas kvepėjimas...

 
       Kazimieras Barėnas. APSAKYMŲ RINKTINĖ / Sudarė L. Peleckis-Kaktavičius. – Šiauliai: Literatūros almanacho „Varpai“ redakcija, 2004. – 240 p.

       Pavadinimui čia – šiek tiek perdirbtas Kazimiero Barėno novelės „Balandžiai“ sakinys. Kai saulė apdžiovina pievos pradalgių rasą, žmogus dalgiakočiu tas pradalges išvarto, kad geriau džiūtų. Tada „pakvimpa visas laukas, rodos, išplėš plaučius šitas kvepėjimas“. Sakinys kaip sakinys, vaizdas kaip vaizdas, o tam, kurio uoslė nėra užkimšta plastmasėmis, perskaičius pakvimpa pradalgės, pakvimpa iš artimesnės ar tolimesnės praeities, nes šiandien jos dažniausiai jau sumišusios su kokio nors dyzelino kvapais. Pagauti plaučius plėšiančių kvapų teko ne vienoje K. Barėno novelėje, įdėtoje į „Apsakymų rinktinę“, kurią sudarė Leonas Peleckis-Kaktavičius. Šiandien skaitydamas jau seniai beletristo parašytas noveles pirmiausia džiaugiesi, kad iš jų gali daug ką suprasti apie tą laiką, kuris novelėse vaizduojamas, aprašomas, apie kurį kalba novelių žmonės, o dažniausiai, žinoma, pats autorius, kartais net nesislėpdamas už kitų nugarų, pasakodamas pirmuoju asmeniu. Beje, čia būtų galima žengti mažą žingsnelį į šalį ir pasakyti, kad kai kuriose šios rinktinės novelėse vaizduojami laikai, okupacijos dabartiniam skaitytojui ima kiek painiotis, visai jaunas žmogus, be abejo, painiosis dar labiau. Galima žengti dar žingsnelį ir prasitarti, kad ne visose rinktinės novelėse vienodai stiprus tas meniškumo kvapas, užtat džiūgaudamas skaitai pačias gerąsias. Atpažinimo, gudriau sakant – gal istoriškumo, momentas yra tikrai nemažas K. Barėno novelių traukos magnetas. Pagalvoji: jeigu būtų parašyta kitaip, pavyzdžiui, vis skverbiantis į kokius nors herojų kompleksus, suvešėjusius civilizacijos saulėkaitoje, tai, žinoma, skaityti būtų įdomu, nes K. Barėnas tikriausiai ir čia pasirodytų įspūdingai, tačiau mes, dabartiniai skaitytojai, galėtume kur kas menkiau susipažinti su ta aplinka, į kurią pateko Antrajam karui baigiantis ir jam pasibaigus daugybė lietuvių, nusikrausčiusių į pasaulio pakraščius su savo pradalgėmis, balandžiais, pievomis ir upėmis. Ir jeigu tada, kai panašūs raštai ėmė pasirodyti užsieniuose, vienas kitas jaunesnis literatas priekaištavo dėl kokios nors nostalgijos, tai skaitydamas šiandien ir į nostalgiją, ir į Lietuvos kaimo atributiką, įsitaisiusią Londone, Vašingtone ar Niujorke, žiūri su tam tikru grauduliu ir pagarba: gerai, kad ano laiko rašytojai neatsisakė, neatplyšo nuo savasties, kad jos ilgai neprarado. Gerai, kad ir negalėjo jos prarasti – pernelyg tvirtai pirmoji Lietuvos Nepriklausomybė anos kartos rašytojus įaugino į savo žemę ir pernelyg skaudžiai laikas iš tos žemės juos išplėšė.
       Gal čia kiek ir nepataikysiu, bet man atrodė ir atrodo, jog šitų novelių autoriaus asmenybė yra kaži kokia išskirtinė: gražus jo savotiškas „talentas“ į rašymą, į kūrybą žiūrėti ne kaip į kokią būtinybę kur nors įsitvirtinti, įsimontuoti, o kaip į ramų, nepretenzingą pašaukimą perprasti žmogų, su juo pabendrauti, pamatyti jo ydas, bet apie jas kalbėti atlaidžiai, matyti kaip kokią prigimties būtinybę – turbūt dėl to jo novelės nuspalvintos išmintingu (kartais graudžiu) pajuokavimu, jose niekur neskubama, nes, rodos, lyg ir nenorima priblokšti kokia negirdėta išvada. Ne vienur teko aptikti pasvarstymų, ar K. Barėno smulkioji beletristika vadintina novelėmis, nes suabejojama dėl vieno novelei būtino bruožo – nesama netikėtų jo novelių pabaigų. Tegu tai skambės ir kaip koks paradoksas: kaip tik dėl to, kad jos nepretenduoja būti netikėtos, ir tampa netikėtomis!
       K. Barėnas, galima sakyti, pakartojo Julijos Žymantienės kelią į literatūrą – pirmąją knygą jis išleido būdamas keturiasdešimt penkerių metų. Ir jau nuo tada, matyt, pratrūko tai, kas buvo per dešimtmečius susikaupę. Aptariamoje knygoje novelės surinktos iš penkių rinkinių, kurie buvo išleisti Anglijoje ir Amerikoje. Lietuvoje iki šiol tebuvo išleista vienintelė K. Barėno knyga – novelių romanas „Dvidešimt viena Veronika“ (1997). Čia tiktų paminėti, kad šiemet pasirodė ir L. Peleckio-Kaktavičiaus monografija „Kazimieras Barėnas“. Šioje studijoje herojus iškyla kaip tikrai tauri ir didelė asmenybė.
       Dabartinėje rinktinėje yra keli labai aukštos prabos kūriniai. Apie vieną jų norisi pakalbėti detaliau, kad tas, kuris knygos dar neskaitė, galėtų pajusti, kaip tikras beletristo talentas, rodos, nepaprastai lengvai vedžiojo autoriaus plunksną ant delno dydžio etikečių nuo siūlų kamuolių (dirbdamas tekstilės fabrike ant tų kortelių švariosios pusės autorius rašė savo tekstus). Tas kūrinys vadinasi „Pievos“. Beje, šita novelė, kurią autorius vadina apsakymu, vos spėjusi pasirodyti, buvo labai nevienodai vertinama. 1990 m. rašytoje autobiografijoje K. Barėnas užsiminė: „Kritikai, žinoma, kartais reiškia visai priešingas nuomones, ir man tada sunku spręsti, kuriais tikėti. Štai knygoje „Kilogramas cukraus“ yra apsakymas „Pievos“. Vieni kritikai ypač teigiamai jį vertino, o kai kam atrodė, kad tai tikra nuobodybė. Tokiais atvejais nebežinai žmogus, kada tą druską pradėti žėbyti…“ Šitos novelės neužmiršo ir Vytautas A. Jonynas, 1992 m. Čikagoje išleistoj knygoj „Lietuvių egzodo literatūra, 1940–1990“ rašęs: „Akivaizdus Barėno sugebėjimas pavaizduoti kasdieniškus dalykus biliūnišku gailumu. Stiliuj nesivaikoma žodyno raibulių, įmantrių metaforų. Itin lyriškai praskamba vaikystės atsiminimais atausta novelė „Pievos“. Iš viso atrodytų, kad Barėnas yra veikiau novelistas, negu romanistas. Sportiniais terminais – sprinteris veikiau, negu ilgų distancijų bėgikas“.
       Šit ir šiandien, po daugelio metų nuo novelės pasirodymo, mums į akį krenta kaip tik toji rinktinės novelė. Būsime teigiamai vertinančiųjų pusėje. Čia herojus (autorius kalba pirmuoju asmeniu) pasakoja apie savo gimtinės žemę, apie ruoželį pievos palei upelį, o tas ruoželis yra didelės pievos lopas, gal ne pievos, o pievų, kurios priklauso kaimynams. Tos kaimynų pievos didžiulės, priaugusios beržų, per jas ir teka tas svetimas upelis, tos kaimynų pievos, sako autorius, „rodos, milžinai“. Ir per visą novelę įvairiais variantais pulsuoja pasakotojo tėvų amžinas psichologinis ir socialinis troškimas kaip nors išsiveržti, išeiti į platumas, irgi turėti tokias plačias pievas. Tas troškimas kartojasi periodais, energingomis kalbos variacijomis. Štai: „Ir jeigu iš kalbomis reiškiamų jų svajonių darytum gilesnes išvadas, tai galėtum net sakyti, kad jie visais savo kaulais jautė tokią galimybę. Jeigu turėtų tas pievas, tai prasiveržtų iš suspaudimo, iš tos mažybės, ir tada palengva išgaruotų netikrumas“ (p. 72). Taip ir sukasi pasakotojo tėvų ir jo paties gyvenimas – vis nepaleidžia mintys prasiveržti, pasididinti savo pievos lopą. „Kad būtų nors kiek daugiau tos žemės!“ – tokiom nerimo dienom prasitars motina. O tėvas pakels galvą, patylės ir atsakys: „Kad būtų, kad būtų! Kad būtų, tai kitas reikalas būtų. Tas ir yra, kad nėra“ (p. 75). Troškimas svajones kaitina toliau – motina jau kalba, kaip būtų gerai prisišienauti daug šieno, tada jau reikėtų kokio priestato, kaip būtų gerai, kad palei upę braidžiotų tėvas arba suktų pradalgę, o ji, motina, purtytų suverstą šieną. „Karvės žvilgėtų ir pavasarį, kaip dvaro staininiai, ir nereikėtų žiūrėti, kaip pamažu iš jų nugaros išlenda inkštirai. Karvės būtų kaip mūras!.. <…> Tvartą praplėstume, daržinę perstatytume. Padidintą daržą, žinoma, reikėtų aptverti turbūt statinių tvora, nes jei sodintume obelaites, tai žiemą jas apgraužtų kiškiai“ (p. 79). Šitaip einama nuo svajonių epizodo prie epizodo, prie kokio nors pasidžiaugimo, kaip būtų gerai, jei būtų… Einama su graudžia šypsenėle, su užuojauta – iki novelės pabaigos: „Visa tai prisimenu dabar tik retkarčiais kaip mirusias savo tėvų svajones. Tos svajonės numirė su jais pačiais. Pievos, žinoma, liko“ (p. 88).
       Plačiau pakalbėjus apie šią novelę, būtina pasakyti: ne vien socialinis geismas ir neturtingo žmogaus svajonės čia svarbu – kur kas svarbiau iš realybės išgauta meno tikrovė, išgauta labai energingais žodžiais, vaizdais, padėta po didinamuoju meniškumo stiklu. Jauti, kad ir pačiam autoriui gera, kad šitaip išeina parašyti. Ir šiandien ši novelė laikytina nepraradusia savo įspūdingo modernumo.
       Perskaitęs visą rinktinę, būtinai nori dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kokios dvasinės vertybės novelių knygoje teigiamos, ką autorius žmoguje ypatingai vertina. Tvirtą atsakymą duoda novelė „Sidabrinė moneta“: kaimynai sučiupę vagį atvaro jį pas pasakotojo tėvus. Kodėl pas juos? Kad kadaise kaži kas kalvėj paliko tą sidabrinę monetą? Tas vagis pas juos ir taikėsi užvažiuoti, kaimynai jį juk sugriebė kaip tik pasukus į pasakotojo namus? Dabar paleis kalbas, kad su vagimis susidedam? Per visą apsakymą tvyro nerimo, baimės atmosfera: kad tiktai žmonės nepamanytų, jog pasakotojo namai su vagimi iš tikrųjų kaip nors susiję, kad neužsitrauktų nepelnytos gėdos.
       Čia ir norisi išrašyti vieną teksto gabalėlį (p. 182), nusakantį anuometinio kaimo žmogaus, motinos, būseną, norint, aišku, pasidžiaugti, kad K. Barėnas tokias būsenas užrašė ir kad tokių žmonių kadaise būta prie kiekvienos pievos ar upelio…
       „Nei kruopos svetimos, nei duonos žiauberėlės ji niekad nepaėmė ir netroško. Sunkiu metu, patikėkite, ir duonos riekę visi po gabaliuką pasidalydavome, nors būtume ir po visą suvalgę, jei užtektinai turėtume. Ji ir pravirko, ir turbūt ne dėl duonos, kurios tuo metu pakako, bet dėl tos skriaudos, kurią pajuto išgirdusi kaltinimą, kad vagis į jos namus suko sugriebtu svetimu arkliu. Pasivaduodami dėdės ramino ją. Seserėle, tikime tuo, ką tu sakai, tik raminkis, užtenka, gana. Negi išsiimsime dabar savo širdis ir padėsime prieš tave ant stalo, kad tu patikėtum mūsų žodžiais?“

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt